Lietuvos kariuomenės paradas 1938 m. Vasario 16-ąją Nepriklausomybės 20-mečio proga
Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt
Sovietinę okupaciją Jonas Dapkūnas prisiminė kaip slogius laikus. „Nuotaika prislėgta“, – rašė jis rankraštyje. Nors jis nepolitikavo, o vertėsi visokiais darbai, statybomis, galų gale į jo biblioteką-knygyną vis tiek užsuko sovietinis saugumas… Netrukus įsiliepsnojo karas. Atsiminimuose daug sodrios, kaimiškos, tarmiškos kalbos. Gale – keletas išnašų. Parengė Česlovas Iškauskas.
Rusų partorgų prižiūrimi
Pas mus jau veikė rusų bazės, artėjo 1940 metai. Tai mums, lietuviams, didelių įvykių ir nelaimių metai. Apie 1940 metų birželio 10–12 dieną keitėsi mūsų Lietuvos vyriausybė. Jau birželio 15 dieną prezidentas Smetona su keliais savo ministrais pabėgo iš krašto, viską palikdami Dievo valiai. Bėgo pro Marijampolę keliom lengvosiom mašinom į užsienį, Rytprūsių link. 9 pėstininkų pulkas traukė prie Vokietijos rubežiaus. Dėl ko jie ten vyko ir kodėl atgal sugrįžo, apie tai kitų reikalas parašytie.
Rytojaus dieną jau rusų tankai į Marijampolę įriedėjo1, ant jų žydukai, užsikabinę su raudonom vėliavom, kareivinių link pro mus pravažiavo. Už valandos atvyko vyresnių kariškių vadų lengvosiose mašinose. Kitą naktį mūsų mieste žydams krautuvių ir butų langus uždarė (o kas juos daužė, iki šiai dienai niekas nežino, be to, nebuvo ir kam ieškotie, nes 2–3 dienas nebuvo jokios vyriausybės). Tik kitą dieną pas mus buvo paskelbta komendanto valanda, tai tęsėsi 2–3 dienas. Rusų komisaras Dekanozovas paskyrė tarybinę vyriausybę su Justu Paleckiu priešakyje, tarp jų buvo Gedvilas, Mickus, Venclova, Kleiza ir kiti. Saugumą ir ryšius sau pasiliko.
Nuotaika prislėgta. Žydai apsiramino, krautuves atidarė. Rusai dėl tų išdaužytų krautuvių langų nieko nedarė, nesiėmė jokių represijų. Po dienos kitos jau nauja vyriausybė pradėjo leistie įvairius įsakymus, nutarimus – tik spėk skaitytie. Pradėjo rašytie apie demokratiškiausius rinkimus į seimą ir kitus. Prasidėjo mitingai, kalbos, liaudžiai aukso kalnai žadami, atrodė, tik paukščio pieno trūks. Pirmiausia pradėjo prekybą, pramonę, bankus nacionalizuotie, be teismo konfiskuotie tikrą teisėtą nuosavybę. Iš pirmų dienų iš savo tarpo daugumoj nemokšius darbininkus kaip įgaliotinius pastatė parduotuvių, fabrikų saugotie, kad tikras šeimininkas ko neišsineštų. Mano knygyno nenacionalizavo, bet prekių nedavė, kaip nori, taip gyvenk. Mes buvom pakibę lyg ore – nei bėgt, nei rėkt. Šiaip visokiom madom elgėmės.
Nuvykęs į senas žydų bazes Kaune dar rasdavau pažįstamų pardavėjų. Po kelių valandų stoviniavimo ir man kaip tam šuneliui numesdavo kaulą apgraužtie – truputį prekių duodavo. Tada, kai jau aptarnaudavo rusiškai ir žydiškai kalbančius, kuri iš tų žydžiukių sakydavo: „Nu, dabar, draugas Dapkūnas, aš jau jums duosiu.“
Knygyne apyvarta darėsi, tik prekių turėk. Rusai civiliai ir kariškiai viską pirko masiškai. Daugiausia sąsiuvinius, vokus, parkerius, skustuvus, peilius, kerpamas mašinėles, odines pinigines, šukutes. Už mėnesio jau pas mus atsirado pinigų, litų.
