Senasis Marijampolės paštas, kur dirbo J. Dapkūnas. Vietoj sudegusio pašto pastatytas „Spindulio“ kino teatras
Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt
Tai paskutiniai Sūduvos šviesuolio Jono DAPKŪNO prisiminimai prieš tardymus NKVD požemiuose Kaune ir tremtį. Paskui jie nutrūksta, o tęsiasi jau lageriuose. Tekste nemažai tarmybių, svetimybių, paaiškinimų, išnašų. Parengė Česlovas Iškauskas.
Suėmimas. Prasideda vargai…
Vieną dieną į tą mano buvusį knygyną, kur žmona tvarkėsi, užeina kažin koks pareigūnas iš rusiško Marijampolės saugumo ir perka pieštuką. Žmona, kaip nuo seniau pripratus, tą pieštuką į skiautelę senų laikraščių suvynioja. O jisai: „Tai ką, platini fašistinę spaudą?“ Žmona išvertė akis, net iškart nesuvokė, kokią spaudą platina. Nesuprato, ką jis kalba. Jinai aiškina, kad mes visą laiką, ir prieš karą, ir dabar, tik į senus laikraščius prekes vyniojam… Jisai to visai negirdėjo, tik kartojo savo ir liepė jai 5 val. ryto ateitie į saugumą. Tie bukapročiai saugumiečiai dar keturias valandas ją išlaikė ir vis tą patį kalė: platini, ir viskas. Parėjo verkdama, nusikamavusi, papasakojo, kaip jai ten buvo ir kad liepė man rytoj 10 val. ateitie į saugumą. O kur dėsiuosi, einu.
Kai atėjau į tą baisią įstaigą, persimetėm žodį kitą ir man ne 4, o 5 valandas kartojo, kad platinu fašistinę spaudą. Aš aiškinu tą patį, kaip ir žmona. Man pakišo po nosim laikraščio skiautelę, į kurią žmona buvo suvyniojus pieštuką. O ten labai negražiai Stalino charakteristika pavaizduota, negražiai išjuoktas „tėvas“ ir „mokytojas“. Taigi kaip Stalino vaikai pakęs, kai šitaip hitlerinės spaudos išjuokta. Užtai mane dvi dienas laikė po penkias valandas ir vis tą patį kalė, kad platinu fašistinę spaudą. Mane paleido, bet su sąlyga… kad vėl ateisiu. Taip ištrūkau kaip tas paukštelis iš vanago snapo.
Pernakvojęs pas savo gerą kaimyną ir prietelį Antaną Čėplą, atsikeliu gana ankstų rytą. Tai buvo Velykų rytas. Gerai apsidairęs, ar koks žvėris išdavikas nemato, patraukiu pašešupiu pro vienuolyno daržus, išlendu apačia Vilkaviškio tilto ir nepajuntu, kaip atsiduriu Kauno gatvėj ties sudegusiu senu paštu. Tikėjausi, kad čia tie žvėrys enkavedistai taip anksti niekur nevyks. Laukiu pripuolamos mašinos, gal pasiseks kuo anksčiau ir kuo toliau atsitolyti nuo man mielo miesto – Marijampolės. Pasirodo mašinos šviesos, o kas ten važiuoja – nesvarbu, keliu ranką, sustoja. Žiūriu, viliukas ir 4 kariškiai. Na, pagalvojau, vėl pakliuvau į vanagų krūvą. Koki čia kariškiai, nesusigaudžiau, man tada buvo vienodai, ar enkavedistai, ar frontininkai. Klausau, o tie karininkai vis man: fašisti dievuški, kad jobnal, kad udaril… Na, ir panašūs herojiški pasakymai. Supratau, kad frontiniai. Atitokau, nusiraminau, net širdy apsidžiaugiau, kad ne į enkavedistų nagus papuoliau, ir nepajutau, kaip viliukas prie Aleksoto tilto sustojo. Norėjau šoferukui sumokėti, bet neėmė nė už ką, tai tik nuoširdžiai padėkojau. Atsidusęs dar ir Dievui padėkojau, kad iš tų budelių ištrūkau. Tai buvo laikina laimė, ne per ilgai teko ja džiaugtis. Tai parodys tolesni parašymai.
