Kareivinės Marijampolėje, apie 1920 m.
Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt
Toliau skelbiame ištraukas iš Sūduvos krašto šviesuolio Jono Dapkūno prisiminimų, kurie prieš keletą metų buvo sudėti į taip ir neišėjusią knygą. Sodri „kaimiška“, nevengianti svetimybių, šiek tiek leidyklos redaktorių pataisyta kalba šį tekstą daro autentišku ir patraukliu. Retesni žodžiai ar pavadinimai yra paaiškinami išnašose. Parengė Česlovas Iškauskas.
Šaukimas į kariuomenę
1919 metais apie pusę kovo seniūnas atnešė man šaukimą stoti į Lietuvos kariuomenę. Aš net apsidžiaugiau, pagalvojau, kad pagaliau kartą išsivaduosiu iš tų spragilų, o gal kariuomenėj geriau išsimiegosiu.
Kaime ar mieste – visur ėjo kalbos tik apie laisvą Lietuvą, apie savanorių stojimą į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Net kalbėjo, kad vokiečiai išeina iš Lietuvos, kad jie prižadėjo visu kuom padėti mūsų jaunai Lietuvos valdžiai. O su kuo ir kaip padėti – čia jau ne mano jaunai galvai apie tai aprašytie. Aš dar buvau mažai tuose reikaluose aptašytas, kad apie tai nutuokčiau. Kaip ir kokiom aplinkybėm patekau Lietuvos kariuomenėn, čia nerašysiu, tik papasakosiu, kaip joje tarnavau1.
1919 metais apie kovo vidurį aš jau buvau Marijampolės kareivinėse. Kareivinės nekūrentos. Mano dalis – pirmo atsargos bataliono pirma kuopa – buvom antram aukšte, pirmam flygely (tada šitaip vadinosi). Pakūrenti kareivinių niekas nesirūpino, malkų nebuvo, kad kiek kareivines apšildytie. Kas kaip sugebėjo iš kur kuro parsinešti: kas nuo medinių kareivinių ar arklidžių nuplėšęs lentą kitą parsineša, kas kokios tvoros štankietą ar stulpelį. Bėda, kad niekas kirvio neturėjo, tad ilgus pagalius ar lentas sunkiai į tą dar nuo caro likusį didžiulį pečių sukišdavom. Pečiai didžiuliai, apvalūs, skarda aptraukti, tos kareivinės irgi gana didelės, jų salės labai erdvios – daug kuro reikdavo. Vyresnių pas mus maža, kuopos vadas – pagyvenęs žmogus, dar civiliais rūbais rengėsi, kaip ir mes, kareiviai. Girdėti, kad jį ponu kapitonu vadino. Dar buvo viršila – vachmistru vadino – irgi pagyvenęs. Šie abudu mūsų vadai dėl kuro mums nieko nesakydavo, atrodo, ir jiedu buvo patenkinti – bile šilta. Patikrinimai kada buvo, kada ne, bendrai drausmės jokios. Retkarčiais mus išvesdavo į kareivinių aikštę, šiek tiek rikiuotės pamokydavo, o mes – beveik visi iš vidurio kaimo, kaip stuobriai – nemokam net apsisukti.
Ta mūsų valdžiukė visokių gėrybių prižadėjo, tad į kariuomenę daug stojo savanoriais – daugiausia ūkininkaičiai su savais žirgais, tarp jų ir mūsų viršila, sugrįžęs iš caro kariuomenės, čia stoju savanoriu. Mūsų vyriausybė žadėjo savanoriams žemės duoti, miško medžiagos statybai, pašalpų, malkų ir kitų lengvatų. Kaip vėliau paaiškėjo, valdžiukė neapvylė. Dvarų žemes išdalino savanoriams, kumečiams, šiaip biedniokams, bernams ir panašiai. Daugumoj – mažažemiams, gyvenantiems prie dvarų, taipgi davė apie tiek, kad atitiktų kitų gavusių žemės dydį.
Po kelių dienų mum išdavė šautuvus – visi buvo vokiški, tik retas kuris turėjo diržą, dauguma buvo kokiu šniūru ar pančiu parišti. Tiems laimė nusišypsojo, kuriems papuolė su odiniu ar brezentiniu diržu, o man kaip tik pasitaikė su pančiu. Ką darysi – pasiraukiau ir paėmiau. Dar pagalvojau, kad ir parištas pančiu tiks prie mano klumpių mediniais padais.
Rytojaus dieną viršila išsivedė mus su šautuvais į užsiėmimus. Tuom tarpu supažindino su šautuvo technika, kaip spyną su šoviniais įtrauktie, įdėti šovinių ir kita. Kitą dieną jau mokino, kaip su priešu susitikus šautie, durtie ir panašiai. Šiek tiek apmokinęs, kaip elgtis su šautuvu, pradėjo mus skirstyti į postus sargybos eiti, net po miestą patruliuoti. Mat dar buvo neramu. Dar vis tai šen, tai ten kartais šūvis pokštelėdavo, bolševikai kaip kokią šunybę iškrėsdavo, vis kaišiojo pagalius į ratus mūsų jaunai valdžiai, vis kėsinosi valdžią paimtie kokis tai Gabrys, Zonelis, Mickevičius-Kapsukas, Aleksa-Angarietis ir kiti panašūs.
