Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Tiltų pradžios mokyklos mokiniai su mokytoja Elena Rimšaite. Šaltinis: LVCA, f. 923, ap. 1, b. 693, l. 16.

Elena Žilinskienė, Trakų viešosios bibliotekos Tiltų padalinio vyr. bibliotekininkė, www.voruta.lt

2023 m. „Versmės“ leidykla išleido penkių tomų leidinį „Vilniaus Golgota“, skirtą Vilniaus 700 metų jubiliejui ir 2024-aisiais minimoms Vilniaus atgavimo 85-osioms metinėms.

Pirmame tome pakartota Mykolo Biržiškos parengtos ir 1930 m. išleistos knygos „Vilniaus Golgota“ faksimilinė laida. Autorius šią knygą sudarė Sąjungos Vilniui vaduoti vykdomojo komiteto užsakymu ir pavadino „Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919–1928 m. dienoraščiu“. Pasirašęs B. Šėmio slapyvardžiu, knygai medžiagą rinko iš Vilniaus lietuvių laikraščių, papildydamas Kauno spaudos pranešimais. Leidinio pirmame tome chronologiškai aprašomi Vilniaus krašto istoriniai įvykiai nuo 1919 m. sausio iki 1928 m. gruodžio mėnesio.

Istorikas, kraštotyrininkas Kazys Misius ta pačia stilistika surinko straipsnius apie įvykius nuo 1929 m. iki 1939 m. spalio 29 d., kai į atgautą Vilnių įžengė Lietuvos kariuomenė, parengdamas didelės apimties antrą–penktą tomus. Medžiaga buvo renkama iš periodinės spaudos, Vilniaus švietimo draugijos „Rytas“, Šv. Kazimiero draugijos archyvų, knygų ir kitų dokumentų. Penktame tome yra sudarytos asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės, kuriomis remiantis galima rasti duomenų apie įvykius ir tikrus faktus ne tik Vilniuje, bet ir visame Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte ir jo kaimuose. Į vietovardžių rodyklę yra įrašyti ir mūsų krašto – Tiltų, Lieponių, Juodųjų Kalvių, Klepočių, Vaikštenių kaimai, priklausę Vilniaus–Trakų apskričiai (Valkininkų valsč.).

Pasidomėjus, kokie duomenys skelbiami apie Tiltų krašto kaimus, galima konstatuoti, kad pagrindą sudaro trumpa informacija apie Vilniaus lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokyklas ir mokytojus. „Ryto“ draugija lenkų okupuotame krašte rūpinosi lietuviškų mokyklų steigimu, lietuvių vaikų švietimu ir lietuvybės išsaugojimu. Remiantis enciklopediniais duomenimis, Tiltuose pradinė mokykla veikė nuo 1922 m.¹. Vinco Martinkėno knygoje „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919–1939 metais“ nurodoma, kad „Ryto“ draugijos mokykla veikė nuo 1923–1924 mokslo metų. Tais metais mokė Eidukonis, o 1924–1927 m. Ona Viskantaitė². Mokykla veikė Motiejaus Dobrovolsko namuose.

Laikraščių „Vilniaus rytojus“, „Lietuvos aidas“, žurnalo „Mūsų Vilnius“ trumpuose korespondentų pranešimuose galima daugiau sužinoti apie lenkų valdžios lietuviškų mokyklų varžymus, policijos kišimąsi, mokytojų persekiojimus, baudų skyrimus, nušalinimus nuo pareigų, lietuviškų mokyklų ir skaityklų uždarymus bei prievartinį gyventojų lenkinimą.

Nuo 1923 m. lenkų valdžia, vykdydama Vilniaus krašto gyventojų lenkinimo politiką, ėmė reikalauti mokyklų veiklai leidimų (koncesijų). Juos vieniems mokslo metams išduodavo Vilniaus švietimo kuratorija. Lenkų valdžia patvirtindavo mokytojus, jeigu jie turėjo reikiamą išsilavinimą, Lenkijos pilietybę ir moralės pažymėjimą³.

Pirmame „Vilniaus Golgota“ tome apie mokyklą Tiltuose žinių galima rasti nuo 1926 m.

