Virbalis Pirmojo pasaulinio karo metas. B. Mašalaičio kolekcijos nuotr.
Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt
Tęsiame Sūduvos šviesuolio Jono Dapkūno prisiminimus iš knygos, kuri taip ir nebuvo išleista. Šis sunkus maždaug pusketvirtų metų laikotarpis jau paliečia lemtingą ribą – Didžiojo karo pradžią, kai 16-metis jaunuolis tebelenkia nugarą pas įvairius Suvalkijos ūkininkus. Artėja sunkus apsisprendimas… Rankraščio kalba beveik netaisyta, kai kuriems žodžiams yra paaiškinimai arba jie pateikti kursyvu. Parengė Česlovas Iškauskas.
Tarp rusų ir vokiečių
Atėjo 1914 metų rugpjūčio 14 diena. Tai didelių nelaimių pradžia. Kilo Pirmasis pasaulinis karas. Rytojaus dieną seniūnas jau nešioja vyrams šaukimus stoti į kariuomenę. Jau pirmom dienom vieną kitą paima iš pažįstamų kaimynų: Liutvino Kostą iš Kūlokų kaimo, Padvolskį Jurgį iš Gyviškių kaimo, Pakruopį iš Liudvinavo ir daug kitų, kuriuos čia sunku išvardyti. Kilo didelis sujudimas ir susirūpinimas, kas bus toliau. Mus pradeda pasiekti žinios iš karo mūšių: prie Rytprūsių sienos prasidėjo mūšiai, rusai pralaužė frontą, mūsiškiai žygiuoja Vakarų link. Net skaudų atsiskyrimą su sese Magdute, tą ilgesį pamiršau. Šis naujumas, karo įvykiai kone malonumą sukėlė, mat jaunysta – durnysta. Kone padaužiškumas pasireiškė, tik štai vėl prisiėjo surimtėti, kai kaimyną vieną kitą teko matyti pašautą, net ašarą nubraukiau. Taip kasdien naujienų nestokojo. Žiūrėk, tai rusų kariuomenės vorų voros traukia prūsų sienos link, jau eina gandai, kad rusai frontą pralaužė ties Gumbine ar Galdape ir kad rusų kariuomenė artinasi prie Karaliaučiaus, greit prūsus sumuš ir artimiausiu laiku baigsis karas ir t. t.
Ėjo gandai, kad rusų kariuomenės generolo Samsonovo armiją 1914 metų rudenį prie Mozūrų ežerų gerokai aplamdė1. Užtat ir mes vieną rytą nustebom nuo netikėtumo pamatę, kaip caro kariuomenė traukia per laukus, kalnus ir klonius, nežiūrėjo nė kelių kelelių, kaip akys užmato – tiek daug. Kariuomenės ėjo Rytų link, net akys margo nuo tų jų ginklų ir aprangos. Dieną naktį ėjo ir ėjo kuopos, batalionai, pulkai, pėsti, raiti, gurguolės. Visai be miego, be poilsio bėgo nuo priešo. Dažnai įvairiausiais rusiškais žodžiais karininkai keiksnojo kareivius, šitie – karininkus. Visi pikti, kad neilgai teko su Rytprūsių freilinėmis paulioti, o svarbiausia – nesuspėjo įvairių prūsų gėrybių prisiplėšti. Aš net gėriuosi ir džiūgauju pirmą kartą gyvenime matydamas, kaip ši rusiška lietuvių engėjų gauja tebebėga per mūsų žemę, Lietuvą. Negana to, su šypsena veide žiūriu į tuos griovius ir pakeles, pilnas įvairių karo ginklų ir aprangos, šautuvų su smailiais durtuvais ir be jų, o šovinių tiesiog krūvos pūpso. Ir man tuos pamestus karabinus teko išbandyti. Nuo namų už kalnelio nusinešęs karišką šautuvą, pasistačiau kuolą, ant jo užmečiau seną autą, na, ir išbandžiau savo gabumą. Iš penkių iššovimų vos vieną pataikiau į to auto kraštą. Už dienos kitos jau laukėm neprašytų svečių, pricų, kuriuos tik mes, vaikai, ir viena kita bobulė sutikom. Sutikom su baime ir panieka, nes visi buvom gerokai įbauginti: atseit vokiečiai žmones radę akis išbado, liežuvius nupjauna, moteris išprievartauja, vyrus iššaudo ir t. t. Tai kaip nežiūrėsi su panieka į tokius baubus ir jų nebijosi?! O tie vokiečiai nebuvo tokie baisūs, kaip juos maliavojo. Pamatę pirmą jų karį žvalgą gerokai nusigandom, bet ta baimė greit išgaravo, kai jis pasakė „gutmorgen“, dar porą žodžių „rusen niks“ ir toliau nukeliavo savo keliu. Tas kareivis nieko nedaręs nuėjo. Taip ir man kinkos nustojo drebėti, ir mano septyniasdešimtmetė šeimininkė atitoko, ir visiems kitiems nuotaika pasitaisė, tik šeimininkų duktė Magdutė dar vis nesirodė. Vyrus vokiškom cigaretėm pavaišino, moterų vis prašė: „A jar, a jar, kiaušinių.“ Tas sunkiai suprasta, bet, moterims susiorientavus juos kiaušiniais pavaišinti, čia pat abu kiaušinio galus prasimušė ir išgėrė. Mes taip nepratę, tad dar ilgai žiaukčiojom. Moteris vokiečiai smulkiais fenigiais apdovanojo. Tik tuom kartu vokiečiams netoliausiai teko žygiuoti į Rytus ir Kaizerio karo vadams laurų vainikus laimėti. Rusų kariuomenė susigriebė, prūsus kontratakavo ir vėl nustūmė prie Rytprūsių sienos.