Apie balandžio pusę aš stovėjau sargybą Gedimino gatvėje, prie 11 namo. Ten buvo vieno žydelio sandėlis. Kas tame sandėlyje, man nesakė. Tada gatvėse elektra nedegė, lyg baugu buvo vienam stovėti. Tuom laiku siautėjo nemažas banditizmas, mat tvirtos valdžios dar nebuvo. Kartais būdavo atsitikimų, kad kaizeriniai vokiečiai mūsų sargybas nuginkluodavo, kas jiems reikalinga, pasiimdavo ir vėl prapuldavo. O jų dar nemaža buvo tuom laiku, dar ne visi apleido Lietuvą. Didžiulis jų lėktuvų angaras, pastatytas iš lentų ir faneros, buvo priešais seną intendantūrą. Taigi stoviu sargybą prie to sandėlio Gedimino gatvėj, žiūriu – į mane artinasi du vyriškiai. Blogai mačiau, bet įžiūrėjau, kad civiliai. Aš užrikau: „Parolis!“, o jie man nieko nesako. Aš jau užtaisytą šautuvą atkišau priešais juos, surikau antrą kartą „Parolis“ ir tuomkart virš jų galvų iššoviau. Jie man vis nieko neatsako ir eina artyn. Laimė, netoli mūsų sargybų buvo poilsio postas. Tai išgirdę mano šūvį vyrai greit pasirodė šalia manęs, o tie nežinomi staiga dingo man iš akių. Dar mūs vyrai su atkištais šautuvais apieškojo visą kiemą, bet jų niekur nerado. Vėliau kalbėjo, kad tą naktį buvo keletas vagysčių ir apiplėšimų. Po šio įvykio prie sandėlio jau skirdavo po du stovėtie sargyboj. Greitai tą mūsų karišką sandėlį iš Gedimino gatvės perkėlė į kareivinių zoną ir man daugiau neteko prie jo stovėtie.
Dar kiek apie tą mano karišką gyvenimą. Kariškas maistas buvo gana prastas, kūdas: sriuba kartais mėsiška, bet tos mėsos kada pakliuvo mažas gabalėlis, o kada ir ne, duona sprangi, kartais su žirniais, nurytie negali, bet ir tos maža. Mums, čia atsiradusiems kaimo bernams, buvo striuka, rodos, šuns uodegą nukąstum. Vienas kitas, kilęs iš netolimų kaimų, retkarčiais gaudavo iš namiškių maisto: lašinių, sviesto, sūrių ir kita, o tokie kaip aš, našlaičiai, nė vienas negaudavom. Kas man atneš ką iš maisto, kad nebuvo kam – brolis Kostas stojęs savanoriu į kariuomenę, sesė Julė toli nuo Marijampolės, be to, dar jauna. O tas ar kitas draugas, gavęs iš saviškių maisto, taipgi mūsų kiauro maišo nepripildys – taip ir kentėm alkį. Su rūkalais irgi buvo badas. Man tas ūkininkas išleisdamas į kariuomenę davė keletą auksinių. Aš čia pirmom dienom sėdau su vyrais paloštie ir visus pralošiau – tai vis prastas protas to jauno žmogaus...
Mums buvo didelis džiaugsmas, kai gavom amerikoniškus kariškus rūbus. Tai frenčių, kelnes galapė2, batus, pakaustytus vinimis, bintus, kepurę su baltu kolučku ir lietuvišku Vytim. Oi, kaip gera buvo, kai pakeičiau klumpes į batus! Net ir amerikietiško tabako skardinėse gavom (tai tik tą vieną kartą). Drausmės pas mus dar vis nebuvo, į miestą ar kur kitur eidavo kareiviai niekieno neatsiklausę, niekam nepranešę, daugumoj pasiturinčių tėvų, kaimo didžialaukių ūkininkų vaikai. Šitie eidavo, kada norėdavo, net užsiėmimuos jie retai būdavo, nes pinigų turėjo, tad jų ir tas mūsų gerasis viršila nevaržydavo jokiuos reikaluos. O tokiems kaip aš, kaimo bernams, buvo sunkiau, nes kišeniai buvo tuštutėliai, o sauso niekas neklauso, be to, be skatiko nė noro nebuvo kur nors eitie – į miestą ar į vakaruškas, vestuves. O toji mūsų valdžiukė dar vis biedna, jau kelintas mėnuo kaip tarnaujam, o algų mums vis niekas nemoka, mat dar yr bėdų su tais civiliokais arba Rusijos bolševikų pakalikais. Pasitelkę iš Rytų šalelės bolševikų vis puldinėjo, net Alytų pasiekė, mūsų karininką Juozapavičių ant Nemuno tilto nušovė3. Prie Giedraičių ir kitur mūsų negausią kariuomenę puldinėjo, tad mums ir mažų ubagiškų algų neišmokėdavo. O mūsų atlyginimas buvo tokis žemas, kad ubagas prie bažnyčios daugiau susirinkdavo fenigiais ar skatikais. Taigi kariškas gyvenimas, tas benaudis bastymasis iš vieno kampo į kitą įgriso iki gyvo kaulo. Apie tolesnį savo kariuomenės gyvenimą pratęsiu vėliau.
1919 metų spalio 2 dieną aš atsidūriau Marijampolės ligoninėj. Sužeistas guliu mėnuo, antras, o mano liga neina geryn. Mat nebuvo gero chirurgo, visoj ligoninėj buvo tik trys daktarai, tarp jų ir daktaras Bliūdžius, kuris žaizdą bijojo paliestie. Mano kojos žaizda blogai gijo, pradėjo iš giliai suktie, pūliuoti, temperatūra kyla, ką gi – negeri reikalai. Mano laimei, atvyksta į Marijampolės ligoninę geras daktaras chirurgas Okmenskis, pagyvenęs, gerokai pražilęs, prastai kalbantis lietuviškai. Rytojaus dieną apie 10 val. mane pirmą paėmė ir nuvežė ant operacinio stalo. Paguldė, daktaras atrištą žaizdą apžiūrėjo. Žiūrau, su peiliais, žirklėm jau daktaras ateina prie manęs. Žaizdą prapjovė, praplatino, pūlius ištraukė, su merlėm išvalė, žarnelę su skylukėm įvėrė, storai apibintavo ir atgal į palatą atvežė. Didelio skausmo skausmelio man tas daktaras sukėlė, bet po tam mano žaizda labai lėtai pradėjo gytie, tik tos žarnelės ištraukimą ir vėl įvėrimą dar keletą kartų turėjau perkęstie skausmais. Taip iš viso ligoninėj pragulėjau 5 mėn. Atėjo 1919 metų Kalėdos.
