Koklis su Radvilų herbu

Dr. Gabrielė Jasiūnienė, Trakai, istorijos žurnalas „Voruta“, Nr.2, 2025

Archeologinių kasinėjimų metu rasti radiniai – aktualūs heraldikos tyrimų šaltiniai

Vakarų Europoje heraldikos tyrimai turi pakankamai senas tradicijas, išplėtotą šaltinių bei tyrėjų bazę. Tuo tarpu Lietuvoje dėl nepriklausomybės paradimo, politinių sąlygų ir kitų aplinkybių heraldikos tyrimai pradėti palyginti neseniai. Mūsų šalies tyrėjų dėmesys daugiausiai krypsta į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau –  LDK), Abiejų Tautų Respublikos laikus.

Tiesa, ti­riama XX–XXI a. Lietuvos heraldika, valstybės, miestų ir miestelių heraldiniai ženklai, herbai. Vykdomi gana nuoseklūs bajorų heraldikos tyrimai. Formuojasi šaltinių bazė – dažniausi ir gausiausi šaltiniai yra herbiniai antspaudai, nagrinėjami asmenų genealoginiai medžiai, knygų grafikoje vaizduojami heraldiniai simboliai arba herbai, herbais puošti daiktai, antkapiai ir kt. Derėtų nepamiršti ir herbynų, ypatingai senųjų. Tyrinėjantys valstybės, miestų ir miestelių heraldiką analizuoja ne tik herbinius antspaudus, tačiau miesto teisių suteikimo privilegijas, Lietuvos heraldikos komisijos protokolus ir ikonografiją. Didžioji dalis šaltinių yra saugomi atminties institucijose, daugiausiai muziejuose, kur buvo atvežti arba juos perdavė privatūs asmenys. Šiame straipsnyje akcentuojama, kad nederėtų pamiršti neatrastos heraldikos tyrimų šaltinių dalies, kuri ilgą laiką slėpėsi po žeme ir tyrėjų akis pasiekė tik po archeologinių kasinėjimų. Iš vienos pusės archeologinių tyrimų metu rasti radiniai, pavyzdžiui, signetiniai žiedai, herbiniai kokliai arba jų fragmentai, gali papildyti heraldikos šaltinių bazę. Kita vertus, rekonstruojant, tyrinėjant bei eksponuojant tokio pobūdžio šaltinius yra svarbios heraldikos bei sfragistikos žinios. Tai gana puiki terpė bendradarbiauti heraldikos specialistams ir archeologams, muziejininkams, kitų sričių specialistams. Straipsnyje siekiama trumpai pristatyti šią heraldikos šaltinių bazę – archeologinių tyrimų metu rastus herbais ir heraldiniais ženklais puoštus radinius.  Darbe pristatomi tik reprezentatyviausi tyrimo temą atliepiantys šaltiniai.

Kokie archeologiniai radiniai gali būti vertingi heraldikos tyrimuose?

Heraldikos tyrimuose patys vertingiausi yra geriausiai išlikę, kuo mažiau fragmentiški archeologiniai radiniai. Nuosekliai tyrinėjant šiuos šaltinius, esant galimybei, reikėtų analizuoti ne tik herbynų medžiagą, tačiau lyginti juos su kiek įmanoma platesne šaltinių baze – antspaudais, portretuose ar knygų grafikoje vaizduojamais herbais, ikonografija ir pan. Tokiu būdu gaunamas optimalus rezultatas.  Galima išskirti keletą rūšių radinių, ant kurių vaizduojami heraldiniai ženklai arba herbai. Vieni daiktai naudoti buityje, kasdieniame gyvenime, o kiti – puošė pastatų vidų arba išorę. Tai monetos, signetiniai žiedai, įvairūs daiktai, pastatų eksterjero ir interjero detalės ir pan.