Taip visą rudenį ir žiemos pradžioj karas tęsėsi tarp tų dviejų valstybių, vis grūmėsi: tai vieni ateina trumpam, tai kiti. Tik 1915 metų pradžioj vėl vokiečiai sugrįžo į Lietuvą ir šįkart jau buvo ilgiau. Vėl mūsų varganą Lietuvą plėšė, niokojo, daugiausia Suvalkija kentė. Rusai dar laikėsi apie Simną, Alytų, Prienus, neleido vokiečiams gilyn skverbtis į Vilnių ir dar toliau. Pasimuistę vėl pricus nubloškė atgal prie Marijampolės. Taip mes Kūlokuose pasilikom po savais, o Liudvinavas, Marijampolė ir kitos vietovės – po vokiečiais. Retkarčiais mus iš kamuolių nuo Liudvinavo apšaudydavo.
***
Manęs tas gerasis ūkininkas jau nekalbino pasilikt tretiems metams, mat aš jau paauglys, piemeniu per didelis, be to, visi ūkininkai buvo lyg nusiminę, nes nežinojo, kas bus su rytojum. Gal vėl ateis pricai, gal okupantai paskutinį arklį ar karvę paims. Vokiečiai laikėsi Liudvinavo miestelyje, o mes Kūlokuose – dar po savais rusais. 1915 metais aš čia jau tarnavau už pusbernį pas didžialaukį ūkininką Bekampį. Buvom penki samdiniai: du bernai, dvi mergos ir piemuo. Jų du šeimininkai, trys vaikai: dukterys Kastulė – apie 15–16 metų ir Marytė (nebyli) – apie 13–14 metų, sūnus Vitas – apie 8–9 metus, dar šeimininko tėvas. Šeimininkas buvo gana geras. Retkarčiais net šeimininkė apibardavo dėl šeimos maitinimo.
Per žiemą dviem porom rogių iš miško vežėm medžius, tinkamus statyboms. Privežėm storų ir plonų eglių, didelį štabelį sukrovėm. Deja, tų mūsų privežtų medžių mažai liko, nes sugrįžę vokiečiai juos vieną naktį į apkasus sunešė, kur įsitaisė tiesiog gerus butus su durimis, langeliu. Viršuj storus medžius suklojo, žemėm apmetė, plonesniais sienas užstatė, šiaudų kūgį į tuos apkasus-butus sunešė ir taip gana patogiai įsitaisė, kad ir trumpam. Buvom iš tų medžių rankom lentų pripjovę, tai ir tas visas lentas sunešė į apkasus, o kur – dievai žino, nes jų arti sodybos niekur neradom.
Mes visa šeima taip pat buvom išsikasę apkasą-duobę, panašią į tų pricų. Ant rąstų žemės užmetėm, vis saugiau. Ir toje duobėje tupėjom tris dienas ir tris naktis visa šeima, net ir maža apie 4–5 mėnesių mergaitė. Tokių patogumų, kaip vokiečiai, mes neturėjom, nes mūsų duobėj nebuvo nei lango, nei durų (kaip ten tvarkėmės su savo reikalu, čia neaprašinėsiu).
Vokiečiai kartais praeidami pro mūsų duobę vis klausdavo: „Rusen nikst?“ Mums nieko daugiau nesakydavo ir nedarydavo. Po trijų dienų šeimininkas išlindo iš duobės, apsidairė. Niekur nieko nematyti, jokio judėjimo, negirdėti šaudant. Paskui jį ir aš išlindau, ir mano bendradarbis Žukauskas Juozas. Suskubom eiti prie tvartų, žiūrėti gyvulių. Gyvulius visus radom, be to, dar, matyt, vokiečių kareivių kartą kitą pašerti. Atrodo, karves melžę, nes buvo pieno prilaistyta. Pasirodo, tą naktį pricai kelintu kartu mus paliko ir vėl pasitraukė savo faterlando link. Dėl ko čia tos dvi didelės karo galybės tiek kartų kovų vietą kaitaliojo, ne mano reikalas spręsti. Čia didesnių galvočių, geriau nusimanančių karo reikaluos, pareiga apie tai rašyti.