Nors Tiltų mokykla su mokytoja O. Viskantaite 1926 m. ir 1927 m. leidimus veikti turėjo, tačiau 1927 m. prasidėjus masiniam lietuviškų mokyklų uždarymui, ją savavališkai galėjo uždaryti ir lenkų policija: „1927 m. spalio 5 d. lenkų policija savavališkai be kuratoriaus pavedimo uždarė lietuvių mokyklą Tiltuose“⁴.

Bet didelėmis „Ryto“ draugijos vadovų pastangomis mokyklą pavyko išsaugoti, nes 1928 m. spalio mėn. Tiltuose buvo patvirtinta mokytoja Matuizaitė.⁵ Ji vaikus mokė 1928–1929 mokslo metais.

„Ryto“ draugijos mokyklą lankė daug mokinių, jie mokėsi dviem pamainomis ir buvo reikalingas dar vienas mokytojas. Bet, neatsižvelgdama į tai, Švietimo apygardos apskrities inspekcija 1929 m. kovo mėnesį Tiltuose nepatvirtino antrojo mokytojo Stasio Grigonio⁶.

Mokytojai taip pat rūpindavosi kaimų gyventojų dvasiniu švietimu, kultūriniu gyvenimu, meninių programų organizavimu. 1929 m. birželio 16 d., padedant Tiltų mokyklos mokytojai Jadvygai Matuizaitei, tautiniais simboliais išpuoštame Vilniaus–Trakų apskrities Mištūnų (dab. Šalčininkų r.) sodžiaus kluone įvyko vakaras. Vaidinta Kosto Stikliaus vieno veiksmo komedija „Užkerėtas Jackus“. Į šventę organizuotai, dainuodami, pasipuošę tautiniais kaspinėliais atžygiavo Naniškių jaunimas. Juos pasitiko orkestras. Mokytojos Jadvygos Matuizaitės rūpesčiu Mištūnų kaime buvo įsteigtas Šv. Kazimiero draugijos skyrius⁷.

Šventes vaikams mokytojos organizuodavo ir Tiltų kaime: „1931 m. vasario 15 d. Tiltuose „Ryto“ draugijos mokytoja Elžbieta Rimšaitė suruošė vaikams eglutę. Vaikučiai padainavo, padeklamavo eilėraštukų. Šv. Mikalojus atnešė vaikams dovanėlių“⁸.

1931 m. balandžio 3 d. Vilniaus „Ryto“ draugijos mokyklų ir mokytojų sąraše, kurį pasirašė Vilniaus „Ryto“ draugijos pirmininkas kun. Petras Kraujalis nurodyta, kad Tiltuose mokosi 38 mokiniai, juos moko mokytoja Elena ? Rimšaitė⁹. (Tame pačiame sąraše Kabeliuose II, Gardino apskrityje, Berštų valsčiuje mokosi 79 mokiniai, juos moko Elzė Rimšaitė ir Juozas Vidžiūnas. Kažin, ar ši mokytoja ruošė vaikams eglutę Tiltuose?)

Nors tame sąraše Elenos vardas pateiktas su klaustuku, reikia manyti, kad Tiltuose mokė Elena Rimšaitė, o Kabeliuose II – mokytoja Elzė (Elžbieta) Rimšaitė. Vinco Martinkėno knygoje „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919–1939 metais“ nurodyta, kad Tiltuose buvo patvirtinta mokytoja Elena Rimšaitė¹⁰. Buvę mokiniai prisiminė, kad ji priklausė skautų organizacijai ir vilkėjo pilką skautų uniformą. Elenai Rimšaitei ištekėjus už tame pačiame valsčiuje vaikus mokiusio Krūminių mokytojo Stasio Kazėno, ji tapo Elena Kazėniene. Iš kitų korespondentų pranešimų aiškėja, kokių kaltinimų sulaukė šie du lietuviai mokytojai.