Mudu su žmona seniai svajojom kokiu nors būdu kad ir nedidelį savo namelį įsigytie. Taip atsitiko, kad Šarūnai mums pasiūlė nuo jų pirkti žemės sklypą dėl namo statybos Kalkinės gatvėj 25 numeris. Tą pasiūlymą mudu su žmona greit aptarėm ir nutarėm jau rytojaus dieną iš tikro tartis. Sutarėm pirktie 500 kvadratų metrų už 2 000 litų. Davėm rankpinigių 300 litų ir sutarėm liepos 20 dieną eitie pas notarą raštų. Tą dieną notaras sudarė raštus, pasirašėm. Už dienos kitos jau valdžia išleido įsaką apie žemės nacionalizavimą, kad visa žemė neparduodama, neperkama ir yra valstybės nuosavybė. Pas notarą susitvarkęs šiuos reikalus įsigijau nuosavybės dokumentus, o tada jau teko pradėtie galvotie, rūpintis, kokį iš to ir už ką mūsų seniai išsvajotą namelį statytie. Kaip minėjau, prekyba knygyne ėjo, o prekių kiek reik negaudavau, tad atsirado ir litų. Pradėjau pirktie statybai medžiagą. Perku plytų 12 000 (dar pardavė laisvai), koklių pečiams, apkaustymų durims, langams. Turguj perku rąstų sparams ir kitų lentų, lotų ir kitokios man statybai reikalingos medžiagos. Vežėm, krovėm nupirktam žemės sklype. Kreipiausi pas miesto inž. Abramavičių2 dėl plano nubraižymo. Pagal mudviejų su Kazyte projektą greitai nubraižė, miesto valdyba patvirtino. Planą jau turiu, statybines medžiagas vis kaupiu ir kaupiu, kokios tik reikalinga. Tik su cemantu buvo blogiau, nes jo labai trūko. Rusams reikėjo daug cemanto, nes daug betoninių bunkerių gintis nuo vokiečių statė. Nutarėm statytie karkasinį, rėmus medžio ir per gulsčią plytą apmūrytie. Projekte užplanavom tik savai šeimai nedidelį namelį be salkų, 8×9. Pradėjau kalbinti meistrus šiai statybai.
Pirmiausia reikia ruoštie pundamentus. Kaip su pirmu meistru, tariuosi su Čėpla Antanu, antras, kaip pagelbinis, Šerūnas Antanas, buvęs artimas kaimynas. Sutariam mokėtie Čėplai, kaip vyriausiam meistrui, po 2 litu į valandą, kitiems – šiek tiek mažiau. Meistrai, savaitę padirbę, jau kainą kelia, nori po tris litus į valandą. Moku po tris, ginčo nekeliu. O kur dingsi, juk darbininkų valdžia, tik tylėk ausis suglaudęs ir žiūrėk, kas bus toliau. Meistrai jau reikalauja rubliais mokėtie, o tų rublių dar nėra. Knygyne visi perka tik už litus, nes jau žmonės pradėjo litais nepasitikėtie. Šiaip taip sutariam mokėtie pusiau litais, pusiau rubliais. Ir taip darbas ėjo pirmyn. Pundamentas paruoštas, jau stato rėmus. Susitariu su mūrininku apmūrytie aplink plytom. Apmūrinimo darbas ėjo neblogai, vis kilo aukštyn.
Statant tą namelį vėl šeimoj įvyksta nesėkmė – suserga žmona. Man nebūnant namie, knygyne už prekystalio nualpsta. Žmonės sugriebė, nuvežė į ligoninę, kur reikėjo skubiai darytie operaciją. Aš tą dieną buvau išvykęs į Kauną prekių parsivežtie. Parvykęs iš Kauno jau radau žmoną išvežtą į ligoninę ir jau buvo padaryta operacija. Tą dieną manęs dar neleido jos aplankytie, ten visą naktį budėjo mano sesuo Julė. Rytojaus dieną jau jai buvo geriau, tad ir man leido aplankytie. Šią sunkią operaciją padarė daktaras Rozenfeldas4, už ką jam visa šeima esame dėkingi. Mudu su Kazyte dūsaujam, verkiam.
