Pasaulio lietuvių centre suskambo „105 laiko lašai“

Pasaulio lietuvių centre suskambo „105 laiko lašai“

Scenoje – meninės programos atlikėjai. Viduryje – LR generalinis konsulas R. Jablonskas ir renginio sumanytoja ir organizatorė S. Avižienytė. Ž. Gurauskienės nuotr.

„Dirvos“ korespondentė Živilė Gurauskienė, JAV, www.voruta.lt

 

Š. m. rugsėjo 19 d. 7 val. vakaro Pasaulio lietuvių centre (PLC) įsikūrusiame Lietuvių dailės muziejuje JAV  gyvenantys lietuviai rinkosi į iškilmingą vakarą „105 laiko lašai“ pasiklausyti dainomis virtusių Pauliaus Širvio eilių.

Kartu su kameriniu choru „Ave Musica“ (vadovė Jūratė Grabliauskienė) meninę programą atliko Rimantas Pažemeckas (vokalas, gitara), Danguolė Žibkutė-Pažemeckienė (vokalas, akordeonas, fortepijonas), Rasa Jakimavičiūtė-Stanevičienė (smuikas), Karolina ir Linas Ivanauskai (vokalas, gitara). Renginį, bendrai su JAV Lietuvių bendruomene, organizavo „JAV lietuvių poezijos pavasaris” komanda, moderavo poetai Sandra Avižienytė ir Linas Umbrasas, pagrindinis mecenatas – Lietuvių Fondas, Inc.

Muzikinę improvizaciją atlieka (iš kairės) Danguolė Žibkutė-Pažemeckienė, Karolina Ivanauskienė, Rimantas Pažemeckas, Linas Ivanauskas, Rasa Jakimavičiūtė-Stanevičienė. Ž. Gurauskienės nuotr.

P. Širvio karo, tėviškės tematikos eilėraščiuose apstu to laikotarpio ideologijos ženklų, tačiau pulsuojanti meilės lyrika dvelkia melancholišku jausmingumu. Dramatizmo kupina neoromantinė poeto kūryba, savo įvaizdžiais artima liaudies dainoms, tęsė dainiškojo lietuvių eilėraščio tradiciją, daugelis jo eilėraščių yra virtę dainomis: „Guliu po rudenio dangum žvaigždėtu,/Krūtinę žaizdos degina ugnim./Greit pasaka melsvų akių mylėtų/Išblės kaip sapnas su manim“. (P. Širvys „Suraski tą žvaigždelę“. Vokalas ir gitara, atliko R. Pažemeckas).

JAV gyvenantys lietuviai rinkosi į iškilmingą vakarą pasiklausyti dainomis virtusių P. Širvio eilių. Nijolės Shuberg nuotr.

Šventinio vakaro garbės svečiai – Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Regimantas Jablonskas, ministras patarėjas Saulius Jeskelevičius su žmona Asta ir vairuotojas Justinas Šaltinis.

Prieš prasidedant šventei kūrėjai ir svečiai rinkosi prie dailininkės, poetės Gabrielės Dabašinskaitės įspūdingos popieriaus karpinių parodos „Ramybės kvėpavimas” fragmentų, kurtų pagal autorės eilėraštį „Ramu“. „Šis projektas man tapo kelione per tylą, kantrybę ir atradimus, – mintimis dalijosi menininkė. – Kiekvienas pjūvis, kiekvienas šešėlis, kiekviena detalė slepia dalelę mano vidinio pasaulio – trapaus, bet kartu ir stipraus. Tiesiog taip suvokiau savąją ramybę ir pavadinau „Ramybės kvėpavimu“, nes tai – gyva instaliacija, kurią gali pajusti, paliesti, šešėliuose paskęsti“.

Renginio moderatorė S. Avižienytė ir meninės programos atlikėjas R. Pažemeckas

 

Renginiui prasidėjus Palaimintojo Jurgio Matulaičio Misijos dovanota šventinta žvake apšviestoje scenoje pasirodęs lagaminu nešinas poetas Remigijus Panavas, inscenizuodamas tuometinių migrantų lemtį, deklamavo:

Čikaga, tu mano Čikaga,

Lietuvių tėvynė antra,

Auksinis dangus tavo dega,

Šviesi deimantinė aušra.

Čikaga, tu mano Čikaga . . .

(P. Širvys „Čikaga, tu mano Čikaga“).

„Neapleido jausmas, jog buvau dalelė apdainuotos istorijos. Be lagamino, tarp virpančių pirštų, gniaužiau laivo bilietą – šipkartę. Deklamuojant balsas natūraliai drebėjo“, – po pasirodymo susijaudinimo neslėpė atlikėjas.

Dailininkės, poetės G. Dabašinskaitės įspūdingos popieriaus karpinių parodos „Ramybės kvėpavimas” fragmentai

 

O įspūdingame bare, sunkiai įsivaizduojamame be jo sielos barmeno Algirdo Kniežos, šventės svečiams ir dalyviams buvo pateiktas ypatingas vakaro meniu: Žygio draugai, 1954 m. – vanduo, kava, arbata, vaisvandeniai; Beržų lopšinė, 1961 m. – beržų sula; Ir nusinešė saulę miškai, 1969 m. – baltas vynas; Ilgesys – ta giesmė, 1972 m. – raudonas vynas; Vyturėliai dainorėliai, 1965/75 m. – viskis, ledas, apelsinas; Suraski tą žvaigždelę, 1984 m. – druska, tekila ir citrina; Jūreiviška meilė/Tiesiu toliams rankas, 1997 m. – romas, ledas, vyšnia; O parodyt širdies negaliu…, 2000 m. – džinas, tonikas, žalioji citrina; Linksmas vėjas, 2004 m. – konjakas; Palik tik dainą man, 2020 m. – šampanizuotas vynas/ prosseco; Laiko lašai, 2025 m. – degtinė, ledas, spanguolių sultys.

Prietemoje, salę užliejus R. Jakimavičiūtės-Stanevičienės griežiamo smuiko melodijoms, L. Umbraso deklamuojama užgaunanti jausmus P. Širvio poezija dar kartą priminė susirinkusiesiems apie mūsų lietuvišką beržą – talentingą tragiško likimo poetą, pasiklydusį gyvenimo vingiuose ir nemirštančiomis savo eilėmis kalbantį apie amžiną ilgesį ir skausmą.

„Aš – beržas./Lietuviškas beržas,/Išbridęs/Iš pievų nakties,/Sustojau/Ant mūšių/Didžiausiojo kelio/Su plieno dalgiu/Ant peties.“  (P. Širvys „Aš – beržas“).

Kamerinis choras „Ave Musica“. Pirma iš kairės (antroje eilėje) – vadovė J. Grabliauskienė. Ž. Gurauskienės nuotr.

Pasak renginio moderatorės S. Avižienytės, muzikinės programos atlikėjų kurtoms aranžuotėms ir improvizacijoms P. Širvio eilės buvo atrinktos nenutolstant nuo jo išsakytų žodžių: „Poezija – visų pirma – svajonė, jausmas ir muzika, meilė ir neapykanta, apmaudas ir ilgesys, nuoširdus vaiko juokas ir mąstančio žmogaus sarkazmas, verksmas su ašarom ir ašaros be ašarų… Viskas, kas žmogiška“.

Naujienos iš interneto