BIRUTĖ LISAUSKAITĖ: „KADANGI ESU MAKSIMALISTĖ IR VISADA NORIU VISKĄ PABAIGTI TEISINGAI IR IKI GALO, NUSIVYLIAU GEROS IDĖJOS DĖL TOTORIŲ SKVERO TERITORIJOJE ĮRENGTOS LENTOS, IŠKRAIPYMU. KĄ GALI VIENAS NEVYKĘS ARCHITEKTO, KURIS NESUPRANTA, KODĖL TA ATMINIMO LENTA BUVO REIKALINGA, SPRENDIMAS – LENTA PRIE SUNAIKINTO FONTANO IR KANALIZACIJOS ŠULINIO ANT KLERKŲ TAKO. KOKS TEN TURISTAS UŽKLYS? O JUK NORĖJOSI, KAD VISI EINANTYS VYTAUTO GATVE GALĖTŲ NE TIK SUŽINOTI, KAD TRAKUOSE GYVENO TOTORIAI, BET KAD IR TIES DABARTINE MOKESČIŲ INSPEKCIJA (VYTAUTO G. 19) PRASIDĖJO TOTORIŲ ARBA MAHOMETONŲ GATVELĖ, VEDUSI Į DŪDAKALNĮ.“
Birutė LISAUSKAITĖ, www.traku-zeme.lt
Trakai – tai miestas, kuriame šalia lietuvių gyveno ne tik slavai, vokiečiai, kiti krikščionys, bet ir karaimai, žydai bei totoriai – kitų konfesijų atstovai. Laikui bėgant istorinėse Lietuvos žemėse gyvenusius totorius imta vadinti net Lietuvos totoriais – taip, kaip jie patys save vadina Krymo totoriais, būtent, iš ten jie atkeliavo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (toliau – LDK).
Lietuvos didieji kunigaikščiai Gediminas, Kęstutis ir Algirdas kovodami su Vokiečių ordinu, Lenkija ir Maskva ne kartą buvo sudarę sąjungą su totoriais kipčiakais, tačiau tik Vytautas Didysis kūrė totorių gyvenvietes pasienyje bei valstybės viduje, šalia miestų ir pilių nuolatinei karinei tarnybai. Pirmuosius totorius Trakuose Vytautas apgyvendino tarp Vievio ir Trakų 1396–1397 m., kai Aukso ordos chanas Tochtamyšas su žmona, sūnumis ir artimaisiais bei kariais, pabėgęs nuo „geležinio šlubio“ –Lietuvos didieji kunigaikščiai Gediminas, Kęstutis ir Algirdas kovodami su Vokiečių ordinu, Lenkija ir Maskva ne kartą buvo sudarę sąjungą su totoriais kipčiakais, tačiau tik Vytautas Didysis kūrė totorių gyvenvietes pasienyje bei valstybės viduje, šalia miestų ir pilių nuolatinei karinei tarnybai. Pirmuosius totorius Trakuose Vytautas apgyvendino tarp Vievio ir Trakų 1396–1397 m., kai Aukso ordos chanas Tochtamyšas su žmona, sūnumis ir artimaisiais bei kariais, pabėgęs nuo „geležinio šlubio“ –Timūro Lenko, arba Tamerlano, paprašė Vytauto pagalbos, už tai pažadėjęs atiduoti į jo valdžią visą Rusią. Padedant Tochtamyšui Vytautas tikėjosi greitai sukurti galingą valstybę ir tapti jos karaliumi. 1397–1398 m. jis surengė du žygius prie Juodosios jūros ir į Krymą, iš ten parsivedė daug totorių ir karaimų, kuriuos įkurdino Trakų kunigaikštystėje.Dalis totorių apsigyveno Lenkijos Karalystėje, dalis – LDK. Lietuvoje gyvenę liko Mahometo tikėjimo ir išlaikė savo kalbą ir papročius. Vyskupas ir istorikas M. Kromeris, XVI a. viduryje bendravęs su totoriais ir aplankęs jų mečetę Trakuose, rašė, kad Vytautas Didysis apgyvendino totorius „… netoli Vilniaus, apdovanojęs žemėmis… Jie gyvena laisvi, pagal nuosavą teisę, kaip ir lietuviai pripažindami didžiojo kunigaikščio valdžią.“Pagrindinė totorių kolonija Trakuose buvo pusiasalio vakarinėje dalyje – Dūdakalnyje, dabar Trakų, Ežero, V. Kudirkos gatvių teritorija. Sklypai buvo išsidėstę apie Dūdakalnį. Nėra žinių, kad jie būtų buvę pačiame kalne. Tad gali būti, kad aukščiausioje kalvos dalyje stovėjo mečetė. Juo labiau, kad 1978 m. statant vaikų darželio pastatus, archeologinių tyrimų metu buvo rastos sudegusio medinio pastato liekanos. Totoriai saugojo pietinį įvažiavimą į Trakų miestą. Jų galėjo būti ir pačiame sąsiauryje tarp Galvės ir Totoriškių ežerų, nes totorių pylimas lokalizuojamas prie karaimų kapinių, beje ten lokalizuojamos ir totorių kapinės. Dalis bendruomenės galėjo gyventi ir šalia Trakų, Galvės ežero šiauriniame krante, kur iki šiol gyvuojantis kaimelis tebesivadina Totoriškėmis. 