Marijampolės geležinkelio stotis 1925 m. Ji 1923 – 1925 m. buvo statoma pagal architekto E. Fryko projektą
Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt
Tęsiame skelbti ištraukas iš Jono Dapkūno prisiminimų. Šį kartą iš kariuomenės paleistas vaikinas imasi vėl įprastų kaimo darbų, bet jau linksta į verslą ir pagaliau 25-rių metų vyras susituokia. Sūduvos šviesuolio tekste daug svetimybių, tarmybių, originalių išsireiškimų. Teksto gale – paaiškinimai.
Atostogos, darbai, vestuvės
Paleistas iš tarnybos diena, kita, savaitė – jokio darbo negaunu. Jau brolis šnairuot lyg pradeda, bet dar nebara, nieko nekalba, retkarčiais duoda pavalgyt tą patį, kaip ir anksčiau – juodos duonos su juoda kava ir su sacharinu. Taip užvalgęs per dieną tuščiu pilvu šlipuoju Kalvarijos miesto šaligatvius. Bevaikščiodamas sutikau iš tos mūsų statybininkų grupės bendradarbį, gerą vyruką. Jis vardu Pranas. Mane pakalbina pas jo giminaitį į Balsupių kaimą, palei Keturvalakius, pas buvusį amerikoną rugių, kviečių spragilais kultie. Žinoma, aš su mielu noru sutikau ir mudu rytojaus dieną (po tų tradicinių pusryčių – juodos duonos su tokia pat kava ir sacharinu) iškeliavom pėsti į Balsupių kaimą1 pas tą gerąjį Abraitį.
Balsupius pasiekėm jau pavakarėn. Šeimininkai priėmė maloniai, šeimininkė irgi buvus Amerikoj – gana graži, linksma moteris, rodos, ne iš kaimo sodietė. Mikliai suveikė valgyt, tuojaus mus paragino sėstie prie stalo ir sočiai pavalgytie. Apie draugą nepasakysiu, ar jis norėjo irgi taip, kaip aš, ar ne. O aš per savaitę kava švariai vidurius išmazgojau, tai turėjau nepavydėtiną apetitą. Bevalgydami ir apie kūlimą sutarėm, iš kelintos mieros kulsim rugius, kviečius. Šeimininkė mudu nuvedė gulėtie į kluoną. Kolei mes valgėm ir su šeimininku kalbėjomės, šeimininkė į tą laiką spėjo mudviem guolį paruoštie ant šieno. Paklojimas buvo gana švarus, paduška, paklodė švarut švarutėliai ir, rodės, po tokiu švariu paklojimu net šilčiau bus gulėtie.
Rytojaus dieną atsikėlę jau ėmėmės darbo: pirmiausia rugius kultie, vėliau kviečius. Dirbam iš širdies, darbas mums žinomas, pas šiuos linksmuosius šeimininkus valgis geras. Kai vakare darbą baigiam, tai ilgais vakarais šeimininkai daug ką papasakojo iš amerikoniško gyvenimo. Mums viskas buvo labai įdomu. Taip nė nepajutom, kaip laikas pas juos apie 6 savaites greit praėjo. Smagiai padarbavom pas šiuos Abraičius, už triūsą šeimininkai atsiskaitė. Aš už kūlimą gavau 5 ar 6 centnerius rugių. Ūkininkas mane su tais rugiais atvežė į Marijampolę. Vos privažiavus Tarpučius, žydeliai mus sustabdo ir pradeda apie maišus grabinėtie: „Oi, šeimininkas, ką čia veži ir kiek nori?“ O ką aš galėjau apie kainas nusimanytie, pirmukart gyvenime tokioj situacijoj būdamas. Aš jiems atsakiau, kad nežinau, kiek noriu už centnerį, ir čia jau žydai staiga sumetė, kad pas šitą kaimo žioplį gali pigiai nupirktie. Tad jie patys pasiūlė kainą ir mes greit sulygom, nes tie grūdai buvo šeimininko maišuose, tad nebuvo kaip jį trukdyti. Už grūdus nedaug tegavau. Už tuos pinigus seną dviratį nupirkau ir taip vėl likau be pinigų.