Tas mūsų daktaras Okmenskis ligonių nesigailėjo, jį net rakalium praminė. Ant operacinio stalo guldė visus tuos, kurie buvo peršauti, sulaužytos kojos ar rankos, o tokių buvo nemaža. Nė vieno nesigailėjo, visi rėkė, o gal daugiausia rėkiau aš, kai man tą žarnelę verdavo, tik seselė Ramanauskaitė gailiai į mane pažvelgdavo tuo laiku, kaip daktaras kankindavo. Mat jinai irgi buvo devyniolikametė kaip ir aš. Toji mane nuramindavo, švelniom rankutėm perrišdavo – net man tuom laiku lengviau būdavo.
Palatoj kartu gulėjo policijos vachmistras Jankauskas, banditų peršautas per koją, kurią vėliau daktaras Okmenskis nupjovė, nes ji jau buvo gerokai apleista, kaip ir mano žaizda. Taip pat gulėjo ir banditų per vidurius peršautas policininkas Šerūnas Jonas. Tam kulka buvo perėjusi kiaurai vidurius. Jam irgi kišo marles per visą vidurių skylę, nes pūliavo, ir žarnelę, kaip ir man. Jis ilgai gulėjo ligoninėj. Jankauskas trumpiau, nes jisai nerėkdavo kaip mudu su Šerūnu. Labanauskui nuo Igliaukos per atlaidą vyrai besipešdami peršovė ranką virš alkūnės, tai jam ją daktaras Okmenskis irgi nupjovė. Labanauskas labai rėkdavo, kai tas daktaras pačiupinėdavo ranką. Dar vieną vyruką atvežė maniežo ratais. Jam buvo koja sutrinta, ir daktaras, ilgai nelaukęs, tą sutrupytą koją nupjovė aukščiau kelio. Tas vyrukas – Kabelka iš Marijampolės labai kantrus, nebuvo girdėti jo rėkiant. Tik jis buvo gerokai padykęs, mat turėjo dar tik 15–16 metų, jaunas. Pas ūkininką betarnaudamas koją prarado, ir taip jam buvo lemta visą gyvenimą vargelį vargtie, sunkiai pragyventie. Po 10 ar 15 metų aš jį ubagaujantį sutikau: ant vienos kojos stovi su ramentais kepurę atkišęs. Pasikalbėjau, dar kiek smulkių daviau. Daugiau jo nesutikau, nes jis ir po kitus miestus švaistėsi. Žmonės kalbėjo, kad jis gerokai nugerdavo. Tokius ligonius, kaip Šerūną, Jankauską ar panašius, dažnai lankydavo artimieji, jiems atnešdavo ką nors iš maisto ar skanėstų, vaisių – obuolių, kriaušių, slyvų – ir panašiai. O kaip mudu su Kabelka – niekas niekuomet neaplankydavo, nes mudu buvom našlaičiai, biedniokai. Mudviem buvo sunku žiūrėti į tuos, kurie šiokį ar tokį atneštųjų maistą dorojo.
Vieną kartą atėjo mano močiutė mane aplankytie, atnešė keletą obuolių – man ir tas labai buvo gera, nes ligoninėj gulėdamas apie 5 mėnesius visą laiką jaučiau alkį, rodos, vis nevalgęs. Mano žaizda gijo, bet labai lėtai. Kaip minėjau, atėjo ir 1919 metų Kalėdos. Ligoniams palatose buvo Kalėdų eglukės papuoštos. Į palatą atėjo daktarai, seselės, slaugės ir dar vienas medicinos felčeris. Kūčių vakarą ligoniams atnešė Kalėdų dovanų, saldainių, riešutų, pyragaičių, obuolių. Daktarai tarė po šiltą žodį ligoniams, visus ramino, guodė, sakė, kad mes visi susveiksime su Dievo pagelba ir vėl būsim naudingi mūsų jaunai, brangiai tėvynei Lietuvai. Pirmą Kalėdų dieną taipgi buvo pagerintas maistas: aš gavau rūkytų šonkaulių su raudonais baršteliais, kitiems irgi davė pagerintą pagal ligonio ligą, o visiems – po gerą gabalą pyrago su razinom, namie kepto (o ne iš žydelių kepyklos). Man tas viskas taip labai patiko, kad iš to įspūdžio, iš to džiaugsmo net gaili ašara per veidą nuriedėjo.
Dar du mėnesius pragulėjau ligoninėj, galutinai susveikau, bet vaikščiojau su lazda, nors ir be ramentų, šlubavau. Išrašydami iš ligoninės man išdavė dokumentą, juo nešinas ir prisistačiau į 10 pulką, kuris stovėjo Marijampolėj. Kai įteikiau tą raštą, mane paskyrė į ūkio kuopą.
Iš manęs dar buvo prastas kareivis, nes vaikščiojau su lazda ir gerokai šlubčiojau. Šitaip kiek laiko prasistumdžiau be jokios naudos, be užsiėmimo. Kai apsiramino karai ir tarp mūsų kaimynų lenkų ir bolševikų pagerėjo santykiai, mūsų pulke bendra kareivių sveikatos patikrinimo komisija nustatė mane ne per stiprų kareivį ir paleido metams sveikatos taisyti, atostogų. Kaip bus matyt, gražus buvo tas mano pasitaisymas.
