Tūkstančius emigrantų pasitiko išsvajotoji Amerika. Punskas.pl nuotrauka
Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt
Tęsiame šeštadienio skaitymus – Sūduvos šviesuolio Jono Dapkūno prisiminimus. Šį kartą – apie brolio Juozo išvykimą į Ameriką ir Jono reakciją. Rašinių kalba sodri, primarginta retais, dažnai tarmiškais žodžiais, skoliniais, kurių knygos sudarytojai netaisė.
Geresnio gyvenimo – į Ameriką
Man tebeganant gyvulius pas šį gerąjį ūkininką Matulevičių, ateina kaimynų Gaubų vaikas ir sako, kad mano brolis Juozas išvyksta į Ameriką. Tuom laiku Juozas už pusbernį tarnavo pas mūsų tolimą giminaitį Dapkūną Vaitiškių kaime.
Kiek mano mažo atmintis nešė, aš su broliu Juozu retai kada susitikdavau ar ką kalbėdavau. Tad išgirdęs šią netikėtą žinią dar labiau panorau brolį pamatyti, nors žodelį vienas kitam tarti, bet, deja, ir čia mums likimas net ir šios nedidelės laimės pavydėjo. Išvyko brolis manęs neaplankęs, neatsisveikinęs, nes anksti netekę tėvų mes, vargo paukščiai, pasiskleidėm po plačius kaimus, apylinkes, kas sau. Tad ir neturėjo progos dažnai susieiti brolis su broliu, sesė su seseria. Nebuvo kada vieniems kitų paguosti, pasikalbėti, našlaičių gerumais ar vargais pasidalyti. Sužinojus apie tai, kad brolis išvyko neatsisveikinęs, tuo laiku buvo labai skaudu ant širdies, kad taip atsiskyrėm nesimatę. Net nuojauta tuomet buvo tokia, kad gal amžinai mes, broliai, daugiau nesimatysime, bet ką čia padarysi, kad taip buvo lemta.
Laikas bėgo, kartu bėgo ir tie skaudūs prisiminimai, skaudžios valandos, kurios tolinosi nuo kasdienių minčių. Ketvirti metai tarnauju pas ūkininkus, ganau nemažas gyvulių bandas, vargstu tą piemenišką gyvenimą, vis kažko liūdžiu, lūkuriuoju, laukiu. Vis dažnai dairydamasis ir žiūrėdamas atkreipiu žvilgsnį į Vakarus, nes man vis rodėsi, kad Amerika – tai į Vakarus, ir iš ten kas nors atneš kokią mano taip laukiamą žinią nuo brolio Juozo ir sesers Miliutės. Bet, Jonuk, kaip tu sulauksi tų laiškų, kad dar esi mažas, tebeeini tryliktus metus! Kas tau tuos laiškus į kaimo užkampį rašinės! Dar negirdėtas daiktas, kad kieno piemuo gautų laišką! Vis nerimau, vis laukiau, nes jau ir protauti pradėjau kaip paauglys. Kai susitinkame su broliu Kostu ar su sese Magdute, tai jau ir kalbamės kaip suaugę. Aš vis sakydavau broliui ar sesei, kaip mes gyvensime toliau, ką mes darysime su ta stuba Liudvinave, kaip ją pasidalysime ir panašiai. Ta stuba atsidūrė mūsų patėvio, užkurio Gavėno, rankose, nes mirus motinai jis, Gavėnas, nežiūrėjo, kad tos prastos bakūžės mes esame likę šeši įpėdiniai ir į tą namelį nors po mažą dalelę prigulime. Gavėnas reiškė pretenzijas į namelį aiškindamas, kad jis ateidamas pas mūsų motiną užkuriom atnešė įnešimo du šimtus rublių, ir jis reikalavo iš mūsų, kad jam tuos 200 rublių išmokėtume, o tada jau jisai išeis iš to namelio. Kas jam tuos 200 rublių išmokės, kad tuom laiku buvom dideli biedniokai vaikai, dar ne metuose visi, be to, finansiniai tiek neturtingi, kad nebuvo nė kalbos apie atidavimą Gavėnui tų 200 rublių.