Šiuo laiku brolis Kostas jau buvo iš policijos tarnybos pasiliuosavęs, turėjo arklį, vežimą, kur ką kam nuveždavo ar parveždavo – ar malkų iš miško, ar daržą suardavo, dar kaip kuom pabizniavo ir taip pragyveno dar geriau negu toj policijoj tarnaudamas, nes tais laikais tarnautojų algos buvo mažos. Sunkiai tarnautojai išgyveno iš tos vienos algos, nes jau 1922 metais į rudenį tie mūsų lietuviški pinigai auksiniai buvo labai mažos vertės. Kaip tik prasidėjo infliacija ir mūsų valstybėlę sukrėtė piniginis krachas. Taip pradėjo tų auksinių kursas kristie pagal Amerikos dolerį jau ne dienomis, o valandomis. Laimė, pinigų kritimas neilgai tęsėsi. Mūsų lietuviška valdžiukė greit susigriebė, mikliai suveikė ir išleido naujus pinigus – litus. Tada visi atsiduso. Tuos senus auksinius pakeitė į litus (žinoma, už litą gerą krūvą auksinių turėjai atiduotie) ir gyvenimas pradėjo normalėtie dienomis. Viskas buvo pigu, buvo išleista net popierinių centų po vieną. Už tą centą galėjai šį tą nupirkite: degtukų dėžutė – vienas centas, papirosų pakelis (10 štukų) – 3 centai, francuska bulkutė – 3 centai, stiklinė saldytos arbatos – 5 centai. Ir visos kitos prekės atitinkamai buvo nebrangios, uždarbio naujais pinigais į dieną už 8 val. paprastam darbininkui mokėjo du litus.
Aš gyvenau pas brolį Kostą. Jau didesnio miesto – Marijampolės – šaligatvius šlipavau. Valgytie brolis duodavo dar tą patį valgį, tradicinį, kaip ir Kalvarijoj, – juoda duona su juoda kava ir cukreliu. Vieną kartą net mano akys nušvito, kai Kostas iš nešvaraus skuduro išvyniojo gerą gabalą sviesto. Mudu pradėjom skaniai taršytie su kava, jau virto didele švente kaip Velykos.
Vieną dieną brolis mato, kad slampinėju iš vieno kampo į kitą be naudos. Mane pagundo važiuotie po kaimus, gal ką iš produktų nupirkčiau ir parvežęs į Marijampolę su uždarbiu parduočiau. Vis kiek užsidirbčiau maistui ir panašiai. Aš pasikinkau bėrukę į kuklų nesunkų vežimą ir išvykstu Šeštokų, Lazdijų link. Už Šeštokų vis užeinu, užvažiuoju pas ūkininkus, paklausiu, ar turi ką parduotie iš produktų – kiaušinių, sviesto, sūrių, iš grūdų – rugių, kviečių, miežių. Kur tau! Tie ūkininkai apie tai su manim visai nė nekalba! Čia jiems pasirodė neįprastas reikalas – lietuvis, o ne žydas tokiais reikalais užsiima. Ūkininkai ir jų žmonos pagalvojo, kad jau čia kažkas ne taip, o gal kas gerokai pabrango, mat nuo amžių pas mus buvo priimta, kad bet kokia prekyba tik žydai užsiima – jaunas ar senas. Jiems tas tiko, o čia atsirado lietuvis ir dar jaunas. Na, ir taip man nieko neparduoda, bet dar vis vilties nenustoju, važiuoju toliau. Vėl prie kelio pas ūkininką užeinu, vargais negalais viena šeimininkė manęs neišsigando, sukrapštė 5–6 desėtkus kiaušinių ir 1 centnerį rugių. Dar užsuku pas vieną prie kelio – neparduoda, ką gi – jėga neatimsi. Važiuoju atgal į Marijampolę, klapsiu su bėruke, su maža dalia. Priartėjus prie miesto mano pustuštį vežimėlį apstoja žydeliai, klausia manęs, ką čia turiu parduot. Kai pamatė tuos kiaušinius, tuojaus mes sulygom kainą, jie jau kraunasi į savo tašę; rugius taipgi jiems parduodu, viską šiek tiek su uždarbiu. Būtų lyg ir gerai ir man, ir broliui, bet man už tokius pinigus kaip žydui neparduoda, tad teko atsisakytie šios misijos.
