Pagrindinis puslapis Autoriai Latvių tapytojo Māris Čačka kūryba – tai potėpio ir spalvos poezija

Latvių tapytojo Māris Čačka kūryba – tai potėpio ir spalvos poezija

Latvių tapytojo Māris Čačka kūryba – tai potėpio ir spalvos poezija

Prof. dr. Remigijus Venckus, Vilnius Tech – Vilniaus Gedimino technikos universitetas, www.voruta.lt

Latvių meno kuratorius ir vadybininkas Māris Čačka yra žinomas kaip Daugpilio Marko Rothko meno centro direktorius. Kiek rečiau kultūros pasaulį pasiekia žinia, kad jis taip pat yra ir puikus dailininkas.

                      Savo tekstų skaitytojams pirmiausiai turiu prisipažinti, kad M. Čačkos kūryba man yra neblogai pažįstama, su menininku palaikome kolegiškus ryšius. Esame ne kartą susitikę ir bendravę tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje. Neabejotinai galiu tikėtis, kad daug kam gali atrodyti jog rašymas apie pažįstamą autorių gali būti neobjektyvus. Aš manau, kad yra ir kita rašymo apie pažįstamą menininką pusė: galima papasakoti daugiau ir detaliau nei tuo atveju, kai stebimas tik kūrinys ir menotyrininkas niekada nėra girdėjęs autoriaus balso. Tad toliau skaitykite, pakankamai asmenines, mano kritines pastabas apie Latvijos dailininko kūrybą.

M. Čačkos kūriniai – tai lyg platūs ir kintantys kraštovaizdžiai, kuriais galima vaikštinėti nuolat keičiant savo judėjimo trajektoriją ir žvilgsnio kampą.

                      Kelis kart ir net pakartotinai stebėdamas menininko paveikslus bei galvodamas apie kūrybos formą arba joje plėtojamą filosofinę mintį, vis tik nusprendžiau daugiau dėmesio skirti ne pavienio kūrinio aprašymui arba jo temos išskyrimui, bet parodyti bendrą, tik M. Čačkai būdingą, kūrybos žemėlapį. Taip pat negaliu slėpti simpatijos abstrakčiajam paveikslui. Aš jį visuomet vertinu labiau už figūratyvį pasaulio atvaizdavimą.

                    M. Čačkos abstrakčioji kūryba yra hibridinė. Tarpusavyje harmonizuojant skirtingas technikas susidaro savitos nuorodos į tapybą. Dėl šios priežasties apie jo kūrinius plačiau kalbėsi taip, lyg jie atitiktų eksperimentinės tapybos laukui būdingas charakteristikas, kuriame pagrindinis vaidmuo atitinka potėpiui ir spalvai.

                    M. Čačkos kūriniai – tai lyg platūs ir kintantys kraštovaizdžiai, kuriais galima vaikštinėti nuolat keičiant savo judėjimo trajektoriją ir žvilgsnio kampą. Čia galima sutikti begalines lygumas ir daubas, apžėlusias aukštikalnes ir plynaukštes, dykumas ir pačias vandeningiausias platumas. Viskas priklauso nuo mūsų, į paveikslą žvelgiančių meno vartotojų. Verta kiekvienam iš mūsų (t. y. sau pačiam) užduoti klausimą apie tai ką regime paveiksluose, kokias formas įžiūrime ir asociacijas sukelia vienokia ar kitokia tariamų potėpių bei spalvų koncentracija. Viskas priklauso nuo to, kiek mes sugebame skirti laiko M. Čačkos paveikslų apžiūrinėjimui ir kiek mes galime nevaržyti savo vaizduotės bei leisti jai lakioti nesibaigiančiais, autoriaus kūriniuose suformuotais toliais.

                      Nors iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, kad M. Čačka yra tariamo potėpio ir spalvos meistras, tačiau šios dvi kūrybos generalinės linijos rungiasi tarpusavyje. Labiausiai mano dėmesį patraukia plokštumoje formuojama savitų potėpių iliuzinė sistema.

Paveiksluose yra metodiškai formuojama spalvinė gama, kurią aš pavadinčiau vientisai nuosaikia.

                      Viena vertus, atrodo, kad spalva yra klojama nerangiu ir autoriaus norams nepaklūstančiu teptuku. Antra vertus, atrodo, kad šis klojinys yra savarankiškas, tarytum turintis sąmonę ir bent jau dalinę autonomiją nuo paties kūrinio autoriaus. Trečia vertus, kai yra žvelgiama į bendrą kūrinių kolekciją, akivaizdžiai galima pastebėti išplėtotą tikslinę meninės kalbos programą. T. y. nerangūs, nevienakrypčiai, nepaklūstantys geometrijos taisyklėms (ar kone matematikai būdingam konkretumui) tariami potėpiai, atrodo, juda ir kiekvienas iš jų demonstruoja savo neįprastą individualumą. Taigi, kiekvienas tariamo teptuko pėdsakas gyvena vis kitokį, bet nuosavą gyvenimą; mums šie pėdsakai suteikia unikalią galimybę ilgai grožėtis spalvinių plokštumų kova.

