Memorialinis akmuo represuotiems latviams, lietuviams ir estams Tomske. LGGRTC nuotr.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, reaguodamas į 2026 m. balandžio 19 d. Tomske (vakarų Sibiras, Rusijos Federacija) sunaikintą „Gedulo akmenį“, konstatuoja, kad tai ne pavienis atvejis, bet sisteminės ir nuoseklios istorinės atminties naikinimo politikos žingsnis.

2026 m. balandžio 19 d., anksti ryte, Tomsko Memorialinėje aikštėje nebeliko pagrindinio paminklo – „Gedulo akmens“ ir kitų atminties paminklų skirtų stalinizmo laikotarpio politinėms represijoms prieš lietuvius, latvius, estus, kalmukus atminti. Prie minėtos aikštės vis dar stovi buvęs NKVD kalėjimo pastatas, kuriame vis dar veikia vienintelis Rusijoje likęs memorialinis politinių represijų istorijos muziejus. Matyt, laiko klausimas, kada jis bus uždarytas.

Tai ne pavienis incidentas, o platesnės šiuolaikinės rusifikacijos politikos dalis. 1941–1952 m. į Tomsko sritį ištremta ir įkalinta apie 13,8 tūkst. Lietuvos gyventojų, iš kurių daugiau nei tūkstantis mirė tremtyje. XX a. pabaigoje šiose vietose buvo sukurta dešimtys memorialinių objektų – šiandien jie sistemingai naikinami.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikai atkreipia dėmesį, kad tuo pat metu Rusijoje vyksta ir institucinė bei teisinė atminties destrukcija. Rusijos federacijos Aukščiausias teismas 2026 m. balandžio 9 d. 2022 m. Nobelio taikos premijos laureatę vieną seniausių Rusijoje visuomeninę tarptautinę istorinio švietimo, labdaros ir žmogaus teisių gynimo draugiją „Memorial“ paskelbė ekstremistine organizacija, taip kriminalizuodama ilgametę jos veiklą žmogaus teisių srityje. Šiuo teismo sprendimu įteisintas sovietinių represijų tyrimų kriminalizavimo ir persekiojimo naratyvas.

2024 m. Maskvoje uždarytas GULAG‘o (Vyriausiosios pataisos darbų lagerių valdybos – represinės priverstinio darbo stovyklų ir kolonijų struktūros sovietų imperijoje) istorijos muziejus, planuojant jį pertvarkyti į muziejų, skirtą nacistų nusikaltimams sovietiniams piliečiams įamžinti. Tai rodo kryptingą siekį pakeisti istorinio pasakojimo akcentus.

2023 m. balandžio 22 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui tapo žinoma apie politinių represijų aukoms skirto memorialo sunaikinimą Permės krašto Kudymkaro miesto rajono Galiašoro trakte. Paminklo tremtiniams lietuviams ir lenkams dingimo faktą nustatė gretimo Velva-Bazos kaimo gyventojai, atvykę sutvarkyti represuotųjų kapinių. Istorinės atminties puoselėtojai galėjo tik įtarti, kad paminklas buvo sunaikintas dar tų pačių metų kovo mėnesį, bet jau tada buvo tikri, kad tokia „operacija“ buvo atlikta slapta, nes buvo reikalinga sunkioji statybinė technika, kuri vyko ne per Velva-Bazę, o paslėptais aplinkkeliais. Galiašoro atvejis rodo tą pačią tendenciją – kai naikinami ar perinterpretuojami represijų aukų atminimo objektai šios putino režimo smaugiamos valstybės ir to nesuprantančios visuomenės vietovėse.

Dar radikalesnis istorijos perrašymo pavyzdys – propagandinė paroda Katynės žudynių vietoje, kurioje atsakomybė už sovietinį nusikaltimą iškraipoma, o aukų atminimas instrumentalizuojamas. 2026 m. balandžio 10 d. Katynės memorialiniame komplekse (Smolensko sr.) Rusijos karo istorijos draugija, vadovaujama Vladimiro Medinskio, atidarė lauko parodą „Dešimt amžių lenkų rusofobijos“. Paroda perkelta iš Maskvos, kur pirmą kartą pristatyta 2025 m. Paroda Katynėje pristatyta Lenkijos prezidento Lecho Kačinskio (1949–2010) žūties dieną aviakatastrofoje netoli Smolensko ir tris dienas prieš Katynės aukų atminimo dieną – balandžio 13-ąją.