Pasitraukus vokiečiams gale kluono pastebėjom šviežiai supiltą žemės kauburėlį. Žiūrim, lyg ranka kyšo. Jau pavasaris ir dienos šiltyn eina, tai kas bus toliau? Aišku, pradės dvokti. Tad šeimininkas prašo mudu su kitu berniuku, Juozu Žukausku iš Nobertavo kaimo, lavonus perkasti į didesnę duobę. Sutikome. Nors nemalonus darbas, bet reikėjo vykdyti. Tad tos duobės gale iškasėm kitą, gilesnę, nes spėjom, kad čia ne vienas iškišęs ranką guli. Kada juos atkasę pradėjom verst į mūsų iškastą duobę, tai radom keturis vokiečių kariškius. Matyt, vienas vyresnis, nes buvo su gražiais odiniais batais, kuriuos mano draugutis nuavė. Taip juos kaip papuolė suvertėm į išraustą duobę. Užkasėm, kapą supylėm, medinį kryželį įkišom ir palikom ramybėje. Tas mūsų darbas ilgai man akyse stovėdavo, ypač kai vakare atsiguldavau. Žinoma, už kiek laiko pasimiršta ir išblėsta dėl kitų įvairių gyvenimo įvykių.
Išsikrapštę iš tos duobės nemažai ūkiškų gėrybių pasigedom. Pricai, ką rado iš maisto, gerokai apvalė, net raugytų kopūstų visą pusbačkį ištuštino, kelių vištų nėra. Grūdai klėtyje nejudinti. Karvių, avių, kiaulių, arklių nelietė. Spėjom, kad rusai juos gerokai pasvilino, tai buvo ne iki gyvulių ar grūdų, vėl viską metę dūmė už Liudvinavo ar dar kiek toliau.
Jau atėjo pavasaris, laukai, ypač kalneliai, gerokai pradžiūvę. To ūkininko žemės buvo apie 60 margų ar daugiau. Arklių – tik keturi. Šeimininkas, o ir visa šeima susirūpino, kaip išeiti į laukus, mat vis mus vokiečiai iš patrankų apšaudo, net per mūsų galvas prazvimbę sviediniai sprogsta. Apsipratom su tuom šaudymu ir sviedinių švilpimais.
Vieną dieną pasikinkau porą bėrių į akėčias ir išeinu netoli namų ant kalnelio paakėti, rytoj išdrapakuosiu, šeimininkas pasės grūdus. Beakėjant už varsnų kitų prašvilpusi virš galvos drioksteli bomba. Arklius paraginu, o čia jau antra prazvimbia, dar arčiau. Žiūrau, kad pricas su manimi šposų nekrečia. Aš, metęs arklius, bėgt kluono link. Vos spėju pribėgti, jau trečia bomba dar arčiau manęs sprogsta, gerokai mane žemėmis apiberdama. Laimė, manęs skeveldra nelietė. Apstojus šaudymui šitas artojas jau antra diena nedrįso daugiau eiti į laukus. Tą dieną su baime bėrukus parsitempiau į tvartus, vos gyvas likęs, o namiškiai juoktis iš manęs: „Na, ir Jonukas nešė kudašių nuo tų pricų bertos“ (tada šitaip vadino didesnio kalibro vokiečių patrankas).
Po dienos kitos apstojus šaudymams visa vyriška šeima suskatom ir kas gyvas, kas kiek išgalėdamas kibom į lauko darbus. Kaip tik vasarojui ir bulvėm skirtas laukas buvo už nežemo kalno, tai, matyt, mūs vokiečiai nepastebėjo ir daugiau neapšaudė. Mes beveik visą žemę apdirbom, apsėjom ir bulvėm apsodinom, nedaug liko pūdymauti. Bet po savaitės antros mus vėl apšaudė. Nuo Liudvinavo net trobesius uždegė, tvartai, kluonas sudegė, vėliau ir stuba, liko tik viena klėtis. Mums teko apleisti šią sudegusią ūkę ir keltis tolyn nuo fronto.
***
1915 metų liepos pradžioje mes su visa manta patraukėm į saugesnę vietą. Ką galėjom iš maisto, patalynės, susikrovėm į vežimus, gyvulius varėmės. Atsidūrėm kitam Kūlokų kaimo krašte, prie Rūdvališkių, čia pat buvo ir miškas, čia mūs iš patrankų neapšaudė. Manęs ūkininkas vėl prašo gyvulius paganyti, o kur aš tokiai būklei esant dėsiuosi, vis tiek pabėgėliai, ganau.
