Jurgis Kybartas – žinomiausias tarpukariu žuvęs pasienietis

Jurgis Kybartas – žinomiausias tarpukariu žuvęs pasienietis

J. Kybarto laidotuvės Vievio kapinėse 1931 m. Elektrėnų savivaldybės administracijos ir Pasieniečių muziejaus archyvų nuotr.

Daiva Červokienė, www.voruta.lt

Spalio 4 d. sukako 91 metai, kai tarnybos metu buvo nužudytas Pasienio policijos Trakų baro 5-ojo rajono 4-osios sargybos sargybinis Jurgis Kybartas(1894 09 29–1931 10 04). Lenkų pasieniečiai jį nukovė 1931 m. spalio 4 d. prie administracinės linijos ties Bražuolės upeliu, prie Baltamiškio kaimo (Elektrėnų sav.).

Kaip pastebėjo istorikas Olijardas Lukoševičius, tokie įvykiai prie demarkacinės – administracinės linijos buvo reti – nuo 1927 m. iki 1939 m. rugsėjo žuvo 7 pasieniečiai. Dėl šio incidento Lietuvos užsienio reikalų ministerija net nusiuntė notą Tautų Sąjungai, Jurgiui Kybartui buvo pastatytas ir paminklas. Prie jo J. Kybarto atminimas pagerbiamas kiekvienais metais.

 

Plačiai aprašė žurnalas „Policija“

Bene plačiausiai šis įvykis aprašytas to meto žurnale „Policija“ (1931 m. Nr. 20). Straips­nio autorius – B. Žaslys. (Labai tikėtina, kad tai vienas iš žymių Elektrėnų krašto šveisuolių Broniaus Stosiūno (Stasiūno), Prano (1897 –1946 ) – aktyvaus tautinės sąmonės žadintojo ir savivaldos kūrėjo,  spaudos darbuotojo, su kitais suorganizavusio laikraštį „Milicijos žinios“ ir metus jį redagavusio, Trakų, Šiaulių, Panevėžio, Ukmergės, Alytaus apskričių viršininko, visuomeninės organizacijos „Pavasaris“ atgaivintojo, parašiusio ir porą pjesių, slapyvardžių. Beje, Bronius Stosiūnas 1937 m. rašė ir apie Žaslių partizanus.)

Štai kaip šį incidentą aprašė „Policija“ (tekstą pateikiame sutrumpintai). Esą lenkai 1931 m. rugsėjo 26 d. neteisėtai perkėlė nusistovėjusios administracinės linijos žymėjimo gaires gilyn į Lietuvos teritoriją ir ten iškasė griovį. Lietuvos sargybiniai Gaidelis, Vygandas ir Ščerbavičius, rajono viršininko Jakūmo įsakymu, tos pačios dienos vakarą griovį užlygino ir lenkų gaires sunaikino. Rugsėjo 27 dieną lenkų kareiviai gaires atstatė. Rugsėjo mėnesio 28 dieną Lietuvos pasieniečiai tas gaires vėl sunaikino. Kitą dieną lenkai vėl jas atstatė. Spalio 3 dieną vieno punkto gairę sunaikino policininkas J.Kybartas, o kito punkto – policininkas Ambrizas.

Spalio 4 dieną 9 val. 30 min. J.Kybartas, eidamas tarnybon, susitiko sargybinį Želvį. Su juo pasisveikinęs nuėjo į administracinės linijos taką, praeidamas vietą, iš kurios dar vakar buvo pašalinęs neteisėtą lenkų gairę. Čia jį ir pasitiko šūviai.

Jurgis Kybartas

Išgirdęs du šūvius Želvys metėsi bėgti prie demarkacinės linijos. Kybartą jam pasakė, kad jį sužeidę lenkų sargybiniai, ir prašėsi suteikti jam pagalbą, padvada nuvežti jį kaiman. Želviui nubėgant lenkų kareiviai paleidę į jį vieną šūvį, tačiau nekliudė. Želvys paleido du pavojaus šūvius į viršų. Kely Želvys susitiko su policininku Ščerbavičiu, kuris, išgirdęs šūvius, bėgo įvykio vieton iš Bieloliesės kaimo. Jie abu nuėjo prie sužeisto Kybarto, kuris be sąmonės gulėjo 60 metrų nuo administracijos linijos, ir netrukus mirė.

