Romualdas Survila. Už laisvės siekį – Magadanas

Romualdas Survila. Už laisvės siekį – Magadanas

Stasys Survila, 1935 m.

Romualdas Survila, www.voruta.lt

Užverčiu paskutinį 1941 m. Lentvario sukilėlių Petro Kiškio, Adolfo Rugio, Stasio Survilos ir Antono Vrublevskio tardymo bylos Nr. 1098 puslapį. Viskas susipynė: skausmas, panieka, pasididžiavimas ir pagarba.

1939 m. Sovietų Sąjunga su Vokietija pasidalino Lenkiją. Abiejų kariuomenių paradu nugalėtojai atšventė pergalę. Spalio 20 d. pagal Maskvoje pasirašytą sutartį SSRS perdavė Vilnių ir dalį Vilniaus krašto Lietuvai. Bėgdami nuo karo per Skandinaviją, emigruoja lenkų profesoriai, inžinieriai, girininkai, gydytojai ir kiti specialistai. Darbui Vilnijoje iš visos Lietuvos kviečiami įvairūs specialistai, tarp jų ir miškininkai. 1940 m. Trakų miško pramonės ūkyje daugiausia jau dirbo lietuviai miškininkai.

Trakų miškų ūkio urėdijoje

Tarybinių kinematografininkų filmai apie karą paskutiniąsias taikias dienas vaizdavo kupinas gėrio, ramybės, su romantiškais abiturientų išleistuvių vakarais. Apie ką tuo pačiu metu, dusdami gyvuliniuose vagonuose, svajojo Lietuvos gimnazistai? Apie ką galvojo pro Lentvario stotį į Sibirą vežami vyrai, moterys, vaikai ir seneliai?

Karo su Vokietija žmonės laukė kaip išsigelbėjimo. Birželio 22 d., prasidėjus karui, jau įsiliepsnojo sukilimai prieš sovietų okupantus Kaune, Vilniuje, Pasvalyje, Pakruojyje ir kituose miestuose. Trakų rajono Lentvario miestelyje birželio 23 d. buvo atkurta prieškarinė nepriklausomos Lietuvos tvarka. Prie miestelyje sukilėlių įsteigtos karinės komendantūros jau ryte plevėsavo Lietuvos trispalvė vėliava.

Istorikai, aprašantys 1941 m. sukilimą, nurodo, kad jis vyko spontaniškai, be išankstinio pasirengimo, ypač provincijoje. Minimas labiau organizuotas sukilimas Kaune, Vilniaus sukilėlių veiksmai Naujoje Vilnioje išvaduojant tremtinius iš sąstato, laukiančio, kol kariniai ešelonai išlaisvins kelią į Rytus. Sukilimo tyrinėtojams turėtų būti įdomu, kad Lentvario sukilėliai buvo gerai pasirengę iš anksto. Dar prieš prasidedant karui, Lentvario parduotuvėje, esančioje maždaug už 120 m nuo geležinkelio stoties, buvo paslėpti ginklai, šaudmenys ir Lietuvos kariuomenės apranga. Visas šis turtas priklausė Lietuvos kariuomenės daliniui, kuris 1940-aisiais įjungtas į sovietinės armijos sudėtį. Tai galėjo būti prieškaryje prie Varėnos dislokuoto Lietuvos karinio dalinio ginklų atsargos, slapta paliktos,  keliaujant iš Varėnos pro Lentvario geležinkelio mazgą.

Girininkas Stasys Survila

Trakų miškų ūkio kontoroje, esančioje Lentvario pakraštyje, Rubėžos kaime, prasidėjus karui iš pat ryto buvo sukviestas miškų ūkio darbuotojų susirinkimas, kuriame buvo aptariami sukilimo klausimai. Miškininkams sukilėliams, kaip nurodoma KGB tardymo byloje, vadovavo Trakų miškų ūkio girininkas Stasys Survila. Jis paragino skubiai ir ryžtingai įsijungti į sukilimą. Buvo suformuluoti pirmaeiliai sukilėlių uždaviniai: atkurti nepriklausomos Lietuvos valdžią Lentvaryje, nuginkluoti sovietų armijos karius, saugoti Lentvario geležinkelio stotį, neleisti, kad lenkų Armija Krajova paimtų valdžią Lentvaryje, saugoti miškų ūkio ir kitus ūkinius objektus.