1920 metų apie pusę balandžio aš iš tų nuobodžių kareivinių keliauju į kaimą savo tėviškės link. Einu paleistas iš kariuomenės sveikatos taisyti, turėčiau džiaugtis, linksmas būti, bet kur tau – einu liūdnas ir vis galvoju, pas ką apsistotie. Dar juk pavasaris, bernus visi ūkininkai nuo Kalėdų samdo, o gal dabar nė vienam ūkininkui berno nereikės? Kur aš dėsiuosi? Kur gyvensiu ir kaip gyvensiu? Einu penkioliktą kilometrą, jau ir koją pradėjo daugiau skaudėtie, kaip tik Kūlokų kaimas. Sustojau ties tuom pačiu ūkininku Jakubausku, iš kurio prieš metus buvau išėjęs į kariuomenę. Buvau pradedąs galvotie nueiti į savo seną tėviškę, į Rūdvališkes, nors dieną kitą atsikvėpti šiuo civilių gyvenimu, bet čia pat po nosim Jakubauskų sodyba, visai prie kelio stubos, susigundžiau užeiti pasižiūrėtie, kaip jie gyvena. Užeinu ir kaip tik randu abudu šeimininkus. Pagarbinu, pasisveikinam, šeimininkė prašo sėstie, nes mato, kad aš su lazduke šlubčioju ir kad lyg pavargęs. Greit ir valgyti pasiūlė, o šitas man buvo pravartu išgirsti, nes aš šiandien negavau kariško davinio ir taip atkeliavau nevalgęs, o jau ir pavakarė. Beeidamas pagalvojau, kad kaime tikriausiai gausu pavalgytie. Bevalgydamas su šeimininkais išsikalbėjau, kaip aš čia atsiradau pas juos. Aš jiems pasakiau, kad gavau metams atostogų, o šeimininkė net nudžiugo tą išgirdus ir tuojaus mane kalbino vėl pas juos pasilikti, o juk aš net nepasukęs į tą savo tėviškėlę, nepasimatęs su dėde, dėdiene, su sena močiute, nė su jų vaikais, su vyr. sūnum Vincu. Su juo mudu jau turėjom šiek tiek bendro nuo tų laikų, kai aš vis tų tarpkalėdžių pareidavau. Jau dabar jisai pas tėvelius užėmęs pagrindinį darbą – suka girnas, nes kai neteko regėjimo, nuo 1915 metų kitokio darbo ūkyje jam negalėjo pritaikyti, kaip tik girnas suktie.
Kaip paaiškėjo, šiuo laiku daug vyrų buvo pašaukta į kariuomenę, tai ir bernų sumažėjo kaime. Taigi jau rytojaus dieną mudu su gaspadorium išsivedėm porą antramečių ar truputį vyresnių buliukų, pakinkėm į žagrę ir ėmėm juos mokyti, su jais artie laukus. Taip mudu su tais buliukais prasitąsėm per dieną. Truputį juos palamdėm, o dar daugiau jie mus patąsė po laukus – net iki pridusimo. Mudu užsispyrėm juos pramokytie, kaip kad dar caro laikais Buktos dvaro kumečiai ardavo jaučiais. Antroj dienoj gaspadorius man tuos du bulius padėjo pakinkyti ir aš pradėjau su jais vienas artie. Tą pamatęs mano šeimininkas visai nuėjo. Ir taip ilgainiui aš su tais juodmargiais susigyvenau. Tuos buliukus pavertęs jaučiais ir praariau visą vasarą. Blogiausia, kai būdavo karšta. Tada, Joneli, laikykis – jie, vabzdžių pakąsti, mane pradeda nešti, kur tik nori, bet prie kantrybės, prie šalto proto vėl juos apraminu, valdau juos kada botagu, kada vadelėmis. Dar būdavo sunku su jais susikalbėti, kai karvių bandos netoli ganydavosi, – mat jauni kavalieriai dar ir mergelių užsimanydavo. Tada aš juos paragindavau spartesnius žingsnius žengtie, jie apilsdavo ir mergas pamiršdavo.
Taip man beariant su tais buliukais laikas ėjo rudeniop. Kaip tik 1920 metais mūsų kaimynai lenkai agresyvesni pasidarė. Nors tarp mūsų ir lenkų vyriausybių buvo susitarimų ir pasitarimų tuom klausimu, generolas Želigovskis užgrobė Vilnių4. Lenkai motyvavo tuom, kad Želigovskis savavališkai taip padarė. Taip išėjo, kad nežinojo, ką viena, o ką kita ranka darė. Mūsų jauna Lietuvos valdžiukė sujudo sukruto, mobilizaciją paskelbė, vyrų šaukimą į kariuomenę – kokių reik ir kokių nereik, šaukiamų metų ir nešaukiamų, sveikų ir nesveikų. Neišbuvau nė pusės metų, o mane vėl pašaukė – su mumis, invalidais, ir su senais surūdijusiais šautuvais Želigovskį iš Vilniaus išvys. Perskaitęs mūsų karo komendanto skelbimą apie vyrų šaukimą į kariuomenę, įsitikinau, kad ir mane kviečia.
Tą dieną, kada buvo nurodyta, aš su kitais šaukiamais kaimo vyrais, kurie daugumoj buvo ūkininkų sūnūs ir į Marijampolę važiavo savo vežimais, savais arkliais, išvykau kartu su visais. Visą kelią rėkėm, dainavom iki užkimimo. Prisistatėm naujokų ėmimo komisijai apskrities viršininko įstaigoj. Po komisijai kažkoks tos komisijos žioplys man pranešė, kad manęs nepaėmė – paliko, rokuoja – baltas bilietas, galiu važiuoti namo. Aš taip linksmas ramiausiai vėl nuvykau pas ūkininką Jakubauską. O parvykęs vėl su tais juodmargiais buliais darbuojuosi, ariu rugienas.
Kitą sekmadienį susiruošiau į Liudvinavo bažnyčią. Einu per Liudvinavo Šešupės tiltą. Kaip paprastai, prie tilto stovi muitininkai, ima muitą už pervažiavimą per tiltą. Muitininkai daugiausia būdavo žydeliai, mat kur tik kokis užsiėmimas su pinigu, tai būtinai žydeliai prikiša savo nagus. Man beeinant pro muitininkę Jankelienę toji mane užkalbina: „Oi, Jonuk, kaip tave po tos komisijos šaukė, ieškojo. Jie per klaidą tau pasakė, kad tu su baltu bilietu. Mano brolį Joškę paėmė ir tavęs kartu ieškojo, šaukė išvežimui į kazermes.“ Aš tokią žinią išgirdęs apstulbau, bet per daug nenusiminiau, vyliausi, kad per jų klaidą čia visa tai įvyko, tad aš nebūsiu kaltas. Tik į bažnyčią jau nėjau, suskubau grįžti į Kūlokus ir papasakotie apie tai savo šeimininkams. Pasitaręs su šeimininkais aš jau pirmadienį skubiai išvykau į Marijampolę.