Mes gyvenom pas turtingą namo šeimininką pil. Zaką (žydelį) Vaičaičio gatvėj, pirmas numeris, antras aukštas. Turėjom gražų baltą šuniuką, kuris besisukinėdamas ant palangės ėmė ir nupuolė žemėn. Šuniukas gerokai apsilamdė, bet neužsimušė. Tą įvykį pamačius šeimininko žmona, ponia Zakūnė, mudviem su Kazyte ir sako: „Štai čia ženklas, kad žmona pasveiks.“ Ir taip mudu lyg suramino. Po dienos kitos ligonis ėjo geryn ir mudu su Kazyte pradėjom nusiramintie. Aš pasinėriau į darbų darbelius, o jų buvo iki kaklo, tik spėk suktis: į knygyną eikie, prie statybos eikie, prekių važiuokie, ligoninėj žmoną reikia aplankytie. Kazytė lankė mokyklą.
Aš daugiausia laiko sugaišdavau Kaune, nuvykęs į tas prekybos bazes. Vis tie patys reikalai, lauk ir lauk, kol savus rusus ir žydus aptarnaus. O tvarka keičiasi: keičiami bazių viršininkai, sandėlininkai, buhalteriai, portorgai, torgai sėdi tose bazėse ir seka, žiūri, kad kas pro šalį nepraslystų. Man jau neilgai teko žiūrėtie ir seilę varvintie, kaip ten tose bazėse prekes tik saviem atleidinėjo, nes nuo 1941 metų sausio pirmos dienos patento nedavė, nė prekių daugiau man nepardavė, teko galvotie ką kita.
Nuotrauka iš Benjamino Mašalaičio kolekcijos
Tuom tarpu namo darbai ėjo į pabaigą, žmona susveiko. 1940 metų Kalėdoms jau persikėlėm į savo seniai svajotą namelį. Kai mudu susikraustėm, sunešėm visus daiktus, tai su žmona kaip išdurniavę pradėjom visu balsu rėktie, dainuotie, mat jau savo name turim pilną teisę, niekam neužankščiam, niekam nemaišom. Beveik visus naujus baldus pirkau Kiverio baldų krautuvėj, juos pats Kiveris pristatė, suvežė, sustatė. Pirkom rūbų spintą trijų durų, dvi lovas su matrasais, prie lovų dvi tombačkes – spinteles, rašomą stalą, bufetą, keturias kėdes. Mudu su žmonele nė nenujautėm, kad neilgiausiai teks tuom visu geru naudotis ir džiaugtis. Rodos, tik gyvenk ir gėrėkis, deja… Kas nutiko mumis ateityje, bus vėliau aprašyta.
1940 metais aš stojau dirbtie į buv. Levinų lentpjūvę-malūną kasininku3. Jis jau buvo nacionalizuotas, tik dar nebuvo pakrikštytas tarybiniu vardu. Mano švogeris Skrinska Mykolas ten buvo direktorium. Aš esu mažo mokslo, tad protinis darbas man buvo sunkus. Įmonė dirbo pilnu tempu: malė grūdus, pikliavojo, lentpjūvė lentas pjovė, apyvarta didelė. Dar ėjo apyvartoj litai ir rubliai kursu 90 kap. už litą. Išmokėjimo talonėlių ir pajamų į dieną susirinkdavo gana daug. Į kasos knygą reikėjo teisingai viską pajamuotie. Kol tuos talonėlius skaičiukais teisingai susimušdavau, tai kartais tik iš kokio 8–10 karto būdavo tikrumas. Pinigai kasdien reikdavo nuneštie į banką, o ten eilės, užtrunki iki 9 val. vakaro. Man tas darbas tiek įgriso, kad pradėjau galvotie, kaip iš čia paspruktie.
Tos mūsų įmonės buhalterijoj buvo painiava ir chaosas. Tuom laiku pas mus dirbo buhalterė žydžiukė iš buv. žydų banko. Toji vargšelė dažnai būdavo apsiverkus, taip jai buvo sunku dirbtie. Retkarčiais pas ją ateidavo iš buv. žydų banko vyr. buhalteris, tai jai padėdavo, nuramindavo.
Vieną dieną vakare eidamas namo aš direktoriui Skrinskai pareiškiau, kad pirmadienį žadu į darbą neateitie. Šituo mano staigiu elgesiu jis nustebęs manęs prašo, kad dar padirbčiau, kad tokio tinkamo žmogaus nėra ir t. t. Aš jam nurodžiau, kad yra gana geras vyrukas, kuris beveik nieko neveikia tose sekretoriaus pareigose, be to, prie šito mano darbo linkęs ir šias pareigas atliks puikiausiai. Tai Černiauskas Vincas. Ir taip aš atsikračiau to įkyraus kasininko darbo. O atsisakius šio darbo teko rūpintis rytdiena. Kasininko buvo menkas atlyginimas, 175 litai, visos prekės pabrango dešimtkart. Jei „Drobės“ medžiagos metras buvo 25 litai, tai jau dabar kainavo 125 litus. Ir taip visos kitos prekės, tiesa, maisto produktai mažai buvo pabrangę, tad lyg ir nesiderino su pragyvenimo lygiu.