Po susirinkimo, tą patį rytą miškininkai nuvyko į sukilėlių štabą. Pagal nustatytą tvarką  čia nuolat budėjo 30 sukilėlių, dvidešimt iš jų buvo įkurdinti kareivinėse. Sukilėliai buvo ginkluoti karabinais, pistoletais ir rankiniu kulkosvaidžiu, dėvėjo lietuvišką kariuomenės uniformą. Dalis miškininkų pasiliko Lentvaryje, kiti pasikrovė ginklų, šaudmenų, karinės aprangos į vežimą ir patraukė Trakų miškų ūkio urėdijos kontoros link. KGB tardymo byloje užfiksuota, kad sukilėliai netoli urėdijos, ties Pasiekų kaimu sulaikė sunkvežimiu važiavusius rusų karius. Juos apsupo, nuginklavo ir pėsčius paleido. Atėjus vokiečiams, miškininkai apsiribojo miškų ūkio turto apsauga.

Žmona Marija Survilienė

Sunkios miškininkų darbo sąlygos buvo dėl nelietuviškos gyventojų sudėties, ypač karo metais. Čia daug bėdų ir rūpesčių sukeldavo sovietų desantininkai ir Armijos Krajovos daliniai. Kad lietuviai Lentvario apylinkėse buvo aktyvūs, liudija 1942 m. Armijos Krajovos vado gen. Stefano Roveckio-Groto raportas Nr. 145 generolui  Vladyslavui Sikorskiui Londone. Jame nurodoma, kad yra sunkumų ir antilenkiškų ekscesų Vilniuje, Trakuose, Lentvaryje, Jašiūnuose, Turgeliuose, Švenčionyse, Turmante ir kitur.

1948 m. pabaigoje suimti keli sukilėliai miškininkai, pirmasis į KGB nagus pakliuvo Antonas Vrublevskis, tuo metu dirbęs Vilniaus geležinkelio depe. Jis buvo suimtas už kalbas bendradarbių tarpe apie greitai ateisiančius amerikonus. A. Vrublevskio brolis karo metu talkino Armijos Krajovos partizanų daliniui, aprūpindamas juos maistu, radijo technika ir kt. KGB tardomas A.Vrublevskis išdavė sukilimo dalyvius, nurodydamas, kad sukilimo organizatorius buvo S. Survila.

Broliai Survilos Trakuose,1940 m.

1948 m. gruodžio 4-osios naktį į Kėdainių miškų ūkio Ąžuoloto, (Josvainių girininkijos girininko Stasio Survilos duris pasibeldė KGB operatyvinis būrys, vadovaujamas leitenanto Dibrovo ir seržanto Kaco. Jiems talkino kėdainiškiai „stribai“ Janavičius ir Dovydas. Ypač aktyvus buvo Janavičius. Vėliau, tarybiniais metais, kiekviena proga girdavęsis savo „nuopelnais“, kad yra nušovęs ne vieną partizaną, juos pavadindamas „banditais“. Tą naktį bute buvo atlikta krata, paimti įvairūs dokumentai ir pažymėjimai. Tuo metu jau buvau be vieno mėnesio septynerių metų, lankiau pradžios mokyklos pirmąją klasę. Tačiau šios nakties vaizdai, vyravusi slogi nevilties ir nepataisomo praradimo atmosfera neišblėso iš mano atminties iki šiol. Verkianti mama. Verkiantis kariškių kratos bruzdesio pažadintas 11 mėnesių mažasis broliukas. Apvalaus veido juodaplaukio garbaniaus kariškio šūkaliojimai. Žibalinės lempos apšviestame kambaryje blogą lemiantys judantys svetimų žmonių šešėliai ant sienų. Drebančios mamos rankos, pasirašančios kariškių pakištus popierius. Palinkęs tėvas prie mažojo broliuko lovos, bučiuoja jį. Tėvo apkabinimas ir bučinys. Įsiminė juodaplaukio kariškio pasakymas, kad greitai tėvas grįš. Nors gerai žinojo, kad iš jo įstaigos retai sugrįžtama. Tėvui buvo likę gyventi tik 16 mėnesių ir 2 dienos, iki 1950 metų balandžio 6-osios dienos. Be tėvo liko keturi mažamečiai vaikai.

