VDU HMF Letonikos centras

LATVIJOS LIETUVIŲ ŠNEKTOS (Vilnius, 2015, 352 p. + CD)

Lietuvių kalbos institutas išleido K. Garšvos knygą „Latvijos lietuvių šnektos“ – unikalią Latvijos lietuvių kultūros ir istorijos enciklopediją. Joje aprašytos Latvijos lietuvių gyvenamos vietos, jų istorija, lietuvių ir kitų kalbų vartojimas, tautiečių skaičius regionuose ir valsčiuose, baltų vienybė, senbuvių lietuvių šnektų fonetika, gramatika, žodynas, vietovardžiai, pavardės. Pridedami šnektų tekstai ir jų įrašai kompaktinėje plokštelėje.

Pirmasis toks leidinys labai reikalingas bibliotekoms, mokykloms, kitoms kultūros įstaigoms, savivaldybėms, ypač esančioms Lietuvos ir Latvijos pasienyje. Leidinį be antkainio (už 8 eurus) galima įsigyti Lietuvių kalbos instituto knygynėlyje (P. Vileišio 5, Vilnius, LT -10308), jis bus platinamas ir Knygų mugėje Vilniuje, kai kuriuose knygynuose.

Latvijos miestai, regionai ir kraštai, kur lietuvių skaičius didžiausias (2011 m. duomenys)

1 lentelė. Lietuvių skaičius Latvijos didmiesčiuose (2011)

2 lentelė. Lietuvių skaičius Latvijos regionuose (2011)

3 lentelė. Lietuvių skaičius Latvijos kraštuose, kur jų yra per 500

4 lentelė. Lietuvių skaičius Latvijos kraštuose, kur jų daugiau 5%

5 lentelė. Vietos, kur Latvijoje buvo lietuviškos mokyklos ir lietuvių kalbos pamokos

6 lentelė. Vietos, kur Lietuvos pasienyje yra lietuviškos mokyklos

ir lietuvių kalbos pamokos (2016)

Per paskutiniuosius 10 metų Latvijoje beveik 4 kartus sumažėjo mokyklų, kuriose buvo lietuvių kalbos pamokos.

Artimiausiame Lietuvos užsienyje ir dabar tokių mokyklų liko kelis kartus daugiau (40) negu jų yra Latvijoje. Kultūros centrai, lituanistinės mokyklos, bibliotekų skyriai, muziejai ar bent pamaldos bažnyčiose lietuvių kalba turėtų būti ir Liepojoje, Salduje, Jelgavoje, Bauskėje, o kitomis apylinkėmis (žr. 3, 4 lentelę) turėtų rūpintis ir Latvijos institucijos.

Hab. dr. K. Garšvos monografija „Latvijos lietuvių šnektos“ kalbotyroje yra unikali ir svarbi bendrajai kalbotyrai, dialektologijai, kalbos istorijai, onomastikai:

1. Joje pirmą kartą baigtos kompleksiškai aprašyti iki XXI a. pradžios gyvavę Latvijos senbuvių lietuvių šnektos: jų istorija, fonetika, morfologija, sintaksė, žodynas, vardynas. Dabar iš dalies baigtos tirti visos etninių lietuvių žemių paribio šnektos. Jų žemėlapiuose ir aprašuose nebeturi likti nutylėtų plotų.

2. Nurodytas Latvijos lietuvių skaičius ir lietuvių kalbos funkcijos, veiksniai, čia palaikantys seniausią iš gyvųjų indoeuropiečių kalbą. Išvardyti lietuvių telkiniai, kuriems valstybių institucijos turi padėti kultūrą išlaikyti.

3. Aprašyti lietuvių kalbos reliktai Kurše, Žiemgaloje, Sėloje ir Latgaloje, paskutinių dviejų gyvųjų baltų kalbų ryšiai.

4. Pridėti 15 Latvijos lietuvių šnektų tekstai ir kompaktinis diskas su jų įrašais. Tai padės tęsti šių šnektų tyrinėjimus.

5. Įrodyta, kad tarp Daugpilio, Rėzeknės, Drisos (dabar Verchnedvinskas) ir Polocko buvo ne tik Didžioji Lietuva, bet ir šiaurinės etninės lietuvių žemės. Ten baigėsi vilniškių tarmė, kuri Minsko srityje ribojosi su pietų aukštaičių tarme. Etninės lietuvių žemės buvo daug toliau į rytus negu manyta iki šiol.

6. Parodyta, kaip remiantis vardynu galima tirti šnektas ir gauti daugiau tikslių rezultatų.

7. Knyga padės toliau plėtoti Lietuvos ir Latvijos ryšius pagal abiejų valstybių ir tautų interesus.

Leidinys reikalingas mokslo ir švietimo įstaigoms, bibliotekoms, savivaldybėms, ypač esančioms pasienyje su Latvija.