Pas ūkininką Liutviną Kūlokų kaime ne mes vieni pabėgėliai nuo karo buvom prisiglaudę. Čia stuba, klėtis ir kluonas buvo pilni suaugusių žmonių, senių ir vaikų, visiems buvo vienas rūpestis – kas bus rytoj, poryt, ar ilgai dar šitas prakeiktas karas tęsis. Šeimininkai jau net dėl maisto būgštauja susirūpinę, kiek duonai miltų turėta, ir tie baigėsi. Tiesa, pieno vienokio ir kitokio netrūko, sūrio, taip pat grietinės. Bulvių maišas vežime dar pūpso, bet ir tos baigsis, mėsa eina prie galo, o to karo vis nematyti pabaigos. Taip gyvenom apie mėnesį. Dar viena mūsų pabėgėlių stovykla buvo įkurta.
Apie pusę liepos 1915 metais kaip iš kokios peklos atskrido vokiečių araplanai (taip tada vadinom lėktuvą), numetė vieną bombą netoli miško prie Rūdvališkių kaimo. Pokštelėjo ir mums nieko, tik klausom – antra atšvilpia. Nespėjom nė pamatyti mums dar nematyto paukščio, kaip toji pataikė į ūkininko Liutvino kluoną, kurį greit uždegė. Laimė, tuo laiku visi žmonės buvo lauke. Kluone, kas jame buvo, greit viskas sudegė. Sudegė ir mano guolis, klumpės, seni nešvarūs autai ir kita mažos vertės manta. Grįžęs iš laukų tik degėsius ir pelenus toje vietoje mačiau. Dėl šio įvykio jaunimas vėl iš manęs juokėsi, kad Jonuko padegėlio klumpės ir autai sudegė.
Karas arba tiesiog pricai nerimo, ruselius vėl paspaudė, tie ėmė trauktis į Rytus, kartu neketino palikti ir savo piliečių. Kareiviai, seniūnas ir kiti pareigūnai ėmė raginti ir varyti mus, pabėgėlius, pirma savęs. Vietiniai gyventojai geriau išlaviravo, išsislapstė, mažai kas jų pakliuvo į šį sūkurį, o mus, pabėgėlius, pirma savęs varėsi Krosnos, Simno, Alytaus link. Taip ir traukėm su visa manta, su gyvuliais į Rytus. Per visą dieną nusikamavę mes, žmonės, ir gyvuliai, pavargę iki nukritimo, pasiekėm Simno apylinkes. Mūsų nuovargį dar didino didelis karštumėlis liepos pabaigoj. Bevykstant plentu užsilikę paplentės ūkininkai mums daug padėjo su atsigėrimu. Visur gavom vandens, kartais net pieno pasiūlydavo.
Arti Simno pas ūkininkus apsistojom kas kaip: vieni su padvadom prisiglaudė kiemuos, kas su vaikais ir pastogę gavo, o mes su gyvuliais laukuose nakvojom. Dėl miego buvo maža kalbos, vieni kitus pakeisdami susirietę kur pasnausdavom, prie akmenio prisiglaudę. Čia vargelio netrūko, kaip sako – iki kaklo. Tokioje padėtyje jau esama penkta diena. Šeimininkai būgštauja, kaip bus su maistu. Duonos kada kur gaunam, o kada ne, stumiamės daugumoj su pieno produktais, pienu, sūriu, varške, bet maistas kaimo žmogaus nedžiugina. Jeigu nėra duonos, lašinių, tai kaip nepavalgęs. Besigrumdami su šiuo pabėgėlių gyvenimu nė nepastebėjom, kada iš mūsų akių išnyko rusų kariuomenė. Žiūrim, praėjo vienas vokiečių karių būrys, kitas. Mūsų šeimininkai nieko nelaukdami puolė savo mantą į vežimus krauti, o mus, gyvulių varovus, paragino, kad gyvulius paruoštume varymui atgal prie Liudvinavo, į savo numylėtą Kūlokų kaimą, į savo ūkį. Nors aš buvau svetimas samdinys, bet mane ten irgi traukė. Kad tik greičiau pasiekus to Bekampio ūkio kampelius, vis kokia pastogė rasis. Ir visus traukė atgal prie namų, kaip koks magnetas.
Grįžom į Kūlokus.
Vykstant atgal, rodos, ir kelias geresnis, ir artimesnis, ir saulutė ne tokia karšta. Ir gyvuliai noriai traukė lyg visi susitarę, susikalbėję, kad tik greičiau savus kampus pasiekus. Ir taip tos dienos pavakarėj jau Kūlokuos rusų kariuomenė, vokiečių spaudžiama, traukėsi vis tolyn į Rytus. Ateina gandų, kad vokiečiai Vilnių pasiekė ir vis pirmyn eina. Kalba, kad Minske, Vitebske vokiečiai šeimininkauja ir vis pricai lenda gilyn į Rusiją, kaip kiaulės į bulves.