1932 m. kovo 5 d. nurodoma, kad Trakų valdinę mokytojų seminariją baigusią Tiltų mokyklos mokytoją Eleną Kazėnienę valdžia nušalino nuo pareigų dėl to, kad „…ji buvo nuvykusi pas vyrą Stasį Kazėną į gretimą Krūminių kaimą. Prieš kelias dienas to kaimo vienoje sodyboje buvo susirinkę pasikalbėti žmonės. Policija įtarė, kad tai buvo nelegalus susirinkimas. Apskrities viršininkas E. ir S. Kazėnams skyrė po 300 zlotų baudos kiekvienam arba 14 parų arešto, o Vincui Černiauskui – 500 zlotų arba 30 dienų arešto¹¹. Krūminių kaime sausio mėnesį buvo atidaryta lenkiška mokykla. Buvo paskelbta, kad vaikus mokys ir lietuviškai, bet mokytojas lietuvių kalbos beveik nemokėjo. Nepatenkinti gyventojai nenorėjo vaikų leisti į lenkišką mokyklą ir reikalavo lietuviškos mokyklos. Vasario 13 d. mokytojai S. Kazėnas ir E. Kazėnienė bei kiti kaimo gyventojai gavo šaukimus į Valkininkų policijos nuovadą, ten tardomi, klausinėjami, kas sukvietė nelegalų susirinkimą. Buvo surašytas protokolas, kad Krūminių kaimo gyventojas V. Černiauskas, mokytojas S. Kazėnas ir Tiltų mokytoja E. Kazėnienė sausio ir vasario mėnesiais rengė nelegalius susirinkimus, kuriuose buvo kalbama prieš lenkų valdžią, siūloma neleisti vaikų į lenkišką mokyklą. Visi nubaustieji kaltės nepripažino ir prašė bylą perduoti teismui. Vilniaus apygardos teismas V. Černiausko, mokytojų S. Kazėno ir E. Kazėnienės bylą nagrinėjo 1932 m. spalio mėnesį ir visus kaltinamuosius išteisino¹².

Nuo 1932 m. pagal Lenkijos švietimo ministerijos nurodymus lietuviškos mokyklos privalėjo turėti specialias liaudies mokykloms tinkamas patalpas, veiklą vykdyti atskirame pastate, reikalaujama atitinkamų sanitarinių, higieninių sąlygų. Taip lenkų valdžia siekė dar labiau suvaržyti „Ryto“ draugijos mokyklų veiklą. Jau 1933 m. kovo 15 d. Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdyba pranešė, kad 1932/1933 m. vaivadijų komisijos pripažino netinkamomis, be kitų, ir Tiltų mokyklos patalpas¹³.

Kitame pranešime nurodoma, kad 1933 m. viename lietuviškiausių Vilniaus–Trakų apskrities Valkininkų valsčiuje 1933 m. pavasarį lietuviškos mokyklos veikė tik Naniškėse ir Tiltuose. Visur kitur buvo tik valdinės mokyklos ir ne visur mokydavo lietuviškai¹⁴.

Vis tik „Ryto“ mokykla Tiltuose dar veikė ir 1935 m. Tų metų kovo 11 d. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ gavo Vilniaus švietimo apygardos pranešimą, kad nuo 1935/1936 mokslo metų pradžios dalis mokyklų uždaroma, o kitose, t. t. ir Tiltuose, pareikalauta per du mėnesius parūpinti patalpas, tenkinančias 1932 m. švietimo valdžios parengtus reikalavimus. Tų reikalavimų įvykdyti nebuvo galima. Uždarytų mokyklų patalpos buvo reikalingos įkurti lenkų valdžios mokyklas. Gegužės 11 d. „Ryto“ draugijos valdyba gavo pranešimą, kad pasibaigus 1934/1935 mokslo metams mokykla Tiltuose bus uždaryta¹⁵.

Kitame pranešime nurodoma, kad „Ryto“ draugijos mokykla Tiltuose, kurioje mokėsi daugiau nei 40 vaikų su mokytoja Anastazija Eidukoniene, uždaryta 1935 m. rugpjūčio 31 d.¹⁶.

Uždarius mokyklą, „Ryto“ draugija 1935 m. Martyno Matkevičiaus namuose atidarė skaityklą, kurioje vaikus mokė ta pati mokytoja A. Eidukonienė.

1936 m. sausio 14 d. pranešime rašoma: „Čia dar tebeveikė 1923 m. įsteigta „Ryto“ draugijos mokykla. Atvykėlių trijų eigulių pastangomis atidaryta ir valdinė mokykla. „Ryto“ mokykloje mokėsi 44, o valdinėje 12 mokinių^.“¹⁷. Lenkų valdžios mokykla įsikūrė M. Dobrovolsko namuose, kuriuose iki tol veikė „Ryto“ draugijos mokykla, ir patalpos buvo tinkamos.

