Pirmasis pradėtas pilti Šventos pilkapyno 2 pilkapis. Rengėjų nuotr.
Spalio 25 d. Švenčionių rajone, netoli Aidukų kaimo, lietuvių prigimtinio tikėjimo puoselėtojai pradėjo kurti naują Romuvos pilkapyną, pavadintą Šventos pilkapynu 2. Talkininkai supylė didžiąją pirmojo pilkapio dalį ir įrengė šventvietę su šventosios ugnies aukuru. Taip po daugelio šimtmečių pertraukos siekiama atgaivinti senovinį lietuvių laidojimo pilkapiuose paprotį.
Naujasis pilkapynas kuriamas netoli IX–XII a. Šventos pilkapyno, kurio pilkapiai iki šiol išlikę Šventos miške. Šventos pilkapyno 2 vardas pasirinktas sąmoningai – juo siekiama pabrėžti senojo baltų tikėjimo ir laidosenos tradicijų tęstinumą.
Pilkapyno kūrėjai pabrėžia, kad tai nėra archeologinė senovinio pilkapio rekonstrukcija ar paminklas praeičiai. Tai mėginimas sugrąžinti protėvių laidosenos paprotį į gyvąją lietuvių prigimtinio tikėjimo tradiciją.
Pilkapiai virs šventąja giraite
Pirmasis pilkapis numatytas kaip bendras – tiems, kurie norėtų būti palaidoti pagal protėvių tikėjimo papročius, tačiau neturi galimybės patys susipilti atskiro pilkapio. Ateityje numatoma pilti ir atskirus šeimoms bei giminėms skirtus pilkapius.
Pilkapio viduryje bus sodinamas medis. Ilgainiui pilkapynas turėtų virsti šventąja giraite, kurioje į Dausas iškeliavusių protėvių atminimą saugotų ne granitiniai antkapiai ar betono plokštės, o gyva žemė, medžiai ir žolynai.
Šis laidojimo būdas grindžiamas lietuvių prigimtinio tikėjimo pasaulėžiūra, pagal kurią mirtis nėra žmogaus būties pabaiga, o perėjimas į kitą būties pavidalą.
Tikima, kad po mirties žmogaus dvasia iškeliauja į Dausas, kur tęsia savo veiklią būtį, o kūno gyvastis sugrįžta į žemę ir įsilieja į gyvosios gamtos apytaką.
Todėl numatoma sudegintų mirusiųjų pelenus grąžinti žemei be ilgalaikių dirbtinių palaikinių (urnų). Medinė palaikinė būtų sudeginama aukure.
Šią pasaulėžiūrą išreiškia ir paties pilkapio sandara. Žemės kauburys primena šventąjį Pasaulio kalną, o jo viršūnėje augantis ąžuolas – Pasaulio medį, jungiantį žemę ir dangų, regimąjį pasaulį ir Dausas.
Taip pilkapis tampa ne tik laidojimo vieta, bet ir gyvu žmogaus būties tęstinumo ženklu.
Siekiama atgaivinti senąją laidoseną
Pilkapyno kūrėjų įsitikinimu, lietuvių prigimtinio tikėjimo atgimimas neturėtų apsiriboti vien kalendorinėmis šventėmis ir apeigomis. Protėvių tikėjimas turi lydėti žmogų visą gyvenimą – nuo gimimo iki išėjimo Anapilin.
Nors dabartinės Lietuvos viešosios kapinės nėra priskirtos kuriai nors vienai religinei konfesijai, jose vyrauja krikščioniška laidojimo tradicija ir jos ženklai.
Romuvos tikėjimo puoselėtojai siekia turėti savą laidojimo šventvietę, kurios aplinka, apeigos ir laidosenos papročiai atitiktų jų pasaulėžiūrą.
Šventos pilkapyno 2 kūrimas yra pirmasis šio sumanymo žingsnis.
Istorinės tradicijos sugrįžimas
Spalio 25-osios talkoje dalyvavo įvairių kartų žmonės. Vieni kastuvais pylė pirmojo pilkapio žemės sampilą, kiti iš lauko akmenų įrengė šventvietę ir aukurą, kuriame įžiebė šventąją ugnį.
Pirmajam pilkapiui užbaigti dar prireiks papildomos talkos, tačiau pilkapyno kūrėjai šią dieną laiko istorine protėvių laidosenos papročio atgaivinimo pradžia.
Jų teigimu, naujojo pilkapyno paskirtis – ne tik laidoti mirusiuosius, bet ir telkti gyvuosius, stiprinti kartų ryšį, puoselėti protėvių atminimą. Čia ateityje ketinama švęsti Ilges, kūrenti šventąją ugnį ir atlikti lietuvių prigimtinio tikėjimo apeigas.
Kaip spalio 26 d. Alkas.lt paskelbtame straipsnyje rašo pilkapyno sumanymo puoselėtojai Daiva Vaiškūnienė ir Jonas Vaiškūnas: „Mūsų pilkapiai ir šventoji giraitė šaukia mus ne į mirtį, o į gyvenimą.“
Daugiau apie pilkapyno sumanymą, jo istorinį bei religinį pagrindimą ir spalio 25 d. talką, taip pat nuotraukų rasite:
https://www.facebook.com/groups/2326310824868825
Lietuvos romuvų sambūrio pranešimas
Atsakyti