Asociatyvi Freepik nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Nėra abejonių, kad NATO viršūnių susitikimas Ankaroje ir Donaldo Trumpo pažadai Volodymyrui Zelenskiui po jų beveik valandą trukusio pokalbio (beje, JAV prezidentas Putinui taip ir nepaskambino) yra Kyjivo sėkmė ir Maskvos galvos skausmas. Bet pulti į euforiją neverta, perspėja apžvalgininkai. Ir štai kodėl.

Pirmiausia, pasaulis jau perprato D. Trumpo retoriką ir ėmė nepasitikėti jo žodžiais. Kažkas net išvedė statistinį rodiklį: tik 10 proc. jo teiginių virsta realiais veiksmais ir apčiuopiamais rezultatais, pavyzdžiui, raginimai NATO šalims prisiimti didesnę gynybos naštą ant savo pečių. Visa kita – pilstymas iš tuščio į kiaurą.

Antra, Ukrainos padėtis fronte nėra tokia džiuginanti, kaip bando vaizduoti Kyjivas. Į tai atkreipė dėmesį seniai šioje šalyje dirbantis politologas Alvydas Medalinskas. Ukrainiečiai iš tikrųjų laikosi, kovoja narsiai, bet Rusijos spaudimas didėja, ir Ukrainos fronto vadai malšina visokių ekspertų euforiją, kad Putinas pralaimi. Viena, įvairiose konferencijose trykšti optimizmu, visai kita – reali padėtis fronte.

Tiesa, sako politologas, Ukraina sudavė skaudų smūgį Rusijos naftos rinkai ir išvedė iš rikiuotės net 40 proc. jos naftos komplekso, t.y. kirto per gyvybiškai svarbius šalies ekonominius poreikius. O tai labai nepatinka rusams įsibėgėjant rinkimų į Dūmą kampanijai. Bet, naujausiais nepriklausomais tyrimais, tai Putino populiarumą sumažino tik nuo 75 iki 69 proc.

Aišku, kad šiandien tai kone pagrindinė Kyjivo korta sudėtingame karo pokeryje. Netgi atakos į Krymą ar V. Zelenskio paskelbta 40 dienų oro atakų prieš Rusiją kampanija gali turėti lemiamą įtaką. Bet yra ir kitas aspektas. Kaip sakoma, rusas viską iškentės, bet spjūvio į veidą – anaiptol…

Tam tikra prasme D. Trumpo pažadas suteikti Ukrainai licenciją patiems gaminti raketas perėmėjas „Patriot“ gerokai pribloškė Putiną. Galutinai žlugo jo tariami draugiški susitarimai Ankoridže, ir dabar Kremliaus propagandistai pragydo senu priedainiu apie „imperialistinius Vakarus“ ir šaukti, kokia Amerika klastinga… Pasigirdo spėlionių, kad į D. Trumpą pasikėsinimą rengė Iranas, pasitaręs su didelį patyrimą šioje srityje turinčia Maskva…

Žmonės paprastai sako: pažadėjai – patiešijai, nežadėjai – negriešijai. Ši patarlė ne D. Trumpo charakteriui. Bet štai Ankaroje išsprūdęs pažadas sukėlė Ukrainos ir jos rėmėjų džiaugsmo bangą. Klausimas, kaip dabar šį pažadą įgyvendinti.

Akivaizdu, kad raketas „Patriot“ gaminti Ukrainoje bus galima tik pasibaigus karui, rašo agentūra „Reuters“. Pats D. Trumpas pripažino, kad dėl to dar nesikalbėjo su kompanijomis „Lockheed Martin“ ir „Raytheon“. Jos bus gaminamos Vokietijoje ar kitoje saugioje NATO šalyje. Lenkija taip pat jau sutiko priimti šios gamybos investicijas. Mat, joje kaip ir Vokietijoje, Švedijoje bei Nyderlanduose, jau yra sudarytos galimybės įkurti raketų PAC-3 sistemoms 3PK „Patriot“ aptarnavimo centrus.

Norvegijos gynybos pajėgumų instituto specialistas Fabianas Hoffmannas sako, kad tai užtruks pusantrų ar dvejus metus, nes greitai ja pagaminti neleidžia sudėtinga technologija ir riboti pajėgumai. Kita vertus, Rusija kasmet pagamina 700 – 800 balistinių raketų, o jas perimti ir numušti Ukrainai teks kur kas daugiau tokių oro gynybos sistemų. O kur dar visų technologinių dokumentų perdavimas, teisiniai barjerai, specialistų parengimas…

Tai, kad D. Trumpas pritarė valstybės sekretoriaus Marco Rubio minčiai, jog Ukraina gali atakuoti Rusijos gilumą, ir kad Kyjivas tam turi savų pajėgumų, rodo Vašingtono ir Maskvos santykių kaitą. „Tai eskalacija, bet ši eskalacija gali atvesti į karo pabaigą“, – turbūt net pats sau netikėtai ištarė JAV prezidentas. Per Rusijos elitą nuvilnijo nusivylimo banga, bet Putino ji kol kas nepaveikė: pervadinusi „specialiąją karinę operaciją“ į visa apimantį karą Maskva nė kiek nežada nusileisti arba bent siekti kompromisų. Tai demonstruoja arba Putino galą, arba tolesnį ir neperspektyvų Ukrainos niokojimą. Kažkas suskaičiavo, kad jei Rusija tokiais tempais toliau kariaus prieš Ukrainą, tai visą šalies teritoriją ji užims (o tai ir yra Putino skelbtas tikslas) per kokius 120 metų…

Vis dėl to mūsų skaitytojui nereiktų apsigauti, skaitant naujienas iš abiejų fronto pusių. Karas nėra nei juodas, nei baltas, nei vien gynybinis, nei puolamasis. Prisimenu, kaip iš Kipro sostinės Nikozijos proporcingai buvome maitinami pranešimais per Irano ir Irako karą beveik prieš keturis dešimtmečius. Tiek Rusijos žiniasklaidoje, tiek Ukrainos portaluose galima rasti ir pozityvios, ir kraują stingdančios informacijos.

A. Medalinskas siūlo mums vieną kartą susivokti: „Vakarai turi ne reikšti susirūpinimą ar susižavėjimą Ukraina, o nustatyti savo strategiją Europos gynybai ir saugumui“. Euforija – ne šio karo matmuo.