Mykolas Firkovičius prie darbo  stalo namie 1994. Foto Tapanio Harviaineno

Dr. Halina Kobeckaitė, Trakai, www.voruta.lt

Lygiai prieš trisdešimt metų, 1996 m. vasarą, pasirodė pirmas karaimų kalbos vadovėlis, skirtas savimokai, „Mień karajče ürianiam/ Aš mokausi karaimiškai“. Jo radimosi ir kūrimo istorija atsispindi autoriaus, vyresniojo karaimų dvasininko ir Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininko Mykolo Firkovičiaus (1924-2000) dienoraštyje ir gausioje korespondencijoje.

Čia pateikiama to ilgo kūrybinio kelio apžvalga, o plačiau apie tai galima bus pasiskaityti spaudai ruošiamoje knygoje apie Mykolo Firkovičiaus bendruomenės labui nuveiktus darbus ir gyvenimo kelią.

Gimtoji kalba kaip talismanas

Buvo Trakų karaimų istorijoje toks metas, kai visi mokėjo gimtąją kalbą ir ją vartojo. Ji gyvai funkcionavo ne tik kenesoje, bet ir gatvėje bei šeimose. Negalėjai net įsivaizduoti, kad užėjęs į bet kuriuos karaimų namus prašnektum ne karaimiškai. Trakuose veikusi mokykla ir autentiška gyvenimo aplinka – šeima, kelios kartos drauge, gatvė, bendravimas joje ir su kaimynais, vaikų darželis, visuomeninė, ūkinė ir meninė veikla, spauda, pamaldos gimtąja kalba, – visa tai buvo natūrali terpė, kurioje augo žmogus. Tautinė tapatybė formavosi savaime, be papildomų pastangų. Ir nepaisant profesinėje veikloje vartojamų kitų kalbų, gimtoji kalba buvo tarsi ypatingos vertės talismanas, buriantis žmones į vienį.

Tokia padėtis truko iki sovietų okupacijos 1940 m. Ilgainiui darėsi vis sunkiau tikėtis, kad prašnekęs karaimiškai būsi suprastas. Apie kalbos mokymąsi organizuotu būdu jau nebuvo nė kalbos. Išnyko ir Trakuose gyvavusi natūrali tautinė terpė. Gimtajai kalbai išmokti liko tik „namų universitetai“, bet ir čia jos vartojimo sfera smarkiai susiaurėjo. Tad vieni talismaną gavo ir jį saugojo, juo didžiavosi, o kiti jo vertės ir svarbos nebepatyrė.

Mykolas Firkovičius, išaugęs karaimiškoje aplinkoje, lankęs karaimų kalbos ir tikybos mokyklą, nuo mažens gatvėje su bendraamžiais, namie su seneliais, tėvais, dėdėmis ir tetomis, su seserimis ir broliu kalbėjęs tik karaimiškai, visomis išgalėmis priešinosi jos vartojimo sferos siaurėjimui bei svetimų kalbų įtakai. Šį vyksmą jis išgyveno labai skausmingai, nes anksti suprato gimtosios kalbos svarbą tautos išlikimui. Be abejo, jis žinojo, kad bet kurioje profesinėje veikloje vien su karaimų kalba neišsiversi, bet nepritarė tiems, kurie būtent dėl to nusprendė gimtosios kalbos nebevartoti, tarsi jos mokėjimas būtų koks maišas ant pečių.

Apibūdindamas šią padėtį, Mykolas rašė: „Gimtoji kalba kartu su mūsų tradicijomis čia, Lietuvos valstybėje, 600 metų mus palaikė, vedė ir jungė. Mūsų protėviai ją mums paliko, tačiau pastaraisiais laikais mūsų sumažėjo, sumažėję išsibarstėme ir savo vaikų karaimų kalbos išmokyti nebeįstengėme.“ ¹ Sekdamas savo dėdės, vyresniojo dvasininko Simono Firkovičiaus, pavyzdžiu, jis ėmėsi žingsnių kalbai išsaugoti. Čia bus pasakojama apie vieną iš jų.

Nelegalios pamokos

Kadangi žmonių, mokančių kalbėti karaimiškai, skaičius mažėjo, o vaikai išvis buvo palikti likimo valiai, nuo 1979 m. liepos 7 d. iki 1982 m. vasario 21 d. Vilniuje savo pusbrolio Josifo Firkovičiaus (1925-2009) bute Mykolas ėmė nelegaliai vakarais mokyti karaimų kalbos. Iš pradžių pamokas lankė ne tik vaikai, bet ir norintys pramokti savo gimtosios kalbos suaugusieji. Bet vėliau, paklaustas dr. Henriko Jankovskio, ar turi mokinių, Mykolas pasiguodė, kad jų mažėja.²

Pradėdamas tas nelegalias karaimų kalbos pamokas, Mykolas neturėjo nei vadovėlio, nei metodinių mokymo priemonių ar spausdintų tekstų. Viena yra pačiam labai gerai mokėti kalbą, kas kita – jos mokyti kitus. Simonui Firkovičiui tarpukariu buvo lengviau, nes jo mokiniai kalbėjo gimtąja kalba ir tereikėjo žinias įtvirtinti, susisteminti, o Mykolo mokiniai kalbos nemokėjo, dažnas jos nė nebuvo girdėjęs. Kadangi jis iš profesijos nebuvo nei filologas, nei pedagogas, teko pačiam skintis kelią per kalbos sandaros pažinimo ir edukacinius brūzgynus, sugalvoti mokymo metodiką, parinkti pavyzdžius, suprantamus įvairaus amžiaus mokiniams. Savo dienoraštyje Mykolas pažymėjo, ko buvo mokoma: skaičiavimas, eilėraščių ir dainų tekstų skaitymas ir dainavimas, patarlių pavyzdžiai, supažindinimas su paprasčiausiomis gramatinėmis formomis, ypač atkreipiant dėmesį į fonetiką ir taisyklingą tarimą.

