Raimundo Kaminsko nuotr.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, www.voruta.lt

Balandžio 2 d. Kaune, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos salėje, vyko  antisovietinio pasipriešinimo dalyvės Livijos Šiugždienės (1946–2022) dokumentų ir nuotraukų parodos atidarymas.

Istorijos šaltiniai liudija, kad Livija Šiugždienė gimė 1946 m. liepos 8 d. Kaune. Livijos tėvas Bruno Šidlauskas (tikroji pavardė Bruno de Fourier, 1911–2002) atvyko į Lietuvą 1920 m., kai jo tėvą, Prancūzijos ambasadorių carinėje Rusijoje, bolševikai sušaudė kartu su caro Nikolajaus II artimaisiais.

Bruno Šidlauskas buvo aristokratas iš senos karališkos šeimos, siekiančios Prancūzijos karalių Liudviką XIV bei Ispanijos monarchus. Bruno perėmė jį auginusios lietuvės Julijos Šidlauskaitės pavardę ir tokia pavarde gyveno ir emigracijoje – Vokietijoje ir JAV.

Bruno VDU baigė Tarptautinės teisės studijas, o 1939 m. susituokė su Livijos mama Elena Vaižgėlaite (1911–1976), kuri taip pat buvo baigusi studijas VDU Medicinos fakultete. Antrosios sovietų okupacijos metais  Bruno kelis kartus perėjo Lenkijos ir SSRS sieną ir taip 1946 m. gimė antroji dukra Livija, kuriai motina su medikais suteikė pirmosios dukters Lidijos, mirusios tais pačiais metais, gimimo metrikus.

Turėdama netikrus gimimo liudijimo dokumentus, Livija pagreitintai baigė pradinės mokyklos kursą, o vėliau, gavusi vidurinės mokyklos išduotą charakteristiką, kad „yra neatsikračiusi religinių prietarų”, negalėdama tiesiai stoti į aukštąją mokyklą, studijavo farmaciją Kauno medicinos mokykloje. Į Kauno medicinos institutą durys jai vis vien liko uždaros, tad stojo į Kauno politechnikos instituto (KPI) Elektronikos fakulteto radijo specialybę (kur jai buvo lemta susitikti su savo būsimu vyru Edvardu ir po ketverių metų draugystės susituokti), tačiau Livijai buvo „pasiūlyta” išeiti iš tokios „itin slaptos” specialybės kaip radiotechnika.

Prasidėjo ilgi klajojimo po KPI skyrius metai ir tik 1977 m. Livija gavo Mašinų gamybos fakulteto (vakarinio skyriaus) inžinieriaus diplomą. Lygiagrečiai pradėjo dirbti Kauno maisto pramonės technikume (dab. kolegijoje) archyvo vedėja, nes dirbti dėstytoja ilgai jai nebuvo leista. Tik artėjant nepriklausomybei, 1986 m., tapo tos mokymo įstaigos etatine dėstytoja – dirbo iki 1991 m. pabaigos. 

Nuo 1994 m. pradėjo dirbti laikraščio „XXI amžius” redakcijoje. Nuo 1998 iki 2013 m. vadovavo šį laikraštį leidusiai „Naujojo amžiaus” leidyklai.

Livija kartu su vyru Edvardu aktyviai dalyvavo ir Romo Kalantos laidotuvių įvykiuose 1972 m., dar vėliau buvo sudėtingų darbų, platinant ir leidžiant antisovietinio pogrindžio spaudą. Livija uoliai prisidėjo prie vyro Edvardo redaguojamo religinio, kultūrinio, filosofinio ir istorinio žurnalo „Viltis” (1982–1986) leidimo, ir tik kratos bei tardymai jų abiejų bičiulio  Algirdo Patacko byloje sutrukdė žurnalo leidimą.

Vėliau Atgimimo laikotarpiu Livija kartu su vyru dalyvaudavo ir Kauno Sąjūdžio veikloje, ir įvairiose akcijose, mitinguose ar renginiuose. Pastebėtina, kad Livija dalyvavo ir Europos aristokratų susitikimuose. Per savo pažintis su kai kuriais užsienio veikėjais Livija susitiko ir pažino daugybę aukštos kilmės ir žymių užsienio politikos veikėjų: Indijos prezidentą, Tailando karalių Bhumibol Adulyadej, jo sūnų, su kuriuo, tada dar paaugliu buvusiu, įdomiai kalbėjosi.  Beje, Elžbietos II lankymosi Lietuvoje metu 2006 m. spalį Livija drįso sukritikuoti žymiojo karalienės mylimo politiko Vinstono Čerčilio nusikaltimus prieš SSRS diktatoriaus Stalino susidorojimui „perduotas” Baltijos kraštų tautas.

2005 m. L. Šiugždienei buvo pripažintas Laisvės kovų dalyvio statusas, o 2013 m. liepos 6 d. buvo įteiktas LDK Gedimino ordino Riterio kryžius. 

Livija mirė 2022 m. kovo 25 d. Kaune ir buvo palaidota  senosiose Vilkaviškio kapinėse. 

***

Parodą buvo galima aplankyti nuo 2026 m. balandžio 1 d. iki  balandžio 20 d.

Renginį organizavo  „XXVII Knygos mėgėjų draugija“ ir  Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno filialas.