Gretimo posto sargybinis Naseckas, išgirdęs šūvius, skubėjo dviračiu įvykio vieton. Jam bevažiuojant administracine linija buvo paleisti du šūviai, kulkos prazvimbė jo neliesdamos. Į lenkų policininkus mūsų policininkai nešovė. Kybarto šautuvo spyna buvo atidaryta, šautuvo vamzdžio kiaurymė visai švari, ištepta tepalu ir be šūvio žymių, sandėlyje buvo 3 šoviniai.

 

Pareigūno šeima ir pagerbimas

Pasienio policijos Trakų baro 5-ojo rajono 4-osios sargybos sargybinis Jurgis Kybartas gimė Ukmergės apskrityje, Gelvonių valsčiaus Neveronių kaime. Pasienio policijoje tarnavo nuo 1924 m. liepos 5 d.. Nuo minėtos datos iki 1927 m. lapkričio 16 d. ir nuo 1928 m. balandžio 20 d. iki 1929 m. gegužės 23 d. tarnavo pasienio policijos Ukmergės bare. Nuo 1929 m. lapkričio 16 d. iki 1931 m. spalio 4 d. – Trakų bare  Mirdamas našle paliko 34-erių metų žmoną Oną ir dvi mažametes dukras: Marę (g.1920) ir Zofiją (g.1924) ir senutę motiną, kurią išlaikė.

Nepriklausomos Lietuvos Respublikos Vyriausybė iškilmingai palaidojo savo pareigūną. Pasieniečiai ir Lietuvos šaulių organizacija policininko žūties vietoje, prie Bražuolės upelio, Baltamiškio kaime, pastatė paminklą (autorius Butkus). Atidengimo ceremonija įvyko 1937 m. gegužės 16 d., joje dalyvavo Šaulių sąjungos viršininkas Pranas Saladžius, Trakų apskrities viršininkas Juozas Merkys ir gausus būrys visuomenės veikėjų. Paminklą pašventino tuometinis Vievio parapijos vikaras Juozapas Andrikonis.

2007 m. Neries regioninio parko ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pastangomis, paminklo žuvusiam pasieniečiui J. Kybartui prieigos ir aplinka sutvarkyta ir tapo prieinama lankytojams, 2011 m. paminklas buvo restauruotas. 2012 m. Neries regioninis parkas Neries kilpų turistinėje trasoje buvusios­ Lietuvos ir Lenkijos administracinės linijos vietoje atkūrė ir simbolinę šios linijos žymėjimo gairę.

J. Kybarto atminimo pagerbimas spalio 4 d. Elektrėnų savivaldybės administracijos ir Pasieniečių muziejaus archyvų nuotr.

Pastaraisiais metais pasieniečio J. Kybarto atminimas pagerbiamas kasmet. Šiemet prie jam skirto paminklo susirinko, atminimo vainikus padėjo ir žvakeles uždegė Elektrėnų savivaldybės meras Kęstutis Vaitukaitis, administracijos direktorius Arvydas Vyšniauskas, Vievio seniūnas Zenonas Pukėnas, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai ir pasieniečiai, Vievio gimnazijos, Pasieniečių mokyklos mokiniai, Pasieniečių klubo ir Neries regioninio parko atstovai.

 

Atsiminimai apie įvykį

Ar atsimena Jurgį Kybartą jo žūties vietoje gyvenantys žmonės? Ryškiausių asmenų, susirinkusiųjų šiemet pagerbti tarnybos metu nužudyto Pasienio policijos pareigūno J. Kybarto atminimo, to net nesiteiravome – jie per jauni tokiems atsiminimas.

