Bažnyčios g. Marijampolėje, apie 1928 m.
Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt
Toliau skelbiame Sūduvos šviesuolio Jono Dapkūno prisiminimus – apie beveik 24 metų jaunuolio tarnybą tik ką sukurtoje Lietuvos kariuomenėje. Tekste yra archyvinių nuotraukų, kai kurių paaiškinimų. Parengė Česlovas Iškauskas.
Tarnauju Lietuvai
Pasitaikė gana šilta diena, bet tai buvo vargas. Pasiekėm Kauną, Žaliakalnio kavalerijos kareivines1. Vienose nedidelėse kareivinėse buvo įsikūrusi mūsų divizijos ryšių komanda. Davė vakarienės po gerą kaušą sriubos. Sriuba gera, tiršta, mėsiška, gana skoninga – gal dėl to, kad visą dieną buvom nevalgę, gerokai išalkę. Jau čia radom naujus viršininkus, gana išpuikėlius vyr. leit. Visockį, vachmistrą Požerskį, puskarininkį Ežerskį. Nė vienas su mumis nekalbėjo, nė žodžio netarė, nė su nauja vieta, nė su nauja aplinka, nė su nauja tarnyba nesupažindino. Puskarininkis mus 6 val. prikėlė, nuvedė į arklides, priskyrė po arklį, kokis kuriam pakliuvo. Man nebloga bėroji teko (tai vėliau patyriau, kai raiti išjojom į užsiėmimus manieže, be kilpstaičių ir šiaip buvo lengvai valdoma). Arklius pašėrėm, kiek palūkėję jojom į Nerį jų pagirdytie. Pargrįžę arklius su geležinėm šukom ir ašutiniu šepečiu valėm apie valandą laiko. Po arklių valymo pusryčiai – juodos duonos svaras, 2 plytelės cukraus, puslitris juodos kavos. Po pusvalandžio užsiėmimas – pėstininko rikiuotė. Pietūs 12 val. – kaušas sriubos su trupučiu mėsos. Po pietų už valandos užsiėmimas su arkliais, raiti be kilpstaičių manieže, Vileišio aikštėje. Parjojus iš maniežo – arklių valymas, jotie girdyti prie Neries, vakarienė apie 7 val., laisvi iki 9 val. vakaro, o 9 val. patikrinimas.
Jau tą pirmą dieną mums davė balnus, kardą, pikę2, kad viskas būtų nušveista, kad blizgėtų. Antroj dienoj tik atsikėlus 6 val. vedė į gimnastiką, turninkai ir kita mankšta. Vėl arklių valymas, šėrimas, girdymas ir tas varginantis jojimas manieže. Čia ne tik mus, kareivius, vargino, bet ir arklius. Joji balne be kilpstaičių, gerai, kuri bėrukė – kaip sakydavom – plaukte plaukia, o kuris bėris taip krėsdavo, kad, rodos, visus vidurius iškrės ir ant kokios skalos tave nudrėbs. Taip būna, kad per tą krėtimą nė vachmistro ar puskarininkio komandos nenugirsti. Tada per pietus gauni pastovėtie po raštinės langu po kardu valandą, o kartais ir dvi.
Po kiek laiko mūsų komandos viršininką Visockį pakeitė iš kažkur atsiųstas vokietis leitenantas. Jis buvo gana žioplas, bet kartu ir geras – mūs nė vieno nenubaudė, tai ne tie klapčiukai vachmistras ir puskarininkis. Tas vokietis lietuviškai kalbėti mažai mokėjo, retkarčiais į užsiėmimus ateidavo pažiūrėti ir vėl niekam nieko nesakęs prapuldavo. Puskarininkiai iš skūros nėrėsi, kad tik prie kurio prikibtie ir nubausite – porą kartų ir man teko po raštinės langu stovėtie, bet abudu kartu vis neišstovėdavau iki galo, nes tas gerasis fricelis man baudą nuimdavo. Kartą atėjęs prie manęs sukomanduoja: žemyn marš į kasermę! Daugiausia taip atsitikdavo, kad neišstovėdavom po kardu tą gautą porciją tada, kai reikėdavo eiti prie arklių valymo, šėrimo, girdymo. Nors tave ir sutrukdė tie stovėjimai po kardu ir kiti nubaudimai, bet kilpstaičius prie balno, brizgilus, kardą, pikę, tai jau, berneli, taip šveisk ir blizgyk, kad kaip veidrody rodytų. Tada Ežerskis ir Požerskis neprikibs, o jei ne, tai gausi be eilės kareivinėse ar arklidėse budėtie, šluoti ar kita. Taip mes, kareiviai, amžinai užimti, retkarčiais šiokia tokia garbė, kad esi raitelis. Eini per miestą, tai nublizgyti šporai3 tik skamba – jau niekas mūs nedrįs baklaške4 pavadinti, kaip pėstininkus. Taip kiek laiko tie du erodai, puskarininkis ir vachmistras, mus ir arklius vargino, sekino – vos gyvi likom nuo to nuovargio, nuo to amžino užsiėmimo, nuo trumpo poilsio, prasto maisto. Kaip koki seniai – vos kojas vilkom, bet viskam, sako, būna galas. Taip ir čia atsitiko.