Atvykęs pėsčias į Marijampolę pirmiausia kreipiausi į apskrities viršininko įstaigą. Ten mane išklausė, liepė eiti į karo komendantūrą, o tuom laiku komendantūra buvo prie įgulos bažnyčios, Vytauto gatvėj. Komendantu buvo kapitonas Skučas – labai aktyvus, smarkus pareigūnas. Pranešiau, kad aš esu tokis ir tokis, kokiom aplinkybėm ir kas man nutiko, kad mane klaidingai painformavo komisija ir t. t. Man liepė eiti į antrą aukštą, ten yra daugiau tokių vyrų, ir laukt tolesnio patvarkymo. Čia radau didelį būrį vyrukų, panašiom aplinkybėm čia atsidūrusių. Čia būnam, nuobodžiaujam viena, jau ir antra diena, o mumis niekas nesirūpina, nė valgytie, nė nakvynės. Ten, kur randamės, kambarys tuštutėlis, nė atsisėstie, nė prigultie, grynos grindys. Jau ruduo ir buvo didelis vargas naktį praleisti kampe susitraukusiam. Trečioj dienoj jau mumi liepė eitie į kareivines maisto atsiimti. Teko keliauti į kareivines to maisto, bet su kuom jį ir ką parsineštie, čia jiems, tiems komendanto pareigūnams, nerūpėjo. Ir taip, kas kaip ir kuom sugebėjom paimtie tą maistą, kas kokią šukę iš kur ištraukė, kas tuščią dėžutę sučiupo, ėjom nesivaržydami, nes be galo išalkę buvom, labai valgyt norėjom. Taip mus pralaikė daugiau nei savaitę.
Per mūsų Lietuvą 1920 metų rudenį traukėsi bolševikų kariuomenė iš Lenkijos, ties Varšuva Pilsudskio sumušta5. Jie buvo mūsų valdžios internuoti. Čia jų nemažai traukė nuo Seinų, Suvalkų. Kalvarijoj ir Marijampolės kareivinėse jų irgi nemaža stovėjo. Laikinai jiems davė prieglobstį, pastogę, maisto ir kita. Daug jų vyko per Marijampolę į Vilkaviškį. Bolševikai daugumoj ėjo pėsti, tik labai pavargusius ar dar nedaug sužeistus mūsų suvaryti ūkininkai į stuokas vežė padvadose. Ir mus iš komendantūros išvedė kariškis ir prijungė prie jų kolonos – taip vežė į Vilkaviškį. Važiavom padvadose, nes vis tik mus vežė lietuviai ūkininkai.
Kai atvykom į Vilkaviškį, mus, lietuvius, nuvedė į vienas kareivines, bolševikus – į kitas. Kareivinėse, nors nekūryta, bet dar nešalta, gulėtie buvo sukalta gryni narai, jokių šiaudų ar kokio kito minkšto daikto, viską atsakė kumštis. Pas mus nebuvo kokio vyresnio kariškio ar civilio, jokio patikrinimo, bastėmės tose kareivinėse iš kampo į kampą arba po miestą. Ir mieste be pinigo nebuvo ką veiktie. Valgytie duodavo vieną kartą į dieną – gaudavom duonos daugiau nei puskilogramį, 2 plyteles cukraus, gerą kaušą sriubos. Maisto atsiimti mus vesdavo kariškis, lietuviškas puskarininkis. Iš nuobodulio neturėjom kur dėtis. Kad ir neblogai mus maitino, vis tiek buvom nepavalgę. Iš neturėjimo ką veikti bolševikai dainuoja „Volga – volga“, o mes – „Kur Nemunas teka“. Taip čia visą savaitę prasibastėm, jokio naudingo darbo nepadarėm.
Vieną dieną mums visiems, kurie buvom iš Marijampolės (apie 30 žmonių) ir iš Vilkaviškio, dar apie 30 žmonių, tokių panašių atsilikėlių, liepė pasiruoštie išvykimui, o kur – nepasakė. Išdavė sausą davinį: duonos apie kilogramą, 10 plytelių cukraus. Tada visus išvedė į kareivinių aikštelę. Privažiavo padvados ir mus visus į jas susodino. Iš mūsų nekurie vyrai turėjo čemodanus, tad per sunku būtų tuos 6 kilometrus kelio nešti iki geležinkelio stočiai. Dar nemaža, apie 50 žmonių, lietuvių kariškių vyko į stotį. Ir taip mes visi kartu išvykom.
Atvykę į stotį visi greit sušokom į prekinius vagonus. Už valandėlės mūsų traukinys pajudėjo Kauno link. Aš važiavau traukiniu pirmu kartu savo gyvenime, lyg bijojau, lyg patenkintas. Važiuojam, bet vis dar nežinom, kur mus veža. Visų nuotaika prislėgta, kai kurie iš mūsų vyrų bandė užtrauktie dainą, bet pritarimo nebuvo ir vėl visi nutilo. Iš Vilkaviškio į Kauną mes važiavom tris valandas, vis stovinėjo stotelėse – matyt, kuro neturėjo. Tas garvežys puškavo puškavo ir nė iš vietos. Kai pasiekėm Kauną, mus visus už poros valandų iš vagonų išlaipino civiliais rūbais kariškis, sakė leitenanto laipsniu, surikiavo po keturis ir nuvedė į Žaliakalnio kareivinių skirstymo punktą. Atvykom jau vėlokai, jokios vakarienės niekas nedavė, o ką gavom Vilkaviškyje, viską kelyje sutaršėm. Nakvojom ant grynų grindų, nes nebuvo nei lovų, nei narų, nei šiaudų ar ko panašaus. Po galva kumštis, klumpės ar batai, kas juos turėjo. Aš buvau su klumpėm, o jau rudeniop, naktys nešiltos.