                      Kai kuriose paveikslų plokštumose galima pastebėti, kaip skirtingomis kryptimis suformuoti dažų pėdsakai ypatingai koncentruojasi į savitus gniužulus, o kai kuriose – skirstosi. Šiuo būdu M. Čačka sukuria bent kelis, o kartais ir daugiau, paveikslo kompozicijos visumoje iškylančius ir vartotojo dėmesį sulaikančius žiūros taškus. Maža to, potėpiai kartais atrodo tarsi jie būtų milžiniška, sumišusio ir judėjimo vandenyje kryptį nuolat keičiančio, planktono koncentracija.

                      Taip pat galima pastebėti, jog menininkas kartais renkasi išskirti tokius kompozicijoje įprasmintus dėmesio centrus, kurie tarpusavyje konfliktuoja ne ženkliai, bet pakankamai harmoningai ir minimaliai. T.y. žiūrovo dėmesį koncentruojančių ir kurį laiką išlaikančių taškų aktyvumas nėra rėžiantis akį, nėra šokiruojantis ar agresyviai provokuojantis. Jis neverčia mūsų palikti ekspozicijos erdvę. Paveikslai „neišmuša“ žiūrovo iš pasimėgavimo akto, bet visumoje kūrinių ciklai lemia tam tikrą, progresuojantį į(si)traukimo ritmą.

Galime paklausti apie ką yra M. Čačkos kūriniai ir net neskaitę darbų pavadinimų (būtent aš dažnai taip mėgstu elgtis) įminti filosofinį turinio kodą.

                      O kokius pastebėjimus galiu išskirti žvelgdamas į spalvas, kurios M. Čačkos kūriniuose atgula labai subtiliai? Pirmiausia, paveiksluose yra metodiškai formuojama spalvinė gama, kurią aš pavadinčiau vientisai nuosaikia. Antra, bendroje paveikslų kolekcijoje, kuri lokalizuojama parodinėse erdvėse, taip pat galima pastebėti, kad atsiranda pakankamai natūralus spalvinis kontrastas ir minimalus konfliktas. Šiuo atveju, aš būtinai turiu jums patikslinti, kad tas kontrastas yra ne viename paveiksle, bet dažniausiai išryškėja žaidimo ir koketavimo santykyje su kitais paveikslais. Tokiu būdu ir yra sudaromas harmoningas kūrinių ciklas.

                      Gana logiškai ir programiškai M. Čačkos autorinė strategija, ciklo sudarymo atžvilgiu, tikrai yra pateisinama. Ne viename savo tekste, parašytame meno parodų klausimu, aš esu minėjęs, kad parodų ekspozicijų sudarymas (kaip ir meno kūrinių ciklo formavimas) egzistuoja panašiai kaip ir orkestro atliekama muzika. Vienu metu, akimirksniu ryškėja styginių instrumentų sukeliamas garsas, o kitu, pavyzdžiui, mūsų dėmesį patraukia aktyviai skambantys klavišiniai arba mušamieji. Kaip ir orkestre, taip ir kūrinių kolekcijose M. Čačkai yra svarbu, kad vizualinis pasakojimas vingiuotų taip, jog palaipsniui išsiskyrę ir kontrastuojantys akcentai taptų labai aktyvūs, o santykyje su kitais paveikslais jie imtų slopti ir dėmesį jau atkreiptų nauja, kompozicijoje esanti aktyvi akcento vieta.

                      Pabaigai galime paklausti apie ką yra M. Čačkos kūriniai ir net neskaitę darbų pavadinimų (būtent aš dažnai taip mėgstu elgtis) įminti filosofinį turinio kodą. Vietoje atsakymo aš noriu perpasakoti JAV abstrakčiosios tapybos genijaus Jacksono Pollocko pastebėjimus. Kai Amerikos žurnalistė jo paklausė apie tai kas rūpi abstrakčiajai tapybai, tuo metu ilgai nemastęs menininkas atsakė: mechaninė tikrovė, apimanti klausimus ir atsakymus apie tai kaip, kas ir kodėl padaryta, ką galime pamatyti išardžius realybę.

                      Manau, kad po J. Pollocko pasisakymu telpa viskas, kas sudaro tikrovę: materialūs dalykai, gamta, žmonių santykiai ir panašiai. Šiuo atveju, tikriausiai nesuklysiu teigdamas, kad puoselėjant abstrakciją paveikslo formą M. Čačkai taip pat neduoda ramybės ištisa klausimų virtinė apie tikrovės sandarą…

Naujienos iš interneto