Po mūsų tėvų mirčiai, kaipo mes visi vaikai buvom nepilnamečiai, tai Liudvinavo teismas mūsų dėdę Lukoševičių Kazimierą paskyrė mūsų vyriausiuoju globėju. Tas mūsų dėdė dėl stubos ilgokai po teismus tąsėsi su Gavėnu. Ar jam tuos 200 rublių atidavė, ar ne, mums dėdė apie tai niekuomet neužsiminė. Ta byla tęsėsi iki 1914 metų Pasaulinio karo. Per karą miestelį prūsai sudegino, tad ir mūsų bakūžė sudegė iki pamatų, liko tik gryna žemelė. Kas tą žemės sklypą naudojo nuo 1914 iki 1921 metų, nesužinojau. Tik 1922 metais mano brolis Kostas vėl tame žemės sklype pasistatė nedidelį namelį (tam nameliui aš rėmus su šlengėm[1] padariau. Tai buvo 1923 metais. O dabar, kai rašau šiuos prisiminimus, 1980 metų rugsėjo 5 dieną, dar tie patys langų rėmai, mano padaryti, beveik sveiki tebestovi). Tą namelį brolis Kostas 1924 metais pardavė ir išvyko su žmona į Argentiną (jis jau 84 metų ir dabar Rosario mieste gyvena, žmona Magdutė mirus daugiau nei prieš dvidešimt metų). Ir taip pasibaigė mūs, vaikų, Gavėno ir dėdės visos nuosavybės pretenzijos į tą namelį.
Aš dar vis leidžiu jaunystės laiką pas ūkininkus gyvulių bandas teganydamas, nors to meto mano jaunystės laikų vaikai jau kai ką geresnio nuveikė: ar mokėsi aukštesnėse mokyklose, ar kokio amato pas vietinius liaudies amatininkus meistrus, kaip siuvėjo, batsiuvio, staliaus ir kita, pramoko. Vis tik būtų daug geriau negu likti juodadarbiu. Čia dar noriu priminti, kad mane vargas visko išmokė. Patyręs daug nepriteklių, išmokau gerbti, čėdyti, saugoti, taupyti savo ir kito, kas vertinga. Užvis geriau mane išmokė vertinti savo žodį, autoritetą. Išmokau vertinti savo ir kitų materialines bei dvasines gėrybes, ypač menines kūrybas, vertybes. Visą laiką gerbiau savo ir kitų individualybes bei nuosavybes. Nuo vaikystės laikų būdamas jautrios širdies visuomet užjausdavau pavargėlius, neturtinguosius, ligotus ar kitokios nelaimės ištiktus. Deja, vaikystėj aš nieko niekam negalėjau padėti, nes pats neturėjau iš ko.
Man betarnaujant pas tą gerąjį ūkininką Matulevičių Kūlokų kaime, vėl nelinksma žinia aplanko – sesė Magdutė ruošiasi iškeliauti laimės ieškoti į tolimą užjūrį, į Ameriką. Tiesa, jinai vyko pas savo pirmtakus, sesę Emiliją ir brolį Juozą, kurie jau anksčiau ten patekę. Šita jau trečia, mus, du brolius – Kostą ir mane, ir dar gana mažą sesutę Juliutę palieka tarp svetimų.
1913 metų vasarą tas mudviejų su sesute Magdute susitikimas su graudžiom ašarom per veidus riedant, su akimis, rodos, kraujuos pasruvusiom, mane labai skaudžiai paveikė, aš lyg nujaučiau, jog daugiau su šia mylima sesute neteks pasimatyti. Mudu prisėdę to gerojo ūkininko Matulevičiaus liepų alėjos paunksmėj daug graudžių ašarų išliejom, kol atsipeikėjom, susitvardėm, vienas kitam meilų žodį ištarėm. Po trumpų kelių žodžių pasikeitimo mudu atsisveikinom, paskutinį kartą atsibučiavom ir atsiskyrėm amžinai.