Ryte jau davė duonos, dvi plytukes cukraus. Paėję į kitas kareivines gavom kavos, vandenio, tik bėda su pasūdais6 – kaip ir visur, taip ir čia, kas, kaip, į ką sugebėjo pasiimtie. Aš turėjau patyrimo, tai Vilkaviškyje buvau įsigijęs nemažą dėžutę nuo konservų. Ją gražiai apsitvarkiau, apsilyginau, kad kartais su skardos kraštuku neįsipjaučiau lūpos, ir kur tik ėjau, ten nešiojausi. Žinoma, ir į Kauną atsigabenau, o ji man buvo gerokai pravarti. Taip čia prabuvom savaitę. Kurie iš mūsų turėjo pinigų, tai maisto nusipirkdavo, nes moterys atnešdavo bulkučių, papirosų. Net užlindę už stalo kortom lošdavo ačko7, o aš tuom tarpu grynas kaip misingis, be cento, tai man buvo nelengva. Buvau jaunas kaimo bernas, tai man tas duonos gabalas tik apetitą sužadindavo, o pavalgyt pilna burna nėra ko.
Taip savaitę čia pavargę, pabadavę, vėl gaunam po duonos kepaliuką (1 kg), po 10 plytelių cukraus. Mus, apie 30 žmonių, iš skirstymo punkto tas pats leitenantas vėl veda į geležinkelio stotį. Stotyje – nemažas mūsiškių kareivių būrys. Už valandos atskirai mus ir kariškius sulaipino į prekinius vagonus. Davė puskarininkį kaipo vadovą, kuris turi mus pristatytie į mums skirtą dalinį, o į kokį ir kur tas dalinys, jisai nesako. Už valandėlės traukinys pajudėjo Vilniaus link. Tai buvo 1920 metais į pabaigą rugsėjo.
Traukinys ėjo gana lėtai, atrodo, kuro neturėjo tiek, kiek reikia, o gal buvo ir kitokie trukdymai, kad nuo Kauno iki Lentvario mes vykome daugiau nei dvi paras. Priartėjęs prie Lentvario (jau mūsų į Vilnių nevežė, nes buvo kalbos, kad naktį Vilnių lenkai užėmė) traukinys pakeitė kursą Varėnos, Daugų, Alytaus link – kažkaip tas traukinys skubotai smuko nuo Lentvario, nes lenkai beveik lipo mums ant kulnų, net retkarčiais šūviai buvo girdėtie. Greit pro tą pavojingą zoną pramovėm. Ir kuro pakako, ir garvežys gerai dirbo. Netrukus pasiekėm Alytų. Vykome per seną Nemuno geležinkelio tiltą, atrodė, kad tas tiltas tikrai buvo susenęs, nes važiuojant traukiniui gerokai girgždėjo. Mes visi iš vagonų išlipom ir perėjom pėsti. O kai traukinys judėdamas pervažiavo, visi gerokai atsidusom.
Kai pasiekėm Suvalkų kraštą, traukinys vėl pajudėjo Šeštokų, Cipliškių link. Iš traukinio mus išlaipino dar nepasiekus Cipliškių. Mūs vadovas pradėjo ieškoti to dalinio, į kurį buvom vežami, bet veltui, nes ėjom ir ėjom iš vieno kaimo į kitą ir vis neradom jokio lietuvių kariško dalinio, o paklausti nėra ko – lenkai ūkininkai galvas tik pakrato ir vis rodo tolyn. O kur tas tolyn, iš mūsų neatsirado nė vieno, kuris lenkų kalbą suprastų. Ir taip beklaidžiodami privargom, kojas primušėm, valgio jau dvi paras jokio neturėjom. Kai pas lenką ūkininką užeini ir susirodydamas rankom paprašai ko pavalgyti, tai jis tik galvą ir rankas krato ir vis sako: „Nima, klopci, nic, pani, nima.“ Paklausi, kur lietuviai, – irgi tas pats atsakymas: „Nima, pani.“ Visur mūsų nekentė, tiesiog rodė toliau, atseit ten bagotesni. Valgyt visi be galo norėjom, nes tas vieno kilogramo kepaliukas duonos ir 10 plytelių cukraus jau seniai išgaravo, jau penkta diena kelionėje. Prievarta iš tų nenaudėlių lenkų imtie ką nors iš maisto kaip ir negarbinga.
Mūs vadovas vis rūpinosi, kaip mus pristatyti į dalinį, o to dalinio nerandam, kartais net girdėti šautuvo poškinimai. Eiti į tą pusę, kur šaudymas girdėti, rizikinga, nes nurioglysim į lenkų pusę – pakliūsim į dar blogesnę situaciją. Pradėjom tą mūsų vadovą puskarininkį kalbinti, kad mus vestų į Seinus, nes girdėję, kad Seinai dar po mūsų pusei randasi ir ten daugiau ką sužinosime, o gal ir kokio maisto gausime. Jisai mūs paklausė ir nuo Cipliškių pajudėjom į Seinus.
Nevalgę ir nugraužtom kojom dar keliavom apie dvi valandas. Seinus pasiekėm jau vėlokai, buvo tamsu, jokios šviesos mieste nedegė. Laimė, čia sutikom žmogų, lietuviškai kalbantį. Sunki jo tarmė, bet žodis po žodžio susikalbėjom. Pirmiausia jo klausėm, kur čia būtų galima pernakvotie. Tas žmogelis, pamatęs būrį vyrų, greit susigriebė, sako: „Einam, aš jus nuvesiu į kalėjimą, jis dabar visiškai tuščias, galėsite pernakvotie.“ Taip mes nieko nelaukę ir įeinam į tą kalėjimą, nes nuo nuovargio ant kojų vos pastovim. Apžiūrim – tikrai viena, antra, trečia kameros, visos tuščios. Pasirinkom didžiausią. Tiesa, grindys ir visa aplinka nešvari, bet visai nekreipėm dėmesio, bile tik kur kristie ir gultie. Na, nakvynė jau čia šiokia tokia, prasta, bet vis pastogė. Ką gi – ir sugulėm nevalgę, o kas mums duos, juk būrys vyrų – apie 20 žmonių – tai ne vienas, ne du. O ir už ką mums duos, kad visi skundėsi neturį pinigų. Kas kaip pernakvojom ant tų nešvarių grindų. Jau keli buvom pabudę, kai vėl tas pats žmogus mums pranešė nemalonią žinią, kad lenkai visai netoli Seinų ir kad naktį mūsų lietuvių kariuomenė pasitraukė iš miesto. Išgirdę tokią žinią mes prieš švitimą skubiai apsirengėm, apsitvarkėm, viską paskubom pasigriebę atsisveikinom su šiuo mums geru žmogumi ir išėjom iš miesto. Dar tas pilietis parodė mums kelią į Lazdijus. Laimė, niekieno nepastebėti mes prasmukom pro netolimais esančias lenkų pozicijas.
