Atvirukas. Autoriaus asmeninio archyvo nuotr.

Virgilijus Poviliūnas, istorikas, www.voruta.lt

1929 m. spalio 6 d. „Dienos” Nr. 61, p. 7-8. atspausdinta paskutinė kelionės po Vakarų Europą Pulgio Andrusevičiaus-Žemaičio publikacija „Žemaituku iš Vakarų Europos”). Tad susipažinkime su paskutiniu kelionės etapu (kalba netaisyta):

„1. Sudiev Austrija, Čekoslovakija ir tu vokiečių žemė.

Vienoje žemaitukas gavo kiek tik geidė avižų ir, kas svarbiausia, su duona, nes čia arklių ėdalą sudaro avižų, akselio ir pikliavotos duonos, o pats svarbiausias punktas tai, kad nieko nereikėjo mokėti – dykai.

Taigi gražiai prisivaišinęs ištikimas motoras suteikė mums gražiausių vilčių perkakti į toli likusią tėvynę, kai karštą popietį švelniai drykstelėjom botagu ir palikom užpakaly mėlynuosius Dunojaus vandenis bei raudonai plevėsuojančias vėliavas; mūsų vežimo priekyje radosi vėl trispalvė naujitėlė, vos neseniai susiūta iš likusios medžiagos.

2. Vynuogės, seilės varvėjimas ir kas iš to išėjo.

Išsistūmus iš Vienos prasidėjo tiestis pakelėmis melsvaviršūnių kalnų virtinės, o jų pašlaitėse kepinančios saulės atokaitoje žaliai bangavo vynuogių Dunojus. Vynuogės panašios iš tolo į apynius, tik lapai smulkesni, vyniojasi apie įsmaigytus kuolelius.

Mus ne tiek įdomavo tie kuoleliai ir bendrai vynuogių pedagogika, kiek pačios uogos, kurios besišypsodamos gamino seilių liaukose syvus ir vedė į pagundą stabtelėti ir patenkinti teisėtus liaukų reikalavimus. Piktasis genijus paėmė viršų. Tokios dar žalios, blizga kaip stiklas uogelės susimetusios į kekes, atsidūrė mūsų „bėdoje”: viena kekė, kita trečia, o kai į ketvirtą ištiesėm ranką atsirado, velniai žino, iš kur ranka, o toje rankoje gumbuota lazda. Ogi jos valdytojas pasirodė juodas ūsotas austrijokas, su plačia skrybėle, trumputėmis kelnėmis, gi liemenį jojo dengė atlapa kamizelka.

Susitiko akys: jų dvi poros išsiplėtusios, suakmenėjusios, o viena pora blizgėjo iš po gilių surauktų antakių.

Likvidavom nesusipratimą šitaip: vynuogės liko vežime, o austrijokas su lazda, jam pačiam pasiūlius, keletą lietuviškų atviručių ir pašto ženklelių. Išsiskyrėm labai draugiškoje nuotaikoje su plantacijos gaspadorium.

3. Sugedusio automobilio švelnūs pasažieriai.

Vieną skaistų rytą, valandą vienuoliktą užsitempėm į aukštą kalną, pakelėmis ošė pušų miškai, o visas plentas buvo pilnas žmogysčių, kurios tupinėjo aplink pratrūkusios padangos gruzaviką.

Prisiartinus tos žmogystoa virto pulku švelnių austraičių, o dar po vieno kito įžanginio klausimo pasidarė mums aišku, kad čia važiuoja Stockernau miestelio šeimininkių mokykla. Pareiškėm užuojautą ir prisijungėm prie pulko, manau, kad kiekvienas keliautojas, kuris jaučia silpnybę prie dailiosios lyties, būtų pasekę mūsų pavyzdžiu.

4. Improvizuota paskaita apie Lietuvos kulinariją.

Pasipylė klausimų eilė liečiančių lietuvišką gaspadinystę. Zelmanavičius griežtai atsisakė duoti bet kurių paaiškinimų prisipažinęs, kad Lietuvoje galima sočiai ir gardžiai pavalgyti, ne taip kaip pas jus arba vokiečiuose, bet iš kur ir kaip daromi valgiai nesuprantąs.

Užgulė ant mano pečių visas klausimo sunkumas. Bendrais bruožais imant mano paaiškinimai buvo tokios rūšies: pripažinau Zelmanavičiaus parodymų teisingumą, pasakiau kaip verda grikinę košę, kaip dirba šustinius iš avižų, kaip gavėnioje gamina kisielių ir pupas verda, apibrėžiau kas yra kaplūnas, iš ko susidaro šiupinys, bulvinė košė, kam sunaudoja rasalą, kaip spaudžia iš miežio naminį alų, apie raugalą aiškinau, matydamas, kaip išsiplėtė jaunų šeininkių juodos akys, baigiau „paskaitą” gira iš duonos plutų. Pasisekimas nematytas, nes ne vieno iš minėtų valgių jos nežinojo ir klausinėjo apie gamybos smulkmenas, bet gruzavikas tuo metu buvo atstatytas ir abiejų pusių didžiausiam nenorui, išsiakyrėme. Nosinių plevėsavimas ir oro bučkiai.