Judėjau į Žaliąjį kalną pas Kazytę, į Višinskio gatvę Nr. 5. Kazytei maždaug apibūdinau to atvykimo priežastį, žinoma, jinai viską suprato su skausmo išraiška veide. Kaip nors čia abudu išsiteksim. Pas Kazytę nei šiaip, nei taip gyvenau, ant grindų pasimetęs tokį skarmalą pernakvodavau. Jinai pradėjo studijuoti, pasirinko architektūrą. Turėjo nemažą meno paveikslų piešimo gyslelę ir panašiai. Žinoma, universiteto vadovai spėjo suuosti apie šiuos gabumus ir įtraukė ją į darbą – piešti Stalino, Lenino, Markso, Engelso paveikslus. Aš basčiausi po Kauną be darbo ir, galima sakyti, be tikslo, ėjau nuo vieno krautuvininko prie kito (mat pažįstami buvom). Pasėdėdavom, pakalbėdavom, kaip kada susimesdavom bonkelei samagono. Išlenkus vieną kitą taurelę ir kalba sklandžiau rezgėsi, ir idėjų gerų, drąsių vieni kitiems išsipasakodavom, nuotykių iš praeities gyvenimo, vieną kitą žodį ir iš politikos leptelėdavom… O tai jau viso pasaulio genijui, senam mokytojui nepatinka, nes ir sienos girdi. Prie to mes, lietuviai, dar buvom nepripratę. O kad sienos girdėjo, sužinojau vėliau. Tik jau buvo per vėlu, nes kur tik užeidavau, kiekvienas mano žingsnis, kiekvienas žodis buvo aprašytas ir viskas paduota ten, kur reik.
Kazytė persikėlė pas kitą šeimininką, aš vėl pas ją susimečiau. Gyvenau taip, kaip ir anksčiau: gulėdavau ant grindų, vis išeidavau į tas pačias parduotuves tai pakalbėt, tai ką nusipirkt. Mat aš čia beklaidžiodamas po miestą šį tą nuperku, žmona atvažiavus parsiveža į Marijampolę, ten vargais ne galais realizuoja ir kokį rublį kitą uždirba, na, kada ir pradirba.
Slinko 1945 metai. Aš vis taip gyvenau, tik rudą barzdą ir ūsus užsiauginau. Kartais pas pusbrolį Vincą Lukoševičių į Napoleono gatvę nueinu, retkarčiais pernakvoju2. Jo žmona Janė buvo gera, nuoširdi moteriškė, Vincas dėl manęs taip pat daug gero velino[1]. Kartais prakalbam gerą pusdienį ir nepajuntam to apmaudaus gyvenimo. Vincas buvo nesiauro proto, savo gyvenime daug vargo matęs, daug nepriteklių patyręs, kartais jo tartas žodis kitas man daug padėdavo, nes aš buvau geras prekybininkas ir prastas politikas.
Iš to nuobodaus ir beprasmiško gyvenimo išsigalvojau daryti papirosus. Tada buvo mada štukom pardavinėti. Iš pradžių prastai sekėsi, vėliau mudu su žmona išmokom papirosams gilzas padirbti. Kai jau paruošdavom gilzas, tai per dieną padarydavau 300–400 štukų. „Pajūris“, „Aroma“ ir kitų supakuodavom po 100 štukų ir su žmona realizuodavom privatiems prekybininkams.
Atėjo ir 1946 metai. Retkarčiais iš Marijampolės atvažiuodavo žmona, papasakodavo, kas ten girdėti, ar manęs vis užeina klausti ir ieškoti. Sako, kad buvo porą kartų, bet jinai pasakius, jog aš išvykęs į Vilnių dirbti. Ir taip enkavedistai nustojo lankę mūsų namus. Įsidrąsinęs parvykau į namus. Žmona vis darbuojasi toj nelaimingoj parduotuvėj. Vieną dieną aš nueinu į parduotuvę žmonai šiek tiek padėti paprekiauti. Antroj dienoj jau vėl „draugas“ prisistato, sako: „Prašė viršininkas, kad jūs užeitumėt 5 val. pas jį.“ Jisai išėjo manęs nepasiėmęs kartu.