Mykolas kruopščiai ruošdavosi kiekvienai pamokai: rašė jų planus, vadindamas juos konspektėliais, kaupė pavyzdžius, lygino panašias kitų tiurkų kalbų formas, konsultavosi su karaimais tiurkologais, gyvenančiais ir dirbančiais Lenkijoje (Lietuvoje karaimų kalbos studijomis niekas neužsiėmė). Nors nuo mažens puikiai mokėjo karaimų kalbą ir savo žinias vis papildydavo studijuodamas senuosius rankraščius bei tiurkologų darbus, bet jam, itin kukliam ir savikritiškam, niekada ir į galvą neatėjo, kad viską moka ir išmano. O bendruomenėje, deja, buvo tokių, kurie nė dešimtadalio tiek kiek jis nežinojo, bet mėgo pasipūtėliškai demonstruoti savo „išmintį“. Labai atsakingai žiūrėdamas į bet kokį savo darbą ir ypač į kalbos pamokas, nebijodamas prisipažinti, kad ne viską išmano, Mykolas stengėsi visais įmanomais būdais tas spragas užpildyti.

Ruošdamasis pamokoms, jis rėmėsi 1929 m. Krokuvoje išleista lenkų tiurkologo prof. Tadeušo Kovalskio (Tadeusz Kowalski, 1889–1948) monografija „Karaimische Texte im Dialekt von Troki“, Kenesbajaus Musajevo (Кенесбай Мусаев, 1931–2020) 1964 m. Maskvoje išleista „Karaimų kalbos gramatika“, 1974 m. Maskvoje išleistu „Karaimų-rusų-lenkų žodynu“ („Караимско-русско-польский словарь“), bet daugiausia teko kliautis savo asmenine patirtimi ir praktinėmis žiniomis. Be abejo, minėtos knygos buvo labai reikšminga paspirtis, tačiau nė viena iš jų nebuvo kalbos mokymo vadovėlis. Tą pabrėžė ir tiurkologai.³

Pamokos vykdavo kartą per savaitę. Mokytojas visada džiaugdavosi, jei ateidavo ne tik vaikai, bet ir jų tėveliai. Deja, entuziazmo užteko neilgam. Apgailestaudamas, kad vaikų ir jaunimo, norinčio mokytis kalbos, mažėja, jis su apmaudu rašė tiurkologei Annai Sulimovič (Anna Aibike Sulimowicz) į Varšuvą, kad vyresniesiems, deja, „svarbiau išgerti ir užkąsti“. Tokį atsainų kai kurių tautiečių požiūrį į tautinę kultūrą, jos paveldą ir svarbą Mykolas asmeniškai labai skaudžiai išgyveno ir laikė sovietinės ideologijos palikimu.⁴

Kita vertus, jis suprato, kad dejavimu nieko nepakeisi, o jei lauksi, kada kiti įsitrauks į darbą, gali nebelikti nė tų nedidelių kibirkštėlių, kurios dar retkarčiais sužybsi, ir laužas leidžiasi įpučiamas. Todėl Mykolas rankų nenuleido, pamokų „konspektėlius“ rengė ir toliau, kol galiausiai susidarė nuoseklus karaimų kalbos pamokų ciklas ar, kaip jis pats sakydavo, karaimų kalbos savimokos juodraštis. Iki perestroikos ir Sąjūdžio dar buvo likęs geras laiko tarpas, metas tam rankraščiui išvysti šviesą dar nebuvo atėjęs, ir jis nugulė stalčiuje. Be to, kaip Mykolas vėliau prisipažino, anuomet jis nė nesvajojo parengti kokią nors mokymo priemonę.

„Konspektėliai“ virsta vadovėliu

1988 m. susikūrus Karaimų kultūros rėmimo grupei, kalbos ir kultūros paveldo išsaugojimas, karaimų istorijos, kultūros ir religijos tęstinumo užtikrinimas tapo vienu svarbiausių bendruomenės uždavinių, ir Mykolas tapo pagrindiniu šio uždavinio vykdytoju tiek veikdamas pats asmeniškai, tiek telkdamas tam darbui kitus bendruomenės narius. Suprasdamas kalbos svarbą tautos ir kultūros gyvasčiai, jis vėl inicijavo karaimų kalbos pamokas. Kadangi bendruomenė 1988 m. savo patalpų neturėjo, su Vilniaus inžinerinio statybos instituto (VISI) Mechanikos fakulteto vadovybe sutarėme, kad mums bus leista šeštadieniais kelioms valandoms susirinkti 104 auditorijoje.

Į pirmąją pamoką 1988 m. spalio 8 d. Vilniuje susirinko 15 mokinių, ir Mykolas buvo labai patenkintas. Buvo sudarytos trys amžiaus grupės: mokyklinio, studentiško ir suaugusiųjų. Mokytojomis, be Mykolo, tapo kelios entuziastės, turinčios pedagoginį išsilavinimą ir mokančios šnekamąją karaimų kalbą nuo mažens: Anna Špakovska (1935–2019), Tamara Firkavičienė (1928–2017), o Trakuose – Julija Tinfovičienė (1932–2014).