Gaunu darbą prie Marijonų vienuolyno rūmų remonto paprastu darbininku, kur ką kastie, užkastie ir panašiai. Ten vedė kanalizacijas ir kita. Į dieną už 8 val. mokėjo 2 litus, lyg maža, bet ir viskas tuom laiku buvo pigu – jau šiek tiek gali stumtis. Pietų einu į kariuomenės arbatinę Bažnyčios gatvėj. Pasiimu pusę silkės už 3 centus, gabalėlį juodos duonos, stiklinę arbatos, kaip kada pasilepinu bulkute už 3 centus. Na, o vakarienė ir pusryčiai vėl pas brolį Kostą – juoda duona ir kava su cukreliu.
Vieną rytą eidamas į tą vienuolyno darbą žiūriu – prie stulpo knopke prisegtas skelbimas: „Reikalingas pasiuntinys, raštininko pagalbininkas Kriaučiūno gatvėj Nr. 1. Kariuomenės tardymo kontora“. Nueinu ne į vienuolyną, o į tą kontorą. Užeinu, palabinu, pasisakau, kokiu reikalu. Už stalo sėdintis tardytojas pulkininko uniformoj gana prastai kalba lietuviškai – jo pavardė Murauskas. Mane akimis perveda nuo galvos iki kojų ir sako: „Nu, gerai, tamsta, štai ant šito popierio parašykie prašymą.“ Tame mažame gabalėlyje popieros parašiau kelis žodžius, kad aš, toks ir toks, prašau mane priimti į tarnybą. Tą mano prašymą paėmė, per minus akinius gerai pažiūrėjo, perskaitė ir pasakė: „Nu, gerai, tamsta, prašau rytoj 9 val. ryto ateitie į darbą.“
Kaip tik ten, toj kontoroj, raštininku tarnavo Boleslovas Laukaitis iš Kūlokų kaimo, visai netolimas kaimynas. Jis kažkaip nusidavė manęs nepažįstąs, nė rankos man nepadavė, puikuoliu dėjosi. Mat jisai kilęs iš didelės ūkės, o aš – skurdžius, kaimynystoj Kūlokuos pas Matulevičių kiaules ganiau, pas Jakubauską bernavau, su buliais ariau, o jis tuom laiku mokėsi Liudvinavo keturklasėj. Kariuomenėj puskarininkio laipsnį užsitarnavo, o aš – eilinis kareivis, grįžęs iš kariuomenės. Mano darbas toj kontoroj buvo lengvas – per telefoną telefonogramas perduotie ir priimtie, kartais kokios bylos nuorašą perrašytie, po pietų į paštą su laiškais nueitie, kontorą iššluotie, na, ir nuo 3 val. laisvas. Žinoma, ir atlyginimas nebuvo didelis – 40 litų per mėnesį pinigais ir dar gaudavau sausą karišką maisto davinį produktais. Tuos produktus gavęs parnešdavau šeimininkei Aidukienei Kęstučio gatvėj. Ji man gamindavo skanų maistą, kurio sočiai ir skaniai pavalgydavau. Kiek vėliau ponia Makarauskienė leido gulėtie jų virtuvėj. Ten buvo šliobenkė[1]ir aš šiltai ramiai išsimiegodavau. Toji ponia Makarauskienė buvo gryna ruskė, kalbėtie lietuviškai nemokėjo, stora, nedidelė, bet geros širdies moteris, tik abudu buvo be galo skūpūs – gerokai bado matę. Rusijoj per revoliuciją per stebuklą liko gyvi, nuo bolševikų rankos ištrūko. Jis buvo aukštas caro kariuomenės karininkas, pasiekė Lietuvą, o čia, kaip matom, net ir tokią gerą vietą gavo.
Dykinėti nusibodo, pradėjau pelningesnio darbo ieškotie. Gavau darbą „Dirvos“ spaustuvėj3, prie spausdinimo mašinų rankom suktie. Mes po du prie mašinos sukome. Darbas buvo nelengvas, fizinis, bet buvom patenkinti tuom, kad uždirbom neblogai – po 50–60 litų į savaitę.
