Pagrindinis puslapis Istorija Karaimų sala Trakuose

Karaimų sala Trakuose

Karaimų sala Trakuose

Karaimų sala, 1939 m.

 Nadežda ZAJANČKOVSKAJA, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos archyvarė, www.traku-zeme.lt

„Kiek arčiau miesto, prie ežero vakarinio kranto, iš tolo matoma aukštais medžiais apaugusi didelė sala. Jos viduryje, ant kalvelės, boluoja rugių laukas, pakraščiai apaugę senais, išsišakojusiais beržais ir žilvičiais“, – rašė 1933 m. savo kelionių knygoje „Per Panerius į Trakus“ fotografas ir eseistas Janas Bulhakas.

Karaimų, Kopūstinė, Karvinė, Atkočiškės, Paplavokas – taip vadinama jo aprašyta Galvės ežero sala, kuri dabar tiltais sujungia Trakų miestą su Salos pilimi.

Pasidomėkime, iš kur kilo tokie pavadinimai? Pavadinimas Karaimų sala primena mums, kad Vytauto Didžiojo laikais čia įsikūrė sargybos forpostas, kuriame karaimai, būdami Vytauto sargybiniais, saugojo pilį.

Kavinė Karaimų saloje, apie 1965 m.

Vėliau, kaip nurodo istoriniai šaltiniai, čia stovėjo dvaras, kurį Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio rūmų maršalka Ivanas Sapiega (apie 1431–1517) nusipirko iš Naugarduko vaivados Jono Liutauro Chreptavičiaus (?–1513). Ivanui Sapiegai priklausė ir šalimais esanti Bažnytėles arba Kryžių sala, kurią jis perleido savo pusbroliui Jonui, o pastarasis apie 1520–1522 m. pastatė joje mūrinę Šv. Jurgio cerkvę, tapusią Sapiegų šeimos mauzoliejumi.

Kopūstinė sala vadinama todėl, kad dar iki XX a. 4-ame dešimtmetyje čia buvo karaimų daržai, kur jie augino šias daržoves, sėjo rugius, apie ką liudija išlikusios to laikmečio nuotraukos. Taip pat karaimai čia ganė gyvulius, todėl sala kartais vadinama Karvinė. Anksčiau Trakuose galima buvo pamatyti, kaip per ežerą valtimis buvo plukdomos į salas ganytis ožkos.

Pavadinimas Atkočiškės taip aiškinamas 1939 m. lenkų kalba išleistame turistiniame vadove po Trakus: „Nazwa z litewskiego „Atkocizkai“ – tkacz – przypomina, iz tu Karaimi zaijmowali się tkactwem i wiązaniem sieci do XIX stulecia“ (liet. „Lietuviškas pavadinimas „Atkočiškiai“ – audėjas – primena, kad čia karaimai iki XIX šimtmečio audė ir rišo tinklus“).

Vasaros kavinė Paplavoke, apie 1965 m.

Pavadinimas Paplavokas (liet. plūdė) kilo jau vėlyvesniais, tarybiniais laikais, kai čia buvo įrengta vasaros kavinė, taip taikliai pavadinta vietinių gyventojų. Taip pradėta vadinti ir salą.

1962 m. tuomet dar tik dalinai atrestauruotoje Salos pilyje įsikūrė Trakų istorijos muziejus. Kiek anksčiau buvo nutiesti tiltai, jungiantys miestą su pilimi, o pirmoje saloje turistų poreikiams buvo įrengta vasaros kavinė. Ją pamėgo ne tik turistai, bet ir vietiniai gyventojai. Štai kokie prisiminimai apie šią vietą išliko pakalbinto mano tautiečio R. B. pasakojime: „Kai atvažiuodavau vasaros atostogų pas senelius, tai senelis turėjo sukaupęs daug tuščių butelių nuo limonado. Aš juos išplaudavau ežere, priduodavau ir už gautus pinigus Paplavoke pirkdavausi sausainius koržikus. Jie kainavo septynias kapeikas, buvo tokie apvalūs, riešutais pabarstyti. Visą vasarą pirkdavau.“ Be jokios abejonės, kavinės meniu sudarė ne tik sausainiai, bet ir gėrimai, tokie kaip alus, vynas, degtinė ar kava ir limonadas. Tas pats R. B. prisimena: „Kai jau buvome vyresni ir atvažiuodavome čia praleisti vasaros, tai Paplavoke darydavome vasaros sezono „atidarymą“. Susitikdavome su draugais, linksminomės. Alaus bokalas kainavo penkiolika kapeikų. Kai kurie mano draugai mėgo gerti alų su kiaušinio triniu.“ Apie tai, kad čia patiko lankytis trakiškiams, liudija ir nuotraukų, išlikusių šeimų albumuose, gausa bei tuometinių vaikų atsiminimai apie ledus, kurie čia buvo patiekiami metalinėse vazelėse.

Karaimų sala, apie 1960 m.

Žinoma, vyresnės kartos Trakų gyventojai gerai prisimena, kaip atrodė kavinė, kurią jie meiliai vadino Paplavoku. Tai buvo apvalus medinis pastatas, kuriame buvo įrengtas bufetas, o prie jo stačiakampė įstiklintomis sienomis su raižytomis balustromis dalinai aptverta lauko terasa. Arčiau bufeto stovėjo aukšti apvalūs staliukai metalinėmis kojomis, prie jų daugiausia ir buriavosi vyrukai – alaus mėgėjai su stikliniais alaus bokalais. Alus buvo nekokio skonio, pilstomas ir tik vienos rūšies, jį gardindavo keliais būdais. Vieni įmušdavo į bokalą trynį ir padruskinę bokalo briauną, išgerdavo vienu mostu, užkasdami tryniu. Kiti įpildavo į alų degtinės, toks „kokteilis“ vadinosi „jorš“. Kartais bufete galima buvo nusipirkti džiovintos žuvies voblos, tai būdavo retai, ir tada pasitiesę laikraštį, vyrukai smagiai ją daužydavo į stalą. Šalia buvo sustatyti staliukai su kėdėmis, kur vaikai valgė ledus iš metalinių vazelių, o moterys gerdavo kavą. Tai buvo išskirtinė, nuolatinių lankytojų mėgstama vieta, jie čia pasidalydavo miesto naujienomis, pasakodavo anekdotus, stebėdavo saulėlydį, pagal jį prognozuodami, koks rytoj bus oras.

Karaimų sala, apie 1970 m.

Deja, kavinė sudegė 1978 m. ir jau niekada nebuvo atstatyta.

1994 m. Karaimų saloje buvo atidengtas medinis paminklas kunigaikščiui Vytautui, sukurtas skulptoriaus Ipolito Užkurnio. Tokia istorinė, kalbinė ir urbanistinė kaita sukuria unikalų šios vietos paveikslą ir kviečia skaitytoją geriau pažinti šią Trakų erdvę, kuri kiekvieno žmogaus gali būti jaučiama savaip. 

Šaltiniai:

 

BALIULIS A., MIKULIONIS S., MIŠKINIS A., Trakų miestas ir pilis, Vilnius, 1991.

BULHAK J., Vilniaus peizažas: fotografo kelionės, Vilnius, 2006.

KULWIEC E., Troki. Przewodnik, Wilno, 1939.

Trakų didžiųjų ežerų vardynas, parengė L. Sokolovaitė, Vilnius, 2010.

Trakų istorinis nacionalinis parkas UNESCO Pasaulio paveldo sąrašuose: poreikis ir galimybės, Kaunas, 2003.