Atsitolinę nuo Seinų porą kilometrų pradėjom šiek tiek atsikvošėtie, atsidustie. Jau pradėjom tarp savęs kalbėtis, jau, rodos, nė nuovargio nejautėm, nė alkio, bile tik atsitolinom nuo priešo. Bekeliaudami priėjom miestelį, bažnytkaimį (jo vardą primiršęs). Kaip tik žiūrim – parduotuvė. Prie jos mus sustabdo. Mūsų palydovas nueina į tą mažą žydelio krautuvėlę ir netrukus atneša į frenčiaus skverną susipylęs apie 20 bulkučių (francuskom vadintos), mat buvo tiek mūsų vyrų. Visiem po vieną apdalino. Matyt, tas puskarininkis laikė užspaudęs auksinį kitą iki paskutiniosios, nes jisai ir pats jau buvo gerokai nusikamavęs ir išbadėjęs. Taip su ta viena bulkute dar keliavom apie pusšimtį kilometrų iki Marijampolės.
Vakare po kelių pailsėjimų pasiekėm ir Marijampolę. Čia mus tas vadovas pristatė pirmojo atsargos bataliono vadui. Vadas įsakęs vienam puskarininkiui mus nuvesti į kareivines nakvynės. Atvedęs parodė tuščius gultus ir grynus narus, rokuoja – šiąnakt kaip nors pernakvosit, o rytoj bus, matyt, kokia kita roda. Atėjo budintis karininkas, mums liepė rikiuotis ir eitie į virtuvę atsiimtie vakarienės. Vakarienei mumi davė po gerą puskepalį duonos, geros tirštos su mėsgaliais sriubos. Ten virėjai davė kelis bliūdelius ir šaukštus, visiems neužteko – vieni valgė, kiti laukė eilės. Taip visi sočiai pasistiprinę vėl grįžom į kareivines nakvynės. Miegojom ant grynų narų, tik nejautėm tų kietų lentų. Čia dar dvi dienas prabuvom, kol mus išskirstė po dalis. Aš pakliuvau į pirmą kuopą. Čia jau slinko monotoniškas kareivio gyvenimas.
Džiaugėmės gavę gerą čiužinį, šiaudų prikimštą pagalvę. Kasdien eidavom į užsiėmimus, mokė rikiuotis. Šeštadieniais iki pietų vyko užsiėmimai. Sekmadieniai buvo laisvi, nevedė į bažnyčią, nes rikiuotis gerai nemokėjom. Į miestą eitie reikdavo prašytie viršilos, bet visuomet leisdavo. Patikrinimas vykdavo normaliai ryte ir vakare, griežtos drausmės vis dar nebuvo, pasitaikydavo, kad koks kareivis ir ryte pareidavo – po šautuvu nestatydavo, tik pabardavo. Į tarnybą skirdavo kur ką, aš vieną kartą pakliuvau sargybon į arklidę.
Vieną kartą bestovėdamas sargybą arklidėse taip buvau nuvargęs, kad prisėdau ant šieno, o į parytį ėmiau ir užmigau. Iš miego pabudino budintis karininkas. Griebiausi už šautuvo, o šautuvas – pas karininką. Truputį pabarė, pasijuokė, man šautuvą atidavė ir išėjo, o aš vis baiminausi, kada mane šauks bausmės atliktie, kada mane po šautuvu statys ar į daboklę sodins, bet tas viskas praėjo gerai, manęs nebaudė. Kai šis atsargos batalionas buvo reorganizuotas, perkrikštytas į 10 pėstininkų pulką, mane pervedė į ūkio kuopą. Ūkio kuopoj keletą dienų prasistumdžiau ir tada paskyrė kuopos sanitaru. Į užsiėmimus manęs nevedė, darbas buvo gana lengvas: į savaitę kartą reikdavo apeitie savo kuopos kareivines, paragintie kareivius, kad laikytųsi švaros, tvarkos, parodytie kuopos tvarkdariams, kur apsišluotie. Dar mano pareiga – pereiti per kareivines su knyga ir užrašytie, kas nori į ligoninę eitie pas daktarus. Kai tokių būna, aš su ta knyga prisistatau daktarams. Po paciento apžiūrėjimo aš vėl tą knygą parnešu į kuopos raštinę ir būnu laisvas iki rytojaus, bet, deja, tas mano dykaduoniškas gyvenimas neilgai tęsėsi.
1921 metais apie rugpjūčio vidurį mūsų pulką iškėlė iš Marijampolės apie Šilavotą netoli Prienų, į Pakiauliškių ir kitą kaimą, kur buvo vasaros poilsio stovykla. Mano darbas nepasikeitė, liko tos pačios pareigos. Čia buvo dar mažiau darbo, nes bebūnant pas ūkininkus kluonuose ar stubų kuriam gale jokio tvarkymosi nebuvo, čia tik su knyga užtrukdavau valandą kitą. Vėliau laisvas nuo bet kokių užsiėmimų, man net į patikrinimą nereikėdavo eiti. Tik kaip ta mūsų patarlė sako – dyka duona subinę drasko. Iš to dykavojimo ir šį tą išsigalvoji, o draugų pramuštgalvių niekad netrūksta.
