Autoriaus asmeninio albumo nuotraukoje – Valdas Adamkus žurnalistų piknike, 1998 m. rugpjūtis

Česlovas Iškauskas,  www.voruta.lt

Prieš 20 metų, kai Valdas Adamkus pažymėjo 80-metį, parašiau tokį publicistinį, gal kiek emocingą rašinį, pavadindamas jį pagal ano meto nerimą kėlusias aktualijas: „Čia – Lietuva: sūnus prieš Tėvą…“. Jame paryškinau nuoskaudą, kad įvairūs visuomenės nepraustaburniai puola Jo Ekscelenciją, pamiršę jo nuopelnus Lietuvai, taikų, nekonfliktišką, „tėvišką“ charakterį.

Šias 2006 m. balandžio 11 d. publikuotas, šiek tiek paredaguotas pastabas siūlau mūsų skaitytojui būtent šiandien, kai Lietuvos Tėvui sukanka visas ŠIMTAS.

***

Turbūt esu blogas sūnus. Kažkada, beveik prieš pusšimtį metų, nesugebėjau išsaugoti palūžusio Tėvo. Mirė vos 64-rių… Atgailos graudulys dažnai suspaudžia širdį. Turėjau uošvį – auksinių rankų meistrą iš Aukštaitijos miestelio. Neišsaugojom, tiesa, jam buvo jau 82-ji…

Nepatogu pirštis į giminystę, bet į dabartinį irgi garbaus amžiaus Žmogų dažnai žvelgiu kaip į Tėvą. Žinoma, pirmiausiai jis – Jo Ekscelencija, Prezidentas. Daugumos mūsų išrinktas ramybės, patikimumo, stabilumo garantas. Sunku vertinti ankstesnę istoriją, tačiau Valdas Adamkus visoje nepriklausomos Lietuvos vadovų plejadoje užima garbingą vietą, jei ne garbingiausią. Manęs netrikdo, kad jis nuo sovietinių ordų buvo pasitraukęs į Vakarus, kad, sako, vertėjavo vokiečiams, kad kiek sugebėjo, kūrė amerikietišką gerovę, todėl negalėjo dalyvauti okupuotos Lietuvos gyvenime. Ir vis dėl to, kai aš jį, galbūt pirmą kartą atvykusį iš Amerikos, sutikau tuometiniame gamtos apsaugos komitete ir paprašiau interviu savo laidai per TELE-3, būsimas šalies vadovas maloniai sutiko, pats pokalbiui paruošęs kavos ir sausainių…

Smulkmena.

Dar smulkmena, kai Prezidentas, kur nors sutikęs priėmime ar žurnalistų susibūrime, siekia paspausti ranką ir taria: o, taip seniai tave mačiau, kur dingęs?.. Anąkart, lankydamasis Prienuose, eidamas su svita nuo Nemuno, pamatė mane gatvėje, priėjo ir paspaudė ranką, tarsi senas pažįstamas… Prisipažinsiu, „nuperka“ toks dėmesys. Arba užsimaukšlina kaimiečio kepuraitę ir pozuojam kartu fotografui kažkur prie suvalkiečio kukurūzų lauko surengtame žurnalistų surengtame cepelinų piknike…

Bet ne vien dėl to pirmasis Lietuvos asmuo man palieka apibendrintą Tėvo įspūdį. Ir tai lemia ne žilas plaukas, ne amžius ar kiek negrabi eisena, ar netaisyklingai tariami žodžiai, iš kurių nepaliauja šaipytis kandžioji žiniasklaida. Tėvas – tai bendroji asmenybės kultūra, mentalitetas, inteligencija, tvirtumas, o kartu ir žmogiška šiluma. Tai patriotiškumas, sprendimų aiškumas, tautinio siekio supratimas, galų gale, griežtumas.

Ir nesakau, kad visas šias savybes Valdas Adamkus atitinka. Toli gražu. Gerai, kad žmogui būdinga evoliucija, nes stovintis vietoje, nesikeičiantis – tai pelkės žmogus. Tokių Lietuvos istorijoje irgi buvo ir dar yra. Kaip apstu ir prisitaikančių, laviruojančių, besiblaškančių. Evoliucionavimas būdingas ir V. Adamkui. Per pirmąją savo kadenciją jis buvo labiau dvejojantis, ne toks ryžtingas, ir žurnalistai aštriais momentais jam priekaištaudavo: va, prezidentas vėl išreiškė tik susirūpinimą, tik apgailestavimą… Net ir jo rinkiminė dvikova labiau panašėjo į priešininko badymą atbukusiu mietu, negu smaigstymą iki kraujo aštria ietimi. O be reikalo!

Bet kodėl gi dabar ant Prezidento „kariami visi šunys“? Antai, kai kas jam priekaištavo, kad ir vėl išvykęs į Meksiką ilsėtis. Grįžęs gavo pipirų už nežinojimą, kad gyvena bankui įkeistoje rezidencijoje Turniškėse. Ne mažiau į nugarą strėlių smigo dėl jo patarėjų galimų aferų. Šiedu pasitraukė. Blaškėsi Prezidento patarėjas teisės klausimais. Gal per jaunas, gal pateko į įtakingų ir patyrusių teisėjų akivarą… Panoro atsistatydinti. Už visa tai karšiamas kailis Prezidentui. Vadovą spiria prie sienos ir chamiškumo raugo įsigėrę politikai, politiniai oponentai, ir įžūlioji žiniasklaida. Kuo įžūlesnis žurnalistas, tuo jo laida bus labiau žiūrima, tuo TV kompanija talpins daugiau reklamos ir gaus didesnį pelną.

Tėvo sąskaita?

Su politikais gal kiek kitaip. Beveik dvigubai jaunesnis partijos lyderis ragina burti specialią komisiją Prezidento veiklai ištirti. Gal jis ir žino, kad tokia komisija kuriama tik apkaltos atveju, bet, va, paleido idėją, o jūs visi skalambykite, pliaukškite visais ruporais… Tikslas – sukompromituoti šalies vadovą ir Prezidento instituciją.

Priremti prie sienos Tėvą?

Uolus ankstesnio šalies vadovo, apkaltos būdu nužengusio nuo pjedestalo, šalininkas patyręs apžvalgininkas neatsilieka – smogia iš kitos pusės: Prezidentas bejėgiškas, sutrikęs, ar tokio mums reikia? Gal išrinkime „kietą ranką“?

Kam smogia – Tėvui?

Viešųjų ryšių analitikas, bemaž su V. Adamkum Amerikoje kartu arbatą gėręs, primygtinai patarinėja, kas jam turėtų rūpėti ir kas ne, kodėl jis įsižeidė, kodėl emocionaliai sureagavo… „Tauta turi žinoti“, galų gale pareiškia analitikas. Suprask: jei nepadarysi taip, tai… Šitas moralinis reketas man primena A. Lukašenkos žodinę ekvilibristiką, kai Baltarusijos lyderis kas antras sakinys save tapatina su „liaudimi“…

Ar tokio Tėvo norime?

Galbūt esu neteisus ar per drąsus, šalies vadovo įvaizdį siedamas su Tėvu. Tokios emocinės paralelės, žinoma, neatlaikys sunkaus žvangančio politikos šarvuočio, kuris rieda nesustodamas, traiškydamas visa kas kelyje, ir jo vikšrai jau glamžo Daukanto aikštės grindinį.

Kas jį vairuoja? Ar jau įžiūrime vairininką? Kokios jis spalvos?

Kieno jis sūnus, kad Tėvą už gerklės laiko?