***
Vokiečių okupacijos laiku nebuvo žibalo. Virtuvėje, kur kartu buvo ir kambarys, tik su balanom švietėmės, žibinom. Kartais dėdienė su balana rankoj nešina ateidavo į kamarą kopūstų ar bulvių pasiimti, tai man net akys nušvisdavo, tuom tarpe net smagiau pasidarydavo. Dėdienė išeina, vėl tamsoje paskęsti, vėl kartais peliukės ar žiurkės cypteli ir tų girnų bruzdesys. O nuoboduliu be galo bodiesi, nes dėdė prikelia gaidžiui užgiedojus, tai jau parytin ir apsisunki, nuvargęs net ir aptingsti, ir valgyti norisi. Bet ką čia apie valgį ir bekalbėti, kas ten apie tave ir galvoja, kai tu toj kamaroj stovi 3–4 valandas kaip kareivis, nubaustas po šautuvu atstovėti (ir tai daugiau nebausdavo kaip dvi valandas stovėti). Būdavo, šeimininkė pašaukia pusryčių, o valgis – tai tikras nacionalinis, lietuviškas kaimo maistas: bulvės, barščiai, pražilytos miežinės kruopos. Ketvirtadieniais–sekmadieniais dar duodavo gabalėlį lašinių. Manęs neskirdavo nuo savo šeimos, ką visa šeima valgydavo, tą ir man davė. O iš ko gerai valgys, kad šeimynėlė jau nemaža, apie 5–6 vaikai, jiedu ir mano močiutė. Karvukė viena, pieno duodavo 3–5 litrus į dieną, o prieš veršį tai mėnesį antrą visai užtrūkdavo. Tuom laikotarpiu nė tų kruopų nebuvo kuom prasižilyti.
Kai papusryčiaudavom ir dar būdavo tamsu, į kluoną dėdė nevesdavo, nes į pėdą tamsoje nepataikysi, o balana kluone nežibinsi, tad ant stalo užsikniaubęs dar valandėlę primigdavau, kartais ir ant to gaidžio parūgodavau, kad vėl tas nenaudėlis apgavo.
Taip tą tarpkalėdį apie tris savaites praleidau, bet ką daryti toliau? Dėdei už dyką visi pagrindiniai darbai apdirbti, aplinkiniai ūkininkai bernauti nekalbina, lyg ko nusiminę, nusigandę, ko laukia, lūkuriuoja. Jau ir dėdė susirūpino mano padėtimi, o aš dar daugiau rūpinuosi, kur eiti, kur ieškoti kokio darbo. Vieną dieną pareina dėdė iš kaimynų Venčkauskų (mano krikšto tėvai) ir sako: „Kalbėjau su Venčkauskais. Jie sakė, kad jų giminaičiams Jasaičiams, esantiems Keturvalakių bažnytkaimyje, Vilkaviškio apskrityje, reikalingas berniukas.“ Dėdė manęs klausia: „Ar tu eitum ten už berną?“ Aš dėdei sakau, kad su mielu noru (net pagalvojau, kad ir į peklą, bile darbą gaučiau). Tokią linksmą žinią išgirdęs, nieko nelaukiau ir rytojaus dieną iškeliavau. Tai buvo 1916 metų sausio pabaigoj.
Ėjau pėsčias, medinėm klumpėm apsiavęs. Kai priėjau Liudvinavą, dar buvo tik kelio pradžia, 5–6 kilometrai, o jau jaučiausi gerokai privargęs, pasimušęs. Mat buvo atlydis ir prie medinių klumpių sniegas labai lipo. Pas Bujinauską Liudvinave pasiilsėjau, ten buvo arbatinė ar panašios užeigos namai, šio to turėjo parduoti: arbatos, papirosų, degtukų ir dar kai ką daugiau. Aš nieko nepirkau, nors norėjau arbatos stiklinės su bandele ar dar ko, bet kišeniai buvo tuštutėliai kaip išversti. Padėkojęs šeimininkui už šilumą iškeliavau toliau Keturvalakių link.
Eidamas vis galvojau, kas tie Keturvalakiai, kaip jie atrodo. Kelionė jau šiek tiek lengvesnė, truputį pašalę, tai sniegas prie klumpių ne taip lipo. Beeidamas ir begalvodamas apie tuos Keturvalakius, o daugiau apie būsimus šeimininkus, likus kokiems 2–3 kilometrams iki kaimo, išvydau bažnyčios bokštus. Tame bažnytkaimyje daugiau nieko žymesnio nė nemačiau, išskiriant tą medinę bažnytėlę, kuri dar neblogai atrodė, taipgi ir klebonijos pakajai, kaip tada vadino. Daugumoj keletas apiplyšusių triobelių, o ūkininkų sodybos atrodė gražesnės, triobesiai tvarkingi, visi stogai kūleliais dengti. Ir visur cieli, nė karas nepalietęs, nė jokie vėjai. Mano šeimininko Jasaičio taipgi triobesiai neblogai atrodė, lyg didelio didžialaukio ūkininko būta, tik gyvenamas namas, stuba vadinamas, kiek blogiau atrodė, jau gerokai pabuvęs.