Pinigai visais laikais vaidino gana svarbų vaidmenį žmonių gyvenime. Nenuostabu, kad ant jų buvo ir iki šių dienų yra vaizduojami gana svarbūs šalies simboliai. Heraldinius ženklus galima pamatyti ant archeologinių kasinėjimų metu rastų monetų. Dalis monetų rastos kaip pavieniai objektai, o kitos – galėjo būti lobių dalis. Dažniausiai monetų aversuose vaizduoti tuo metu valdžiusį valdovą simbolizuojantys ženklai, o reversuose – valstybės heraldiniai simboliai. Pavyzdžiui, Joniškio rajone ant Kalnelio kaimavietėje rastos 1570 m. Žygimanto Augusto dvidenario monetos averso iškalta ,,1570” data, kurią per vidurį kerta Žygimanto Augusto monograma ,,SA“ – Sigismundus Augustus. Monograma karūnuota karališkąja karūna. Reverse pavaizduotas LDK herbas raitelis ant žirgo – Vytis, o po žirgo papilve romėniškas skaičius ,,II“ [1] .

Šiame muziejuje saugomas ir toje pačioje  teritorijoje rastas ir 1756 m. Augusto III Sakso pusantrokas[2]. Monetos averse vaizduojamas – valdovo portretas ir lotyniška legenda ,,D G AUGUSTUS III REX POLONIARUM“ – Dievo malone Augustas III karalius Lenkijos. Reverse pavaizduotas Lenkijos erelis su karūna ir data ,,1756“.

Herbai ir heraldiniai ženklai vaizduoti ir ant archeologinių kasinėjimų metu rastų signetinių žiedų. Lietuvos muziejuose saugoma nemažai itin ankstyvais laikotarpiais datuotinų žiedų, kurių praplatintose dalyse vaizduojamos įkartos, geometrinės figūros ir kiti simboliai. Vėlgi dėl tokių ženklų kyla abejonių. Tikėtina, kad dalis jų buvo tam tikri nesuheraldinti nuosavybės simboliai, galbūt, miestiečių naudoti gmerkai, o kita dalis – tikrieji heraldiniai ženklai ir pagal heraldikos taisykles sudaryti, kilmingiesiems priklausę paveldimi herbai. LDK sfragistikos tradicijoje, ypatingai bajorų tarpe, buvo naudojami dviejų rūšių spaudai – signetiniai spaudai – žiedai ir šiandieninius spaudus primenantys įrankiai. Pirmieji neretai vadinami tik signetais arba signetiniais žiedais. Jų akyje būdavo išraižyti savininko herbai, inicialai arba monograma. Tokie signetiniai spaudai-žiedai aktualūs tiek juridiniu požiūriu, tiek kaip unikalūs juvelyriniai dirbiniai, pagaminti iš įvairių tauriųjų ir netauriųjų metalų ar net gintaro[3]. Tikėtina, kad tokių radinių atminties institucijų saugyklose galima rasti ne vieną. Pavyzdžiui, Nacionaliniame muziejuje LDK valdovų rūmuose saugomas XIV a. pab. – XV a.  laikotarpiu datuotinas signetinis žiedas[4], rastas kasinėjant rūmų teritoriją. Žiede išraižytas kryžius sujungtas su stačiakampiu ir jį kertančia statmena linija. Muziejininkų nuomone, šis simbolis yra kunigaikščio Kaributo giminės ženklas[5].  Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugomas XVI a. datuojamas gintarinis signetinis žiedas[6]. Kitas pavyzdys yra saugomas Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje ir datuojamas apytiksliai XVI a. – XVII a.  Tai signetinis žiedas su herbu[7], kuriame esančiame skyde išraižytas į kairę (heraldinę dešinę) pusę žiūrintis paukštelis. Virš herbo skydo savininko inicialai ,,IN“. Paminėtina, kad žiedas buvo rastas XX a. 4 dešimtmetyje Aukštadvario kaimo lauke. Šis signetinis žiedas išraižytas gana primityviai, greičiausiai vietinio meistro. Simbolio kilmė kelia klausimų. Iš vienos pusės, tai gali būti vietinės kilmės ženklas. Iš kitos pusės, gali būti ir nevykęs bandymas  pamėgdžioti lenkišką Gulbės (lenk. Łabędź) herbą.

