Kotryna Jogailaitė su šeima kalėjime. Aut. Jozef Simmler, 1859 m. Paveikslas saugomas Varšuvos nacionaliniame muziejuje

Prieš 500 metų, 1526 m. lapkričio 1-ąją, Krokuvos Vavelio pilyje gimė Kotryna Jogailaitė, Suomijos kunigaikštienė ir Švedijos karalienė, Vytauto Didžiojo karo muziejaus parodos „Dominium Maris Baltici“ įkvėpėja.

Paroda mes minime jos 500-ąsias gimimo metines ir būtent šiandien yra ta šventinė pusės tūkstantmečio sukakties diena.

Kotryna buvo jauniausia Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos duktė, Žygimanto Augusto sesuo. Per tėvo liniją ji buvo Jogailos proanūkė, o per motinos liniją siejosi su įtakinga italų Sforcų gimine. Jos gyslomis tekėjo pats mėlyniausias kraujas.

Renesanso dvare augusi karalaitė išmoko lenkų, italų ir lotynų kalbas, pažino meną ir kultūrą, kuriuos vėliau puoselėjo svetur. Karališka kilmė reiškė ir priklausomybę nuo dinastinės politikos ir šeimos interesų. Todėl tam tikra prasme Kotryna buvo ir Jogailaičių diplomatijos koziriu. Todėl ilgą laiką Kotrynos vedybos buvo daugiau, nei vien dviejų žmonių meilės reikalas.

XVI a. viduryje dėl Livonijos varžėsi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Lenkija, Maskva, Švedija ir kitos regiono valstybės. Reikėjo telkti sąjungininkus, todėl Žygimantas Augustas sugalvojo ištekinti seseris. Pirmoji turėjo tekėti Kotryna, tapusi viena geidžiamiausių Europos nuotakų. Jos rankos siekė ir Maskvos caras Ivanas Žiaurusis (1530–1584), ir Europos valstybių valdovai ir princai.

Prieš santuoką Kotryna kelerius metus gyveno Vilniuje. Čia 1562 m. spalio 4 d., likus vos beveik mėnesiui iki trisdešimt šeštojo gimtadienio, Vilniaus katedroje susituokė su Suomijos kunigaikščiu Jonu Vaza. Tiltą per Baltijos jūrą nutiesusi santuoka sujungė Jogailaičių ir Vazų gimines.

Kotryna su vyru išvyko į tuomet Švedijai priklausiusią Suomiją. Netrukus jos gyvenimą sudrumstė Jono ir jo brolio, Švedijos karaliaus Eriko XIV, konfliktas, karas, nelaisvė ir vaiko netektis.

Broliai susipyko dėl Jono savarankiškos politikos ir įtakos Livonijoje. Konfliktą paaštrino Jono vedybos su Kotryna Jogailaite, sudarytos nepaisant Eriko prieštaravimo. 1563 m. Jonas buvo apkaltintas valstybės išdavyste. Karaliaus kariuomenei užėmus Turku pilį, Jonas ir Kotryna atsidūrė Gripsholmo pilyje, kur kalėjo ketverius metus. Nelaisvėje gimė ju dukra Izabelė, mirusi ankstyvoje vaikystėje, ir sūnus Zigmantas – būsimas Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos valdovas. Laisvę šeima atgavo 1567 m., bet gyvenimas nebuvo visiškai ramus – dar laukė naujos kovos dėl Švedijos sosto.

1568 m. Erikas XIV buvo nuverstas ir 1569 m. liepos 10 d. Upsalos katedroje Kotryna Jogailaitė buvo karūnuota Švedijos karaliene. Jai rūpėjo kultūra ir ryšiai su gimtine. Jos europiniai ryšiai padėjo Švedijoje skleisti Renesanso idėjas. To meto menas ir architektūra išgyveno stiprų pakilimą – patį tikriausią Vazų Renesansą.

Tų laikų Europą draskė gilios religinės prieštaros ir protestantiškoje šalyje Kotryna sugebėjo išsaugoti katalikybę, globojo bendratikius. Buvo svarbu ne tik vidaus ir kultūros politika, bet ir užsienio. Kotryna stengėsi kartu su Abiejų Respublika derinti interesus Livonijoje, skatino vyrą Joną III laikytis palankesnės ir lankstesnės politikos Abiejų Tautų Respublikos atžvilgiu.

Mums Kotryna svarbi ir kaip dinastijos tęsėja. Jos sūnaus Zigmanto Vazos kilmė iš Jogailaičių buvo svarbiu argumentu siekiant Abiejų Tautų Respublikos valdovo sosto. 1587 m. išrinktas valdovu, jis pradėjo Vazų giminės atšakos valdymą Abiejų Tautų Respublikoje, trukusį iki 1668 m.

Pati Kotryna sūnaus iškilimo nesulaukė: ji mirė Stokholme 1583 m. ir buvo palaidota Upsalos katedroje.

Apie Kotryną Jogailaitę ir mūsų santykius su švedais nuo vikingų laikų iki sąjungos NATO rodome ir pasakojame parodoje „Dominium Maris Baltici“.

Ji Vytauto Didžiojo karo muziejuje veiks iki 2027 m. sausio 6 d.

Dėkojame puikiesiems parodos partneriams: Kauno miesto muziejui, Lietuvos Kariuomenės Karinių oro pajėgų Pirmajam oro gynybos batalionui, Kretingos muziejui, Trakų istorijos muziejui, VšĮ „Viduramžių pasiuntiniai“.

Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus pranešimas