Pirmą pilietį sutikęs klausiau, kur čia Jasaičių sodyba. Štai ten, visai arti mano ir būta, kur tas pilietis man parodė į tą būsimą šeimininką. Įeinu į gyvenamo namo šeimyninį galą, pagarbinu, pasveikinu šeimininkę, pabučiuoju ranką, pasisakau, kas aš toks, kokiu reikalu, kad Venčkauskai apie mane su jumi kalbėjo ir t. t. Jasaitienė, viską supratus, prašė prisėsti, pailsėti po kelionės, atnešė valgytie gabalėlį žalių lašinių, duonos, pieno, o tas valgis, rodos, skanus skanus. Toji būsima šeimininkė atsisėdo šalia manęs ant ilgo suolo, kur už stalo prie sienos pastatytas, nuo neatmenamų laikų nei mazgotas, nei šveistas. Jinai pradėjo klausinėti, ar moku ūkiškus darbus dirbti, arti, akėti, drapakuoti, ar moku klumpes bei šliures pasidirbti, ar moku grėblį ir dalgę įsitaisyti, šieną pjauti, rugius kirsti. Į visus klausimus atsakiau, kad moku.
Jinai man ir sako: „Kaip tik tokio berniuko man ir reikia.“ Tad taip mane ir priėmė bernauti, o kokia alga, apie tai tarp mūsų nebuvo kalbos. Ką aš dar apie tai kalbėsiu, kad tuo tarpu tik džiaugiausi, jog gavau pastogę, gavau darbo, kurio mūsų krašte taip trūko. Atėjo ir vakaras, pavalgiau. Šeimininkė nuvedė į tvartą, į futerkę, o kurgi kitur – ten, kur arkliai bezda, ir visokie dvokiantys daiktai prie tos vadinamos lovos sukabinti, sumesti. Šeimininkė parodė lovą, jeigu ją dar galima taip vadinti – iš prastų pasvarčių kažkada seniai sukaltas žalabas, ant dugno šiek tiek šiaudų, ir tie nuo neatmenamų laikų, jau tik akselis, viena paduška, paklodė. Nuo jų atsiradimo laikų nematę nei muilo, nei skalbimo, nei kada pakeitimo, suskretę, kaip tie sunešioti autai. Užsiklojimas, kaip dar senais laikais duknom vadinamas. Tai tikros sukritusios duknos. Pačiupinėjau, kažkada lyg būta plunksninio patalo, bet dabar nė žymės nelikę, tik sulipę skarmalai. Vargas buvo…
***
Kur kokį takelį ar kelelį suradęs, traukiu toliau, kaip tas paukštelis, rudenį išskrisdamas į šiltus kraštus pagal instinktą, pagal nuojautą. Taip aš keliavau savo gimtojo krašto, Rūdvališkių, Vaitiškių link. Kai kada pasimesdavau, išklysdavau iš tako ar kelelio. Iš Tabariškių iki Rūdvališkių ar Vaitiškių dar geras galas kelio, nes einu jau valanda, o gal ir dvi, ir vis neprieinu savo krašto. Taip atėjau iki Mikalinės dvaro, pasiekiau ir Kalvarijos–Marijampolės plentą. Kaip tik sutikau pilietį, einantį plentu į Marijampolę. Aš jo paklausiau, kokia čia vieta, o jis sako: po kairei – Kumelionių kaimas, po dešinei – Avikilų. Supratau, kaip man parankiau pasiekti Vaitiškes, dar to piliečio paklausiau kelio į Vaitiškių kaimą. Jis man nurodė, kaip ir kur eiti. Pasukau pagal to žmogaus nupasakojimą ir bekeliaudamas apie valandą laiko pamačiau Vaitiškių kaimą. Radau ir savo tolimus gimines Dapkūnus. Pagarbinau, pasisveikinom, šeimininkė prašo užeiti į kambarį, jeigu jį galima kambariu pavadinti, nes vienam gale tvartas, per vidurį kluonu vadinamas, išpluktas grendymas2, kad būtų galima spragilais kulti. Kitame gale kambarys – be grindų, tik žemelė gerai suminta, suplakta, ten pat ir virtuvė. Dar vienam šone atitvertas mažas kambarėlis – ten šeimininko motina gulėjo. Vadinamame kambaryje stalai neobliuotų lentų, lova močiutei taipgi tokia, kita lova jau lyg panaši į lovą, nes čia šeimininkai gulėjo. Net man baugu pasidarė viską apžvelgus.