Kiekvienas mokytojas kliovėsi savo asmeninėmis žiniomis. Pribrendo poreikis turėti vadovėlį. Karaimai tiurkologai, nagrinėję gimtąją kalbą, vadovėlio nebuvo parašę, ir Mykolas suprato, kad be jo niekas kitas šito darbo nesiims. Atėjo laikas ištraukti iš stalčiaus „konspektėlius“, kuriais naudojosi nelegaliose pamokose sovietmečiu. Visą laiką, kai nebėgdavo žiūrėti, kaip vyksta kenesos remontas, neatsitraukdamas nuo knygų lentynos, senų rankraščių ir rašomojo stalo, Mykolas dirbo niekam nematomą darbą – tvarkė tuos pamokų konspektus, daugino atskirus lapus, kad galėtų išdalinti mokiniams. Iš tikrųjų tai buvo tik paruoštukai, bet ilgainiui Mykolas sumanė viską susisteminti ir parengti savimokos vadovėlį ne pagal atskiras pamokas, o remiantis bendresniais kalbos vartojimo ir raiškos principais.

Pirmasis vadovėlio variantas pasirodė 1991 m. kovo 18 d. Tai buvo Tautinių bendrijų namuose rotaprintu padaugintas, gražiai įrištas leidinys. Atsivertęs šią savilaidos būdu išleistą knygą, šiuolaikinis skaitytojas labai nustebs. Tai Mykolo ranka kaligrafiškai parašyti 143 A4 formato puslapiai, surišti į knygą – „Mień karajče ürianiam“ („Aš mokausi karaimiškai“). Paaiškinamasis tekstas parašytas rusų kalba, o karaimiški žodžiai – kirilika, kokią buvusioje Sovietų Sąjungoje privalėjo vartoti visos tiurkų tautos.

Kadangi viskas buvo rašoma ranka, Mykolas dirbo ir namie prie rašomojo stalo, ir būdamas sanatorijoje Druskininkuose (pirmieji 40 puslapių), ir poilsio namuose Nidoje. Uždavinys buvo nelengvas: visą turimą medžiagą, laisvai nuo mažens vartojamą kalbą reikėjo susisteminti, surasti dėsningumus, paaiškinti žodžių darybos principus, įvilkti į suprantamas gramatines formas ir pateikti visą medžiagą taip, kad ja galėtų sėkmingai pasinaudoti ne tik karaimų kalbos jau pramokęs, bet ir pradedantis ją mokytis žmogus. Todėl Mykolas ir vadino šį darbą pradžiamoksliu, arba savarankiško mokymosi, savimokos, vadovėliu (rus. самоучитель).

„Karaimų kalbą, – rašo jis „Įvade“, – nuo vaikystės išmokau šeimoje, mokiausi jos prieškarinėje mokykloje Trakuose, girdėjau kenesoje. Kalbėdamas namie ir turėdamas interesą pagilinti savo mokėjimą bei atgaivinti šiandien beveik nevartojamas arba retai vartojamas formas, nagrinėjau ne tik tiurkologų darbus, bet ir išlikusius XVIII–XIX a. rankraščius. Rankraščių lyginimas aiškiai rodo, kad juo jie senesni, tuo grynesnė ir taisyklingesnė kalba, tuo mažiau joje skolinių. <…> Neišvengiamai turėję mokytis pradinėse, vidurinėse, aukštosiose mokyklose svetima kalba (lietuvių, lenkų ar rusų – žiūrint, kokie buvo laikai), vartodami ją profesinėje veikloje, karaimai prisiimdavo į savo kalbą vis daugiau barbarizmų, automatiškai ėmė vartoti svetimų kalbų sintaksines konstrukcijas, morfologines formas, labai dažnai nukentėdavo ir fonetika, bet svarbiausia – vis rečiau būdavo mąstoma gimtąja kalba. <…> Mąstant svetima kalba, tiurkų kalboms nebūdingi žodžių ir linksnių dariniai bei žodžių tvarka ilgainiui užsifiksuodavo žmogaus sąmonėje ir būdavo suvokiami kaip norma. Taip tolydžio silpnėjo ir menko gimtosios kalbos jausmas.“⁵

Šiuo pirmuoju vadovėlio variantu, kuriuo jau galėjo naudotis ir kiti kalbos mokytojai, Mykolas pasidalijo su tiurkologais, atvykusiais į Vilnių dalyvauti 1991 m. lapkričio 15 d. vykusioje aukščiausiojo dvasininko ir pasaulietinio vadovo prof. Hadži Serajos Chano Šapšalo atminimui skirtoje konferencijoje.

Kai kitą dieną mūsų namuose apsilankė lenkų tiurkologas dr. Henrikas Jankovskis, Mykolas paprašė jo atsiliepimo ir pastabų. 1992 m. balandžio 16 d. laiške Mykolui iš Budapešto, kur tuo metu dirbo, Jankovskis pranešė parašęs to vadovėlio recenziją ir tikisi ją išspausdinti Budapešte arba Poznanėje. Recenzijos tekstą siunčiąs autoriui ir laukiąs jo komentarų. Atskirai buvo prisegti ranka surašyti 2 puslapiai pastebėtų, jo žodžiais tariant, smulkių netikslumų (pati recenzija parašyta angliškai rašomąja mašinėle). Recenzentas labai smulkiai išnagrinėjo vadovėlio tekstą, lygino daugelį gramatinių konstrukcijų su kitomis tiurkų kalbomis ir davė kelis metodinio pobūdžio patarimus: „Įdomu, Pone Mykolai, ar Jūs turite mokinių, ar jauni Jūsų bendratautiečiai nori mokytis kalbos. Jeigu taip, o linkiu, kad taip būtų, raginu Jus rinkti medžiagą pratimams. Jie yra būtini mokymuisi. <…> Dar labai svarbu vadovėlį padaryti patrauklesnį. Pagal galimybes reiktų pripaišyti daug smagių piešinukų, derinant žodžius su jų vaizdais. Na, ir, žinoma, rašyba, apie ką jau daug esame kalbėję… Pasirinkti turite Jūs pats, bet, žinoma, – ir tuo esu ypač tvirtai įsitikinęs – ji turi remtis lietuviška abėcėle papildant ją ženklais, žyminčiais Ö, Ü ir priebalsių minkštinimą.<…> Dar kelios techninės pastabos. Pamokas reikia sunumeruoti, pateikti turinio sąrašą, gal ir dalykinę rodyklę.<…> Gerai būtų, pridėjus kuo daugiau pratimų ir atsižvelgus į mano nurodytus papildymus, išleisti vadovėlį angliškai.“ ⁶

Šis dr. Henriko Jankovskio laiškas Mykolui buvo labai svarbus – iš profesionalų jis visada laukdavo ir tikėdavosi dalykinių patarimų. Recenzija jam buvo staigmena, ir tai atspindi pirmasis jo laiškas dr. Jankovskiui. Vien iš jų susirašinėjimo apie vadovėlį galima sudaryti atskirą aplanką: cituotas dr. Jankovskio laiškas mašinėle – 2 puslapiai, prie jo prisegta recenzija anglų kalba (irgi mašinėle) – 8 puslapiai, ir atskirai, ranka surašytos pastabos – dar 2 puslapiai. Mykolo atsakymas 1992 m. liepos 22 d. – keturi puslapiai, Jankovskio atsakymas 1992 m. spalio 12 d. – 2 puslapiai. Iš viso – 18 A4 formato puslapių, iš kurių 10 parašyti mašinėle su minimaliais tarpais tarp eilučių.

Atsiliepdamas į dr. Jankovskio recenziją, Mykolas rašė: „Dėkoju Jums už tai, kad labai dalykiškai pažiūrėjote į problemą: iš karto jau yra recenzija ir yra apie ką kalbėti, į ką atsižvelgti. Man taip pat malonu, kad Jūs, pone Henrikai, atkreipėte dėmesį į mano paaiškinimus, kuriuos buvau sakęs mums susitikus <…> manau, kad ateityje reikės tą mano vadovėlį, kuris gimė gyvenimo poreikiams spaudžiant, tobulinti. Karaimų kalbos mokinių atsiranda laikas nuo laiko, nes reguliarioms pamokoms nesiseka suburti. Būna, pvz., kokie koncertai, pasirodymai, repeticijos – ir tai gerai. Dažniau ir lengviau prispausti prie mokslo sekasi pačius mažiausius vaikus.

Nepamirštu rinkti medžiagos pratimams. Žinoma, piešiniai vadovėliui irgi labai reikalingi, turinio sąrašas, dalykinė rodyklė, kuo daugiau pratimų – čia aš Jums pritariu ir turiu patobulinti. Dėl rašybos [karaimiškų žodžių] taip pat neturiu abejonės – ji turi remtis lietuviška abėcėle, apie ką rašiau „Pratarmėje“ (8–9 psl.), o dabar jau turiu patikslintą ir patobulintą [tekstą]. Jau šiame laiške Jums rašau visus karaimiškus žodžius pagal priimtą naują rašybą ir dėl to nebereikia nieko aiškinti. Techniškai tai reiškia, kad į lietuvišką mašinėlę turiu pridėti 10 papildomų ženklų (minkštinančių priebalsius). <…>

Mano ir Halinos gyvenimas pilnas įvairių reikalų, ne savo asmeniškų, o visuomeninių. Dėl to atsakymai į laiškus kartais vėluoja. Aš turiu rūpintis ir kalbos, ir dvasiniais reikalais, ir ūkiniais, ir organizaciniais, ir kenesos remontu, ir kito nekilnojamojo turto atgavimu, ir daugeliu kitų dalykų. Gaila, bet pagalbininkų atsiranda ne tiek jau daug. Be to, kad ir pusę dienos, dar dirbu biure. Kenesos remontas juda, bet labai mažais žingsniais. Svarbiausia, kad Dievas duotų man sveikatos, ko ir Jums linkiu.“⁷

Toliau Mykolas komentuoja dr. Henriko Jankovskio pastabas, atkreipdamas dėmesį, kad jos paremtos bendromis tiurkologinėmis žiniomis, o karaimų kalba, ypač jos fonetika, pasižymi tik jai būdingomis savybėmis. Nemokant kalbos, nebendraujant su ją vartojančiais, tuos dalykus sunku pastebėti ir tiksliai atskirti, koks balsis turi būti – priešakinis ar užpakalinis. Būdamas labai teisingas, doras ir atsakingas žmogus, Mykolas nebijojo pripažinti savo klaidų, bet ir nesileido taisomas be pagrindo, ypač kai būdavo įsitikinęs, kad oponentas neteisus. Dr. Jankovskiui jis nuosekliai aiškino, kur ir kodėl šis klysta, pateikė taisyklingas gramatines formas, ir padėkojo už nurodytus netikslumus. Dr. Jankovskio atsakymas atskleidžia bendravimo šia tema turinį ir labai rimtą abiejų korespondentų požiūrį į aptariamą dalyką:

„Didžiai gerbiamas Pone Mykolai,

Labai dėkoju už atsakymą į mano laišką, labai rimtą požiūrį tiek į mano recenziją, tiek į ranka rašytas pastabas.

<…> Grįždamas prie recenzijos, pripažįstu, kad pernelyg savavališkai pasielgiau keliose vietose transliteruodamas ir transkribuodamas tekstą. Taip atsitiko dėl to, kad, nepaisant to, jog sakoma, kad karaimiški balsiai –a <e; -o <ö yra užpakaliniai, aš girdėjau juos kaip truputį paslinktus į priekį, t. y., pvz., -a mano ausiai skamba maždaug kaip -ӓ. <…>Būtent dėl to gana nesėkmingai keliuose žodžiuose parašiau tiesiog -e vietoje -a. <…>

Kalbant apie Jūsų atsakymus į mano ranka rašytas pastabas, norėčiau tik pažymėti, kad atkreipsiu į juos dėmesį. Juk tai Jūsų gimtoji kalba, Jūs žinote geriau, kaip turi būti <…>“⁸

Mykolui svarbu buvo patarimai, kurie pagerintų vadovėlio turinį. Pagal išsilavinimą ir pagal mąstymo būdą jis buvo inžinierius ir labiau linkęs į tiksliuosius mokslus, tačiau visą gyvenimą domėdamasis gimtąja kalba, karaimų tautinėmis ir religinėmis apeigomis, profesionalių tiurkologų darbais, lygiagrečiai su savo giliomis ir precizinėmis techninėmis įgijo ir daug humanitarinių bei išsamių teorinių lingvistinių žinių ir kompetencijos jam šiose srityse netrūko. Tad džiaugėsi, kad dr. Jankovskis recenzijoje ištaisė visas jo nurodytas klaidas.

Karaimų kalbos raidynas ir kompiuteriai

Tuo pačiu metu Mykolas tobulino ne tik vadovėlio sandarą, bet ir po ilgų konsultacijų su kitais tiurkologais bei lituanistais sudarė karaimų kalbos rašybos lotyniškais rašmenimis pagrindus. Tai padaryti nebuvo paprasta. Tarpukariu karaimiški tekstai buvo rašomi lotyniškais rašmenimis, bet labai nevienodai, nenuosekliai. Atsižvelgiant į rašybos įvairavimą, reikėjo viską daryti iš naujo.

Jau pirmajame rankraštiniame vadovėlio variante Mykolas pateikė preliminarią karaimų kalbos abėcėlę lotyniškais rašmenimis, nors tekste pats jos dar nevartojo. Kaip matyti iš susirašinėjimo su tiurkologais, visi sutarė, kad rašyba turi remtis lietuviška abėcėle, bet nuomonės skyrėsi dėl atskirų balsių ar priebalsių raiškos, nes kiekvienas rėmėsi savo ausimis ir skirtingai girdėjo tuos pačius garsus. Pats Mykolas turėjo absoliučią klausą, be to, nuo mažens kalbėjo karaimiškai ir vargu ar kas būtų galėjęs jam prikišti ar ginčyti jo nuomonę dėl tarimo ir kuo tikslesnės jo raiškos grafiškai. Ruošiant tą naują abėcėlę ypač kūrybingai ir vaisingai Mykolas bendradarbiavo su Vilniaus universiteto lituaniste docente dr. Regina Venckute. Baigęs sudaryti karaimišką abėcėlę lietuviškosios pagrindu su keliais priebalsių minkštinimą rodančiais diakritiniais ženklais ir su balsiais Ö ir Ü žodžių pradžioje, Mykolas ranka perrašė kelis vadovėlio puslapius, parodydamas, kaip turėtų atrodyti naujasis vadovėlio variantas.

Laikai jau buvo pasikeitę, ir ranka rašyto teksto dauginimas būtų anachronizmas. Be to, ir techninių dauginimo galimybių atsirado daugiau. Tam reikėjo ir kokybiškiau parengto teksto.

Nors kompiuterių era jau buvo įžengusi į Lietuvą, mes tų naujausių įrenginių dar neturėjome. Mykolui pasisiūlė padėti Lenkijoje gyvenantys karaimai. 1992 m. liepos 12 d. Trakuose viešinčiam savo vaikystės draugui tiurkologui Varšuvos universiteto docentui dr. Aleksandrui Dubinskiui (1924-2002) Mykolas įteikė du savo „rusiško“ vadovėlio egzempliorius, kelis sutvarkytus puslapius kaip pavyzdžius, paaiškinimus, ką ir kaip reikia padaryti. Iš įrašų dienoraštyje sužinome, kaip turėjo atrodyti visa operacija: dr. Aleksandras Dubinskis padeda savo mokinei tiurkologei Annai Sulimovič perrašyti vadovėlyje esančius karaimiškus žodžius lotyniškais rašmenimis, jiedu parengia spaudai tinkantį variantą, o prof. Šimono Pileckio (1925-2023) vadovaujamo mokslinio instituto darbuotojai perkelia sutvarkytą tekstą į kompiuterį. Po mėnesio Mykolas įteikė vadovėlio rankraštį pačiai Annai Sulimovič, kuri jau turėjo kompiuterį.

Perrašydama tekstą Anna rėmėsi Mykolo jai atsiųsta abėcėle ir nurodytais diakritiniais ženklais. Tačiau, pastebėjusi, kad jos kompiuteris nėra tobulas ir darbas labai užtruktų, ji nusprendė perduoti tekstą prof. Pileckiui, kuris savo institute turėjo geresnę įrangą, be to, darbą galėjo patikėti sekretorei.

1993 m. gegužės 30 d. po pamaldų Trakuose susirinkusiems bendruomenės nariams Mykolas papasakojo, kad jo vadovėlis ruošiamas spaudai Varšuvoje, o Vilniuje netrukus turinti pasirodyti lotyniškais rašmenimis jo parengta kasdienių proginių maldų rinktinė „Karaj koltchalary“ („Karaimų maldos“), kurią išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

1993 m. lapkričio 8 d. Šimonas Pileckis atsiuntė Mykolui kompiuteriu perrašytą vadovėlio tekstą ir laišką:

„Mielas Mykolai!

Pagaliau pasitaikė proga, tai siunčiu visą Tavo nuostabų „samoučitelį“. Perdavęs Tau pirmuosius 50 puslapių, vėliau dar kartą peržiūrėjau ypač pradines dalis ir jas pataisiau ir sutvarkiau.<…> Prašyčiau taip pat pastabų dėl grafiškos išvaizdos – kurioje vietoje ir ką reiktų paryškinti ir pan.<…>

P.S. Dar su mūsų kompiuterių specialistais nesutarėme, ar pavyks t´ ir d´ ir pan. patalpinti vienos raidės plote. Gal?“

Atsakydamas Pileckiui 1994 m. sausio 12 d., Mykolas surašė 19 pastabų, kurios nagrinėtinos su tiurkologais, bet priede, parašytame prie šio laiško po 9 dienų, jis jau pranešė pats gavęs kompiuterį ir specialistų padedamas mėginsiąs instaliuoti karaimiškas raides.

Skaitant šiuos laiškus matyti, kaip pedantiškai ir kruopščiai Mykolas jau kelintą kartą taisė visą tekstą, kokią reikšmę teikė kiekvienam brūkšneliui, kableliui, šrifto pastorinimui, santrumpoms ir pan. Darbas, anot jo, turėjo būti ne vien tikslus, bet tobulas. Suprasdamas, kad specifinių lingvistinių klausimų nei jis, nei prof. Pileckis išspręsti negali, jis kiekvienoje jam abejones keliančioje vietoje pažymėjo, kad būtina kreiptis į žinovus – į Anną Sulimovič ar į Aleksandrą Dubinskį.

Atkreiptinas dėmesys, kad tuo pačiu metu Mykolas parengė ir išleido du kitus leidinius – minėtą kasdienių proginių maldų rinktinę „Karaj koltchalary“ („Karaimų maldos“, Lietuvos Rašytojų sąjungos leidykla, 1993) ir visų 150 psalmių vertimų į karaimų kalbą rinkinį „David bijniń machtav čozmachlary. Psalmės“( Danielius, 1994), kurio tekstą jau pats perrašė kompiuteriu. Juose visas karaimiškas tekstas atspausdintas naująja rašyba su visais diakritiniais ženklais.

Dr. Henrikas Jankovskis, gavęs šiuos leidinius, įvertino juos kaip naują ir svarų žingsnį dvasiniame atgimstančios karaimų bendruomenės gyvenime ir parašė recenziją, kuri labai operatyviai pasirodė Turkijos kalbos ir literatūros almanache „Türk Dünyası“ („Turkų pasaulis“)

Dauginti ar spausdinti?

Sekant Mykolo Firkovičiaus ir Šimono Pileckio susirašinėjimą, įdomu stebėti, kaip greitai anuomet keitėsi technologijos ir kiek pastangų dėjo Mykolas, kad spaudiniai, reikalingi bendruomenei, pasiektų ją kuo greičiau ir būtų kuo kokybiškesni.

Iš laiškų aiškėja, kad pradžioje Mykolo parengtą karaimų kalbos vadovėlį buvo ketinta išleisti Lenkijoje. Diskutuojant apie formatą, buvo sutarta leisti jį pusės A4 dydžio. Mykolas viename laiške net nurodo, kaip 90 laipsnių „pasukti“ lenteles. Į darbą buvo įtrauktas ir jo seserėnas Varšuvoje Marekas Firkovičius. Jis parengė tekstą kompiuterinėje programoje ChiWriter, kuri leido dauginti tekstą spausdintuvu.

Sveikindamas Mykolą septyniasdešimtmečio proga, prof. Pileckis 1994 m. lapkričio 17 d. rašo: „Šiai sukakčiai parengėme bandomuosius vadovėlio egzempliorius – vieną didelio formato ir septynis mažo“ ir prašo parašyti savo pastabas, nors pats jau kai ką yra pataisęs ir pažymėjęs raudonai. Mykolas labai skrupulingai vėl taiso jam atsiųstus lapus ir po dviejų savaičių siunčia atgal antrąją vadovėlio redakciją, pajuokaudamas, kad visas spaudinys tapo labai raudonas, nes pataisymų labai daug. Kritiškai Mykolas pažiūrėjo ir į Mareko siūlomą viršelio eskizą, kuriame šis buvo netaisyklingai, pažeisdamas proporcijas, pavaizdavęs karaimų herbą.

Atsiųstas ChiWriter tekstas buvo įrašytas į tuo metu naudojamą minkštą disketę, nors jau buvo pereinama ir į kietą laikmeną. Supratęs, kad padaugintas spausdintuvu ar kserografu tekstas nebeatitiks laikmečio reikalavimų, Mykolas nusprendė leisti vadovėlį tipografiniu būdu Lietuvoje A4 formatu, nes Lietuvoje taip buvo leidžiamos mokymo priemonės. Be to, atsirado galimybė pereiti iš ChiWriter programos į Wordʾą. Tokiu atveju tapo paprastesnis ir maketavimas.

Spręsdamas su Šimonu Pileckiu techninius galvosūkius, dalykinių konsultacijų ir pastabų Mykolas tikėjosi iš savo draugo tiurkologo dr. Dubinskio: „<…>jeigu Tu galėtum dar tą „učebniką“ peržiūrėti, būčiau labai dėkingas. <…> Aš pats dėl kai kurių vietų abejoju. Akivaizdu, kad tas mano abejones galima būtų aptarti ir išsiaiškinti tik su Tavimi. Bet turėčiau užduoti Tau daug klausimų, o tam reikėtų nemažai laiko. Praktiškai šiame etape tai neįmanoma. Kita vertus, kai čia buvo Eva Čato ir susidomėjo šiuo „učebniku“, aš paklausiau jos nuomonės, ar galima tai spausdinti. Ji tam visiškai tvirtai pritarė. Tad taip ir tebūnie.“⁹

Mykolui rūpėjo kuo greičiau užbaigti užsitęsusį vadovėlio leidimą ir jis ragino pagalbininkus:

„Bendromis jėgomis turime kuo greičiau užbaigti mūsų darbą, nes juk mūsų laukia dar žymiai svarbesni darbai atkuriant ir palaikant autentišką, ilgaamžę, specifinę, pasaulį stebinančią karaimų kultūrą, apie kurią pažymėta net 1994 m. Baltijos Asamblėjos Rezoliucijoje.“ ¹⁰ Šis išraiškingas sakinys atskleidžia Mykolo akiratį ir ypatingą sugebėjimą plačiai mąstyti: savo gimtąją kultūrą jis suvokė ne siaurame mažos provincijos, o plačiame viso pasaulio kontekste. Nė vienas iš vėlesnės kartos karaimų, kad ir labai kartais keliamų į padanges, nesugebėjo taip mąstyti ir taip nuoširdžiai bei tiksliai savo mintį išreikšti.

„Tai, ko iki šiol nėra buvę…“

Taip žingsnis po žingsnio, keliaudamas iš vienų rankų į kitas, iš vienos valstybės į kitą, aptariamas laiškuose ir susitikimuose, nuolat kontroliuojamas be galo reiklaus autoriaus, vadovėlio tekstas, papildytas lietuvišku „Įvadu“, išverstu ir į anglų kalbą, ir išsamiu doc. Reginos Venckutės straipsniu apie karaimų kalbos specifiką (lietuvių, anglų ir rusų kalbomis), gavus Atviros Lietuvos fondo patikinimą dėl finansavimo ir patvirtinus spausdinimo sąmatą, pateko leidėjui. Juo tapo leidykla „Danielius“, kurioje galutinai parengti vadovėlį užtruko dar metus.

O autorius, būdamas be galo kuklus, nors iš tikrųjų labiausiai kompetentingas, vis krimtosi: „Mano vadovėlis po paskutinės ir galutinės korektūros gegužės pabaigoje jau atiduotas spausdinti. Žadėjo, kad birželį išeis – turėkime vilties. Tik visą laiką save graužiu, kad tai gali būti įvertinta kaip nekompetentingas leidinys. Bet ką daryti, jei kitokių neturime? Gal istorija man atleis už mano drąsą. Juk jei manęs nebūtų įkalbinėję mūsų karaimai, taip pat Eva [Čato] ir Jankovskis, kuris paraše recenziją, aš neketinau atiduoti to darbo masiškai spausdinti. Tieńri maja jazychka ałmahej!( kar. Tenepriskiria Dievas man tokios nuodėmės).¹¹

Pirmąjį spausdintą savo gimtosios kalbos vadovėlį karaimų bendruomenė gavo 1996 m. vasarą. Mykolas jį dedikavo savo Mamai, kurios „gili mintis, giedras veidas ir lakštingalos balsas liko šiame pasaulyje, o siela tesiilsi Rojuje“. „Įvade“ autorius rašo: „Šios knygos pavadinimas „Mień karajče ürianiam“ („Aš mokausi karaimiškai“) pats savaime atskleidžia jos turinį ir rodo paskirtį. Tai – praktinis karaimų kalbos (Trakų dialekto) mokymosi ar mokymo vadovėlis, pradžiamokslis, skirtas norintiems savarankiškai jos pramokti. Suprantama, kad jis nėra ir nepretenduoja būti išsami karaimų kalbos gramatika ar profesionali studija. Mano intencijos buvo kuklios – užfiksuoti ir perduoti būsimoms kartoms dar gyvos, nors tolydžio vis labiau nykstančios, savo gimtosios kalbos raiškos būdą“.^.

Pagrįstai džiaugdamasis, kad tiek metų trukęs darbas pagaliau sėkmingai užbaigtas, Mykolas išsiuntė 15 egzempliorių prof. Šimonui Pileckiui, Lenkijos karaimų religinės bendruomenės prezidentui, išsiuntinėjo pažįstamiems tiurkologams, iš anksčiau žinojusiems apie jo triūsą. Netrukus atėjo ir atsiliepimai, kupini pagyrimų ir susižavėjimo. 1996 m. rugsėjo 20 d. prof. Edvardas Tryjarskis (Edward Tryjarski, 1923-2021) rašė:

„Gerbiamas ir brangus Pone!

Skubu širdingai padėkoti už man dedikuotą Jūsų nuostabios knygos „Mień karajče ürianiam“ egzempliorių, kurį Jūs teikėtės atsiųsti, o p. Šimonas P. – atnešti. Nors Jūsų ypatingo paslaugumo dėka jau buvau susipažinęs su knygos mašinraščiu, vis dėlto dabar, kai tapo taip rūpestingai atspausdinta, ji padarė man ypatingą įspūdį. Tai yra tai, ko niekada iki šiol dėl nesuprantamų, beje, priežasčių nebuvo ir ko taip labai stigo. Jūs atlikote nepaprastai naudingą darbą tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu. Būtent šio Jūsų iš esmės kuklaus darbo dėka karaimų kalba tapo normaliu būdu prieinama, ir tuo pačiu dar įdomesnė. O jeigu dar jos mokosi vaikai, tai – kaip teisingai Jūs pastebėjote – taip pat ir daugeliui suaugusiųjų ji taps nepamainomu vadovu. Taip rašydamas neužmirštu, žinoma, pirmtakų nuopelnų – Kovalskio, Zajončkovskio, Pritsako, Musajevo ar Prik, bet jų darbai veikiau yra sunkiai suprantami ir dėl savo schematiškumo atstumia nuo savarankiško aktyvaus mokymosi, o jūsų knyga šiuo požiūriu yra ypač patraukli. Man ji vertinga dvejopai: kaip praktiškas įvadas į kasdienę karaimų kalbos vartoseną, išdėstytą paties karaimo, ir kaip palyginamoji medžiaga armėnų-kipčiakų kalbai <…>.

Nuoširdžiai Jus sveikinu pasirodžius šiai labai vertingai ir naudingai knygai. Jums, Jūsų žmonai (nuotoliu) ir dukrai (puikiai pristačiusiai jūsų atliekamas dainas) siunčiu giliausios pagarbos sveikinimus. E.Tryjarskis.“

Atsiliepė ir prof. Henrikas Jankovskis:

„Gerbiamas Pone Mykolai,

labai dėkoju už puikiai išleistą Jūsų karaimų kalbos vadovėlį. Linkiu, kad vaikai iš jo mokytųsi ir kad karaimų kalba niekada neišnyktų.“ ¹²

Mykolas jam atsakė: „Man labai malonu, kad mano vadovėlis pasirodė – jarychka čychty( kar. išvydo šviesą), kad prof. Edvardas Tryjarskis jį įvertino netgi labai pozityviai ir rašo, kad jis puikiai išleistas. Galutinėje redakcijoje, be išplėsto „Įvado“, dar padariau daug smulkių, bet, mano galva, gana reikšmingų pataisų. Apskritai, rašydamas jį epizodiškai, niekada nemaniau, kad jis gali būti išleistas kaip mano autorinis darbas. Jei būčiau tai žinojęs, būčiau turėjęs sistemiškiau padirbėti tobulindamas lingvistinę ir pedagoginę vadovėlio pusę.“¹³

Įvertindamas Mykolo darbą ir jo kuklumą, prof. Jankovskis (Profesoriaus laipsnį Henrikas Jankovskis gavo 1996 m. spalio mėn.) parašė:

„Jūs esate kritiškas ne tik kitų, bet ir savo paties atžvilgiu. Kartoju: svarbiausia, kad Jūsų vadovėlis atliktų savo pagrindinę užduotį – tarnautų jauniems karaimams mokantis kalbos. Jeigu to nebus, tai niekas kitas nebeparašys geresnio.“ ¹⁴

1996 m. Ankaros tiurkologų leidžiamame žurnalo „Türk dilleri araştırmaları“ („Tiurkų kalbos tyrimai“) Nr. 6 pasirodė Hatidžės (Hatice) Kutlar recenzija (psl.197-201), kurioje ji atkreipia dėmesį, kad vadovėlyje pateiktuose pavyzdžiuose yra daug senosios tiurkų kalbos leksikos, išnykusios iš moderniosios turkų kalbos ir siūlo mokslininkams atlikti lyginamąjį karaimų ir turkų kalbų tyrimą. Buvo ir kitų turkų mokslininkų atsiliepimų.

Visi pagyrimai buvo palankūs ir pelnyti, ir Mykolui buvo malonu juos girdėti. Tačiau didžiausias atpildas buvo vadovėlio populiarumas ir jo vartojimas. Jis buvo išdalintas visiems norintiems. Jau po Mykolo mirties Trakuose iki šių dienų rengiamos tarptautinės karaimų kalbos vasaros mokyklos mokytojai ir mokiniai naudojasi šiuo vadovėliu: jį persirašo, persispausdina, daugina, papildo pavyzdžiais, ruošiasi pamokoms ir pan. Mykolas tikrai būtų patenkintas, matydamas, kad vadovėlis iki šiol yra gyvas ir paklausus ir jame išdėstyta medžiaga yra patikima. Jam visada buvo svarbu, kad karaimų kalba būtų vartojama kuo taisyklingiau. Jis organiškai negalėjo pakęsti, kai žmonės, turėdami labai menką žinių bagažą, o dažnai ir neturėdami jokio, net nemokėdami kalbos, pasipūtę drįsdavo teisti ir smerkti kitus arba imdavosi darbų, kurių neišmanydami nuklysdavo į lankas. Jo supratimu, toks darbas buvo ne tik tuščias laiko gaišimas, bet kenkė pačiai kalbai.

Šaltiniai:

^{1. Mykolas Firkovičius. Mień karajče ürianiam. Vilnius: Danielius, 1996, p. 6.}

^{2.1992 07 22 Mykolo Firkovičiaus laiškas Henrikui Jankovskiui.(versta iš lenkų k.).}

^{3. 1992 04 16 Henriko Jankovskio laiškas Mykolui Firkovičiui (versta iš lenkų k.).}

^{4. 1993 01 22 Mykolo Firkovičiaus laiškas Annai Sulimovič (versta iš lenkų k.).}

^{5. Mykolas Firkovičius. Mień karajče ürianiam. Danielius, Vilnius, 1996, p. 29.}

^{6. 1992 04 16 Henriko Jankovskio laiškas Mykolui Firkovičiui. (versta iš lenkų k.).}

^{7. 1992 07 22 Mykolo Firkovičiaus laiškas Henrikui Jankovskiui (versta iš lenkų k.).}

^{8. 1992 10 12 Henriko Jankovskio laiškas Mykolui Firkovičiui iš Budapešto (versta iš lenkų k.).}

^{9. 1995 01 9 Mykolo Firkovičiaus laiškas Aleksandrui Dubinskiui (versta iš lenkų k.).}

^{10. 1994 11 18 Mykolo Firkovičiaus laiškas Šimonui Pileckiui (versta iš lenkų k.).}

^{11. 1996 06 19 Mykolo Firkovičiaus laiškas Aleksandrui Dubinskiui (versta iš lenkų k.).}

^{12. 1996 10 21 Henriko Jankovskio laiškas Mykolui Firkovičiui (versta iš lenkų k.).}

^{13. 1996 11 30 Mykolo Firkovičiaus laiškas Henrikui Jankovskiui (versta iš lenkų k.).}

^{14. 1997 01 31 Henriko Jankovskio laiškas Mykolui Firkovičiui (versta iš lenkų k.).}