Scenoje – kūrybinė pjesės grupė, viduryje – režisierė I. Čiapaitė. Agnės Tumpis nuotr.

„Dirvos“ korespondentė Živilė Gurauskienė, Čikaga (JAV), www.voruta.lt

Š. m. balandžio 11 dieną, prieš pat Atvelykį, krikščioniškajame pasaulyje ženklinantį Dievo Gailestingumo sekmadienį, Čikagoje esančio teatro sambūris „Žaltvykslė“ išeivijoje gyvenančius lietuvius sukvietė į jaudinantį dramatiško veiksmo spektaklį „Užsklęstos durys“, vykusį Jaunimo centro salėje,  pagal to paties pavadinimo Žano Polio Sartro (Jean–Paul Sartre) pjesę.

Likus net kelioms valandoms iki spektaklio pradžios sausakimšoje Jaunimo centro patalpų fojė žiūrovai nekantraudami laukė, kuomet bus atvertos salės durys, ir visi galės užimti savo vietas. „Ak, gyvojo teatro galia!“ – žavėjosi organizatoriai ir kūrėjai. Juolab kad iki spektaklio likus kone mėnesiui bilietai buvo jau parduoti.

Pjesės režisierė – Ilona Čiapaitė, vaidino: Aušra Jasaitė-Paulauskas (Inez), Lina Bulovaitė-Vasaris (Estelle), Linas Umbrasas (Garcin), Alvidas Jonaitis (Kambarinis). Choreografiją kūrė Claudia Pizarro Lara, I. Čiapaitės kurtą scenografijos idėją įgyvendino Arūnas Žentikas ir Darius Žalnierius, perkusiniais instrumentais grojo Javier Saume Mazzei, garso ir apšvietimo sprendimai – Juozo Ulevičiaus.

Siužetinė dramos fabula – trys personažai, dvi moterys ir vyras, pakliuvę į kambarį kaip į spąstus visai amžinybei. Kambarys – be langų ir veidrodžių, šviesos niekada neišjungiamos ir nėra išėjimo. Galiausiai paaiškėja, kad tai – pragaras.

Scenografiją sudarė ilgas koridorius, vedantis į kambarį platformoje priešais sceną, kuri ir buvo vaidybos zona, o pati scena tapo ilgu koridoriumi, besidriekiančiu link užsklęstų durų. Puslankiu aplink platformą susėdę žiūrovai, prisilietę prie gyvojo teatro didybės, akimirksniu įsitraukė į Sartro pjesės pasaulį.

„Jau nuo pat pradžių buvo aišku, kad atsisakysime tiesioginio pjesės iliustravimo, –  prisiminė režisierės kurtą scenografijos idėją kartu su A. Žentikiu įgyvendinęs  D. Žalnierius. – Nusprendėme šiek tiek modernizuoti ir minimalizuoti scenos vizualizaciją, bet palikti empirinio stiliaus prabangą, „švarą“ ir griežtas formas. Manau, mums pavyko perteikti scenoje vykstančio „gyvenimo” emociją“.

Pasak Dariaus, iš pradžių scenai sukurta skulptūrėlė neatlaikė išbandymo – tiesiog stovėjo tol, kol tapo aišku, kad ji ten netinka. „Kitą „sukurpiau“ per naktį, o Arūnas, panašu, visai nemiegojo. Jam galėjai skambinti bet kuriuo paros metu, – šmaikštavo menininkas, –  jis statė sceną ir „užsklęstas” duris, didžiulius rėmus, kurie jam nuostabiai pavyko!“

„Viskas pavyksta, jei darai, tai, kas tau brangu, – įsitikinęs. A. Žentikas, – tuomet negalvoji apie savo laiką, nes tai įkvepia. Man svarbi tarnystė – ji viską atperka“.

Arūnas neabejoja, kad viską apgalvoti iki smulkmenų jam padėjo inžinerinis išsilavinimas ir meilė viskam, ką bedarytų. Ir, žinoma, komandinis darbas, kuris, pasak Arūno, dirbant su Dariumi nenuvylė – jei susistyguoji gali įveikti visus sunkumus.

„Praeityje esu vaidinęs scenoje, vėliau supratau, kad kažkas turi atlikti šiuos darbus, kad aktoriai koncentruotųsi tik į vaidybą. Taigi, siekiau įgyvendinti idėją – tarsi transformuoti šio pasaulio erdvę į ano ilgu koridoriumi su milžiniškais rėmais“, – kalbėjo A. Žentikas.

Šiuo koridoriumi, prasidėjus spektakliui, Kambarinis (A. Jonaitis) į sceną įvedė pirmąjį „svečią“, ir aktoriai ekspresyviai įsitraukė į vaidybą. L. Bulovaitė-Vasaris ir A. Jasaitė Paulauskas, turinčios ilgametę judesio ir šokio patirtį, nuosekliai ir įtaigiai atskleidė charakterius, o šmaikščios scenos šioje negailestingoje aplinkoje, kur kiekvienas lieka su savo pasirinkimais, suteikė šiek tiek palengvėjimo.