Stasys Survila medžioklėje

1948 m. Kėdainių rajono Josvainių (Ąžuoloto) girininkijos aplinkiniuose miškuose aktyviai veikė Lietuvos partizanai. Neseniai įvykusiose kautynėse su sovietine kariuomene buvo daug aukų. Pro girininkiją į Kėdainius vežimais vežė nukautus kareivius ir partizanus. Partizanai buvo suguldyti Kėdainių turgaus aikštėje. Prisimenu, kai po šv. Velykų 1948 m. „partizanai“ iš girininkijos kasos paėmė darbuotojų algoms skirtus pinigus. Pakalnėje prie Smilgos upelio sušaudė LTSR herbą ir Stalino portretą. Kitą dieną girininkijoje „darbavosi“ sovietinis karinis dalinys. Buvo iškratytos visos girininkijos patalpos, ūkiniai pastatai. Aštriais strypais išbadytas šienas daržinėje, įtartinos vietos tvarte bei darže. Be abejo, miškininkai žinojo ar nujautė, kas jų miškuose yra. Pažinojo ir tuo metu vadinamus miškinius. Tai buvo kaimynai, jų sūnūs ir pažįstami. Girininkijos darbuotojai kalbėjo, kad  per Velykas buvo apsilankęs partizanais apsimetęs stribų dalinys, provokacijos tikslais nužudęs ne vieną nekaltą šeimą.

Kitas sukilėlis Adolfas Ruigys suimamas gruodžio 29 d. Plungėje. Diena anksčiau atliekama krata Petro Kiškio, dirbusio Plungės miškų ūkyje, namuose. Jis irgi suimamas. Kiti sukilimo dalyviai nebuvo suimti, nes tardymo byloje kiti paminėti sukilimo dalyviai buvo pasitraukę į užsienį ir jų gyvenamoji vieta nebuvo žinoma.

Čia galėjo būti ginklų slėptuvė

Kaip užfiksuota tardymų protokoluose, tardė naktimis. Savaitę kitą nemigęs žmogus pasidarydavo tarsi vatinis, valia nusilpdavo, dvasia tarytum atsiskirdavo nuo kūno, žmogui atrodydavo, kad jis gyvena nerealiame pasaulyje. Tokį nemigos išvargintą žmogų būdavo jau nesunku palaužti.

Tardymo protokoluose vartojo specialią terminologiją: „banditas“, „nacionalistinė gauja“, „baltaraištis“ ir pan. Tardymo protokolus rašydavo tardytojai, kurių apie 90% iki 1956 metų buvo svetimtaučiai. Jų kalbos stilius savitas, pilnas štampų. Autentiška suimtojo kalba būdavo perfrazuojama, įspraudžiama į enkavedistų štampus. Pavyzdžiui, jei tardomasis ir bandydavo sakyti terminą ,,partizanai”, tai protokole vis tiek būdavo įrašoma ,,banditai” ir pan.

Miškininkų byla

Įdomu, kad viename iš tardymo protokolų yra užfiksuota, kad sukilėliai ryšėjo ant rankų geltonus (geltonai – žalius – raudonus) raiščius, tačiau kituose protokoluose minimi tik balti raiščiai. Šis „faktas“ sustiprino baudžiamojo kaltę.