Vieną šeštadienį po pietų toki trys prajovai, pasiėmę šautuvus, niekieno nesiprašę, iškeliaujam į kitus kaimus pasižvalgytie. Patys nežinojom, ėjom be plano. Beeidami iš kaimo į kaimą pasiekėm ir Šilavoto bažnytkaimį. Kaip tik mumi einant pro vieną gyventoją girdim linksmą muziką, tai nutarėm užsuktie pasižiūrėtie – negi vestuvės? Greit mus, kareivukus, sugriebė ir įsivedė į kamaraitę, pradėjo vaišytie. Tie dosnūs šeimininkai mus tol vaišino, kol netekom proto ir nuovokos, kur randamės ir ką darom. Vienas iš mūsų buvo silpnesnio proto – pradėjo į viršų šaudytie. Žinoma, tarp vestuvininkų kilo panika. Aš ir kitas draugas buvom tiek nusilesę, kad kritom kaip negyvi, o trečią mūsų draugą teko šeimininkams ar vestuvininkams net apkultie ir surištie. Žinoma, iš mūsų šautuvus atėmė, visus šovinius išmetė. Tik ryte pabudę sužinojom, koks nemalonus įvykis mums nutiko. Šeimininkai mums tuščius šautuvus grąžino, o mes labai atsiprašėm jų už tokį negražų pasielgimą, atsisveikinom ir dar apsvaigusiom galvom iškeliavom savais keliais. Iki parėjom namo į savo dalinį, jau buvo 10 val. ryto. Visi kariai kas kur – užsiėmimuos ir panašiai, o mes parkeliaujam, galima sakyt, svyruodami. Mus pamatęs viršila klausia, iš kur šitie trys vyrukai parkeliauja šituom laiku ir dar su šautuvais. Žinoma, mes pradėjom šiek tiek teisintis, meluotie, bet viršila gerai suprato, kad meluojam, ir užkrovė mumi už tas gastroles per pietus po raštinės langu po šautuvu dvi valandas stovėti. Ką gi – stovim, aimanuojam, svyruojam, nes dar pagirios nebuvo gerai išgaravusios. Taip nuo to laiko viršila ant manęs neturėjo geros akies. Mane nuo tų sanitaro pareigų nuėmė, gero nelinkėjo, pirmai progai kuom nors mane prigrobti ar kuom įskaudyti norėjo.
Kaip tik po šio įvykio iš Kauno pirmos kavalerijos divizijos ryšių komandos atvyko kažkokie aukšto rango karininkai. Mus išrikiavo, šaukia vyrus pavardėm ir vis tris žingsnius pirmyn, pirmyn. Nemažai vyrų pašaukė, tarp jų ir aš išgirdau savo pavardę – Dapkūnas Jonas. Tris žingsnius pirmyn žengiau, dar po manim keli išėjo pirmyn. Taip užbaigė mūsų šaukimą. Iš mūsų ir kitų kuopų surinko apie du šimtu vyrų. Po trumpos atsiskaitymo procedūros teko pasirašytie, kad turime tą ir kitą karišką daiktą. Mus išrikiavo po keturis ir davė komandą laisvai žengtie į kelią, vedantį į Kauną. Apie trys keturios padvados vežė, kas ką turėjom, – punduką ar čemodanėlį, be to, kuris nepaėjo, kuriam kojas nugraužė – tuos paėmė į vežimą. Visiems kitiems teko pėstuke nužygiuot į Kauną.
——————————————————–
1 portale http://www.versme.lt/sav_d.htm sąraše „Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai (1918–1923)“ įrašytas ir Dapkūnas Jonas: Gimė 1898 Beviršių k. Lazdijų vls. (Lazdijų r.). Įst. sav. 1919 01 07. Gyv. Lazdijų vls. Padumblės k. Apdovanojimo liudijimas Nr. 567, išduotas 1928 08 23.
2 Galifė – iki kelių siauros, nuo kelių į viršų platėjančios kelnės.
3 Antanas Juozapavičius (1894 m. vasario 13 d. Švokštonių dvaras, Vaškų valsčius – 1919 m. vasario 13 d. Alytus) – pirmasis Lietuvos kariuomenės karininkas, žuvęs už Lietuvos nepriklausomybę. Žuvo savo 25-ojo gimtadienio rytą ant Alytaus tilto, pulkui traukiantis nuo puolančių Raudonosios armijos dalinių, kai sąjungininkai vokiečiai netikėtai paliko frontą. 1919 m. vasario 14 d. palaidotas Alytaus šv. Liudviko bažnyčios šventoriuje. 1919 m. balandžio 28 d. iškilmingai perlaidotas Alytaus miesto kapinėse, prie šv. Angelų sargų bažnyčios. 1989 m. minint 70-ąsias A. Juozapavičiaus žuvimo metines prie jo vardu pavadinto tilto pastatytas atminimo kryžius.
4 1920 m. spalio 7 d. buvo pasirašyta Suvalkų sutartis, kuri turėjo įsigalioti spalio 10 d. 12 valandą. Bet Lenkija, praėjus dviem dienoms, ją sulaužė ir spalio 9 d. jėga užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą, kurį valdė iki pat Antrojo pasaulinio karo. Iš pradžių okupacija teisinta tuo, kad Vilnių užėmė Lenkijos vyriausybės nekontroliuojamas lenkų generolas Lucjanas Želigovskis be Varšuvos žinios. Šis spalio 12 d. paskelbė Vidurio Lietuvos valstybę, kurią po to įteisino Lenkijos Seimas.
5 po 1920 08 14-15 d. įvykusio mūšio prie Varšuvos, Osuvo gyvenvietėje, J.Pilsudskio kariuomenė, remiama Antantės pajėgų (sprendimas padėti lenkams buvo priimtas Antantės konferencijoje 1920 07 05 Spa mieste Belgijoje) atbloškė bolševikus net 400 km į Ukrainos ir Baltarusijos gylį. Lenkų vejami bolševikai bego ir per Lietuvą.
6 Indai.
7 „Akis“ – toks kortų žaidimas.
Ankstesnes prisiminimų dalis kviečiame skaityti paspaudus šias nuorodas:
Atsakyti