Prekybos patalpos dar neapleidžiu. Patento prekybai jau neduoda, ką darytie, gyventie tai reikia. Dalį pačių geriausių mano knygyno prekių nupirko Spaudos fondo Marijampolės skyrius. Vargais negalais iš jų atsiėmiau 3 000 rublių, važiavau net į Kauno valstybinį banką. Iš viso kelionių į tą Spaudos fondo centrą tai teko atlaikytie, kol tuos pinigus atsiėmiau. O kur dėti likusias prekes? Mano reikalai įšalo. Pagalvojau, reikia eitie į finansų skyrių, išsiimtie kokį namūdinišką patentą. Greit gavau patentą-leidimą verstis net trimis specialybėmis. Parkerių, kontorinių skaitliukų taisymas ir paveikslų rėminimas. Tas mano amatininkiškas gyvenimas judėjo, krutėjo, darbo buvo gausu, spėk suktis. Tik Dievulis žino, kiek man būtų užkrovę mokesčių, jeigu nebūtų pamaišęs karas.
Tebedirbant tuos tris amatus, pradėjo pasiektie įvairios kalbos, gandai, kad bus karas. Vieni pranašavo, kad bus tada, kiti, kad tada, ir nežinojai žmogus, nei kaip gyventie, nei kaip elgtis. Nuotaika prislėgta. Čia kasdien išgirsti – tą ir tą suėmė, tuos ir tuos išvežė… Pagrindą baimintis turėjau dėl bibliotekos. Kaip minėjau, mano bibliotekoj buvo ir rusų kalbos knygų. Tos visos knygos buvo ne tarybinės, o rusų emigrantų, pabėgusių nuo bolševikų, nuo katorgų, neretai ir nuo mirčių, Rygoj išleistos. Kažkokiu būdu tai suuodė mūsų Lietuvą užplūdę tarybiniai civiliai ir kariškiai ir mano bibliotekoj ėmė knygas skaitytie.
Vieną kartą mūsų knyga nešinas į biblioteką ateina toksai civiliai apsirengęs ir nervingai, net su įtūžimu trenkia tą knygą ant prekystalio. Pradėjo šnairuodamas bumbėtie ir kažką toj knygoj apie Leniną minėtie. Matyt, ten nepalankiai rašė apie Leniną. Aš nieko rusiškai nesupratau, ko jis taip į mane žiūrėdamas niršo, ir visai neėmiau į galvą. Vėliau pasirodė, kad čia būta iš saugumo majoro. Kaip tik tuom laiku pas mane buvo toks pilietis Sakalauskas Ciprius, kuris man rašė rusų kalba katalogus. Jis gerai suprato, ką tas majoras kalbėjo: mane tik suimtie, išvežtie ir panašiai.
Skaitė ir padoresnių skaitytojų. Tai pulkininko žmona, gana solidi ponia, gražiai apsirengusi, mandagi. Ir daugiau buvo tokių mandagių skaitytojų rusių, jos keitė knygas ir džiaugėsi gaudamos pasiskaitytie netarybinių.
————————————————————————————-
1 1940 m. birželio 16 d. į Marijampolę įžengė okupacinė Raudonoji armija.
2 Adolfas Abramavičius, 1935 – 1938 – Marijampolės apskrities inžinierius, vėliau – miesto inžinierius.
3 Levinų lentpjūvė ir malūnas veikė dabartinėje Pramonės gatvėje; keli perstatyti pastatai išliko.
4 Gydytojas Jokūbas Rozenfeldas, gyvenęs Vytauto g. 37 (pagal įstaigų sąrašą: http://genealogyindexer.org/view/1935Lit/1935Lit%20-%200295.pdf).
Ankstesnes prisiminimų dalis kviečiame skaityti paspaudus šias nuorodas:
Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai. Šaukimas į kariuomenę (VII)
Atsakyti