Ilgą laiką suimtojo Stasio Survilos žmona Marija negalėjo sužinoti, kur yra kalinamas jos vyras. Kėdainių KGB padalinys nežinojo ar nenorėjo apie tai pranešti. Tik po daugelio dienų pavyko sužinoti, kad įkalintas Vilniuje. Vilniaus KGB vidaus kalėjime, buvusiame Gedimino prospekte, greta Lukiškių aikštės, buvo numatytas 200 žmonių limitas, bet visą pirmąjį pokario penkmetį LSSR MGB vadovybė ir kalėjimo administracija prašė didinti limitą iki 400. 1946 metais šiame kalėjime buvo 58 kameros, kurios užėmė 883 kvadratinius metrus. Jos buvo po MGB pastatu esančiuose pusrūsiuose per vis1 Gedimino prospekto, Aukų ir Vasario 16-osios gatvių perimetrą.

Tardymo protokolas. Tardyta naktimis

1947 metų ataskaitoje apie kalėjimo būklę nurodoma, jog penkios kameros įrengtos ,,su technika”. Atliekant 31-osios kameros tyrimus ir išlaužus grindis, rasti šios ,,technikos” pėdsakai – cementinės vandens vonios pėdsakai. Šioje ir kitose kamerose kaliniai buvo tardomi ir kankinami. 1946 m. kaliniai miegodavo ant medinių grindų, nes kameroje, išskyrus prie grindų pritvirtintą stalą, jokių kitų baldų nebuvo. Po 1947 m. remonto atsirado gultai, kuriuose kaliniai miegodavo retai, nes būdavo tardomi naktimis, o dienomis miegoti nebuvo leidžiama. Apie 1950 metus kamerose atsirado spintelės. Kalėjime buvo 51 veikianti kamera (34 bendros ir 17 vienučių), 2 karceriai (su vandens vonia), 6 vadinamieji boksai (kabinos) – greičiausiai irgi ,,su technika”. Areštuotąjį iki pirmosios apklausos užrakindavo stačią į plokščią ,,spintą”. Ten jis suplotas tamsoje ir nežinioje prastovėdavo daug valandų. Į apklausą jį jau atvilkdavo beveik be sąmonės.

KGB rūsių prižiūrėtojai, keisdami nešvarius drabužius, nesigėdijo suimtojo S. Survilos žmonai grąžinti kruvinus marškinius. Ilgai mama saugojo tuos marškinius. Tardymui vadovavo KGB kapitonas Abramovas. Jį stebino, kad prie lietuvių sukilėlių prisidėjo lenkas A. Vrublevskis. Jis tardytojui paaiškino, kad vietos gyventojai save laiko lietuviais ir tik todėl, kad užmiršo protėvių kalbą, vadinami lenkais. Pats A. Vrublevskis tardytojui teigė, jog būdamas su draugais, save vadina Žvirblaičiu. Visuose KGB dokumentuose prokurorai, viršininkai, padalinių vadovai, tardytojai ir kiti pareigūnai nurodydavo tik pareigas ir pavardę, niekuomet – vardą. Taip saugiau be jokios atsakomybės vykdyti juodus darbus, juk su tokia pavarde yra daug žmonių.

Pagal 1948 m. gruodžio 17 d. protokolą: „MGB Lietuvos geležinkelio saugumo 2-ojo operatyvinio skyriaus leitenantas Karadnov ir Kėdainių MGB skyriaus kariai (boicy-stribai) Dovydas ir Janavičius (kuris sovietų valdžios metais per viešąsias šventes Kėdainiuose gyrėsi, kad labai daug nužudė lietuvių ,,banditų”), dalyvaujant apylinkės (učastka) atstovui Kreiviui bei Survilos žmonai, atliko areštuotojo Survilos Stasio, s. Kazio ūkiui priklausančių konfiskuotinų daiktų apžiūrą ir rado …“

Pranešimas apie S. Survilos mirtį

1948 m. gruodžio 18 d. patvirtintame pulkininko Šelganovo potvarkyje, kurį pasirašė MGB Saugumo tardymo skyriaus vyresnysis tardytojas kapitonas Abramovas ir MGB Saugumo valdybos pirmojo tardymo skyriaus viršininkas kapitonas Mersonas, surašė nutarimą: „Vadovaujantis Rusijos baudžiamojo proceso kodekso straipsniais Nr. 128 ir 129, patraukti Stasį Survilą, s. Kazio kaltinimui pagal Rusijos SFSR baudžiamojo kodekso straipsniais Nr. 58-I ,,a” ir 58-II ir apie tai paskelbti kaltinamajam pasirašant šį potvarkį.