Šeimininkė mane užkalbino, sako: „Kaip čia, Jonuk, pas mus atsiradai?“ Aš papasakojau apie savo reikalus, apie savo bėdas, o jinai man ir sako: „Tai, Jonuk, maža čia bėda. Pas mus pasilikie, pas mus darbai tik prasideda. Štai javų kūlimas.“ Aš maniežo kieme nepastebėjau, iškart supratau, koki čia darbai laukia. Supratau, kad čia teks su spragilais raumenis mankštyti.
Ką gi, aš darbelio šiokio ir tokio išbandęs, neišsigandau ir šito, su mielu noru sutikau su šeimininkės pasiūlymu. Dar šeimininkė pasivedėjus parodė, kad šalinėj rugių prikimšta, gale kluono didžiulis vasarojaus kūgis pūpso. Jinai sako: „Jonuk, tik tiek sveikatos turėk, kiek čia darbelio laukia. Tiesa, ūkis nemažas, apie 25 ar 30 hektarų žemės. Žemė gera, derlius kaip tik šįmet geras buvo, o ūkio mašinų, kaip matai, po karo dar neįsigijom, nes per 1914–1918 metų karą ir visi triobesiai, ir visi ūkio padargai sudegė.“
Šiame ūkyje darbo jėgos buvo maža. Pats šeimininkas, apie 40 metų, jo brolis Liudvikas, apie 20 metų. Dar buvo samdinė mergina, Zabele vadino. Šeimininkė maža ką galėjo ūkio darbuos padėti, nes ir virtuvėj triūsos būna be galo. Dar buvo viena negerovė, kad broliai labai nesutarė. Pats šeimininkas buvęs Amerikoj, tik prieš pat karą, 1914 metais, parvyko į savo tėviškę. Jis buvo pažangus žmogus, apsiskaitęs, svieto matęs, truputį linkęs į kairę, religijos negyręs, bet žmonai ir visai jų šeimai į bažnyčią eiti nedraudė. Kas išpažino Dievą ir religiją, jis per daug neneigė, sakydavo, kad visokių žmonių reikia ant svieto. Jisai prisitaikydavo prie gyvenimo papročių bei aplinkos. Broliui Liudui algos nemokėjo, išeigai irgi retai kada duodavo, tad tarp judviejų dažni barniai kildavo. Kaip aš čia pas juos atsiradau ir pradėjau su Liudu kultie spragilais javus, tai Liudas ant brolio gerokai bumbėdavo, bet darbo nemesdavo, manęs vieno nepalikdavo kluone.
Pats šeimininkas, kaip minėjau, buvo linkęs į poniškumą, o dar daugiau – į tinginį. Jam vis atsirasdavo įvairių priežasčių, vis su reikalais reikalėliais važiuodavo arba raitas jodavo, net ir taip iš namų išslinkdavo pas kaimyną pasikalbėti, pakortuoti. Pas mudu neateidavo padėti kultie. Mes su Liudu bebumbsėdami spragilais daug ką išsikalbėdavom, daugiausia apie talkas, kur šį šeštadienį eisim, pas ką linų mintie. Talkose irgi prisieidavo gerokai padirbėti prie tų mintuvų iki nuvargimo, nes tekdavo dirbti iki 1–2 valandos nakties. Žinoma, geros šeimininkės neblogai pavaišindavo mus, talkininkus, o tokių kaip mudu su Liudu tai į talkas susirinkdavo apie dešimt. Žinoma, ne svaigalais, bet duodavo pavalgyti mėsos, užbaltytos saldžios kavos, kartais bulvinių blynų arba pečiuj keptų bandukių su grietine, padaže pavilgytų, kaip kur ir ragaišio prikepdavo – tai kaipgi neisi, kad ir už dešimt kilometrų. Mumi tai būdavo didelis balius. Kai linai baigėsi minti, prasidėjo linų brukimas, bet šitos talkos jau būdavo kitokio pobūdžio: čia merginos linus bruka, o vyrai tik pažiopso arba kiti šiek tiek su merginom pakrykštauja, o kai naktipiečių duoda merginom, tai ir vyrus sodina už stalo. Jie ne tiek valgo, kiek įvairius šposus krečia, po vakarienei dar dažnai būna šokiai. Tai taip ir traukdavo į tas talkas ir vyrai, ir merginos.