Kai sesė paliko mane, bestovintį kaip kuolą, aš ilgai ją sekiau akimis, kol jinai nuo manęs tolo už to ūkininko kalnelio. Sesei išvykus į Ameriką aš likau beveik vienas, kaip pabaidytas paukštelis niekur nerasdamas ramybės ir nusiraminimo. Vis laukdavau brolio Kosto, kuris retkarčiais ateidavo pas mane į laukus, kur gyvulius ganydavau. Čia mudu susiėję viens kitą paguosdavom, pasikalbėdavom ir išsiskirdavom lyg geresnės nuotaikos.
Mano varganas piemeniškas gyvenimas toliau tęsėsi pas ūkininką Matulevičių. Pas šį ūkininką nebuvo nei gero buliaus, nei kuilio, kad aš turėčiau šiokių tokių pajamų, kaip kad pas Jurgelį. Bet geri buvo šeimininkai, vis kuris judviejų kartą metuose nupirkdavo man burninį armonikutį, o peiliuką, tai jau būtinai, nes tokia mada būdavo, kad piemuo be peilio gyvulių į laukus negena. Per atlaidus ar per jomarkus riestainį vieną kitą ar saldainį vis parveždavo. Žinoma, aš už tas lauktuves irgi nelikdavau skolingas. Aš jiems purvus nuo batų nukrapštydavau, gražiai pasispjaudydamas į suodžius batus ar čebatus nušvaksuodavau, ir mes vieni kitais buvom patenkinti. O triūsos ir darbų pas ūkininkus niekuomet netrūkdavo, ypač rudeniop. Gyvulius pietų parginęs, į tvartus suvaręs, pats pavalgęs, dar pasikinkydavau bėrį į grabarką ir valandą kitą važinėju po rugienas, kvietienas ir miežienas. Taip gabalą laukų nugrebodavau, dalį suaugusių darbų nudirbdavau.
Atėjo vėlyvas ruduo, gyvulius jau reikėjo į tvartus žiemai uždaryti. Jau Visi šventi, šalti ir su pirmu sniegu. Čia jau kiti ūkiški darbai užgriuvo: apie gyvulius apsitriūst, pašert, pagirdyt. Jau ir vasarojaus kūlena mašina prasidėjo, reikia manieže arklius varyti. Jeigu kas mane pakeičia, tai einu nuo kuliamos mašinos grūdų traukt. O dulkių dulkelių – iki kelių, net gerokai pridusina. Kiek pakūlus prasideda arpavimas, reikia arpą sukti. Grūdus išarpavę pradedam rugius, kviečius spragilais kulti, nes jau reik šviežios duonelės, o svarbiausia – reik stogus dengti ar taisyti, lopyti, nes per vasarą vėjai gerokai apdraskė.
Mane pramokino kūlelius rišti ir stogus dengti. Ir tas visas darbas mums darniai sutariant ėjosi neblogiausiai. Taip rūpestingai besidarbuojant jau ir Kalėdos atėjo, nors jų ne taip labai ir laukiau, nes tos dvi trys šventos dienos greit praeina, o po švenčių vėl iš naujo prasideda tie patys darbai, rūpesčiai, vargai. Tiesa, Kūčių vakarą ir pirmą dieną Kalėdų šiek tiek pajutau, kad šventės, nes gavau pilnai pavalgyti mėsos, pyrago, na, ir kita. Ypač pirmą dieną Kalėdų man labai patikdavo sušildytas avižinis kisielius.