Alvidas Jonaitis, preciziškai sukūręs Kambarinio vaidmenį, pelniusį daugiausiai dramos kūrėjų ir žiūrovų simpatijų, po spektaklio, nenutoldamas nuo pjesės autoriaus aforizmų, patvirtino – pragaras čia, kuomet atsiduriame tarp tų, kuriems svetimos žmoniškosios vertybės.

Ž. P. Sartras – prancūzų rašytojas, publicistas, dramaturgas bei vienas ryškiausių ateistinio egzistencializmo atstovų, plėtojęs moralinės atsakomybės, absurdo ir maišto idėjas, skatinamas dvasiškai skurdaus žmogaus egzistencijos. „Žmogus yra toks, kokį pats save sukuria. Toks pirmasis egzistencializmo principas“, – yra teigęs pjesės autorius. Nėra Dievo, kuris iš anksto suteiktų gyvenimo prasmę, tad žmogus priverstas pats apsibrėžti savo egzistenciją. Ž. P. Sartras teisino TSRS teigdamas, kad tai yra „revoliucinė“ valstybė, siekianti pagerinti žmoniją, dėl ko buvusių savo bendražygių buvo vadinamas ultrabolševiku. Jis gynė Prancūzijos komunistų idėjas, kovojo prieš antikomunistinę ideologiją, o egzistencializmą bandė integruoti į marksistinę filosofiją, kuriai neabejotinai simpatizavo.

Aliuzija į Šventąjį Raštą, biblinius intertekstus, savaime veda į gilesnius transcendencinius apmąstymus, tačiau pjesės autorius neapaštalauja – savo veikaluose net transcendenciją įvardijęs kaip sąmonę, jis vengia bet kokios nuorodos į anapusybę, o kūrybiška biblinių motyvų interpretacija veikiausiai težymi egzistencines asmenybės paieškas.

Taigi paradoksalu, kad dramos „Užsklęstos durys“ premjera, pagal vieno žymiausių ateistinio egzistencializmo atstovų pjesę, parašytą Antrojo pasaulinio karo metu, JAV gyvenančius lietuvius subūrė Velykų savaitę atskleisdama naujų emocinių prasmių ir atspalvių, kuomet pjesės autoriaus siųsta žinia čia ir dabar  tarsi transformuojasi į kitas pasaulėvokos dimensijas. Neatsiejamai nuo krikščioniškosios patirties čia bibliniais intertekstais skausmingai keliami asmenybės būties klausimai, jautriai išreikštos moralinės atsakomybės, absurdo temos. Spektaklį vainikavo kraują stingdęs įspūdingai atliktas Čikagoje įsikūrusios flamenko šokio ir muzikos organizacijos „Casa Triana Flamenco“ šokėjos Claudia Pizarro Lara pragariško šokio solo.

Šis netikėtas flamenko elementas spektakliui suteikė ypatingą akcentą – žiūrovus užbūrė pagrindinės šokėjos, vilkinčios ilgą sodriai raudonos spalvos suknelę, praeinant pro žiūrovus įžengimas į pragaro peizažą ir išėjimas pro duris, kur nėra išėjimo. Vėliau ji grįžo į sceną apsirengusi juodai ir atrodė tarsi pragariškų apeigų vykdytoja. Spektaklio pabaigoje ilgam fatališkam šokiui prie jos prisijungė dar dvi šokėjos, taip pat apsirengusios juodai ir su lazdomis, o jų perkusiniai judesiai puikiai derėjo prie Javiero Saume Mazzei būgnų ritmo. Claudia Pizarro Lara kurta choreografija, kaip ir dera šiam spektakliui, buvo jaudinanti ir šiek tiek bauginanti.

 „Spektaklio metu, kaip flamenko šokėja, perteikiau emocinę ir psichologinę įtampą tarp veikėjų. Judesiais, ne žodžiais, tyrinėjau vidinio konflikto ir pasikartojimo temas“, – pasibaigus spektakliui išgyvenimais dalijosi Claudia Pizarro Lara.

„Kiekvienas vaidmuo, visus metus repetuojant, buvo stipriai užaugintas, išjaustas, o  įvairios situacijos suteikė vis daugiau tikrumo, – po pasirodymo mintimis dalijosi A. Jasaitė-Paulauskas. – Tuo metu išgyvenau savo draugės netektį. Tai iš tiesų labai sukrečia. Kur susitinkame po mirties? Kodėl mes, gyvendami Žemėje, nuolat meluojame vieni kitiems, ir kas nutinka, kai pasakome tiesą? Kartais, vairuodama automobilį, garsiai kartodavau savo tekstą ir verkdavau, nes suvokimas, kad esi nuogas prieš save, be galo stiprus. Jokios perspaustos vaidybos – viskas tikra, perleista per save ir atiduota žiūrovui“.

Dramos vaidmenų kūrėjai tvirtino, kad režisierė I. Čiapaitė visada tikėjo ir tiki kiekvienu iš aktorių, jos skirti vaidmenys – stiprūs, psichologiškai sudėtingi.