***
Atėjo sekmadienis, aš savo skurliais apsirengiau, nė „sudie“ nepasakiau – neva į bažnyčią einu. Nepriėjęs Rudaminos patraukiau po tiesumu per laukus Šeštokų link. Nesirinkau, nežiūrėjau, nė neieškojau tako ar takelio, kelio ar kelelio. Ir kur dabar einu, kas manęs laukia, negi absoliučiai niekas nė nepagalvoja apie mane? Tame krašte, į kurį mane taip traukė eiti, nėra kam laukti, nes ten nėra mano artimųjų, nė tėvų, nė brolių, nė seserų, bet vis dėlto ten savas gimtas kraštas. Man tuom tarpu buvo nesvarbu, kur ir pas ką aš nueisiu, bile greičiau pasprukčiau iš to skurdaus dzūkų krašto. Taip begalvodamas atsidūriau prie Šeštokų.
Einu pro geležinkelio stotį, žiūriu, dar vienas kitas vokiečių kareivis sukiojasi. Pamaniau, kad tikrai ant meškos pataikiau. Manęs tie uniformuoti kariškiai nekabino, o aš pro juos su didele baime praėjau ir pagalvojau, kas čia jiems pasidarė, kad jie tokio jauno vyruko, manęs, nekabino? Ko čia jie toki geri pasidarė? Kiek vėliau paaiškėjo, kad 1918 metais jau buvo aplaužyti jų didieji ir aštrūs ragai. Jie jau jautė, kad Rusijos darbo liaudis bunda, kad caro rūmus po truputį krečia drugys, vokiečių Kaizeris vietoj tūpčioja, mažiau puikybe pasipūtęs. Jis jautė, kad trijų Baltijos valstybėlių veikėjai nerimsta, rimtai ruošiasi nepriklausomybę atgauti. Kaizerinė okupacinė galybė braška, mūsų Basanavičius, Stulginskis, Yčas, Smetona, Vailokaitis, Sleževičius, Kairys ir kiti tikri lietuviai patriotai vasario 16 dienos manifestą rengia, mūsų Lietuvos nepriklausomybę nori atkurti, paskelbti mūsų atskirą, nepriklausomą valstybę.
Taip apsigalvojęs apie šį bei tą keliauju toliau pro Jukneliškių dvarą, per Bamštarų Vartų kaimus, pro Želsvą, Pabuktę – jau laikas apsispręsti, kur ir pas ką eiti. Nutariau vėl grįžti pas Padolskius. Parvykau, pasveikinau, bet jau mano geradariai Padolskiai kažkaip šaltai mane priėmė, sutiko. Aš jiems nupasakojau, kas man nutiko per tas dvi savaites. Jie mane nuramino. Jonas Padolskis man sako: „Jonuk, nusiramink, bus kokia roda.“ Išsikalbam, kad pargrįžęs jo brolis Juras iš vokiečių belaisvės. Supratau, kad čia man vietos dar sumažėjo keliais procentais, kad aš čia galiu vieną naktį pernakvotie, nes tame nedideliam ūkely atsirado dar viena darbo jėga.
Rytą atsikėlęs jau aš šeimininko Jono klausiu, gal jis žinąs kur kokį ūkininką, kad aš gaučiau už berną tarnautie. Jisai man sako, kad vakar kaip tik kalbėjo su Vacium Mačiulsku – jam reikia berniuko. Dar paklausė, ar eičiau pas jį. Aš ko nešokau jo išbučiuoti už tokią gerą žinią, už tai, kad mane vėl gelbėja iš to nepaslankaus gyvenimo liūno. Pagalvojau, jog galų gale gal jau ir aš pradėsiu gauti kokį nebūt atlyginimą, gal galėsiu įsigyt kokį rūbą ar apavą. Per praėjusius trejus metus nieko negalėjau įsitaisyti, nes tiems pragobėliams buožėms vis dirbau iš pilvo, vis tuom pretekstu, kad karas, okupacija, kad nežino, kaip apskaičiuot, kokiais pinigais mokėti ir taip toliau. O kad aš per tą laiką nuskurau, nuplyšau, tai šiems mano išnaudotojams nė kiek galvos kvaršyti netenka, bile jie sotūs, bile vaikams dalias krauna ne tik pinigais dešimtimi tūkstančių, bet ir geriausiomis ūkiškomis gėrybėmis.
Tą dieną jau mudu su Jonu Padolskiu traukiam pas Nobertavo kaimo didžialaukį turtuolį, kartu ir puikuolį ūkininką Mačiulską. Jonas mane rekomenduoja tam pasipūtėliui ūkininkui, sako, kad aš tokis ir tokis, iš Rūdvališkių kaimo, našlaitis Dapkūnukas – labai geras vyrukas. Šeimininkai kaip tik abudu buvo namie, su mielu noru mane priėmė. Aš tuo ruožtu irgi labai nusidžiaugiau, kad pagaliau užsikabinau pastovesniam gyvenimui.
—————————————————–
11914 m. rugsėjo mėnesio viduryje Vokietijos armija užėmė Marijampolę.
2Grendymas – plūksta asla, padas
Atsakyti