Šį kartą mano močiutė neatėjo antrą Kalėdų dieną, nepadėjo ir paviržio parnešti, tad aš, gavęs iš šeimininkės tą pagal tradiciją savo paviržį, vienas iškeliavau pas dėdę į Rūdvališkes vienos kitos laisvesnės dienos praleisti. Algos išeidamas jokios negavau, klausti šeimininko apie tai irgi nedrįsau, tik išeinantį mane šeimininkas pakalbino likti antriems metams pas juos piemeniu. Kai aš sutikau, šeimininkas davė pridotko už visų metų darbą, tą vargą, popierinį vieną rublį (bumaška vadinamą) ir tuom rubliu aš buvau labai patenkintas. Ateinančio meto algą, jaučiau, kaip praeityje, taip ir dabar, tą reikalą su šeimininku močiutė sutvarkys.
Parkeliavau su paviržiu pas dėdę. Žinoma, dėdė manim nei džiaugėsi, nei per daug raukėsi. Jisai jautė, kad mes dar vis prisirišę prie šios buvusios tėviškės. Tą 1913 metų tarpkalėdį aš buvau pas dėdę tol, kol paviržį sunaudojau. O toji geroji šeimininkė man į tarbukę buvo gerą puskepalį duonos ir didoką lašinių gabalą, dar kiaulės kulnį – karką įvertusi, tad net gerokai apšilau, kol parėjau tą porą kilometrų. Ilgai šį tarpkalėdį pas dėdę nebuvau, nes dėdė visuomet kokį nors darbą rasdavo, o svarbiausia – spragilais kulti ir kamaroj, pilnoj pelėsių, girnas sukti, duonai miltus malti. O pas ūkininką nei sukti, nei akseline mašina rankom akselio pjauti nereikėjo.
Savaitę iškentęs vėl pas Matulevičių grįžau. Čia jau viskas man žinoma, visi darbai. Daugiau triūsiu apie gyvulius, patys šeimininkai per daug į darbus nesigriebia, nes senasis šeimininkas gerokai pagyvenęs, o senbernis sūnus – didelis tinginys, karvelinis. Dažnai spragilą meta ir bėga į laukus karvelių gaudyt, be to, negalėdavau žiūrėti, kaip balandžiam kviečius, žirnius saujom berdavo. Dar buvo duktė Magdulė, subrendusi mergina, truputį prie milo, ne iš gražuolių. Kažkaip jaunikiai nesisuko apie ją gal dėl to, kad dalios dalelės negalėjo duoti, nes tos dažnos bylos nualino ūkį.
Taip besidarbuojant per žiemą jau ir mielas pavasarėlis atėjo, žolė pradėjo sprogti, laukų kalneliai pradžiūvo. Vyrai su bėriais į laukus traukia, žemę purena, aš gyvulius irgi išsivarau į žalią veją pasiganyti. Čia pat, kur vyrai žemę purena ir pūdymas, kur aš ganau visai artimais, kaip tik senasis šeimininkas ką nors dirbdavo su arkliais. Jis vis mane šaukdavo pas save ne tam, kad aš jam padėčiau su arkliais ką dirbti. Jisai mane norėjo pamokyti ne tik namų ruošos darbų, bet ir lauko darbus dirbti. Taip jis mane pasikvietęs pavesdavo arti, akėti, drapakuoti. Žinoma, trumpą laiką, kol mano gyvuliai, sočiai paėdę žalios, šviežios žolės, ramiai guli. Tada aš išsijuosęs, visas sušilęs, ariu žemę dviem bėriais vos tą žagrę išlaikydamas, kad neparvirstų ar į šoną neiškryptų, akėju, drapakuoju. Žiūrint, ką jis tą dieną dirba. Taipgi mane pramokė dalgiu šieną, dobilus pjauti, rugius, kviečius, vasarojus kirsti. Kitais metais jau pusberniu esant tas mano pramoktas darbas buvo labai pravartus.
Artėjo karas.
[1] Šlengė – durų ar lango stakta.
Atsakyti