Vieną dieną pas mumi į ryšių komandą atvyko aukštų kariškių, tarp jų ir pats divizijos generolas Skomskis5. Komisija rado, kad arkliai labai sukūdę, o mes, kareiviai, – tik kaulai ir oda. Po tai komisijai paaiškėjo, kad mūs žemieji viršininkai persistengė, net per klaidą mus baudė perdėtai. Mums, kareiviams, ir arkliams maisto davinį jiedu falsifikavo, nedavė, kas mums prigulėjo gautie. Po komisijai jau tą dieną tuos abudu mūsų nenaudėlius nuėmė nuo pareigų, nuėmė ir laipsnius, kaip eilinius iš mūsų komandos iškėlė į raitelių eskadroną, o mes gavom kitus viršininkus – atkėlė iš dragūnų pulko vachmistrą ir vieną puskarininkį. Drausmė sušvelnėjo, maistas mums, kareiviams, pagerėjo, šiek tiek didesnes porcijas ir arkliams davė. Nuėmė pėsčiųjų užsiėmimą, laisvu laiku leido į miestą. Arkliai irgi šiek tiek pasitaisė, mat į maniežą tik dukart jodavom uždėję balnus su kilpstaičiais, kartais už miesto Muravos link jodavom arklių pramankštyti. Pikes atidavėm į sandėlį.
Džiaugėmės laisvesniu karišku gyvenimu, bet čia mums pranešė, kad mūs ryšių komandą perkels į Vilkaviškį prie divizijos štabo. Mat generolas Skomskis gyveno netoli Vilkaviškio, prie Paežerių ežero, Paežerių dvare.
1921 metais apie spalio pabaigą išvykom iš Kauno kavalerijos kareivinių, kurios mumi, kareiviams, buvo nemielos. Pirmiausia į Kauno geležinkelio stotį. Čia sulaipino į prekinius vagonus arklius, į kitus vagonus sukrovė visą kitą kavaleristų mantą, mus, kareivius, taip pat į prekinius vagonus. Už valandėlės išvykom Vilkaviškio link. Kelionė gerai sekėsi, visi linksmi, dainuojam. Vykom iki Vilkaviškio geležinkelio stočiai 2 val. laiko, tik Kazlų Rūdoje ilgokai stovėjom. Kai pasiekėm Vilkaviškio geležinkelio stotį, darbelio buvo iki kaklo, kol iš vagonų viską iškėlėm. Daug vargo patyrėm ir ilgai užtrukom, apie porą valandų. Iki miesto nuo stoties tuos 6 kilometrus irgi apie dvi valandas užtrukom, balnus ir kitą mantą vežė vežimas, arklius vedėme, visi kareiviai ėjom pėsti, o karininkai, vachmistras jojo raiti. Mes, nusikamavę nuo tų kraustymųsi, vos kojas pavelkam ir dar 6 kilometrus pėstiem žygiuotie. Kai pasiekę kareivines vėl viską į tvarką suvedėm, visai nuo kojų nusivarėm, kai kurie kareiviai nė vakarienės nėjo atsiimtie, nors norėjo valgytie. Nė neapsitvarkę kritom ant narų ir miegojom visą naktį kaip užmušti. Atsikėlę jautėmės šiek tiek pailsėję, tad vėl teko griebtis kasdienių darbų – arklius šertie, valytie, girdytie, kilpstaičius, brizgilus, kardą šveistie, blizgytie, kad veidą rodytų, o prie to mes buvom pripratę. Be to, čia pat maišėsi ir pats divizijos vadas, generolas Skomskis. Reikia pasirodytie, kad mes – ne lepšiai, o tikri kavaleristai.
