Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas,  www.silales-artojas.lt ir www.iskauskas.lt

Šalia Lietuvos miestuose ir miesteliuose vis įsižiebiančių šventinių eglučių mirgėjimo, kylančio beprotiško apsipirkimo šurmulio, o ir skaudžių netekčių (šių eilučių autoriui ypač liūdna dėl kartu dirbusio LTV operatoriaus Liongino Grigonio bei Kovo 11-osios signataro Sauliaus Pečeliūno išėjimo), šalyje nerimo sėklą pasėjo dar kai kas. Tai valdančiųjų ir Prezidento susidūrimas.

Mes jau rašėme, kad užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio perspėjimas, jog Rusija rengiasi karui su NATO ir telkia savo resursus, o šio bloko įstatų 5-asis straipsnis dar negarantuoja greitos reakcijos, nes tai yra „politinis straipsnis“, sukėlė didžiulį ažiotažą. Esą dėl to atsakomybę turi prisiimti Vakarai. „Vakarams neužtikrinant Ukrainos pergalės, sudaroma galimybė šiandien Putinui paskelbti pergalę ir pradėti ruoštis naujam karui“, – sakė ministras TV laidoje „ELTA kampas“.

Politologas Saulius Spurga sako, kad jis nepasakė nieko naujo, ir ministro perspėjimai skamba kaip komentatoriaus teiginiai. Bet juk tai Vyriausybės atstovas ir valdančiosios partijos vadovas. Diskusijoje per Lietuvos televiziją jį uoliai gynė jo partiečiai, tačiau apžvalgininkai įžvelgė vieną niuansą: kas dera eiliniam komentuotojui, nedera vienam iš valdžios šulų. Matyt, tvirtina politologai, šie jo pasisakymai buvo skirti Vakarams, kurie, reikia pripažinti, dar pro pirštus stebi Maskvos pasiruošimus. Kita vertus, kalbėdamas apie galimus košmariškus scenarijus, G. Landsbergis tarsi kritikavo patį save, sakydamas, kad būtina persvarstyti nacionalinio saugumo koncepciją, nes ji neįgyvendinama. O ką veikė valdantieji trejus metus?

Kiek palaukęs atsibudo ir Prezidentas. Jo reakcija buvo gana tiesmuka. Aukščiausias už užsienio politiką atsakingas pareigūnas ir vyriausias ginkluotųjų pajėgų vadas Gitanas Nausėda patarė ministrui, populiarios humoro laidos motyvais, atsisėsti ant nusiraminimo kėdutės. Prezidentas mano, kad tokius pasisakymus lemia artėjantys įvairūs rinkimai. Gi Prezidentą ginantis vyriausiasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Kęstutis Budrys klausia, ar Seimas nepraleido vieno svarbaus momento realizuojant minėtą koncepciją – įvesti visuotinę privalomąją karinę tarnybą. Jis dar pridūrė, kad NATO 5-asis straipsnis iš esmės nekvestionuojamas. Diskutuoti apie jo įgyvendinimo būdus ir terminus galima, tačiau tuo pačiu mes, kaip TV laidoje „Dienos tema“ sakė G. Nausėda, suabejojame JAV ar Vokietijos vadovų garantijomis dėl NATO galimų veiksmų. „Ką mes tuo norime pasakyti? Kad prezidentas Joe Bidenas, kuris atvyko į Vilnių ir sakė, kad 5-asis straipsnis yra šventas, prezidentas Emmanuelis Macronas, kuris išsireiškė panašiais žodžiais, ir kancleris Olafas Scholzas, kuris taip pat sakė apie šio 5-ojo straipsnio svarbą ir šventumą, yra melagiai? Ar tiesiog plepiai? Aš manau, kad taip nėra, ir tikrai nesukelkime abejonių NATO kaip organizacija, nes 5-asis straipsnis yra NATO organizacijos šerdis“, – sakė G. Nausėda.

Socialinės psichologijos požiūriu atsakingi pareigūnai turi atsargiau viešai svarstyti esminius valstybės egzistavimo klausimus. Tai kelia visuomenės nerimą ir paniką. Ar jūs galvojate, kad Volodymyras Zelenskis nežinojo, kad prie Ukrainos sienų 2022 m. išvakarėse sutelkta 130-tūkstantinė Putino kariauna gali greitai peržengti sieną? Ar jis aklai atmetė JAV žvalgybos perspėjimus? Jeigu jis būtų pasėjęs nerimą tarp ukrainiečių, būtų kilusi panika, ir vargu, ar jie taip būtų pasipriešinę agresoriui… Štai kada ir kyla sunkus pasirinkimas: skatinti rizikingą diskusiją ir nerimą visuomenėje, ar nuosekliai kantriai dirbti savo valstybės stiprinimo darbą?

Kita vertus, istorijos pamokos paaiškėja tik praėjus kažkuriam laikui. Teisi ir buvusi krašto apsaugos ministrė, europarlamentarė Rasa Juknevičienė, nurodžiusi lemtingų 1940-ųjų pamokas, kai Antano Smetonos valdžia žmones ramino, jog nei iš Vakarų, nei iš Rytų Lietuvai niekas negresia. O tuomet paklauskime: kam mažytė Lietuva tada galėjo pasipriešinti?

Prezidento ir valdančiųjų ginčas įgavo destruktyvų pobūdį. Vėl klausiame: kam tai naudinga? Ir čia pastebėsiu, kad į tą politinę naudą gviešiasi ne kas kitas, o opozicija ir kai kurie veikėjai, pasiskelbę kandidatais į prezidentus. Juk kitais metais mūsų laukia net treji rinkimai – gegužės 12 d. – Prezidento, birželį – Europos Parlamento, o spalio 13 d. – parlamento. Antai, vienas jų beatodairiškai kritikuoja mūsų saugumo politiką, tačiau jo pasiūlymai abstraktūs ir migloti, kiti gi šiuo metu ragina rengti sąmyšį sukelsiantį referendumą valstybės gynybos klausimu. Belieka spėlioti, kur, jų manymu, turėtų pasukti Lietuva grėsmės atveju…

Stojus Advento metui, artėjant didžiosioms šventėms, vieniems iš tikrųjų reiktų sėsti ant ankštos nusiraminimo kėdutės, kitiems rimčiau apsvarstyti savo misiją artėjant rinkimų kupiniems metams.