Kasinėjimų metu randami ir kiti įdomūs heraldiniais ženklais ir herbais pažymėti radiniai. Vieni iš jų randami itin gerai išlikę, o kitus, deja, tenka rinkti iš gabalėlių kaip mozaikas. Dėmesio vertas pavyzdys –  Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugoma XVII a. II pusės lėkštė[8], kurios fragmentai buvo rasti kasinėjant Vilniuje Vilniaus gatvėje esančią teritoriją. Matyti, kad po restauravimo lėkštė buvo sudėliota iš atskirų fragmentų. Viename jų vaizduojamas gana mėgėjiškai išpieštas herbas, kurio skyde vaizduojamos dvi statmenai stovinčios žuvys.. Tikėtina, kad tai yra Vadvičo (lenk. Wadwicz) herbas. Virš herbo skydo – karūnėlė, o iš šonų jį supa palmės šakelės. Dešinėje pusėje (heraldinėje kairėje) yra išlikusios dvi raidės ,,Ͷ“ (viršuje) ir ,,V“ (apačioje). Derėtų akcentuoti, kad heraldikoje raidės žymėdavo savininko vardą, pavarę, užimtas pareigybes ir/arba pelnytus titulus. Raidžių skaitymo tvarka – nuo viršaus iš kairės į dešinę. Savaime suprantama, kad problematiška nustatyti šio herbą savininką. Kita vertus, Kaspero Niesieckio herbyne nurodoma, kad Vadvičo (lenk. Wadwicz) herbą turėjo tokios giminės kaip Adamkavičiai (Adamkovičiai), Montygierdai, Naruševičiai ir kiti[9].

Šiaulių ,,Aušros“ muziejuje saugomas Liesių dvarvietėje rastas XVI a. spaudo padas[10].. Nors radinys gana prastos kokybės, tačiau matyti, jog jo vaizdulyje Renesanso skyde išraižytas kentauras su lanku ir strėle rankoje, jo uodega – arklio, po papilve yra trišakis. Tai Kentauro  herbas. Virš herbinės figūros matoma raidė ,,D“. Tuo tarpu Nacionaliniame muziejuje LDK valdovų rūmuose saugomas gana fragmentiškas, tačiau įdomus radinys – raudono vaško antspaudo fragmentas[11]. Jis buvo rastas kasinėjant Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijoje buvusį rūmų tualetą – latriną.  Išlikusiame XVI a. antspaudo fragmente matyti erelio uodegos dalis. Tikėtina, kad tai Lenkijos Karalystės herbo dalis..

Paminėtina, kad heraldiniai ženklai galėjo būti vaizduojami ir pastatų interjere, arba eksterjere. Dėmesio vertos dvi Nacionaliniame muziejuje LDK valdovų rūmuose saugomos  XV a. grindų plytelės su heraldiniais ženklais. Pirmoji –  XV a.  grindų plytelė[12], kuri buvo rasta kasinėjant Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritoriją. Ant kvadrato formos molinės plytelės vaizduojamas ankstyvosios Gotikos skydas su trimis sujungtais medžiokliniais ragais. Tai Trijų ragų (lenk. Trąby) herbas.. Kita šiame muziejuje saugoma ir mūsų tyrimui aktuali grindų plytelė datuotina XV a. viduriu ir buvo rasta taip pat tyrinėjant Vilniaus Žemutinės pilies teritoriją. Kvadratinė grindų plytelė buvo pagaminta iš rausvo molio[13]. Joje pavaizduotas herbinis skydas ir į dešinę pusę (heraldinę kairę) žiūrinti ugnimi spjaudanti liūto galva. Herbas beveik toks pat kaip Zadora (lenk. Zadora) herbas, tačiau liūto galva vaizduojama priešingoje pusėje.

Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugoma XVII a. smiltainio karnizo dalis su Vazų herbu[14]. Matyti, kad herbo kartušas gana gausiai ornamentuotas, puoštas. Ovalo formoje vaizduojama Javų pėdas (Vaza), o virš kartušo – karūnėlė.