Pasieniečių muziejuje saugomas buvusios jo vedėjos Loretos Dumbauskienės 2007 m. lapkričio mėn. užrašė Jadvygos Zemlickienės-Lučiūnaitės (g. 1922 m. Vievyje) atsiminimus. Moteris lankė Vievio pradžios mokyklą, 1931 m., kai žuvo J. Kybartas, mokėsi II skyriuje. Pasak J. Zemlickienės, visa Vievio mokykla dalyvavo laidotuvėse, nes tai tuomet buvo rezonansinis atvejis, be to, moksleiviai buvo auklėjami patriotiškai, buvo įpareigoti tvarkyti karių kapus. J. Zemlickienė prisiminė pavardę kario, kurio kapą jai buvo pavesta tvarkyti (Pocius). J. Kybarto kapą moteris atsiminė gerai, nes jis buvo šalia karių kapų, aptvertas metaline tvorele, metalinis kryžius, ant kurio buvo pritvirtinta lentelė su pavarde, bet ji neišliko.

Pasak J. Zemlickienės, pasienietis J. Kybartas gyveno Baltamiškio kaime. Apie patį J. Kybartą ji nieko konkretaus nežinojo, nes jis gyveno ne Vievyje. Žmoną pamena, kad per laidotuves buvo juodai apsigaubusi…

Šio straipsnio autorei prieš kelerius metus teko dalyvauti Neries regioninio parko ir Elektrėnų savivaldybės organizuotame žygyje J. Kybartui pagerbti. Jame dalyvavo ir su žygeiviais bendravo Lietuvos pasienio policijos Trakų baro 2-ojo, vėliau 6-ojo rajono viršininko Kazimiero Čerskio vaikaitis Robertas Čerskus. Jis teigė, Vievio apylinkių senųjų gyventojų atmintyje išliko klaidingas mitas apie J. Kybarto žūties aplinkybes. Esą pasienietis, čia vadintas „parubežiniu“ Kybartas lenkų buvo nušautas, nes norėjo Lietuvą padidinti, savo iniciatyva perkeldavo demarkacinę liniją žyminčią gairę į lenkų okupuotą pusę…

Savo prisiminimuose Kazimiero Čerskio (J. Kybarto viršininko) artimieji rašė, kad savo pareigas J. Kybartas vykdė labai sąžiningai, buvo darbštus ir doras lietuvis, tikras Tėvynės patriotas.

Beje, Robertas Čerskus turi nemažą nuotraukų kolekciją, pasakojančią apie pasienio policijos darbą ir laisvalaikį (joje yra ir  J. Kybarto žūties, laidotuvių nuotraukų), nes vienas iš jo senelio Lietuvos pasienio policijos Trakų baro viršininko Kazimiero Čerskio pomėgių buvo fotografija. Bene prieš 15 metų Robertas Čerskus spaudoje buvo kėlęs klausimą, kad ir  J. Kybarto kapas nepakankamai prižiūrimas.

Artimųjų paieškos

Šio rašinio autorė pabandė apie J. Kybarto šeimos, jo dukrų likimus sužinoti Pasieniečių muziejuje, iš Vievio,  Ukmergės, Širvintų krašto kraštotyrininkų, kultūros spe­cialistų.

Buvusi Pasieniečių muziejaus vedėja L. Dumbauskienė patikino, kad taip pat įvairiais būdais, ir dėdami skelbimus žiniasklaidoje, ieškojo J. Kybarto ir kitų tarpukario metais žuvusių pasieniečių artimųjų. Kai kurių jų vaikai, vaikaičiai ir kiti artimieji atsiliepė, tačiau apie žinomiausio tarpukariu žuvusio  pasieniečio artimuosius nieko sužinoti nepavyko.

Dariau prielaidą, kad J. Kybarto dukrų likimas klostėsi ne Vievio, o Ukmergės ir Širvintų krašte, iš kurio buvo kilęs pasienietis ir kur gyveno jo šeima. Širvintų bibliotekos direktorė Vaiva Daugėlienė, beje, kilusi iš to paties Neveronių kaimo, pastebėjo, kad Kybartų pavardė čia labai dažna, tikėtina, kad ir diktorius Vytautas Kybartas, fizikos ir matematikos mokslų daktaras Viktoras Kybartas susiję giminystės ryšiais su žuvusiu pasieniečiu, tačiau atsekti pasieniečio dukterų likimų V. Daugėlienei nepavyko.

 

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.