Aš vietoj to viršininko parėjau skubiai namo, greitosiomis šį tą pasigriebiau ir vėl pašešupiu, apačia Vilkaviškio tilto… Atsidūriau kitam gale Kauno gatvės, prie stadiono. Vėl pripuolamos mašinos laukimas, stabdymas. Kaip tik pasirodė kariška mašina, gana aukštokai įvairių bačkų prikrauta. Stabdau, sustoja. Prašau į Kauną. Nieko šoferukas neatsako, matyt, nesuprato. Čia laukė mūsų keletas, tai vienas rusiškai paprašė. Liepė sadit. Mes visi kaip varnos susikrovėm į tą nešvarų, statinių pilną sunkvežimį, o ką darysi. Važiuojam, apie Sasnavą prašo pinigų, duodam. Surinkęs pinigus šoferukas kad paleido mašiną, kaip pasiutęs. Kai privažiavo Vinčus, kažkur išvis nuėjo. Visą valandą teko laukti, o kai pamatėm ateinantį jau gerokai krypuojantį, visi net aiktelėjom – kaip dabar bus? Viena moteris išlipo, dauguma sakom – rizikuojam. O jisai visai neblogai vairavo, neskubėjo. Apie Gudelius vėl įsiuto važiuoti visu greičiu. Vartomės toj mašinoj kartu su nešvariom, smaluotom, šmaruotom bačkom. Apie Veiverius vėl sulėtino, o kai Kauną pasiekėm, visi į žmones buvom nepanašūs: suodini, šmaruoti, plaukai ir drabužiai sutaršyti. Iš tos baimės ir nepatogumo vos pusgyvis likęs, šiek tiek susitvarkęs keliauju pas Kazytę į Žaliakalnį. Buvo nelengva, nes nešu dar nemažą ryšulį maisto ir kita. Gerokai privargęs pasiekiu Kazytę. Čia vėl tas pats nuobodus gyvenimas, vėl iš nuobodulio papirosus dirbu, vargais negalais realizuoju. Vėl vaikštau nuo vieno krautuvininko pas kitą, galima sakyti, ramybės nerandu.
O laikas jau ėjo pavasario linko. Kovo 20–22 dienomis oras staiga atšilo ir Nemune prasidėjo didis potvynis. Tomis dienomis Nemune vanduo pakilo iki 10 metrų aukščio, visą senamiestį užliejo, net Laisvės alėjoj su valtimis irstėsi..
Nueinu ant Neries kranto pažiūrėti. Net išsigandau pamatęs, kaip Vilijampolė apsemta, namų maža matyti, tik kaminai iš po vandenio kyšo. Nemunu plaukė tai didesnės, tai mažesnės lytys, ant vienos kažkoks tvartukas ir šuniukas, kuris, matyt, buvo pririštas prie to pastatėlio.
Nemunas taip įdūko, kad net Aleksoto tiltą nunešė. Būta ir žmonių aukų, daugiausia prigėrė Vilijampolėj. Nuo potvynio ir aš šiek tiek nukentėjau. Prieš tą potvynį buvau pirkęs 200 kilogramų rašomojo popieriaus ir tiek pat kartono. Viską buvau pasidėjęs pas pusbrolį Vincą Napoleono gatvėj. Ateinu kovo 22 d. rytą pas Vincą, nagi, mano popiera, kartonas plaukioja po tvartuką. Turėjau bėdos ir darbo, kai atslūgo vanduo. Kiek galėjau, po kiemuką džiausčiau, džiovinau, bet nuostolio patyriau – nė savo kaina negavau.
Nusėdus vandeniui Nemune ir Neryje, valdžiukė griebėsi nelaimės ištiktiems rajonams teikti pagelbą: gelbėjo valtimi, amfibijom ir panašiai. Pirmiausia organizavo universiteto studentus prie gelbėjimo darbų. Ir dukrelė Kazytė papuolė. Jai teko vadovauti grupei, kuri buvo paskirta į Vilijampolę. Dar plaukiant didelėms Neries lytims ir esant gausiam vandens srautui, tuos gelbėtojus per Nerį kariškiai kėlė amfibijom. Mane net šiurpas ėmė, kai mačiau, kaip per šniokščiančią upę amfibijos tarp ledo lyčių laviravo su studentais, o tarp jų – ir mano Kazytė.
Potvyniams apsiraminus, ir visas gyvenimas pradėjo normalėti. Žmonės grįžo į nukentėjusius rajonus, į savo butus. Žinoma, teko nemaža padirbėti, kol apsišvarino, apsiremontavo savo namus, išsisausino. Dar buvo šaltokas oras, tik kovo pabaiga. Aš pradėjau galvoti apie kokį nors darbą, užsiėmimą, bet mano dokumentai buvo netvarkingi. Atsirado gerų žmonių, gerų bičiulių, kurie padėjo toj mano bėdoj. Pirmiausia priregistravo pasą valsčiuje, įdarbino Romainių sanatorijoj statistiku. Man pačiam neteko nei pareiškimo rašytie, nei to sanatorijos direktoriaus daktaro Kavaliausko matyti3.