***
Ėjo 1923 metų vasara. Aš vienose vestuvėse susipažinau su tokia pat našlaite merginuke Kastule Dereškaite. Tose vestuvėse pašokom, po lauką pavaikščiojom, namo kartu parėjom. Už dienos kitos vėl susitikom ir taip mudu pasidarėm neišskiriami draugai, įsimylėjėliai. Jau mudu su Kastule ėjom į šokius ar į panašų jaunimo susibūrimą. Aš uždirbau neblogai, jinai pas ponus tarnavo, ne per daug gavo – į mėnesį apie 35–40 litų. Jau mudu po truputį pradėjom lyg ir atkustie, kalbėtie apie vedybas. Gavę algas jau pirkom šį tą, kas tiktų vedybiniam gyvenimui – užvalkalus paduškoms ir kaldroms ar dar ką panašaus. Toj spaustuvėj dirbau ir džiaugiausi aš, džiaugėsi ir mano draugutė Kastulė. Džiaugiamės tuo, kad mudu jau šį tą įstengėm įsigytie. Bet, deja, tas mano geras darbas neilgai tęsėsi, vos porą mėnesių.
Spaustuvės savininkas Sirutis4 nupirko Vokietijoj mašinoms suktie motorą. Dar iš Vokietijos atvyko du meistrai, tą motorą sumontavo, paleido, o mus, tris sukikus, paliuosavo iš spaustuvės.
Mano gyvenime truputį buvo veiklos ir kultūrinėje srityje. Per tuos du mėnesius šiek tiek gavau savo neišsilavinusiam protui šviesos, kad ir nedidelį prasilavinimą ar persilaužimą. Pradėjau daugiau suvoktie apie knygas, spaudą, nes aš kilęs iš kaimo užkampės. Dar aš nebuvau skaitęs jokios knygos, jokio romano, neturėjau mažiausio supratimo apie rašytojus, o ypač apie lietuvių ir užsienio klasikus. Man tas neilgas pabuvimas padarė gerą įspūdį ir nemažą įtaką mano tolesniame gyvenime, nes aš ten perskaičiau daug įvairaus turinio knygų, ne tik Piliponio ar į jį panašių, bet ir rimtų veikalų.
1923 metų vasarą pradėjo statytie Marijampolės geležinkelio stotį ir aš, išėjęs iš „Dirvos“ spaustuvės, gavau darbą prie stoties statybų. Pirmiausia mane su kitu naujoku paskyrė neštie nasilkom į tranšėjas akmenis pundamentui. Darbas buvo sunkus, fizinis. Čia vos savaitę išlaikiau, atsiėmęs atlyginimą daugiau nėjau prie tos statybos. Kaip tik po poros dienų man vėl pasitaikė darbas kitur – į kariuomenės intendantūros kepyklą malkų pjautie. Mes dviese su pil. Slavicku iš Kalkinės gatvės pjovėm tas malkas per dienas. Į tą tarpą mudu su Kastule sutarėm ženytis, bet iš kurio galo pradėtie – buto neturim, baldų jokių. Vis tik ženijamės – reikės ir kokių rūbų šliūbui, apsiavimo, o kur bus ta vestuvė, mudu abudu našlaičiai, aš artimųjų Marijampolėj visai jokių neturiu, Kastulė turi antros eilės tetą Storpirštienę, bet apie ją man nė žodžio neužsiminė.
Sekmadienį abudu einam į žydelio maistinę, perkam man šliūbui kostiumui nelabai gražios medžiagos, truputį lyg į rausvą. Nunešam pas vieną merginukę – siuvėją Antasėlę. Kostiumą sutartam laikui pasiuvo. Kastulė šliūbui irgi įsitaisė gražią baltą suknelę. Mes gimę katalikais, reikia eitie pas kleboną užsakų paduoti, kaipgi kitaip apsieisi. Tada ne mada buvo be paskelbimo bažnyčioj, be surišimo, be palaiminimo, be surašymo – juk vedybų metrikus surašydavo tik vargonykai prie bažnyčios.