Vilkaviškyje mūsų nei pėsčių, nei raitų nevedė į užsiėmimus, tik ėjome įvairias tarnybas: divizijos štabe prie telefono komutatoriaus, budėjimas kareivinėse, arklidėse. Daugumai kareivių priskyrė dar ne tik savo, bet ir po karininkų arklį. Jau reikėjo po du arkliu apdirbtie ir prie jų visus priedus, o dar karininkų – juo daugiau prie jų darbo, nes karininkai vis kur nors vykdavo raiti – tai į geležinkelio stotį, tai į generolo ar kito dvarą, tai į miestą ko nors apsipirktie. Man buvo priskirtas štabo viršininko leit. Kibirkščio arklys. Aš su juom turėdavau visur jotie, žinoma, paskui jį. O nujojus ir jo, ir savo arklį vedžiotis ar šiaip vietoj stovėtie, kol ponas ateina. Taigi darbelio buvo iki kaklo.
Retkarčiais mūsų viršininkai sugalvodavo išjotie už miesto arklių pramankštytie. Mūsų išjodavo apie pusšimtis – visa komanda. Po tokiam prasivėdinimui mums tik darbelio prisidėdavo, nes vėl tekdavo viską valyti. Tas visas kariškas gyvenimas slinko lėtai, monotoniškai ir neproduktingai.
Mano draugas Jurinas dirbo divizijos štabo karininkų valgykloje. Jisai gavo tris savaites atostogų. Tai buvo 1922 metų pavasarį. Atostogų laiku jisai mane rekomendavo pavaduotie jį valgykloj padavėju. Kaip tik tos valgyklos vadovė buvo mano štabo viršininko leit. Kibirkščio motina. Jinai, pasitarus su sūnum, mane lengvai priėmė. Taip besidarbuodamas šitoj valgykloj net šiek tiek atsišėriau. Aš į stalą nešiau lėkštes, šaukštus, šakutes, ploviau, šveičiau, plytą pakurdavau, eidavau su ponia Kibirkštiene į parduotuves produktų pripirktie, o kartais ir mane vieną pasiųsdavo tą ar kitą produktą nupirktie. Dažnai per pietus būdavo kas nors iš svečių kariškių ar civilių. Kai jie pavalgę išeina, tai pagal to meto madą, papročius aš, nuimdamas nuo stalo lėkštes, randu po jom pakištų smulkių piniguočių – arbatpinigių. Kaip tik tai man pasitaikė tarnybos pirmom dienom, tai aš, kiek ten tų smulkių susigraibstęs, iš to džiaugsmo ar iš inercijos viską metęs nubėgau netoli kareivinių į maisto prekių parduotuvę ir nusipirkau nemažą gabalą šviežios ir skanios baltos ruginės duonos. Tą duoną taip godžiai valgiau, kad net mano žandikauliai išsinarino, todėl nemažai bėdos turėjau, kol atstačiau į vietą. Tarnybos šitoje valgykloje laikotarpiu man, kareiviui, nutiko nedidelis nuotykis.