Analizuojant šią temą nederėtų pamiršti turbūt vienų gausiausių ir vizualiai reprezentatyviausių archeologinių radinių – herbinių koklių. Europoje koklinių krosnių statybos prasidėjo XIII a., o LDK ankstyviausių puodyninių koklių liekanos siekia XIV a. pabaigą – XV a. Koklių puošyboje neretai naudoti heraldiniai motyvai, kuriais demonstruota valdžia, genealogija ir kiti ryšiai[15]. Įdomu, kad koklinės krosnys atliko dvi funkcijas – šildė ir puošė. Ypatingai iš puošnių koklių sudarytos krosnys  įvairiais laikotarpiais buvo  statomos reikšmingiausiose namų patalpose. Koklinės krosnys  buvo aukščiausio lygio meistrų darbo vaisius. O šią prabangą galėjo leisti ne kiekvienas – dažniausiai valdovai, didikai, bajorai arba turtingi miestiečiai[16]. Herbų ir heraldinių ženklų atsiradimas koklių dekore siejamas su XVI a. Remiantis šaltiniais, tokiuose kokliuose vaizduoti ne tik valstybės, tačiau miestų ir asmenų herbai. Apytiksliai apie XVII a. herbiniuose kokliuose greta asmenų herbų pradedami vaizduoti jų inicialai, pirmosios užimamų pareigybių ar titulų raidės. Tokiu būdu, buvo galima matyti savininko priklausymą giminei, šeimai, pelnytus titulus, užimtas pareigybes ir pan. Laikui bėgant galima nustatyti netgi konkretų asmenį, kuriam koklis yra skirtas. Tai naujų, besikeičiančių heraldikos tradicijų padarinys[17]. Pažymėtina, kad kokliai su heraldiniais ženklais neretai randami dvarų teritorijų archeologinių kasinėjimų metu.  Vieni kokliai yra gana fragmentiški, neretai dėl to problematiška atlikti išsamią jų analizę. Pavyzdžiui, Kelmės krašto muziejuje saugomas apytiksliai XVI – XVII a. herbinio koklio fragmentas[18], kuriame matomas kryžius ir pusė pasagos. Koklis rastas kasinėjant Kelmės dvaro teritoriją. Tuo tarpu, Trakų istorijos muziejuje saugomas gana neblogai išlikęs žalsvai glazūruoto herbinio koklio fragmentas[19], kuris datuotinas apytiksliai XVI – XVIII a. Koklis buvo rastas kasinėjant Oginskių rūmų ir ūkinio pastato liekanas Trakų rajone. Koklyje tarp dviejų sukryžiuotų palmių šakelių  vaizduojama vartus primenančios laužytos figūros, statmenos linijos, kryžmos ir dviejų pusapvaliai lenktų linijų kompozicija. Tikėtina, kad tai Oginskių herbo „Vartai“ (lenk. Brama) heraldinė figūra. Virš jos – kunigaikščių titulą simbolizuojanti kunigaikštiška kepurė.

Tačiau kartais pasiseka rasti visiškai arba beveik visiškai išlikusį koklį. Pastarieji yra itin vertingi šaltiniai tyrinėjant valstybės, miestų ar asmenų heraldiką, heraldinio ženklo kaip reprezentanto vaidmenį, heraldikos reikšmę ir jos kismą. Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugomas XVI a. vidurio – XVII a. antrosios pusės  koklis[20], kuriame vaizduojama dvigalvio erelio bei aštuoniakampės žvaigždės su pusmėnuliu kompozicija. Žinoma, kad  šešiakampės žvaigždės ir pusmėnulio heraldinės figūros vaizduotos Lelivos (lenk. Leliwa) herbe[21]. Taigi lieka neatsakytas klausimas, ar šiame koklyje vaizduotos minėto herbo heraldinės figūros, ar individualizuotos? O galbūt, vaizduojant žvaigždę įsivėlė neatidumo klaida.

Kelmės krašto muziejuje saugomas Kelmės dvaro teritorijoje atkastas apytiksliai XVI a. herbinis koklis (karūnėlė)[22]. Koklyje Renesansiniame skyde vaizduojamas į kairę (heraldinę dešinę) pusę žiūrintis Lenkijos karūnuotas erelis su apipinta Žygimanto Senojo monograma (S) – Sigismundus. Būtina paminėti, kad iš viršaus skydą laiko skydininkas – žmogus, kurio kojos kyšo skydo apačioje.