Einam pas kunigus. Žinoma, pasisakiau, tokiu ir tokiu reikalu. Tuom laiku ten esančio marijonų vienuolyno rūmuose buvo ir klebonija. Mes paties klebono nematėm, radom pagyvenusį kunigą – Gergelį5 ar Guntoravičių – mumis vis tiek, bile kunigas. Tas kunigas, peržvelgęs mudu akia, susidomino, kas čia du toki jauni, po 21–22 metus, ženytis užsinorėjo. Tuojaus mudu pradėjo poterių klausinėtie, tardytie, kaip tie enkavedistai. Poterius kažkada gerai mokėjom, vis tiek prie Pirmosios komunijos močiutės ar tetukės mus mokė, o čia kaip tyčia užsikirto. Nei aš, nei mano draugutė negalėjom atsakytie nė į vieną klausimą. Kunigas mus pavaro, neduoda kvitelių išpažinčiai prieitie prieš šliūbą. Sako – kai išmoksite poterius, tada ateisite. Kitą kartą vėl mudu einam drebančiom kinkom pas tuos kunigus. Čia atkeliavus vėl tokia pat istorija pasikartojo. Pirma mane pradėjo klausinėtie penkių bažnyčios prisakymų ir kitų. Aš vėl kaip tas bėris rangus – nė iš vietos. Ims mano draugutė ir mane pataisys, staiga tas kunigas jau ją pradėjo kamantinėtie: „Na, na, tu poteriauk, atsakyk į tuos pat klausimus.“ O Kastulei vėl užsikirto kaip pirmą kartą ir ničnieko negalėjo atsakytie. Tada vėl mus pavarė, vėl nedavė kvitelių. Mano draugutė sako, kad mes čia daugiau neateisim, mes taip gyvensim. Tokius žodžius išgirdęs ir pamatęs, kad su mumis prasti reikalai, kad gali dvi neišganytos avelės pabėgtie, kunigas pradėjo su mumis švelniau kalbėtie. Tada to kunigo padedami išlaikėm nelemtus egzaminus, išdavė mumi kvitelius prie išpažinties, paskyrė šliūbą.
1923 metais rugpjūčio 14 dieną, Žolinės atlaidų išvakarėse, tai buvo šeštadienis, išėjom iš tų sutanotų tardytojų jau linksmesni, atlikę nemalonią procedūrą. Malkas bepjaunant toj kariškių kepykloj, artinosi ir mudviejų vestuvių diena. Įsidrąsinęs kartą nueinu pas intendantūros ir kartu mūsų kepyklos viršininką kapitoną Deltuvą, paprašytie į mano vestuvę ir kartu karietos mus nuvežtie šliūbo imtie. Tą mano prašymą patenkino, nors į vestuvę neatvyko, bet davė puikią bričką su vežiku kareivuku. Ir taip mudu, du našlaičiai, susikiūtę toj puikioj bričkoj vykom į bažnyčią kaip dideli ponai. Dar važiavo viena pora pabrolių kaip liudininkai – gera, ištikima Kastulės draugė Pečionaitytė Onutė ir tolimas jos giminaitis – Storpirštis Antanas. Po šliūbo dar nuvykom pas žydelį fotograpą, nusifotograpavom tiktai mudu su Kastule6.
Gana kuklią vestuvę mudviem iškėlė Kastulės giminė – teta Storpirštienė, o aš prie vestuvių niekuo negalėjau prisidėtie, nes pinigėlių vos ištekau už šliūbą ir raštus užsimokėtie. Per vestuvių vaišes pagal senus papročius apdainuojant jaunavedžius man ne viena ašara per veidą nuriedėjo, nes iš mano pusės nė vienas brolis ar sesuo čia nedalyvavo. Tiesa, trys jų buvo toli nuo mūsų gimto krašto, už jūrų marių, už vandenynų, o dėl ko nedalyvavo brolis Kostas ir sesė Julė – čia klaustukas. Be to, man toks nemalonus jausmas buvo dėl to, kad čia visi šoka, linksminasi, dainuoja, o aš jaučiau širdy lyg kokį skausmą ar sunkumą, jog niekuo nesu prisidėjęs prie šio vestuvių pokylio. Rodės, kad ir tas vestuvėms skanus maistas nesirijo, ir degtinės gurkšnis stovėjo gerklėj.