Vieną rytą šiek tiek pramigau ir pavėlinau į darbą. Man kas rytas reikdavo ateitie į virtuvę, užkurtie plytą, užstatyt virdulį ir užvirt arbatai vandenį. Kaip tik įžengiau į virtuvę, nagi, žiūriu – generolas Skomskis tupinėja apie plytą. Aš pasitempiau ir raportavau: ponas generole, truputį pramigau, o jis man sako: „Nieko tokio, Dapkūnas. Tai pas mergelas iš vakaro ilgai užtrukai?“ Aš vėl ranką prie matikėlio, išsitempiau, raportuoju: ponas generole, pramigau. Jisai man sako, kad ir jam taip pasitaikydavę, kai buvo jaunas. Ir išėjo iš virtuvės, o aš, atgavęs savitvardą, greit ugnį pakūriau. Tuoj ir mano didelė baimė išgaravo. Nepajutau, kaip tos mano trys savaitės prabėgo, ir Jurinas, tas nuoširdus berniukas, sugrįžo iš atostogų. Jis vėl pradėjo eiti savo senas pareigas, o mane paskyrė į divizijos štabą pasiuntiniu. Ten darbas buvo lengvas ir maža ką reikėjo dirbtie. Reikėjo ryte ir vakare nueitie į paštą, nuneštie ir parneštie įvairią korespondenciją, dar kaip kur į kokią įstaigą teko nuneštie raštą – ir visas mano darbas. Ir taip tas mūsų kareiviškas gyvenimas tęsėsi toliau.
Vieną kartą mudviem su draugu Jurinu besikalbant toptelėjo mintis į galvą – kažin kaip, jei paduotume viršininkams raportą, kad mus visai paleistų iš kariuomenės, mat mes lyg neeiliniai. Su štabo viršininkais esame pažįstami, tai gal ir išdegtų šitas sumanymas. Mudu jau tarnaujam daugiau nei treji metai – aš nuo 1919 metų kovo mėnesio, taip pat ir Jurinas nuo to laiko. Nors mano būta pertraukų, bet dėl to mūsų viršininkai nesigilino. Mudu taip ir padarom – štabo viršininkui po raportą, pabrėždami, kad Lietuvos kariuomenėj tarnaujam nuo tada ir tada, kad mūsų draugai, su kuriais kartu buvom paimti į kariuomenę, pagal kariuomenės vado įsakymą jau paleisti iš kariuomenės 1921 metų lapkričio mėnesį. Na, ir ką, mūsų divizijos štabo viršininkas leit. Kibirkštis, gavęs mudviejų pareiškimus, daug negalvodamas išrašo revoliuciją: „Nuo 1922 metų birželio 22 dienos paleidžiamas iš Lietuvos kariuomenės neribotam laikui atostogų.“ Mudu, išgirdę tokią žinią, pašokame į viršų iš to džiaugsmo. Kai gavom dokumentus, atsiskaitėm su karišku gyvenimu, o išsiskirdami apsikabinę giliai verkėm. Verkėm ne iš džiaugsmo, kad mus paleido iš kariuomenės, verkėm dėl to, kad mes išsiskiriam kaip neatskiriami draugai, ir dar dėl to, kad mudu abudu lygūs našlaičiai, neturim, kur ir pas ką vyktie. Taip graudžiai išsiskyrę iš Vilkaviškio išvykom kas sau – aš Marijampolės link, į Liudvinavą, į savo kraštą. Pagalvojau, kad vėl reikia aplankytie savo tėviškę – Rūdvališkes, dėdę su dėdiene ir jų gausią šeimynėlę. Jurinas – Panevėžio link.
Aš iš Vilkaviškio vykau arklių traukiamu vagonėliu siauro gelžkelio bėgiais. Parvykęs į Marijampolę dairausi, kur eitie, į kurią pusę, kuria kryptim. Beeidamas per miestą netikėtai sutikau iš Kūlokų kaimo pažįstamą merginą Gaubiūtę. Du jos broliai mokėsi gimnazijoj, jie buvo išsinuomavę kambarį, o ji jiems šeimininkavo. Jinai manęs klausia, kur einu. Aš sakau, kad tik parvykau iš kariuomenės, todėl dar nežinau, kur eisiu. Mergina pakalbina užeitie pas ją pasikalbėtie. Aš su mielu noru sutikau. Pas ją parvykę radom namie ir jos abudu brolius. Jiedu už mane buvo jaunesni, mokyti, tai tarp mūsų jokia kalba nesimezgė. Sesuo valgyt mums paruošė, o bevalgant ir besikalbant laikas užsitęsė, jau ir vakaras priartėjo. Jau aš lyg pasiruošiau kur eitie nakvynės, o jinai man sako: „Tai kur, Jonuk, eisi? Pernakvok pas mus.“ Aš vėl su mielu noru pasilikau nakvotie, nes juk absoliučiai neturėjau, kur eitie, o Rūdvališkės toli.
