Pagrindinis puslapis Istorija 95 metai, kai prie Širvintų ir Giedraičių sprendėsi Lietuvos likimas

95 metai, kai prie Širvintų ir Giedraičių sprendėsi Lietuvos likimas


Giedraičių centre daugiau kaip aštuoniasdešimt metų stūkso žuvusiųjų atminimą įamžinantis paminklas. U. Mikaliūno nuotr.

Ignas  MEŠKAUSKAS, Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ ordininkas

Šiomis dienomis sukanka 95  metai, kai prie Širvintų ir Giedraičių sprendėsi Lietuvos likimas. Po Suvalkų sutarties sulaužymo 15 tūks. Želigovskio armija, susidedanti iš l-sios lietuvių-gudų divizijos, 13-ojo Vilniaus ulonų pulko užėmę sostinę Vilnių, toliau puolė šiaures vakarų kryptimi, užėmė  trečiąją dalį Lietuvos teritorijos. Lietuvos valstybė atsidūrė ties išnykimo riba.  Jaunutei Lietuvos kariuomenei  mūšiuose ties Širvintais ir Giedraičiais  puolimą pavyko sustabdyti. Lapkričio 19-21 d. lenkai buvo sumušti. Lietuvos kariuomenė pradėjo kontrpuolimą. Kautynių metu pro kairįjį fronto sparną prasiveržė Mstislavo Butkevičiaus  kavalerijos brigada. Persikėlusi ties Kavarsku per Šventąją, plėšikaudama pasuko į Vidurio lygumą, prie Nevėžio iki Nobelio laureato Česlovo    Milošo  gimtinės senelių dvaro.  Šauliai sujudo tartum paliestas bičių avilys. Pirmieji traukiantiems prie Nevėžio krantų pastojo kelią Truskavos šauliai. Iki šio laiko išaiškintos ne visos susidūrimo aplinkybės. Skelbiama, kad  žuvo du šauliai – Jonas  Ambruožas ir Stasys Klimaitis,  kurių portretai  tarpukario metu kabėjo Ramygalos progimnazijos salėje. Tačiau vietiniai, tremtinė Valonienė Vincė, kuri parodė žuvusio Jono Ambruožo kapą Truskavos kapinėse  ir karys savanoris Vaclovas Janionis tvirtina, kad lenkų rateliai kardais sukapojo tris šaulius. Jonas Ambruožas palaidotas Truskavos kapinėse, Stasį Klimaitį išsivežė savieji, į Vadoklius,  ir trečią išsivežė giminės kažkur toliau.

       Tiek Truskavos  šauliai apmokėjo  už šeimininko atvykimą į savo dvarą.  Tarpukario šaulys, mokytojas, sulaukęs 92 m. Jonas Minkevičius,  mokytojavęs šioje apylinkėje,  pasakodavo, kaip gyrėsi dvaro tarnai, kad buvo atjojęs šeimininkas su lenkų brigada, ir pauliavojęs naktį išjojo atgal. Tikėtina, kad dvaro šeimininkas su brigada buvo kartu atjojęs, nes jo šeima buvo persikėlusi į Vilnių 1920 m.,  kur būsimasis  laureatas mokėsi lenkiškoje Zigmanto Augusto gimnazijoje.  Kaip ir dauguma dvarininkų ,  jis buvo unijinės valstybės šalininkas. Kaip pats laureatas pripažįsta, jo tėvas priklausoė POW, buvo kelių inžinierius ir raitelių brigadoje buvęs ne eiliniu. Iš nostalgijos    pasuko į savo dvarą. Iš karo veiksmų žemėlapio matyti, kad lenkų  kavalerijos brigada persikėlusi per Šventąją neklaidžiojo, tiesiai vyko prie Nevėžio ir pasiekusi  jo krantus ties Kėdainiais pasuko tuo pačiu maršrutu atgal. Vijosi  juos iš paskos  Dotnuvos  Žemės ūkio technikumo  stiprus šaulių būrys, vadovaujamas  V. Ruokio, bet jie iš Kėdainių krašto jau buvo pasitraukę.

             Grįžtančiai raitelių brigadai ties Troškinais drįso pastoti kelią 20 šaulių. Po susirėmimo penki šauliai pateko į nelaisvę ir buvo sušaudyti prie vienuolyno sienos. Jų  drąsą liudija prie sienos atminimo lenta. Tiek buvo pralieta lietuviško kraujo.

     Laureato senelis  Eugenijus Edvardas Artūras buvo 1861 m. sukilėlis, priklausė prie vadovaujančių  sukilėlių, buvo Zigmanto Sierakausko adjutantas, abi tautos siekė laisvės kartu, o tėvui lemta  būti pilsudskininku,  siekti unijinės  valstybės, tautą  paversti Lenkijos vasalu.

      Lenkų kavalerijos rotmistras apie susidūrimą su  Troškūnų šauliais   rašė: „Lapkričio 22 d. po valandą trukusių kautynių su partizanais gausiai sutelktais Troškūnuose, brigada užėmė miestelį.“ Kitas reido dalyvis taip pat tvirtino „brigada užėjo gausius šaulių telkinius /…?  Jie apšaudinėjo eskadronus iš miškų pakraščių /…./šaudė taikliai ir nesidavė lengvai nuvejami. Šaulius rėmė vietos gyventojai/../ jie buvo krašto gynėjai, o mes – ‚‘‘ priešiški užpuolikai. „Šaulių  priešinimąsi pripažino ir  lenkų  13  ulonų  pulko mjr. S. Aleksandravičius – „turėjome nuostolių nuo jų partizanų „šaulių“. Sekė mus iš uždangos, iš miškų, pakraščių ar iš už pelkių mus apgaudinėjo. Paimti į nelaisvę su ginklu rankose ir nuteisti sušaudyti – neleisdavo sau užrišti akių. Mirdavo drąsiai ir su orumu atiduodami gyvybes atskirumo ir nepriklausomybės idėjai“.

      Šauliai pačiam priešui paliko gerą tėvynės gynėjų  įvaizdį, o mums pamoka, kad armiją lengviau nugalėti, negu  ginkluotą sušaulintą, tautą.

         Šiandieną, kada ieškoma sprendimų, kaip galėtume pasipriešinti galimai agresijai, kaip apginkluoti tautą   ir Seime  vyksta debatai, ar suteikti šauliams teisę įsigyti ir laikyti automatinius ginklus, teisingiems sprendimams priimti tenka prisiminti tautos istorinius fragmentus, kaip artojai, palikę lauke arklus, šoko su ginklu pasitikti priešą.

         Stovint Truskavos kapinėse prie vargano, samanoto savųjų pastatyto paminklėlio, po kuriuo dūla drąsuolio kaulai, žvelgiant nuo kapinių aukštumos į Via Baltiką, nesibaigiančias mersedesų voras, kažkur po paširdžiais pajunti  pakibusį akmenį   –  negražinta  skola.

Naujienos iš interneto