Kėdainių krašto muziejuje saugomas apytiksliai XVII a. antrosios pusės herbinis koklis su Lapino (lenk. Lis) herbu, kuris buvo rastas Kėdainiuose Senojoje gatvėje[23]. Žalsva glazūra glazūruotame koklyje įmantrių formų skyde vaizduojama strėlė su dviem kryžmomis. Virš herbo skydo – greičiausiai grotelinis šalmas su karūnėle. Šalmo papuošalas – trys stručio plunksnos. Iš šonų herbą supa akanto lapų skraistė, augaliniai motyvai, gėlės.

Apie XVII a. LDK heraldikos tradicijose greta asmenų herbų pradedami vaizduoti jų inicialai, pirmosios užimamų pareigybių ar pelnytų titulų raidės. Ši tendencija matoma ir herbiniuose kokliuose. Pavyzdžiui, Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugomas Biržuose rastas XVII a. datuotinas koklis[24]. Jame tarp dviejų kaspinu perrištų palmių šakų vaizduojamas juodas heraldinis erelis su karūna, ant jo krūtinės herbinis skydas herbu „Trys ragai“ (lenk. Trąby). Iš šonų erelį supa raidės „L.C.M.B.“, o apačioje po jo kojomis yra data „1682“. Galimai šis herbas priklausė paskutiniajai Biržų ir Dubingių Radvilų giminės atstovei – Liudvikai Karolinai Radvilaitei, kuri buvo ištekėjusi už Brandenburgo markgrafo Liudviko[25]. Įdomu, kad Erelis Radvilų heraldikoje atsirado dar XVI  a., kuomet  1518 m. vasario 25 d. buvo paskelbtas Šventosios Romos imperatoriaus Maksimilijono I dokumentas. Juo Mikalojus Radvila tapo Imperijos kunigaikščiu Medilo ir Goniondzo valdose. Po šio paskelbimo buvo pakeistas ir Radvilų herbas. Šalia 1413 m. Horodlėje gauto Trijų Ragų (lenk. Trąby) herbo atsirado Erelis. Senasis herbas pradėtas vaizduoti ant Erelio krūtinės[26].

Trakų istorijos muziejuje saugojamas XVII a. herbinis koklis[27], rastas kasinėjant Oginskių rūmų ir ūkinio pastato liekanas. Žalia spalva glazūruotame koklyje tarp dviejų kaspinu perrištų palmių šakelių vaizduojama  šakelių  vartus primenančios laužytos figūros, statmenos linijos, kryžmos ir dviejų pusapvaliai lenktų linijų kompozicija. Tikėtina, kad tai Oginskių herbo „Vartai“ (lenk. Brama) heraldinė figūra. Virš jos – kunigaikščių titulą simbolizuojanti kunigaikštiška kepurė. Iš šonų matomos raidės – M. O. W. T, reiškiančios Marcian Oginski wojewoda Trocki – Marcijonas Oginskis Trakų vaivada.

Vietoje išvadų

Akcentuotina, kad straipsnyje aptarti tik keletas tyrimo temą iliustruojančių archeologijos radinių: vieni jų naudoti buityje, kasdieniame gyvenime, o kiti – puošė pastatų vidų arba išorę. Tai monetos, signetiniai žiedai, įvairūs daiktai, pastatų eksterjero ir interjero detalės ir pan. Tikėtina, kad didelė dalis tokių radinių dar laukia tyrinėtojų dėmesio ne tik atminties institucijų saugyklose, tačiau galbūt ir pasislėpę po žeme. Tenka pripažinti, kad tokie archeologinių kasinėjimų metu rasti herbais ir heraldiniais ženklais puošti radiniai neretai būna pavieniai arba negausiomis grupėmis. Neretai juos, pavyzdžiui, herbinius koklius tenka sudėlioti iš atskirų fragmentų, remiantis  panašiais pavyzdžiais. Tokiu atveju itin praverčia heraldikos, sfragistikos, numizmatikos specialistų žinios, atliktų tyrimų medžiaga. Šis darbas reikalauja ne tik didelio kruopštumo, tačiau tikros detektyvo akies sprendžiant rimtą rebusą.

[1] Žygimanto Augusto dvidenaris, 1570 m., Šiaulių ,,Aušros“ muziejus, ŠAM I–A 323/122.