Po vestuvių porą naktų nakvojom pas gerus prietelius Juodzevičius ant aukšto Šiaulių gatvėj. Toje pačioje gatvėje gavom nedidelį kambarį pas Naviką. Šį bei tą pradėjom gabentis į tą kambarėlį. Jau turėjom vieną padušką, kaldrą. Lovos dar neturėjom, tad kol šiokią tokią sukaliau, gulėjom ant grindų. Vieną kitą lentą lovai paupiu parsinešiau iš tos kepyklos, nes kepyklos vyresnysis man leido pasiimtie, kokią noriu. Neturėjom nei kėdės, nei taburetės, tad kojoms iš kepyklos vis ką parsinešdavau ir vakarais pasidirbdavau, nors iš manęs dar prastas buvo meistras.
Ir toj kepykloj darbas neilgai tęsėsi. Mus, laisvai samdomus darbininkus, atleido, o į mūsų vietas priėmė kareivius. Aš ir vėl be darbo, o jau ne vienas, jau žmonelė Kastulė prie šono glaudžiasi. Bet, laimė, greit gavau darbą prie koklinių pečių statytoju, meistro pagelbininku. Maišiau molį, nešiau, padavinėjau koklius, plytas. Į savaitę uždirbau 41 litą – neblogai gyvenimo pradžiai. Mano Kastulė irgi ėjo šiek tiek dirbtie – pas žydelį saldainių vyniotie. Mat buvo šiokia tokia saldainių dirbtuvė Vilkaviškio ir Kauno gatvių kampe.
Vieną kartą Kastulė parsinešė tris saldaines, ir tos su utėlėm. Aš Kastulei sakau – mesk tą utėlinę. Ir ji manęs paklausė, daugiau niekur nėjo dirbtie. Atėjo vėlus ruduo, anksti pradėjo šaltie, tai ir mano darbas baigėsi. Pagal seną madą, kai tik užšąla, tai ir visi darbai sustoja. Vėl atėjo sunkus laikas – esu be darbo, dar kai ką padarbuoju, bet ir tai pripuolimai vis trumpam, vis mažai tokių darbų pasitaiko. Žinoma, maža naudos iš tokių darbų, daugiau be darbo ir be lito. Jau darosi liūdna, tenka miesto mūrus pečiais ramstytie, priešais saulutę šildytis ir lauktie tos laimės, kad koks žydelis pašauks tvorą pataisytie, išeinamą paremontuoti, o kartais išvalytie (nors man neprisiėjo valytie) ar metrą malkų už litą sukirstie. O tie darbdaviai daugumoj žydeliai, nes „gojai“ patys viską pasitaiso, o žydeliai nuo amžių pripratę derėtis. Tik už darbą jie tiek ir temokėdavo.
Atėjo žiema, išsigalvojau dirbtie šliures, klumpes, taburetes ir į turgų neštie parduotie. Pirmą turgų vieną kitą porą šliurių moterims pardaviau, kitą turgų daugiau pardaviau. Ir taip įsitraukiau į tą nelabai pelningą darbą, bet pirmą žiemą mudu pragyvenom neblogai – už butą užsimokėjom ir valgėm neblogai. Pasibaigė ir šito užsiėmimo sezonas, tenka vėl kitur ieškoti kokių nors darbų.
————————————————————————–
1 Balsupiai – gyvenvietė Marijampolės savivaldybės teritorijoje, 9 km į vakarus nuo Marijampolės.
2 šliobanka – vok. Schlafbank – „miegamasis suolas“, platus, be minkštumo, medinis gultas.
3 „Dirva“ – tai didžiausia tuometinė knygų leidimo ir prekybos bendrovė, veikusi 1913 m. Vilniuje, 1919–1940 m. – Marijampolėje. Leido vadovėlius ir grožinę literatūrą, turėjo spaustuvę, du knygynus Marijampolėje ir Kaune. 1919–1937 m. išleido 463 knygas daugiau kaip 2,1 mln. egz. tiražu.
4 Bronius Sirutis (1886 – 1945) – garsus Marijampolės verslininkas, vienas iš „Dirvos“ bendrovės kūrėjas ir savininkas.
5 Vincas Gergelis (1882 – 1959), kunigas marijonas, pirmasis marijonų vienuolyno viršininkas.
6 Minimas tuo metu Bažnyčios gatvėje fotografu dirbęs Abramas Pimšteinas.
Ankstesnes prisiminimų dalis kviečiame skaityti paspaudus šias nuorodas:
Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai. Šaukimas į kariuomenę (VII)
Atsakyti