Atėjau į darbą nurodytu laiku, tiesiog į sanatorijos kontorą. Pasisakiau, kas esu, o jau tie kontoros vadovai buvo informuoti apie mane. Čia man davė įvairių blankų grafuoti, braižyti, net ir pietus virtuvėj duodavo. Rodos, dirbk ir džiaukis tokiu gyvenimu. Deja…
Jau pradėjau galvoti, kaip čia įsikurti kur arčiau darbovietės, Romainiuose ar arti Romainių. Atvažiavo žmona ir mudu pasileidom ieškoti kambario. Eidami iš Kauno į Romainius kaime užmatėm gražų ūkininko gyvenamąjį namą, geltonai iš lauko nudažytą. Mudu užeinam pas tą ūkininką, pasisveikinam ir iškart pasakom, kokiu reikalu. Šeimininkė nesvyruodama sako: „Gerai, jumi išnuomosim.“ Sutariam už mėnesį 30 červoncų, dar tiek duodu rankpinigių. Einam ir džiaugiamės, kad taip greit gavom kambarį. Parvykstam namo, kur aš gyvenau, pas mūs pažįstamą marijampolietę Ruškytę. Žmona pernakvojus iškeliauja į Marijampolę tvarkytis, ruoštis persikelti į tą naują butą, bet, deja, neteko mumi kraustytis ir žmoną matyti. O įvyko tai 1946 metais naktį iš balandžio 30 į 31-ąją.
Mūsų planus, mūsų ramų gyvenimą sujaukė Kauno saugumo organai. Bėgau nuo vanagų, o pataikiau ant dar aršesnių žmogėdrų. Marijampolės vanagai mane tik moraliai kamantinėjo, o čia, Kaune, Laisvės alėjos ir Vytauto prospekto kampe, tame juodo mūro name4, kuris primena ir primins ne tik man, bet ir tūkstančiams lietuvių kraupias dienas ir naktis, kai teko kentėti dideles fizines kančias, tardė dieną naktį ir dar apgrūšiavo (apie tai vėliau).
P.S.: Neaišku kodėl prisiminimų autorius taip ir nepasidalijo įspūdžiais iš tardymų, kankinimų, pasityčiojimo „juodo mūro name“ Kauno NKVD rūsiuose. Nepamirškime, kad jie rašyti gūdžiais sovietinio režimo laikais… – Č.I.
——————————————————————————–
[1] Velyti – linkėti, leisti.
2 V. Lukoševičius gimė 1906 m. Rūdvališkiuose, Marijampolės apskr., mažažemio valstiečio šeimoje. Devynerių metų susirgo skarlatina ir nuo šios ligos komplikacijų neteko regėjimo. Dirbo sporto masažistu, ranka perrašinėjo brailio raštu lietuvių literatūros klasikų kūrinius. Parašė dvi prisiminimų knygas, mirė 1999 m. kovo 20 d. Kaune.
3 Kazys Kavaliauskas (1912 – 1996) – 1937 m. su pagyrimu baigė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą, daugiau kaip 55 m. dirbo gydytoju, iš jų 44 m. vadovavo Romaini7 tuberkuliozės sanatorijai, buvo Alytaus tuberkuliozės ligoninės vadovu. (https://www.kaunoklinikos.lt/struktura-ir-kontaktai/filialai/romainiu-ligonine).
4 1934 m. Vytauto pr. ir Laisvės al. kampe iškilo Apskrities savivaldybės rūmai (dab. Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas), kurį projektavo V. Landsbergis-Žemkalnis. Tarpukariu – Valstybės saugumo departamentas, sovietiniais laikais – NKVD, KGB būstinė, policijos areštinė. (https://www.delfi.lt/verslas/nekilnojamas-turtas/kapitaliniam-remontui-uzdaroma-pagrindine-kauno-policijos-bustine-87895797 ).
Ankstesnes prisiminimų dalis kviečiame skaityti paspaudus šias nuorodas:
Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai. Šaukimas į kariuomenę (VII)
Atsakyti