Kurso draugai (iš kairės) Vidmantas Puplauskis, Halina Kobeckaitė ir Silviana Bačiulytė išvykoje Anykščiuose 1960 m. H. Kobeckaitės asmeninio archyvo nuotr.
Ambasadorė dr. Halina Kobeckaitė, Trakai, www.voruta.lt
Artėjant Lietuvos radijo šimtmečiui, noriu pasidalinti prisiminimais apie mūsų šeimos ryšį su radiju. Šie prisiminimai nukelia mane į ankstyvą vaikystę. Tą kelionę į praeitį paskatino karaimų aukščiausiojo dvasininko ir pasaulietinio vadovo prof. Hadži Serajos Chano Šapšalo archyve rastas laiškas, kurį jam buvo siuntęs vyresnysis karaimų dvasininkas Simonas Firkovičius iš Šiaulių, kur 1948 m. su žmona Sofija viešėjo mūsų namuose. Laiško autorius rašė, kad jį labai nustebino pas mus esantis radijo imtuvas, kuriuo galima klausytis įvairių stočių. Iš tikrųjų, mes turėjome radijo imtuvą VEF – dar senoviškos suapvalintos formos gana didelį aparatą, kurį mano Tėvelis buvo nupirkęs Rygoje. Svečiams šis įrenginys kėlė nuostabą, nes Trakuose tuo metu karaimų namuose buvo tik vadinamasis „taškas“, ir jis transliuodavo tik vieną stotį. Prisimenu, kaip 1948-1956 m. m. vasarodami Simono Firkovičiaus namuose, visą dieną buvome lydimi garso, sklindančio iš virš lango iš kiemo pusės kabančio „taško“.
Gana anksti man teko susipažinti su radiju „iš vidaus“. Pirmą kartą dalyvauti radijo laidos įraše Šiauliuose mane nusivedė lietuvių kalbos mokytoja, kai mokiausi šeštoje klasėje. Neprisimenu temos, o patį faktą prisiminiau dabar, po daugelio metų, kai ryšium su artėjančiu Lietuvos radijo šimtmečiu eteryje pasigirdo raginimai pasidalinti savo žiniomis apie LRT praeitį. Ta šešta klasė išplaukė netikėtai, o realesnis ryšys prasidėjo jau vėliau – studijų metais.
Mokiausi Vilniaus universitete žurnalistikos specialybės. Nors negyvenau bendrabutyje, bet žinojau, kad „Tauro“ bendrabutyje veikė studentiška vietinė radijo stotis. Viena pagrindinių tos stoties laidų vedėja buvo Nijolė Baužytė, kuri mokėsi Filologijos fakulteto vyresniame kurse ir buvo mano kurso draugės Silvos Bačiulytės pusseserė. Tad buvome neformaliai pažįstamos. Ji mane dar pirmame kurse ir pasikvietė į pagalbą. Neprisimenu, kiek laiko rengiau laidas apie studentų gyvenimą. Vargu, ar tai galėjo trukti ilgai, nes jau pirmame kurse buvau priimta į Vilniaus universiteto studentų ansamblį. Repeticijos paprastai vykdavo vakarais ir laiko kitokiai veiklai nelikdavo. Be to, būnant ansamblyje privalu buvo mokytis labai gerai. Vadinasi, reikėjo skirti laiko ir studijoms. Kad ir kaip būtų, bet Nijolę Baužytę, kuri vėliau išgarsėjo savo rengiamomis TV laidomis, laikau savo bendravimo su radijo eteriu krikštamote. Žinoma, tas studentų radijas buvo saviveikla, tačiau patirties įgijau nepamirštamos – dėmesys dikcijai, sakinio ir balso raiškai, balsu skaitomų sakinių struktūrai ir pan.
Gal būt dėl to, kad Vilniuje bent iš dalies buvau susipažinusi su radijo struktūra ir svarba, 1962 m. nuvažiavusi mokytis uzbekų kalbos į Taškentą, nuėjau į literatūros laikraščio redakciją ir į radiją ir pasisiūliau rašyti apie Lietuvos kultūros gyvenimą.
Uzbekijos radijuje literatūros skyriui vadovavo Ulmasas Umarbekovas. Kaip išaiškėjo pirmosios mūsų pažinties metu – pradedantis rašytojas, ką tik išleidęs savo pirmąją apsakymų knygelę. Jam patiko mano pasiūlymas, ir netrukus Uzbekijos radijo bangomis nuaidėjo keli lietuvių rašytojų kūriniai. Ulmaso Umarbekovo apsakymas buvo mano pirmasis vertimas į lietuvių kalbą. Vėliau išverčiau ir jo romaną „Žalioji žvaigždė“ (Vaga, 1975.) Ilgainiui ta radijo pažintis su Ulmasu virto tvirta draugyste ne tik su juo, bet ir su jo šeima.
Patirtis Uzbekijoje pravertė ir vėlesniuose, jau rimtesniuose darbuose Lietuvos radijo eteryje. Negaliu pasakyti, kokiu būdu tapau radijo laidų „Vilniaus svečiai“ rengėja. Tai buvo, regis, 1964-66 metai. Mano kurso draugai Vidmantas Puplauskis, Romas Sadauskas dirbo televizijoje. Gal jie pasiūlė man rengti tas laidas, žinodami, kad turiu muzikinį išsilavinimą ir prisiminę, kad dar pirmaisiais studijų metais Beethoveno simfonijų pirmą kartą klausėsi mano namuose? Iš tikrųjų rengdavau tokius muzikinius vakarėlius.