5. Baigiasi Austrija ir kunigas ant dviračio.

Važiuojant į Neu-Nagelbergo muitinę eina pakelėmis didžiulis miškas. Miškas ne labai įdomus, mat sodintas! Ir Lietuvoje bus tol įdomu, pakol neužaugs Miškų Departamento surikiuoti pušų daigeliai. Per tą patį mišką betraukdami susitikom trumpais rūbais apsirėdžiusį katalikų kunigą kurs užsimąstęs važiavo dviračiu. Neiškenčiau ir pasakiau pagarbintą – grįžtelėjo ir sustojęs paklausė: ko? Mes sakome nieko, taip sau norėjau su Tamsta pasikalbėti, o pagarbinto jis nesupratęs (neteisingai pasakiau). Pasisakiau, kad katalikas į ką atsakydamas džiaugėsi, nes, anot jo, dabar tiek daug keliauninkų priviso, bet iš jų daugiausia tai liuterai, tai anglikonai, o vienminčių reta. Papolitikavom: skundėsi austrų vyriausybe ir kartu raminosi sulaukti geresnių laikų. Kaip žmonės pasakėm sudiev, o jis pagarbintą visai kitaip negu aš anksčiau pasakiau.

6. Gedulinga procesija.

Muitinės valdininkai jau mūsų pažįstami iš tolo dar mums mojavo su rankomis. Nei austrai, nei čechai nekratė mūsų, galėjom vežti per rubežių ką tik norėjom.

Dar ir Čechijoje eina tas pats miškas, o po jo išvažiuoji į didelę lygumą – čia apmūryti aukšta siena čechų kapai kryželių miškas. O tuo keliu sujuodavo keista procesija: juodas katafalkas traukiamas dviejų baltų eržilų, iš šonų jojo po tris džentelmenus su juodais frakais, o ant galvų jie dėvėjo Napoleono kepures apvedžiotas sidabriniais kaspinėliais.

Kunigas, dar 10 tokių Napoleonų ir viskas. Pašalinės publikos nėra. O visa procesija lėtai judėjo ir tylėjo kaip grabas: nei giesmės, nei verksmo.

7. Tabor.

Įvažiavom į miestą Tabor: Taborai du: naujas ir senasis nors nereikėjo, bet užsukom į senamiestį. O Jurgutėliau! Kokios kreivai laužutos gatvelės – važiuoji, o praeiviui pėsčiam jau nebėr kur praeiti. Įvargom į miesto aikštę, jos vidury viduramžiškas šulinys, prie jo stovi riteris Jonas Žiška*. Aikštę supa gotiški bokšteliai, aštriosios arkos ir rotušė su milžinišku laikrodžiu, kuriam gi mušant dvylika išeina visi dvylika apaštalų pakelia rankas dangun ir vėl pranyksta.

Po velniais, įsitraukėm į tokį siaurą skersgatvį, kad didžiausia atsarga laviruodami vadelėmis vis tik kelius kartus užkliūdavom tai už kolonos, tai už bokštelio, dar blogiau, kad ta gatvelė besirangydama leidosi didelėn pakalnėn.

Gražiausios čechaitės kiek mes matėm tai Tabore. Tokios švelniai moteriškos, tokie apvalūs madoniški veidai – žandai ben kiek pasidavę priekin, smakras mažutis. O kokie jų plaukai: juodi, blizgantys, akys vėl juodos, gilios.

8. Nesusipratimas ties žydų kapinėmis.

Važiavome tą dieną ilgai padarydami 80 klm. Karšta buvo diena, o dar pikčiau miške, nei vėjelio, nei nieko: uodai, gyliai ir bizdėlės negaislestingai puolė žemaituką, neaplenkė ir mūsų nes gi buvome pusiau nuogi. Įsinorėjom valgyti, o arklys atsigerti ir pakrimsti avižėlių. Važiuoja mir privažiuojam namely baltą mūrinį, kurio stogas kyšo iš krūmų.

Nežinau – o gal žydas žydą suuodžia, nes mano baisiam nenorui Zelmenavičius sustojo. Nuėjau pažiūrėti vandens į tą namely. Skynime didelė mūro tvora ir vartai: įėjau. Senas su ilgiausia barzda ir peisais žydas goglinėjo po kiemą, kurs pasirodo esąs žydų kapinynas.Pašoko iš vietos mąstymo žydas ir čechiškai klausia: ko nori? Vandens! – į ką jis nurodė šulinį iš kurio imamas vanduo lavonams mazgoti. Gražiai padėkojęs už tokį „vandenį” dyku kibiru nešinas grįžau prie vežimo. Lūkuriuojantis Zelmanavičius, kuris supyko dėlei to, ir pats ėmęs kibirą ėjo lavoninio vandens. Griežtai protestavau ir reikalavau mesti tą kapinių mazgojamą vandenį, o geriau važiuokim toliau rasime upelį ir galėsim atsigerti ir prigirdyti. Bet jam nuėjus vartai buvo užrakinti ir senis žydas išnykęs kažin kur.