Šio nutarimo kopiją RSFSR baudžiamojo kodekso 146 straipsnio tvarka perduoti prokurorui.“

S. Survila supažindintas su RSFSR baudžiamojo kodekso straipsniais:

58 – I: kontrrevoliucinė veikla, siekiant nuversti ar susilpninti darbininkų ir valstiečių valdžią, kenkimas SSSR saugumui ir proletarinės revoliucijos iškovojimams –  sušaudymas ir turto konfiskavimas;

58 – II: Ginkluotas sukilimas arba įsiveržimas į sovietinę teritoriją kontrrevoliucijos tikslais, valdžios užgrobimas centre ar vietovėse, turėti tikslą atsiskirti nuo SSSR, arba nutraukti sutartį su SSSR – sušaudymas, turto konfiskavimas, SSSR pilietybės atėmimas ir išvarymas iš SSSR;

Kapitono Abramovo vadovaujami tardytojai ne kartą ir kruopščiai klausinėjo kaltinamuosius ir lentvariečius liudytojus, ar suimtieji miškininkai nedalyvavę žydų žudynėse. Tokių faktų nebuvo nustatyta. Nepaisant to, karinis tribunolas 1949 m. kovo 23 d. visus keturis miškininkus nuteisė 25 metams kalėti. A. Vrublevskis, A. Ruigys ir P. Kiškis išsiųsti į Irkutsko lagerius, o S. Survila į Magadaną, Beregovoj lagerį. Kitų byloje minimų sukilėlių – Vaškelio, Maštausko, Žižmaro, Gorbonio, Venciaus, Trečioko ir Gabalio likimai nežinomi. Byloje nurodyta, kad vieni pasitraukę į užsienį, kitų gyvenamoji vieta nežinoma. Retas tardomasis pasakydavo viską, ką žinojo. Net ir tie, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių palūždavo, dažniausiai išduodavo ne visas paslaptis. Paprastai tardomasis pasakydavo tai, ko dėl tam tikrų aplinkybių nebebūdavo galima išsiginti, arba tai, kas jau būdavo žinoma kagėbistams.

Tėvo, S. Survilos arešto metais vyko masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai į Sibirą. Po tėvo arešto mama nieko gero nelaukė, galvojo, kad ji su keturiais mažais vaikais taip pat bus išvežta. Prisimenu, mama kepė duoną ir, supjausčiusi riekėmis, ją džiovino. Pridžiovino keletą maišų. Taip buvo ruošiamasi kelionei, kad vaikai nemirtų iš bado gyvuliniuose vagonuose. Vis tik mūsų neišvežė. Vėliau tą duoną valgėme ir mums ji labai pagelbėjo, nes kepalėliui duonos nusipirkti reikėjo nuo ankstyvo ryto, dar ilgai  iki parduotuvei atsidarant, stovėti eilėje.