Primintina, kad Katynė – viena skaudžiausių Lenkijos istorinės atminties vietų. 1940 m. pavasarį čia (taip pat Tverėje ir Charkive) NKVD sušaudė 22 tūkst. Lenkijos karininkų, kareivių, policijos pareigūnų ir civilių.

Šie procesai vyksta kartu su akademinės ir švietimo erdvės suvaržymais. Naujausias pavyzdys – Lietuvoje veikiančio Europos humanitarinio universiteto (European Humanities University) paskelbimas ekstremistine organizacija Baltarusijoje. Tai rodo, kad ne tik atmintis, bet ir žinios tampa režimų taikiniu.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras vertina šiuos veiksmus kaip nuoseklią restalinizacijos politiką, kurios tikslas – ištrinti totalitarinio režimo nusikaltimų atmintį ir formuoti pseudoistorinį naratyvą, esą Sovietų Sąjungoje politinių represijų nebuvo. Tai pavojinga tendencija, galinti turėti ilgalaikių pasekmių ne tik Rusijos visuomenei, bet ir visos Europos saugumui bei istorinei savivokai.

Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ragina Lietuvos Respublikos Seimą priimti rezoliuciją, kuria:

• būtų aiškiai įvardyta sisteminė istorijos perrašymo ir represijų neigimo politika Rusijoje ir Baltarusijoje.
• įtvirtinti valstybės poziciją, kad sovietinių represijų neigimas ir jų relativizavimas yra pavojinga propagandinė praktika;
• pabrėžti, kad istorinės atminties naikinimas ir jos kriminalizavimas prieštarauja tarptautinės teisės principams ir kelia grėsmę demokratinėms vertybėms;
• paraginti tarptautinę bendruomenę imtis koordinuotų veiksmų ginant istorinės tiesos ir atminties laisvę.

Kai valstybė pradeda naikinti atmintį, ji pradeda naikinti ir visuomenės gebėjimą suprasti savo praeitį. Kai kriminalizuojami tyrimai, nyksta ne tik istorija – nyksta ir atsakomybės galimybė. Todėl šiandien svarbiausia yra ne tik saugoti atmintį, bet ir ginti pačią teisę ją turėti.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pareiškimas daromas represuotų Lietuvos gyventojų vardu. Primintina, kad 1941–1952 m. į Tomsko sritį ištremta apie 13,8 tūkst. Lietuvos gyventojų. Didžiausi trėmimai vyko 1941 m. birželio 14–19 d. (1,5 tūkst. tremtinių), 1947 m. gruodį – 1948 m. sausį (3 tūkst.), 1951 m. rudenį (7,1 tūkst.), 1952 m. sausio 23 d. (600 ištremtųjų). Tremties vietose Tomsko srityje mirė 1108 Lietuvos gyventojai. Taip pat į Tomsko sritį tremti latviai, estai, 1930–1932 m. masiškai vežti kolektyvizacijos metu ištremti asmenys (daugiausia XIX a. pabaigos – XX a. pradžios naujakuriai iš Altajaus krašto). 1933 m. į Tomsko srities Nazino salą (vėliau praminta – kanibalų sala) atvežta 6 tūkst. tremtinių, iš kurių Tomsko memorialinio NKVD kalėjimo muziejaus duomenimis, 4 tūkst. žuvo saloje. XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje Tomsko srityje įvairių visuomeninių organizacijų, tarp jų Tomsko srities „Memorialo“, buvusių tremtinių ekspedicijų pastatyta apie 60 įvairaus tipo atminimo ženklų tremtiniams, Didžiojo teroro aukoms atminti. Tarp jų projekto „Misija Sibiras“ bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, Lietuvos Respublikos  ambasada Rusijos federacijoje, Tomsko lietuvių bendruomene, Tomsko memorialinio muziejaus NKVD kalėjimo administracija 2016 m. Tomsko mieste pastatytas paminklas Lietuvos tremtiniams ir politiniams kaliniams.

Rusijos valdžios brutalumas, naikinantis atminties paminklus, yra tiek pat žiaurus, kiek ir pačios stalinistinės ir vėlesnės represijos. Artėja diena, kai ir jas patyrusioje Lietuvoje, įvykius liudys tik rezoliucijos ir istorikų darbai. Turime ruoštis saugoti istorinę atmintį naujoje realybėje.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras