Iškaba prie Vilniaus mažojo teatro. Autorės nuotr.

Aida Vėželienė, www.voruta.lt

Šiemet minint Radijo šimtmetį (1926–2026), svarbu atsigręžti į istoriją ir pabandyti suvokti radijo vaidmenį nepriklausomos Lietuvos kūrimo etape. Nuo pat savo atsiradimo radijas buvo kur kas daugiau nei tik švietimo ar kultūros sklaidos priemonė. Visais istoriniais lūžio tarpsniais jis veikė kaip galingas informacinio poveikio įrankis, formavęs masių nuomonę ir tapęs neatsiejama propagandos mašinos dalimi. Vilniaus radiofono istorija – geriausias to pavyzdys. Tai pasakojimas apie tai, kaip technologinė pažanga gali būti panaudota tiek valstybingumui stiprinti, tiek propagandai skleisti.

Akcinė bendrovė „Lenkijos radijas“ nuo 1926 metų tapo išskirtine programų transliuotoja visoje šalyje. Šiai monopolijai priklausė ir Vilniaus radiofonas, vykdęs filialo funkcijas Lenkijos kontroliuojamoje Vilniaus srityje. 1927 m. kovo 4 d., minint Šv. Kazimiero dieną, „Vilniaus radiotechnikos biuras“, veikęs Mickevičiaus g. 23, transliavo pirmąją bandomąją vietinę programą 350 metrų banga. Šį dviejų valandų eterį, skirtą ideologiniam švietimui ir karinei propagandai, organizavo lenkų Šaulių sąjunga (Związek Strzelecki). Tuo metu Vilniaus kraštas buvo militarizuota pasienio zona, o radijas – strateginis karinis objektas. Todėl jį kuravo ne civilinės struktūros ar nepriklausomi žurnalistai, o kariuomenei bei valstybės saugumui artimos organizacijos, radijo bangas vertinusios kaip tiesioginį ginklą kovoje dėl vietos gyventojų protų.

Transliacija prasidėjo lenkų Šaulių sąjungos Vilniaus apygardos pakviesto redaktoriaus Boleslavo Vscieklikos (Bolesław Wścieklica) paskaita, pristatančia organizacijos ideologinius pagrindus, tikslus bei uždavinius. Politinį naratyvą vėliau pratęsė kapitono Tadeušo Kavaleco (Tadeusz Kawalec) paskaita apie fizinį lavinimą ir krašto gynybą, o masių patriotinius jausmus stiprino profesoriaus Adamo Liudvigo (Adam Ludwig) įtraukti į programą lenkų laisvės himnai: „Lenkija, su Tavimi šviesi saulė“ („Polsko, z Tobą jasne słońce“) ir „Pakilk, baltasis Ereli, į savo skrydį“ („Leć, Orle Biały, w swój lot“). Šias karines ir politines kalbas eteryje rėmino prof. A. Kantorovičiaus (A. Kantorowicz) bei W. Hendrichovnos (W. Hendrichówna) atliekama klasikinė ir liaudies muzika. Kadangi radijo imtuvai namuose buvo retenybė, biuras transliacijos metu leido nemokamai naudotis visomis savo ausinėmis.

O 1927-ųjų rugsėjį Žvėryne, išnuomotame pastate ant upės kranto, prasidėjo tikrosios stoties montavimo darbai. Nors pradinė stoties galia siekė vos pusę kilovato, ji nuosekliai augo iki 1,5 kW. Po pirmųjų nereguliarių bandymų tų pačių metų lapkritį, gruodžio pradžioje Vilniaus radiofonas pradėjo pastovų bandomąjį darbą. Šis etapas buvo vainikuotas 1928 m. sausio 15 d., kai stotis buvo oficialiai pašventinta ir tapo visateisiu „Polskie Radio Wilno“ tinklo filialu. Tai buvo pirmoji radijo stotis rytinėse Antrosios Lenkijos Respublikos žemėse. Lygiai po dviejų metų savo veiklą pradėjo „Polskie Radio“ padalinys Lvove (dab. Lvivas). „Polskie Radio Lwów“ taip pat buvo aktyviai veikianti institucija, o pats Lvivas 1939 metais – geriausiai radiofikuotas miestas šalyje, galėjęs pasigirti 45 tūkstančiais abonentų.

Augantis radijo populiarumas diktavo savo sąlygas – galios ir erdvės poreikis tapo neišvengiamas. 1931-aisiais Liepkalnyje iškilo nauja siuntimo stotis su dviem milžiniškais bokštais ir galingu „Marconi“ siųstuvu. Tačiau didysis kūrybinis radiofono proveržis įvyko 1935-ųjų spalio pabaigoje, kai radijas persikėlė į patį Vilniaus centrą, Mickevičiaus gatvę (dabartinį Gedimino prospektą 22). Kaip pastebi istorikas A. R. Čaplinskas, nuolatinė šio prospekto pavadinimų kaita puikiai iliustruoja dramatiškus miesto lūžius, okupacijas ir nepriklausomybės etapus.

Pažvelkime, kaip kito Gedimino prospekto pavadinimas laiko perspektyvoje: Končevskij pr., Sv. Georgijevskaja I ir II, Kafedralnaja, Georgijevskij pr., Św Jerska, A. Mickiewicza, Laisvės, A. Mickevičiaus, Gedimino pr., Stalino pr., Lenino pr. iki 1989 m. Lietuviškoje tradicijoje šis prospektas ilgus metus (cariniu ir lenkų valdymo laikotarpiu) neoficialiai vadintas Šv. Jurgio vardu. Prasidėjus Atgimimui, pagrindinei Vilniaus gatvei vėl suteiktas Gedimino prospekto pavadinimas, išlikęs iki šių dienų.

Gedimino pr. 22 nuo pat savo gyvavimo pradžios buvo unikalus kultūros objektas. Tai – buvusio vieno didžiausių mieste viešbučių „Bristol” dalis. Pirklio namą su viešbučiu ir koncertų sale (dabartiniame Gedimino prospekte 22-24) 1900 m. suprojektavo tuometis miesto architektas Konstantinas Korojedovas (rus. Константин Короедов), o vėliau architektas Antonas Filipovičius-Dubovnikas (lenk. Antoni Filipowicz-Dubowik) prie jo prijungė salę, kurioje pradėjo veikti Didysis teatras.

Prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui, šių patalpų nuomininke tapo lietuvių tautinė draugija „Rūta“ (1908–1914) – vienas svarbiausių to meto Vilniaus lietuvybės židinių. Draugijos veikloje, kuriai vadovavo gen. A. Paškevičius ir A. Domaševičius, aktyviai dalyvavo Liudas Gira, Jonas Vileišis bei Zigmas Žemaitis, o ypač svarbus buvo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Jis ne tik džiugino koncertais miesto bendruomenę, bet ir nutapė scenos uždangą, apie ką rašė laiške Povilui Čiurlioniui 1909 m.: „Ištempiau ant sienos 6 metrų pločio, 4 aukščio drobę, pats užgruntavau […] ir darbas net cypė“. Gili pastato praeitis tarsi suformavo kultūrinį fenomeną, kuris tapo pamatu ateities meniniams iššūkiams. Iki 1935 m. salė ir jos vestibiulis buvo išnuomoti iš viso šešiems vienas po kito keitusiems kino teatrams („Oaza I“, „Olimp“, „Artystyczny“, „Polonja“, „Hollywood“, „Roxy“). Būtent buvusio kino teatro „Roxy“ patalpose įsikūręs radiofonas tapo modernybės simboliu: senoji studija Žvėryne buvo likviduota, o naujajai pritaikytas dviaukštis buvusio kino teatro pastatas. Bendras patalpų plotas išaugo net tris kartus ir siekė tūkstantį kvadratinių metrų. Buvusi kino salė buvo transformuota į milžinišką koncertų studiją – septynių su puse metrų aukščio ir daugiau nei dviejų šimtų kvadratinių metrų ploto erdvė tuo metu buvo didžiausia tokio tipo radijo studija visoje Lenkijoje.

Vilniaus radiofonas nebuvo tik technika. Tai buvo ketvirtoji pagal svarbą stotis visoje Lenkijoje, kurioje gimė modernus radijo teatras, skambėjo mokslo populiarinimo laidos, o kasdienės Mišios iš Aušros Vartų koplyčios tapo dvasiniu tiltu daugeliui gyventojų. Nors tai buvo lenkiška stotis, joje, siekiant konkuruoti su Kauno radiofonu dėl vietos gyventojų lojalumo, buvo transliuojamos trumpos laidos lietuvių bei baltarusių kalbomis.

Radijo istorikas Marcinas Hermanovskis (Marcin Hermanowski) pabrėžia, kad Vilniaus stotis buvo plėtojama kaip būtinas kontrapunktas, turėjęs atsverti Kauno bei Minsko stočių transliuojamą informaciją ir pristatyti lenkišką požiūrį. Kartu programose buvo bandoma suderinti Vilniaus elitiškumą ir krašto liaudies kultūrą – prie mikrofono čia sėdėjo tokie žymūs poetai kaip Teodoras Buivnickis (Teodor Bujnicki), Konstantas Ildefonsas Galčinskis (Konstanty Ildefons Gałczyński) ar būsimasis Nobelio literatūros premijos laureatas Česlovas Milošas (Czesław Miłosz).

Radijas neabejotinai veikė kaip galingas ideologinis ruporas. Ilgą laiką techniniam ir administraciniam radiofono darbui vadovavo Romanas Pikielis (Roman Pikiel), garsiojo gegutės šaukinio sumanytojas. Už programų tinklelį ilgai buvo atsakingas pirmasis direktorius, poetas ir kultūros veikėjas Vitoldas Hulevičius (Witold Hulewicz). Būtent su juo siejamas Vilniaus radijo teatro suklestėjimas. V. Hulevičius ne tik vadovavo stočiai (1927–1934), bet ir pats kūrė „vaizduotės teatrą“. 1928 m. stoties paskelbtą originalios dramos konkursą jis laimėjo su savo pjese „Kęstučio laidotuvės“, tapusia ryškiu Vilniaus eterio akcentu, nors Lietuvoje oficialiu radijo teatro pradininku laikomas Kaunas, kur 1927 m. balandį buvo transliuota L. Giros „Beauštanti aušrelė“.

Tačiau techninė ir politinė lyderystė keitėsi. Kai V. Hulevičius išvyko į Varšuvą vadovauti centrinio radijo literatūros skyriui, Vilniaus stotyje prasidėjo permainingas vadovų tarpuvaldis. Kaip rašoma radijo istorijos portale RadioPolska.pl, tuometis darbuotojas Viktoras Troscianko (Wiktor Trościanko) savo atsiminimuose ypač išskyrė niekuo neišteisinamą ponios Vandos Pelčinskos (Wanda Pełczyńska) kadenciją programų vadovybėje, kuri buvo politiškai angažuota tuometinei lenkų valdžios stovyklai, taip pat būdama 2-ojo štabo skyriaus viršininko pulkininko T. Pelčinskio žmona.

Būtent šios griežtos politinės priežiūros fone įvyko garsusis konfliktas su Česlovu Milošu (Czesław Miłosz), tuomet dirbusiu stoties literatūros referentu. Griežtai valstybinei polonizacijos linijai nepritariantis Č. Milošas 1937 m. buvo skandalingai atleistas, kai laikraštis „Mały Dziennik“ apkaltino stotį kairumu („raudonąja banga“), o Vilniaus vaivada pareikalavo išvalyti radiją nuo „nepageidaujamų elementų“. Pats Č. Milošas knygoje „Kelionė į tarpukarį“ prisiminė, kad vaivada pareikalavo jį pašalinti nenorėdamas būti apkaltintas radijuje toleruojantis baltarusiams ir žydams palankius elementus. Šie vidiniai ideologiniai konfliktai tik įrodė, kad radijas tarpukariu tapo bekompromisės politinės kontrolės įrankiu.

Nepaisant politinių audrų, viena detalė vilniečiams liko nekintama daugiau nei dešimtmetį. Nuo pat 1928-ųjų gegužės iki pat tragiškos karo pradžios Vilniaus radiofono šaukiniu išliko gegutės kukavimas – Vilniaus atpažįstamumo eteryje simbolis.

1936-ųjų rudenį Liepkalnio stotis buvo sustiprinta iki 50 kilovatų. Tačiau iškilo netikėta kliūtis: stotis stovėjo greta Kirtimų oro uosto, o aukšti jos bokštai kėlė pavojų lėktuvų saugumui. Todėl 1936 m. pabaigoje priimtas strateginis sprendimas: iškelti stotį į Viršuliškių kaimo pakraštį (vadinamą „Kryžkele“ / Krzyżówka). 1939 m. liepą čia jau stovėjo du modernūs, 130 metrų aukščio antenų stiebai. Likimo ironija – naujasis galingas siųstuvas iš Varšuvos į Vilnių geležinkeliu buvo išsiųstas 1939 m. rugpjūčio 30-ąją, likus vos dviem dienoms iki karo pradžios. Krovinys tikslo taip ir nepasiekė.

Karo baisumas Vilniaus eterį tiesiogiai pasiekė 1939 m. rugsėjo 16 d., kai vokiečių bombonešiai atakavo Liepkalnio stotį, pataikydami tiesiai į siųstuvą.

1939-ųjų rudenį Lietuvai atgavus Vilnių, jau lapkričio 26 dieną radijo stotis buvo atstatyta.

Vienoje garsiausių Vilniaus krašto atgavimo iškilmių nuotraukų, netoli radiofono pastato, įamžintas į mikrofoną kalbantis Valstybės radiofono pranešėjas, diktorius, rašytojas ir fotografas Petras Babickas (1903-1991).

Gyvendamas Kaune, Petras Babickas leido periodinį leidinį „Mūsų Vilnius” (Sąjungos Vilniui vaduoti žurnalas, leistas Kaune 1928-1938), rašė etnocido bei lietuvių persekiojimo klausimais, kėlė Vilniaus išsivadavimo idėjas.

Pirmajame žurnalo „Mūsų Vilnius” (1928 m.) numerio viršelyje deklaruojama: „Buvo Vilnius Lietuvos sostinė ir bus!!!”.

Spalio 29 d. vakarą iš Gedimino prospekte įsikūrusios Valstybinės radiofono studijos nuskambėjo rašytojo ir pranešėjo Kazio Inčiūros žodžiai: „Kalba Vilnius. Dabar 18 valandų. Pradedame pirmąją transliaciją iš Vilniaus radiofono studijos Lietuvos sostinėje Vilniuje”.

Sovietams 1940 m. birželio 15 d. okupavus šalį Valstybės radiofonas tapo Radiofikacijos ir radiofonijos komitetu prie LSSR liaudies komisarų tarybos (Sąjunginio radijo komiteto dalis).

Radijo programa įgavo raudonąjį atspalvį – transliuotos marksizmo-leninizmo paskaitos, raudonarmiečių koncertai, vyko rusų kalbos pamokos ir t. t. Programa tapo Maskvos pavyzdžiu griežtai cenzūruojama.

1939 m. pabaiga-1940 m. vasara ženklina trumpą Vilniaus radiofono lietuvišką laikotarpį tarp lenkų ir sovietų okupacijų, prieš vėliau sekusį nacių režimą bei antrąjį sovietų sugrįžimą. Ši ideologinė gatvių ir radiofono istorija rodo, kad Gedimino pr. 22 pastatui buvo lemta tapti nebyliu dramatiškų įvykių liudininku.

Ankstyvoji Vilniaus radiofono istorija atveria nenuginčijamą tiesą: radijas telkė ne tik kultūros šviesuomenę, autoritetus, pažangius mokslo ir švietimo veikėjus, bet ir tapo pirmąja geopolitinių kovų arena.

Šimtmetį skaičiuojantis radijas (1926–2026) šiandien mus įpareigoja suprasti, kad laisvas žodis ir suverenus eteris nėra savaime suprantama duotybė. Svarbiausia pamoka lieka viena: informacinė erdvė yra pirmoji valstybės gynybos linija.

NŽKA projektą „Vilniaus radiofonas – keturios okupacijos“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.

(Bus daugiau)