Jonas Dapkūnas su žmona Konstancija, XX a. 7-as dešimtmetis

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

Šiais metais savaitgaliais siūlome pasakojimus apie Lietuvos šviesuolius – paprastus, mažai kam žinomus, bet savo darbais atsidavusius Tėvynei žmones. Tai ištraukos iš prieš 43 metus rašytų Sūduvos savanorio, tremtinio, leidėjo ir kovotojo už Lietuvos laisvę Jono DAPKŪNO prisiminimų, kurie prieš penkerius metus buvo sutalpinti į knygą, bet ši taip ir neišleista. Pradžioje – jos sudarytojo žurnalisto Česlovo Iškausko įžanginis žodis. 

***

Pasakysiu tiesiai: man buvo be galo malonu ir įdomu sklaidyti tuos 165 tvirta ir gražia rašysena išmargintus rankraščio puslapius, nes iš jų dvelkė tikras, nepagražintas, nenuglaistytas gyvenimas. Netgi daugybė tarmiškų žodžių ir skolinių, įvairių daiktų ir darbų pavadinimų pulsavo kaimo tikrove, skleidė XX amžiaus Lietuvos kaimo kvapą, iliustravo didžiuosius istorinius ir politinius mūsų šalies sukrėtimus.

Jono Dapkūno gyvenimo prisiminimuose politikos nedaug, o ir juos šis Sūduvos krašto šviesuolis pavadino neįmantriai: „Mano gyvenimo prisiminimai“. Nuo pat gimimo (autorius kažkodėl pasijaunino gal dvejais metais, nes tikroji jo gimimo data – 1898 m. birželio 24-oji, būtent – Joninės) kaimo vaikas dirbo visokius darbus, o jų našta ėmė ypač slėgti, kai 1904 m. mirė tėvas Motiejus Dapkūnas, kilęs iš Lazdijų rajono Naravų kaimo, o dar po ketverių metų – ir motina. Tai buvo amžių sandūra – sudėtingas metas tautiškai atgimstančiai Lietuvai. Visa Palenkė arba Užnemunė iki 1915 m. priklausė Lenkijos karalystei, kuri savo ruožtu įėjo į Rusijos imperijos sudėtį. Ji ribojosi su Rytų Prūsija, kuri vėlgi priklausė kitai – Vokietijos – imperijai.

Tos imperijos netrukus susidurs, Rusijoje dar įvyks bolševikinė revoliucija, ir tai labai paveiks bręstantį jaunuolį. O gyveno jis Rūdvališkėse, kurias žemėlapyje dabar vargu ar besurasi, paskui Liudvinave, dirbo pas ūkininkus. Broliai ir seserys ieškojo laimės už Atlanto, Jonukas – karo siaubiamoje Lietuvoje (Pirmojo pasaulinio fronto linija ėjo kaip tik tarp Liudvinavo ir Marijampolės).

1919-ųjų kovą įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, trejus metus – iki 1921 m. birželio – pliekėsi ir su bolševikais, ir su lenkais, ir su vokiečiais. Politikos jo pasirinkime nedaug, bet vis tiek prisiminimuose išryškėja palankumas Lietuvos nepriklausomybei, pašaipa visokio plauko engėjams ir okupantams. Po tarnybos vėl lenkė nugarą pas ūkininkus, kol 1923 m. įsidarbino „Dirvos“ spaustuvėje. Galbūt tai ir buvo brandaus jaunuolio posūkis į kitokią sritį, nes vis dažniau į rankas paimdavo leidyklos leidžiamą knygą, įvairius leidinius. Po keliolikos metų laikraštis „Verslas“ rašys, kad „knygininkas J. Dapkūnas švenčia savo 15 metų prekybinio darbo jubiliejų… ir jam, pradėjusiam biznį su pora dešimčių litų, pakako prasimušti iki didelių laimėjimų“.