S. Survilos šeima, 1949 m.

Po Stalino mirties paskelbus amnestiją, A. Vrublevskiui, A. Ruigiui ir P. Kiškiui, kalinimo trukmė buvo sumažinta iki 10 metų. Amnestija nepalietė S. Survilos, jam liko tie patys 25 metai. Lietuvos SSR Ministrų Tarybos KGB spec. skyriaus vyresnysis tardytojas kapitonas Zykovas parengtoje išvadoje, kurią patvirtino LSSR prokuroro pavaduotojas spec. reikalams justicijos 3 klasės valstybinis patarėjas Koliesnikov, nurodo: ,,Tuo būdu, pagal įvykdyto nusikaltimo charakterį manau, kad Ruigiui, Kiškiui ir Vrublevskiui nustatyta per didelė bausmė, neatitinkanti nusikaltimo dydžio. Kas dėl Survilos, tai manau, kad bausmė jam taikyta pagal nusikaltimo sunkumą …“.  Tačiau tai nieko nereiškė, nes Stasys Survila mirė Magadano Beregovoj lageryje 1950 m. balandžio 6 d., eidamas trisdešimt aštuntuosius metus. Kiti tris sukilimo dalyviai iš kalinimo vietų sugrįžo į Lietuvą. Dėl A. Ruigio ankstesnio paleidimo iš įkalinimo, rašytojas, LTSR Aukčiausios Tarybos deputatas Antanas Vienuolis-Žukauskas rašė prašymą Justui Paleckiui (A. Ruigio žmona buvo A.Vienuolio giminaitė). Surįžusių P. Kiškio ir A. Ruigio KGB nepaliko ramybėje ir nuolat juos stebėjo. KGB rajonų poskyriams buvo nurodyta ieškoti „kompramatų“ (kompromituojančios medžiagos), kad juos būtų galima vėl įkalinti.

Kario savanorio pažymėjimas

1956 m. birželio 30 d., po S. Survilos mirties praėjus 6 metams ir 2 mėnesiams, p. d. lagerio AV-261 viršininkas Ustimenko Marijai Survilienei pranešė apie jos vyro Stasio Survilos mirtį. Šešerius metus, sužinojus lagerio – pašto dėžutės adresą, tėvui dažnai buvo siunčiami laiškai, siuntiniai su maistu, tabaku, apranga ir vaistais bei vitaminais. Siuntinių gavėjo jau seniai nebebuvo, tačiau negauta ir jokio atsakymo, likoo tik ,,valgytojas”. Lagerio adresą sužinojome iš Stasiūnų kaime, greta girininkijos gyvenusio kaimyno Alekso Špoko. Laiškas, datuotas 1949 metų gruodžio 20 d., iš Vilniaus į kalinimo vietą Tolimuosiuose Rytuose S. Survilai buvo išsiųstas 1949 m. rugpjūčio 2 d., iki Magadano Beregovoj lagerio keliavo net 4 mėnesius. Adresatas buvo parašęs, kad jau atvyko į kalinimo vietą ilgam, todėl galima rašyti laiškus ir siųsti siuntinius nuolatiniu adresu.

Apdovanojimo ordinu dekretas

Iki to laiko šeimai tėvo siųsti laiškai ,,nusėsdavo” KGB. Į Alekso Špoko perduotą laišką buvo skubiai atsakyta, išsiųstas siuntinys. Ir vėliau mes vaikai kas mėnesį rašėme tėvui laiškus be atsako. Laiškus siuntėme tuo metu visuotinai priimtu būdu – sulankstydami į trikampį, be voko, užlipdydami pašto ženkliuką. Mama pastoviai siuntė siuntinius su drabužiais, maistu, vitaminais. Jokio atsako. Ko gero, nei vienas laiškas, nei vienas siuntinys adresato nepasiekė. Tėvas mirė po trijų mėnesių, kai užrašė datą ant A. Špokui adresuoto laiško. Jam tėvas parašė laišką, klausdamas kas atsitiko jo šeimai, kad negauna atsakymo į jo laiškus, prašė šį laišką perduoti jo žmonai. Laiške prašė atsiųsti maisto, tabako, kojinių, vitaminų, dantų šepetėlį ir kt. KGB pasistengė taip, kad iš tėvo negautume nei vieno laiško. Reikia manyti, kad laiškai ir siuntiniai iki Magadano nenukeliavo dar tėvui gyvam esant. Nors lagerio ,,kagėbistai” net šešis metus ir du mėnesius po tėvo mirties, iki 1956 m. birželio 30 dienos, „skaitė” laiškus ir ,,valgė” siuntinius. Nesiteikė lagerio viršininkai pranešti, kad adresato jau nebėra.