1409 m. į LDK atvyko Tochtamyšo sūnūs su savo kariuomene. Jiems vadovavo vyriausias sūnus Dželaledinas. Būtent, jis parėmė Vytautą Žalgirio mūšyje (1410). Paskutinįjį Vytauto valdymo dešimtmetį migracija iš Krymo į LDK buvo masiška. Mat, Krymas tapo nepriklausomu nuo Pavolgio Sarajaus chanatu ir buvo pagrindiniu vaidų židiniu. Vytauto dvare svečiais buvo įvairūs murzos ir sultonai. Trakuose, anot Mykolo Lietuvio, gimė Ač (Hadži) Girėjus. Ši žinia siejama su 1416 m. liepos 15 d., kad esą „totorių chano našlė slapstėsi Vytauto rūmuose ir „vakar Trakuose pagimdė sūnų“. Tiesa, yra ir kita minima šio asmens gimimo data – tai 1397 m. Tačiau vieta nurodoma ta pati – Trakai. Kuri data yra teisinga, gali pasakyti tik istorikai. 1443 m. Ač (Hadži) Girėjus, padedant LDK, tapo Krymo chanu.Apie glaudžius santykius tarp Jogailaičių valstybės ir Krymo byloja 1486 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio laiškas chanui Mengli Girėjui: „… dar su tavo tėvu – caru Ači (Hadži) Girėjumi nuo neatmenamų laikų gyvenome brolybėje, draugiškai ir teisingai… iki pat jo mirties…. Kai kuris nors caras, kunigaikštis arba ulanas ištikus nelaimei atvykdavo į mūsų žemę, ten joje visuomet rasdavo ramybę, o mūsų protėviai ir mes neatsisakydavome jiems duoti duonos, druskos ir kareivio algos tiek, kiek reikėjo.“Totoriai vykdė ne tik sargybos ar karo prievoles Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, bet ir padėjo tvarkant diplomatinius santykius su Užvolgio, Krymo, Kazanės chanatais.1528 m. LDK buvo apie 2 720 totorių, Trakuose – 225 totorių namai. Tarp totorių buvo labai turtingų. Totoriai Kalimovičiai apie 1535 m. valdė Užutrakio žemę su Kęstučio kalnu, šventų liepų mišku. Vėliau nuo 1562 m. Užutrakį (Čyžovščyzna) įsigijo leno teisėmis Malškovičiai, šią teisę patvirtino 1562 m. Žygimantas Augustas. Vėliau, apie 1631 m. palivarką įsigijo totorius Tomas Zatrockis (Užutrakiškis).XVI a. prasidėjęs totorių kolonijų ekonominis smukimas vertė juos atsisakyti tarnybos Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. Pvz., jie parduodavo ta prievole apdėtas žemes bajorams krikščionims ir apsigyvendavo LDK didikų Radvilų ir Sapiegų ir kt. privačiose valdose. Taigi, neatsitiktinai Sapiegos valdė totoriams priklausiusią žemę Trakuose. Paskutiniai emigrantai į LDK atvyko XVI a. pr., kai 1502 m. Mengli Girėjus prie Dnepro nugalėjo Aukso ordos chano Šach Achmato kariuomenę. Aukso orda išnyko visiems laikams. Pats Šach Achmatas buvo kalinamas Kijeve, Vilniuje, Trakų Salos pilyje, Kaune. Tik po dvidešimt metų 1523 m. jį paleido į laisvę. Už Kijevo jį palydėjo karinė apsauga iš Lietuvos totorių.XVII a. pirmame ketvirtyje Lietuvos totorius palietė religinių kovų atgarsiai ypač 1600– 1615 m., kai Vilniaus vyskupu buvo Benediktas Vaina – nesutaikomas kitatikių priešas. 1609 m. į atlaidus Trakuose susirinkusi fanatikų minia sugriovė totorių mečetę Dūdakalnyje. Ji jau nebuvo atstatyta, nes labai sumažėjo Trakuose totorių.Neatitaisomus nuostolius totorių kolonijos LDK patyrė 1655–1660 m. – maskviečių antplūdžio ir okupacijos laikotarpyje. Miestai, dvarai, šventovės buvo sudegintos, sunaikintos, apiplėštos. Patyrė nuostolius ir Trakai, ir Totorių Galas. Totoriai masiškai traukėsi į Kuršą, Palenkę, Volynę, palikdami visą kilnojamą ir nekilnojamą turtą. XVIII a. Trakuose jie sunyko, o Dūdakalnyje buvusios jų žemės atiteko miestiečiams. Nors gatvė, vedusi į Dūdakalnį, kuri kažkada prasidėjo dabartinio pastato Vytauto g. 19 pietinėje pusėje, dar ir XX a. I pusėje vadinosi tai Totorių, tai Mahometonų gatve, nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. –tai Totorių skvero teritorija.Trakams pasisekė, kad šio miesto istoriją be lietuvių dar kūrė ir kitos tautos. Juk, būtent, Trakų karaimai pasauliui davė teologą ir mąstytoją Izaoką Trakietį, kurio mokymą ir dabar studijuoja garsiausiuose universitetuose, o Trakų totoriai – Krymo chanato įkūrėją – Ač (Hadži) Girėjų, Girėjų dinastijos pradininką, valdžiusi Krymą nuo 1443 m.