Bet iki to biznio dar buvo toloka. O kol kas – meilė Konstancijai (Kastutei) Dereškaitei, 1923-iųjų rugpjūtį – vestuvės. Beveik po metų gimė dukra Kazytė, kuri vėliau, kaip ir tėvas, perėjo sunkius tremties kelius…

Paskui dirbo Marijampolės pašte, kartu dalyvavo geležinkelio stoties statyboje, pardavinėjo saldainius Vilkaviškio ir Kauno gatvių sankirtoje esančioje krautuvėlėje. Taupiai gyvendami su Kastute susitaupė keletą dešimčių litų ir nusipirko krautuvėlę Liudvinave. Ko gero, tuomet ir prasidėjo tikroji verslininko J. Dapkūno veikla. 14 metų jis buvo renkamas Lietuvos verslininkų sąjungos Marijampolės skyriaus sekretoriumi, o nuo 1927 m. teikė dar ir taksi paslaugas, nusipirkęs „pagyvenusį“ „Ford“, paskui „Chevrolet“. Vienur verslas nesisekė, kitur ėjo kaip sviestu pateptas. 1930 m. savo mažmožių krautuvėlėje sugalvojo įkurti knygų biblioteką, knygynėlį. Iki 1936 m. pabaigos veikusiame knygyne buvo apie 3 000 knygų ir kitokių leidinių. Paskui jis perėmė Vytauto knygyną, 1934 m. tapo dar ir leidėju bei žurnalistu: pradėjo leisti satyrinį savaitraštį „Pašinas“.

Keista, bet prisiminimuose šio fakto autorius nemini, nors būtent tai jam atsiliepė 1940 m. birželį, kai į Lietuvą atžlegėjo rusų tankai…

Vokiečių okupacija verslininkui atnešė nuostolių: supleškėjo knygynas Vytauto gatvėje. Teko netoliese įsigyti kitas patalpas. Grįžus rusams 1944 m. rugpjūtį prasidėjo J. Dapkūno paieškos, nes šis slapstėsi aplinkiniuose kaimuose. Tai buvo suėmimų, tardymų, daboklių metas. Jis kaltintas antitarybinės literatūros platinimu ir dauginimu. Kaip ir daugelis šviesuolių, buvo suimtas 1946 m. balandžio 30 d., išvežtas 1947-ųjų vasario 16 d. ir daugiau kaip 6 metus mito rupia tremtinio duona Krasnojarsko krašto Zatono apylinkėse. Į Sibirą ištremta kaip vyro bendrininkė iš esmės niekuo dėta ir žmona Konstancija. Į Taišetą pateko ir jo duktė Kazimiera, kuri buvo suimta Kaune beveik kartu su tėvu. Gavusi 10 metų, į tėvynę ji grįžo 3 metais vėliau – tik 1956 m. gruodį.

Tremties periodas prisiminimuose aprašytas gana smulkiai, matyt, tai J. Dapkūnui buvo ypač jautrus ir svarbus laikmetis. Visa šeima – žmona Konstancija, dukra Kazimiera ir tėvas – Lietuvoje draugėn susiėjo tik po dvylikos su puse išsiskyrimo metų – 1958-ųjų rugpjūčio 5 d. Nuo tada gyveno įvairiose Marijampolės vietose, 41-erių sulaukusi Kazytė 1965 m. birželį ištekėjo už Kazio Valionio…

J. Dapkūnas nesulaukė Lietuvos nepriklausomybės. Šio turtingo ir nelengvo likimo kaimo žmogaus gyvenimo styga nutrūko netrukus po to, kai 1980 m. rugsėjo 5 d. jis parašė paskutines prisiminimų eilutes.

Knygoje gali būti netikslumų: tai data ne ta, tai pavardė iškreipta, tai įvykis ne taip traktuojamas. Nuotraukas ir iliustracijas taip pat teko rinkti po kruopelę, daug jų be pavadinimų, tikslių nuorodų, galbūt įsivėlė ir klaidelių.

Tai – paprasto kaimo žmogaus prisiminimai, bet būtent jie, tie Lietuvos varguoliai, buvo, tebėra ir bus tikroji valstybės atrama, o jeigu reikės – ir gynėjai.

Pristatome ištraukas iš šio prieš penkerius metus sumaketuoto, bet taip dienos šviesos ir neišvydusio, savo autentišku liudijimu turtingo, sodria kaimo kalba papuošto leidinio.