9. Čechai – patrijotai.

Vieną naktį eidami iš Luna Parko Prahos gatvėmis klydome ir priėjom prie jaunučio seržanto, kuris vedėsi po ranka gražią mergelę. Paklausėm savo gatvės vokiškai. Jis irgi kalba vokiškai. Taip ramiai besiaiškinant prieina vienas civiliokas, kuris ėmė rimtai prikaišioti seržantui, kam jis Prahoje ir dar čechų seržantas kalbasi vokiškai: gėda, gėda, ponas seržante!

Kai paaiškėjo mūsų tautybė ir nedateklius čechų kalbos žodyne jis irgi vokiškai ėmė šnekėti.

10. Pankraco karčema.

Tą pačią naktį eidami 12 val. namo užgirdom linksmiausią muziką ir polkaujantieji proletarai apstojo duris. Įslinkom ir mes. Karčiamoje pasieniais staliukų dvi eilės – o viduryje erdvė kur senos prostitutes išgesusiomis akimis šoka pagal triukšmingo orkestro garsus. Čia susirinko visokio plauko amatininkai, susiraukšlėję seniai, prie kiekvieno sėdi pasišiaušusi dama ir vienas paskui kitą rūko cigaretus.

Norėjom čia išvysti „tipų”, bet jų čia nėra visi vienodi, vienodai šūkauja ir išdarinėja visiškai nejuokingas štukas. O prostitutes kokios šlykštynės – suėmę nosis nešdinomės lauk.

11. Komunistai pakelėje.

Su didesniais, mažesniais vargeliais pakliūvam vėl į vokiečių žemę ir jos širdį Berlyną. Vieną sekmadienį besiartindami į sostinę užsinorėjom valgyti ir ėmėm virti pietus, pro šalį ėjo pulkelis driskių, kurie pamatę mus sustojo, atsigulė ir pradėjo štukavoti ir bliuznyti plentu važiuojančias motociklu mergeles. Jie einą Berlynan statyti barikadų. Ant kepurių jie turėjo kokardas kur išgraviruotas bolševikiškas išsižiojęs rėkia: „Karas imperijalistiniam karui! Ruoškitės 1 rugijūčio 1929 m.” Vienas tų driskių parodė pasekmes 1 gegužio. Blauzdakeliuose vietose jam buvo mėlyna. Visi giria Rusiją ir laukia kol galės prisijungti prie Sovjet Union. Pasikalbėję traukė dainuodami Berlyno link, kur jų laukė 1-ji rugpiūčio.

12. Garz´e girtuoklis.

Namo skubinome kiek išgalėdami ir dienomis, ir naktimis. Ir taip vieną šaltą ir šviesią naktį važiavome ligi 2 val. tarp kitko įvažiavom į miestelį, kur jau buvo tamsu ir tylu. Tik vidury stovėjo nušvitęs viešbutis, ties juo gi stovėjo trys žmogystos – iš jų išsiskyrė pilvočius ir sustabdė mūsų žemaituką. Klausiame ko nori? Jis gi sako, kad mes privalome sustoti ir tiek.

• O kas gi būsi pats? – klausiame.

Oi aš čia viskas ir policija, ir kariuomenė. O tuo tarpu laikė nutvėręs vadeles ir neleido mums važiuoti. Jis gi stovėjo prieky rato, todėl kai šmirktelėjom botagu žemaituką, jis pastry šoko iš vietos ir vokietį pavertė po ratais. Nuvažiavom girdėdami kaip užpakaly skambėjo grasinimai.

13. Pasaga – laimė.

Į Štetyną skubinom kaip pasiutę ir spaudėm motorą iki pajėgumo kulminacijos. Dzilin-dzilin – suskambėjo po ratais pasaga. Manėm, kad nuo žemaituko atskilo. O ne, tai būta vokiškos pasagos. Allo! Laimę vežiman įdėjom.

Ir netikėk tu, žmogau, burtais! Nuvažiavom Štetynan radome laivą, kuris išplaukia Pilavon kaip tik po kelių valandų – o tas laivas išeina iš Štetyno tik kas dešimtą dieną.

Prisistatydinom „Pijonieriaus” kapitonui kaip buvę Venecijoje ir pasakojom Italijos stebuklus. Visi atydžiai klausėsi.

Sirena…

Ir po kelių smarkių nuotykių, dainavome „Sveiki” broliai lietuvninkai…

Čia baigiasi pasaka.”

Turi būti Jan Žižka (1360–1424) – Čekijos husitų veikėjas, karvedys. Čekų nacionalinis didvyris. Žalgirio mūšio dalyvis.

(Pabaiga)