Freepik.com asociatyvi nuotr.

 

Ovidijus Pikselis, www.voruta.lt

 

„Kad numirsiu, man’ pakaskit

Ant Šventosios upės kranto:

Kad matytų kapas sodžių,

Kūdikėlis kur užaugau,“ –

 

Rašė Jonas taip Biliūnas,

Nors labai dar jaunas buvo.

Jo džiova marino kūną,

Daug nuo to žmonių pražuvo.

 

Šiandien mokslas medicinos

Gelbsti tūkstančius gyvybių.

Bet geriausios net vakcinos

Neužtikrins amžinybės.

 

Kad numirsiu, man’ nekaskit

Į smėlingą Vilniaus žemę,

O supleškinę supilkit

Stiklo dvigubon kolbelėn.

 

Graikams buvo tai klepsidra –

Laikrodis toksai su smiltim,

Vartant rodė laiką tikrą

Amžinumo kėlė viltį.

 

Į klepsidrą aš patekęs,

Valandas toliau skaičiuočiau,

Atmintim bičiuliams tapęs,

Kaip Biliūnas jiems dainuočiau:

 

„Nieko kito aš nenoriu,

Tik lelijos kad žydėtų,

Kas pavasario rytelį

Kad lakštingala skambėtų…„