Dėka tos merginukės Gaubriūtės aš gerai išsimiegojau, pasiilsėjau, atsikėliau žvalus. Dar pusryčių davė. Už viską nuoširdžiai padėkojau tai kaimo mergelei, atsisveikinau ir išėjau į miestą pasidairyti. Beeidamas Bažnyčios gatve, sutinku brolį Kostą. Jisai buvo atvykęs su valdiškais reikalais pas savo viršininką, nes tarnavo policijoj eiliniu policininku ir dirbo Kalvarijoj. Netikėtai susitikom su broliu porai metų praslinkus nuo to laiko, kai mudu paskutinį kartą irgi buvom susitikę maždaug toj pačioj vietoj – ties fotograpo stalu. Ir tada mudu užėjom pas tą fotografą žydelį, nufotograpavom vienas kitą, rankas padavę sveikinomės. O šiuokart nėjom pas fotograpą, tik šiaip nuoširdžiai pasisveikinom, pasibučiavom.
Užvedam kalbą, kaip aš čia atsiradau. Aš jam nupasakoju, kad jau iš kariuomenės pasiliuosavau, kad nė nežinau, kur aš keliauju, kur apsistosiu. Jisai man sako: „Važiuojam į Kalvariją pas mane, o ten bus matytie, kaip tą civilinį gyvenimą tvarkysiesi.“ Mudu sutariam. Jisai atliko pas viršininką reikalus ir arkliais išvykstam į Kalvariją.
Apsigyvenau pas brolį. Viena, antra dieną vaikštau po miestą, šaligatvius šlipuoju, jau net nuobodu pasidarė. Maitinomės prastokai, nuo tokio maisto tikriausiai nė skleroze, nė kraujo spaudimu nesirgsi – ryte juoda duona ir juodos kavos puodukas su cukreliu, pietūs ir vakarienė irgi panašiai, bet miegasi gerai. Porą dienų pasišvaisčius po miestą pasitaikė gautie darbą pas Kalvarijos statybos muštrus brolius Šunskus. Kaip tik tuom laiku jie buvo apsiėmę Kamšų kaime, netoli Šeštokų, kluoną pastatyti ūkininkui Kaminskui. Čia, kaime, neblogai valgėm, nes barščių, kruopų ar kopūstų sriubos šveitėm pilna burna, dar ir po gabalą lašinių gaudavom. Šeštadieniais po pietų visi 10–12 kilometrų plentu keliaudavom pėsti į Kalvariją.
Čia parvykus buvo smagu, nes už savaitę darbo keletą lietuviškų auksinių gaudavau. O tų mano meistrų tėvas Šunskas savo mūriniame name laikė restoraną, tada vadino karčema. Taigi šeštadienį ir sekmadienį taip ir prasėdėdavau toj karčemoj, kol dar koks auksinis buvo kišenėje. Brangų vasaros laiką praleidau toj Šunsko karčemoj, tie auksiniai dilo. Kluono statyba ėjo į pabaigą. Kol kluoną statėm, tolei ir uliojom, pasibaigė darbas – pasibaigė ir pinigėliai.
Pasibaigus darbui kaime vėl sugrįžau pas brolį į Kalvariją.
———————————————————–
1 Architektės Nijolės Steponaitytės tyrinėjimo duomenimis, kareivinių kompleksai Žaliakalnyje pastatyti XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje. Pastate kareivinės buvo iki Kauno tvirtovės žlugimo. 1920 m. jis perėjo Kauno miesto žinion.
2 Pikė – durtuvas.
3 Šporai – pentinai.
4 Baklaškė – gertuvė.
5 Turimas galvoje generolas Bronislovas Skomskis (1864 10 24 – 1935 03 18). 1920 m. spalio 1 d. Raudondvaryje buvo įkurtas 3-iasis dragūnų pulkas, o spalio pabaigoje Kaune – 2-asis ulonų pulkas. Taip tuometėje Lietuvos kariuomenėje buvo įkurta kavalerijos divizija, kuriai vadovauti paskirtas gen. B. Skomskis.
Ankstesnes prisiminimų dalis kviečiame skaityti paspaudus šias nuorodas:
Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai. Šaukimas į kariuomenę (VII)
Atsakyti