Apie anuomet per radiją sklindančią muziką ir tuos vakarėlius savo prisiminimų knygoje parašė dar vienas mano mokslo draugas Juozas Baušys: „<…> mokyklos laikų palikta tuštuma – muzika. Per skurdžias pamokas buvome išmokę užrašyti tik smuiko raktą ir atskirti pusines gaidas nuo šešioliktinių… <…> Studijų pradžioje [muzikos] vietoje buvo padėtas baltas popieriaus lapas. Tuo metu bendrabutyje pagelbėjo nedidelė radijo taško, transliavusio Vilniaus programą, dėžutė. <…> Ne vienerius metus per radiją skambėdavo tik klasikinė ir liaudies muzika… <…> Dėmesį traukė „rimtoji“ muzika, klasika <…> Šioje srityje daugiau už visus buvo išprususi Halina. Ji ir pasiūlė atidžiai pasiklausyti to, ką norime suvokti, jos bute. Ten keletą kartų jau lankėmės ir buvome jos tėvų šiltai pamaloninti, todėl Vingrių gatvelėje esantis pusrūsis, tik per kokius puslangius gaudantis šviesą iš gatvės, atrodė kaip savas. O dabar įsivaizduokite jame įsikūrusius ir laukiančius kokią dešimtį klausytojų ir atidžiai dedančios plokštelę ant grotuvo šeimininkės rankas… Tuoj tuoj suskambės pirmieji garsai… Ir štai – ir ausis, ir širdis pradeda liesti Beethoveno Devintoji simfonija… Tokį kūrinį pasirinkome pirmai rimtai pažinčiai, iš kurios skirstėmės labai rimti ir susikaupę. Dabar, iš metų nuotolio žvelgiant, tai atrodo panašu į pasaulio rekordo šturmą toje sporto šakoje, kurioje nesitreniravai… Vis dėlto tokia „treniruotė“ bent man davė gražių vaisių: atsirado ir noras pažinti, ir gilintis. Po tokios pradžios praslinkus keletui metų jau mums dviems – su Ole, beje, daugiausia jos rūpesčiu, vėrėsi ne tik operos ir baleto teatro, bet ir rimtosios muzikos koncertų salių durys…“ (Juozas Baušys. Atsiminimai, kurie niekam nereikalingi. Iš žurnalisto būties. Vilnius: Gairės, 2017, p.127-128)
Vilniaus filharmonijoje tuo metu koncertai vykdavo tik kartą per savaitę, dažniausiai trečiadieniais. Mano fortepijono mokytojas Vytautas Gaidamavičius, dirbdamas Panevėžyje, visada trečiadieniais važiuodavo į Vilnių – į koncertą. Kai mūsų šeima 1956 m. persikėlė gyventi į Vilnių, koncertus pradėjau lankyti ir aš. Filharmonijos salė nebuvo perpildyta, nes klasikinė muzika dar nebuvo tokia populiari kaip dabar, ir beveik visi koncertų klausytojai būdavo pažįstami. Publikai prieš koncertą apie atliekamus kūrinius paprastai pasakodavo muzikologas Julius Špigelglazas – labai paprastai, bet įtaigiai.
Kai man pasiūlė rengti filharmonijoje vykstančių koncertų (kitų koncertinių salių tuo metu Vilniuje ir nebuvo) apžvalgą, lankytis koncertuose tapo malonia būtinybe ir savotiška privilegija. Mano uždavinys buvo papasakoti radijo klausytojams apie Vilniuje gastroliuojančius atlikėjus. Koncertus įrašydavo filharmonijos balkone, atskiroje nedidelėje patalpoje dirbęs p. Davidovičius. Po koncerto aš eidavau pasikalbėti su atlikėju ir turėdavau gauti jo sutikimą transliuoti per radiją įrašytą jo koncerto ištrauką. Kiekvienai laidai ranka rašydavau scenarijus ir nurodydavau, kurioje vietoje kokią ištrauką reikia transliuoti. Viskas būdavo įrašoma į rudą juostelę, susuktą ant babinos. Prieš paleidžiant laidą į eterį, ją turėdavo sumontuoti jau etatiniai, nuolatiniai, patyrę radijo garso technikai arba operatoriai. Šį techninį darbą tuo metu Lietuvos radijuje dirbo keletas žmonių, tarp jų ir mano sesuo Aleksandra. Nors ji nemontavo mano laidų, bet, 1967 m. man išvažiavus tęsti mokslų aspirantūroje, pati pradėjo rengti laidas „Vilniaus svečiai“. Neseniai ji man pasakė, kad aš išmokiau ją klausytis klasikinės muzikos, nors vaikystėje ji irgi mokėsi muzikos mokykloje groti fortepijonu – mūsų mama norėjo, kad būtume visapusiškai išsilavinusios.
Labai apmaudu, kad neišsaugojau anų ranka rašytų „Vilniaus svečiai“ scenarijų ir negaliu pasakyti, kokių pianistų, smuikininkų, vargonininkų, dirigentų koncertus esu girdėjusi, su jais pasikalbėjusi ir apie juos papasakojusi Lietuvos radijo klausytojams. Į atmintį labiausiai yra įsirėžę smuikininko Davydo Oistracho ir armėnų dirigento Ohano Duriano koncertai, kurie vyko dar prieš man rengiant laidas „Vilniaus svečiai“.
Sąjūdžio laikais ir po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo kalbėti įvairiose radijo laidose įvairiomis temomis man pačiai, mano vyrui Mykolui Firkovičiui ir dukrai Karinai Firkavičiūtei teko daugybę kartų, bet tai jau buvo ne muzikinės laidos. Yra buvę atvejų, kai žmonės mane atpažindavo iš balso, o man pačiai visada malonu klausytis šiandien pažįstamų LRT žurnalistų balsų. Tegul jie laisvai ir įtaigiai skamba mūsų eteryje ir ateinantį šimtmetį nepriklausomai nuo to, kokiais imtuvais jų klausytume.