Riterio kryžiaus ordinas

Teisybę rašė Magadano lagerio kalinys – disidentas Varlamas Šalamovas, kad ten eilinis kalinys išgyvendavo vos kelis mėnesius. Lagerio Magadane realybė buvo baisi – žmonių naikinimas buvo sistemingas, nuoseklus, turint aiškiai apibrėžtus tikslus, ką reikia iš to žmogaus išspausti, iki jis bus sunaikintas. Kaip apie tuos laikus Kolymoje, esančioje netoli Magadano, kur kalėjo S. Survila, rašė Varlamas Šalamovas: „Kad sveikas jaunas žmogus, pradėjęs darbus atvirose aukso kasyklose tyrame šaltame ore, virstų „dvasna“, pakakdavo dvidešimt-trisdešimt dienų padirbėti po šešiolika valandų per parą be išeiginių, be to, nuolat badauti, vilkėti nuplyšusius drabužius, nakvoti drobinėje skylėtoje palapinėje, kai naktimis šaltis siekia 60 laipsnių žemiau nulio… iš visos brigados, pradėjusios darbą aukso gavybos sezono pradžioje, niekas neišgyveno, išskyrus patį brigadininką, brigados prižiūrėtoją ir kelis artimus brigadininko draugus.“

Apdovanojimo medaliu liudijimas, 2019 m.

2002 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. 51-09-1-4569 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pranešė sūnui Romualdui Vladui Survilai, kad Komisija, vadovaujantis generalinės direktorės 2002-07-16 d. įsakymu Nr. 91, Stasiui Survilai pripažino Kario savanorio teisinį statusą po mirties. 2013 m. birželio 17 d. LR Prezidentės dekretu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 22 punktu, Liepos 6-osios Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga už nuopelnus Lietuvos Respublikai, 1941 m. birželio sukilimo dalyvis, sukilėlių būrių Lentvario apylinkėse organizatorius ir vadas, politinis kalinys, miręs 1950 m. lageriuose Magadano srityje Stasys Survila (po mirties) apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi. 2019 metais S. Survila apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis

Istorijos ratas sukasi. 1864 metais Stasio Survilos senelis Antanas Survila už dalyvavimą 1863 metų sukilime Rusijos carinės valdžios suimamas ir ištremiamas į nuošalų Tomsko gubernijos kaimą Sibire. Konfiskuojama žemė ir kitas turtas. Jam nebuvo leista grįžti į Lietuvą (Šiaurės Vakarų kraštą) ar apsigyventi Rusijos centrinėse gubernijose. Į Sibirą pas Antaną Survilą atvyko jo žmona. Ten, Sibire gimė Stasio Survilos tėvas Kazys ir 6 jo broliai. Po Sibirą važinėjo kunigaikštis Poniatovskis, rinko sukilėlių vaikus ir vežė mokytis į Lenkiją. Į jų tarpą pateko ir Stasio Survilos tėvas. Po mokslų grįžo į Lietuvą ir dirbo grafo Pliaterio miškininku Zarasų apskrityje Opsoje (dabar Baltarusijoje). Ten ir gimė jau mūsų laikų sukilėlis, taip pat miškininkas, Stasys Survila.

Informacinė lentelė prie buvusio urėdijos pastato

Sovietų valdžia nuteistųjų sukilėlių už Lietuvos laisvę vaikams (matyti pagal žymas „Sekimo byloje“) iki nepriklausomybės kliudė siekti mokslų, aukštesnės karjeros darbe, keliauti. Nedaug žinome apie sunkų karo ir pokario metų miškininkų darbą. Daugelį negailestingas laikas išbraukė iš mūsų atminties. Neužmirštami jų darbai – smiltelė mūsų šalies Nepriklausomybės rūme. Istorijos ratas sukasi – turime tai prisiminti. Ukrainos Maidano aikštės laisvės kovotojams Kijeve, vienas iš Rusijos Dūmos narių 2014 m. televizijos laidoje yra pažadėjęs: mes jums vietoje Maidano duosime Magadaną.

S. Survilos sūnūs

Straipsnio autorius Romualdas Survila

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.