[2] Augusto III pusantrokas, 1756 m., Šiaulių ,,Aušros” muziejus, ŠAM I–A 323/98.

[3] Rimša, Edmundas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai. Vilnius, 1999, p. 32–33.

[4] Žiedas, XIV a. pab. – XV a. pr., Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, M-1710.

[5] Signetinis žiedas, [interaktyvus], [žiūrėta 2025 01 29]. Prieiga per internetą: < https://www.valdovurumai.lt/lt/savaites-eksponatai/i/786/signetinis-ziedas/ >.

[6] Gintarinis signetinis žiedas, XVI a., Lietuvos nacionalinis dailės muziejus,  AR488:8. Nuoširdžiai dėkoju Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Palangos gintaro muziejaus direktorei dr. Sigitai Bagužaitei-Talačkienei už nuorodą į šaltinį ir vertingas konsultacijas.

[7] Signetinis žiedas, XVI – XVII a., Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus, Nas-656.

[8] Lėkštė, XVII a. II p., Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, TKK 4912.

[9] Niesiecki Kasper, Herbarz polski, wyd. Jan Nep. Bobrowicz, t. 9, w Lipsku, 1842, s. 210.

[10] Spaudo padas, XVI a., Šiaulių ,,Aušros“ muziejus, ŠAM I–A 319/1.

[11] Raudono vaško antspaudo fragmentas, XVI a., Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, radinio inv. Nr. 800.

[12] Grindų plytelė, XV a., Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, LDKVR VRA 2/KA 2:2.

[13] Grindų plytelė, XV a. vidurys, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, LDKVR VRA  Pl 169.

[14] Karnizas su Vazų herbu, XVII a., Lietuvos nacionalinis muziejus, AV 97/442.

[15] Rackevičius, Gintautas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Vilniuje. XVI a. koklinių krosnių rekonstrukcija XVI a. koklių katalogas. Vilnius, 2012, p. 14–15.

[16] Kuncevičius, Albinas. Rackevičius, G. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai Vilniuje : XVI a. koklinių krosnių rekonstrukcija. XVI a. koklių katalogas: recenzija. Lietuvos archeologija, 2013, t. 39, p. 343–348.

[17] Plačiau: Jasiūnienė, Gabrielė. Genealoginiai ryšiai Žemaitijos bajorų heraldikos šaltiniuose XVI a. antroje pusėje-XVIII a. Bibliotheca Lituana, Vilnius, 2019, Nr. 6, p. 148–166.

[18] Herbinio koklio fragmentas, apytiksliai XVI–XVII a., Kelmės krašto muziejus, KKM I 1287.

[19] Herbinio koklio fragmentas, apytiksliai XVI–XVIII a., Trakų istorijos muziejus, TIM A 1932.

[20] Koklis su dvigalviu ereliu ir heraldiniais ženklais, XVI a. vidurys – XVII a. pabaiga, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, TKK 4986.

[21] Niesiecki Kasper, Herbarz polski, wyd. Jan Nep. Bobrowicz, t. 6, w Lipsku, 1841, s. 39–40.

[22] Koklis su Lenkijos herbo figūra – ereliu ir Žygimanto Senojo monograma (S),  ~XVI a. Kelmės krašto muziejus, I–894. Nuoširdžiai dėkoju Kelmės krašto muziejaus direktorei p. Danutei Žalpienei už vertingą šaltinį.

[23] Koklis su Lapino (lenk. Lis) herbu, apytiksliai XVII a. II pusė, Kėdainių krašto muziejus,  Kė KM A 113. Nuoširdžiai dėkoju Kėdainių krašto muziejaus rinkinių kuratoriai p. Ritai Vertelienei už konsultacijas.

[24] Koklis su Radvilų herbu, apytiksliai XVII a., Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, TKK 2286.

[25] Liudvika Karolina Radvilaitė, [interaktyvus], [žiūrėta 2025 03 20]. Prieiga per internetą: < https://www.mle.lt/straipsniai/liudvika-karolina-radvilaite>.

[26] Petrauskas, Rimvydas. Galia ir tradicija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos. Vilnius, 2016, p. 282.

[27] Koklis su Oginskių herbu, XVII a., Trakų istorijos muziejus, TIM A 266.