Deja, bet skaityklos patalpose mokykla veikė neilgai. 1936 m. kovo 24 d. Apskrities viršininko įsakymu skaitykla Tiltuose uždaryta. Balandžio 25 d. Vilniaus švietimo apygardos įstaiga pranešė „Ryto“ draugijai, kad pasibaigus 1935/1936 mokslo metams bus uždaryta ir „Ryto“ mokykla. Nors dėl skaityklų uždarymo „Ryto“ draugija pateikė skundą Vilniaus vaivadai, bet buvo gautas atsakymas, kad Tiltų skaityklos uždarymas patvirtintas¹⁸.

Neilgai trukus imta drausti ir Šv. Kazimiero draugijos skyrių veikla. 1937 m. vasario 6 d. Vidaus ministerija patvirtino Vilniaus vaivados sprendimą dėl Šv. Kazimiero draugijos skyrių veiklos sustabdymo. Nuo tada Vilniaus–Trakų apskrityje, be anksčiau uždarytų 16 skyrių, negalėjo veikti skyriai dar 54 vietovėse, t. t ir Tiltuose¹⁹.

Dar dvi „Vilniaus Golgotoje“ rastos žinutės siekia 1939 metus.

1939 m. pradžioje okupuotame krašte buvo duota teisė pageidauti pradinių valdinių mokyklų su dėstomąja lietuvių kalba. Sausio 10 d. Valkininkuose mokinių tėvai pasirašinėjo deklaracijas ir 500 išsiuntė Vilniaus švietimo inspekcijai. Deklaracijas pasirašė ir Tiltų mokinių tėvai, prašydami įvesti dėstomąją lietuvių kalbą Tiltų mokykloje. Bet birželio mėnesį švietimo valdžios atsakymai dėl dėstomosios lietuvių kalbos buvo beveik visi vienodi: „Vilniaus kuratorija mokyklose įvedanti dėstomąją valstybinę kalbą, o lietuvių kalbą paliekanti kaipo atskirą ir neprivalomą mokymo dalyką. Esą, beveik niekur neatsirado 40 vaikų, be to, gyventojai deklaracijas įteikę ne individualiai. Žmonės jas siuntė per įgaliotinius ir viename voke. Žmonėms palikta teisė skųstis aukštesnei valdžiai“²⁰.

Kitame pranešime kalbama apie jaunimo vakarą, kurį padėjo organizuoti mokytoja Malinauskaitė: „1939 m. birželio 13 d. Tiltai. Šio kaimo jaunimas, padedant valdinės mokyklos mokytojai Elenai Malinauskaitei surengė pirmą viešą vakarą Tiltuose. Norint gauti leidimą, o mokytojai iš valdžios neturėti nemalonumų, reikėjo vaidinti ir lenkišką pjesę. Buvo pasirinkta Aleksandro Fromo-Gužučio 5 veiksmų drama „Ponas ir mužikai“. Lenkiškas vaidinimas buvo trumpesnis. Visi vaidintojai scenoje pasirodė pirmą kartą. Vakaras pavyko“²¹.

Kaimo gyventojų prisiminimuose šios mokytojos vardas buvo Malvina, ji į Tiltus atvyko iš Švenčionių, buvo baigusi mokslus Lenkijoje. Mokytoja buvo veikli, gabi, gera organizatorė, artimai bendravo su jaunimu. Mokykloje – gana griežta. Mokė lenkų kalbos, istorijos, geografijos, giedoti Lenkijos himną, melstis lenkiškai ir lietuviškai. Vyko pamokos ir lietuvių kalba, bet jų buvo daug mažiau. Mokytoja turėjo radijo imtuvą, paklausyti mišių transliacijos prisirinkdavo pilna pirkia žmonių. Buvę mokiniai prisiminė, kai Lietuva atgavo Vilniaus kraštą, jie per radiją klausėsi Vasario 16-osios minėjimo. Mokytoja vaikus tebemokė ir išvyko tik pasibaigus mokslo metams.