„Kai man paskambino režisierė ir pasiūlė šį vaidmenį buvau maloniai nustebinta, – prisiminė L. Bulovaitė-Vasaris, – nesu vaidinusi scenoje, tai mano debiutas, todėl buvo nedrąsu, tačiau Ilona matė manyje tai, ko apie save nežinojau arba, galbūt, slėpiau“.

Pasak aktorės, režisierės intuicija, gebėjimas prasiskverbti giliau ir išvilioti ten sėdinčius kipšiukus ir angeliukus, darė stebuklus, o begalinis jos pasitikėjimas kiekvienu suteikė tiek drąsos, kad kelio atgal nebuvo.

„Estelės personažas paviršutiniškas, jai rūpi reputacija, turtai, išorinis grožis, kitų nuomonė apie ją – net nužudžiusi savo kūdikį ji vis dar bando atrodyti nekalta ir negali gyventi be veidrodžio, vyrų dėmesio, – apie sukurtą vaidmenį pasakojo Lina. – Fiziškai sukurti Estelės įvaizdį nebuvo sunku, esu prisijaukinusi sceną kaip šokėja. Muzika ir judesys man – vienos gražiausių meninės raiškos formų, tad buvo net smagu perteikti koketišką jos būdą. Tačiau perteikiant vidinį  Estelės pasaulį teko grumtis su savo pačios jausmais. Kartais ji sukeldavo man pyktį, kartais – gailestį. Nuolat bandžiau įžvelgti jos poelgių motyvus ir mėginau įspėti, kas ją tam pastūmėjo, bei svarsčiau, ar turime teisę teisti kitus“.

Lina atviravo, kad jos pačios išgyventos netektys dažnai stabdydavo ją nuo besąlygiško atsidavimo vaidmeniui, bet kartu padėjo suprasti jo esmę.

„Mano personažas – niekšas ir bailys, gebantis tyčiotis ir smurtauti, – kalbėjo Linas Umbrasas, – bet, tuo pačiu, toks pat, kaip ir kiekvienas iš mūsų, jei atsidurtume kitokiose gyvenimo aplinkybėse. Šie bendražmogiški jausmai privertė susimąstyti – ne smerkti, bet išgyventi bei perteikti tai, ką jis patiria, priimti net atgrasiausius jo bruožus. Sudėtingas vaidmuo visada būna sunkus iššūkis, kurį nėra lengva įveikti“.

Šioje pjesėje Ž. P. Sartras ekspresinį dramatizmą išreiškia filosofiniais svarstymais apie dorovę, joje keliami jautrūs būties klausimai. Suvokimas, kad esi pragare atima laisvo pasirinkimo galimybę. Čia kiekvienas atsako už tai, ką pasirinko savo gyvenime, ir išpažįsta kaltes kitų akivaizdoje. Tačiau tai ir paskutinė galimybė kiekvienam išsaugoti žmoniškumą, kaip moralinę atsakomybę, tų žmonių akyse, kuriuos mato pirmą kartą. Personažų dialogams spektaklio metu būdinga retorika, didaktikos elementai. Pagrindinė dramos „Užsklęstos durys“ mintis išreiškiama aforizmu „Pragaras – tai kiti. Be išėjimo“.

Beje, Nidoje, ant Parnidžio kopos, 2018 m. buvo atidengtas paminklas, skirtas įamžinti prancūzų rašytojo viešnagę Lietuvoje bei lietuvių ir prancūzų kalbomis užrašytos ten ištartos jo frazės: „Jaučiuosi lyg stovėčiau Rojaus prieangyje“; „Pirmą kartą debesys man po kojomis.“ Iš bronzos išlieta skulptūra „Prieš vėją“ vaizduoja pjesės autorių, kovojantį su vėju, smėliu, ir, galbūt, savuoju vidiniu „aš“.

Po spektaklio dramos kūrėjai prie fojė išdėstytų stalų su vaišėmis kvietė žiūrovus dalytis įspūdžiais, kurių dalis, net pasibaigus renginiui, neslėpė ašarų.

 „Pradžia buvo sunki, nebuvau tikra, ar viską įveiksime, – prisipažino režisierė I. Čiapaitė. – Pirmosios repeticijos vyko Jaunimo centro, Lietuvių liuteronų Tėviškės parapijos bažnyčios patalpose, kur vietoj instaliacijų stovėjo kibirai. Esame dėkingi Jaunimo centro tarybos pirmininkui Antanui Rašymui ir kunigui Liudui Miliauskui už galimybę repetuoti jų patalpose be atlygio, nors ir minėjau Liudui, jog čia baisios scenos, pragaras, bažnyčioj netinka…“

Režisierė akcentavo, kad minimas teatras nėra profesionalus, ir tik aktorių bei kitų kūrėjų entuziazmo ir atsidavimo dėka scenoje tądien įvyko stebuklas, nepalikęs abejingo nė vieno, atvykusio į šio spektaklio premjerą.