Kazimira Danutė Prunskienė. Apie 2000 m. | Fotografas nenurodytas. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo archyvas

 

Akademikas Algirdas Gaižutis, www.voruta.lt

Jūs negalite patekti į tą pačią upę du kartus.
Mokslas yra organizuotos žinios.
Išmintis yra organizuotas gyvenimas.
Mane labiau stebina du dalykai,
žvaigždėtas dangus virš manęs ir
moralinis įstatymas manyje.

Immanuel Kant

Brangieji,

Lietuva palydėjo tą, kuri buvo pirmoji – mūsų Gintarinė ledi – profesorė, habilituota mokslų daktarė Kazimira Danutė Prunskienė. Nurimo lyg jūroje audra – kilusi, prisiminus istorinę asmenybę. Malonu, kad spauda pakankamai gražiai ir subtiliai prisiminė valstybės istorijos švyturiu tapusią moterį. Iškili asmenybė, drąsi, nuoširdi lietuvė – moteris nuo Labanoro girios. Velionė Kazimira Danutė Prunskienė savo darbais įėjo į mūsų visų tautiškumo, pasąmonės ugdymą. Apie mirusius gerai arba nieko, bet apie šią moterį negali pasakyti nieko kito– man iškyla tik geriausi, šilti, prisiminimai.

Teko pažinti Kazimierą Danutę, mokslininkę, Maskvoje, Lietuvos Akademijos koridoriuose, stebėti jos mokslinį kelią Vilniuje ir Maskvoje. Įsiminė man ji kaip ir jau draugė, Kazimiera Danutė Prunskienė, kada užėmė vadovaujamas pareigas okupuotoje Lietuvoje. K. D. Prunskienė tarsi žaltvykslė sužibo reikiamu laiku mūsų padangėje. Velionė nesiekė geresnio automobilio ar skanesnių vaisių ir rūbų iš elito parduotuvių. Man ir daugeliui ji ne kartą yra sakiusi – „tai materialu ir laikina“. Po vieno susitikimo jos laukė vairuotojas važiuoti kelias gatves senamiesčiu, bet ji nutarė eiti pati, tai tik parodo, kad juodos volgos jai neimponavo gyvenimo tikslo.

Mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo, suplazda trispalvė, Lietuva pradeda busti. Po metų ne kažkokioje nomenklatūrinėje salėje ar politiniuose rūmuose, o mokslo šventovėje, Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje profesorė, habilituota mokslų daktarė, LTSR Aukščiausios Tarybos deputatė, LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoja sukviečia tuos, kuriems brangi Lietuva – į Sąjūdžio suvažiavimą. Šalia jos stovi Romualdas Ozolas, Bronislovas Genzelis, akademikas Justinas Marcinkevičius, dr. Meilė Lukšienė, režisierius Arūnas Žebriūnas ir daugelis kitų; dabar visi jie ten aukštai Anapusybėje posėdžiauja, į savo gretas priima ir Gerbiamą Kazimierą Danutę. Ji buvo Operos baleto teatre ir paragino, kad jau laikas ir Lietuva išstojo TSKP. O 1990 kovo 11 dieną vakare ji aiškiai pasakė – laikas skelbti. Taip ir buvo padaryta – paskelbta atkuriama Lietuvos Respublikos Nepriklausomybė. Šviesios atminties Profesorė Kazimiera Danutė Prunskienė tapo viena iš Nepriklausomybės Akto signatarų. Kazimiera Danutė išrenkama ministre pirmininke. Jai visada rūpėjo mokslas, kaip išugdyti kuo daugiau išsilavinusių asmenybių.

Vienas pirmųjų Atkurtos Lietuvos Vyriausybės nutarimų – Vilniaus pedagoginiam institutui skubiai suteikti naujas patalpas. Ji perduoda partinės mokyklos patalpas fakultetams ir leidžia įsikelti pedagoginiam institutui, vėliau tapusiam universitetu. Taip pat perduoda institutui bendrabutį. Ji išvyksta į penkias svarbiausias pasaulio valstybes, pirmasis vizitas – JAV, vėliau į Angliją, Prancūziją, Vokietiją. Ji drąsiai pasako – mes laisvi, ji nebijojo užsienio saugumo agentų ir galimo savo tragiško likimo dėl savo veiklos. Po šio vizito Lietuvą pradeda pripažinti pasaulis. Maskva stiprina savo gniaužtus, ji, kaip ekonomistė, supranta, kas yra ekonominė blokada –bando visaip spręsti šį klausimą, tačiau dešinioji dauguma spaudžia. Ji nesileido į politines rietenas ir debatus, o išliko tikra Gintarine ledi, įrašyta mūsų istorijoje.

Ji, moteris, žemės ūkio ministrė, ji, moteris, kandidatė į prezidentus. Visur ji mokėjo diplomatijos ir politinės kultūros, kurios labai trūksta nūdienoje.

Mano ir Kazimieros Danutės Prunskienės keliai dažnai susitikdavo visuomeninėje, mokslinėje ir politinėje plotmėje. Likimas lėmė, kad teko tapti jų politinio sąrašo vedliu. Noriu pastebėti, kad ji mane imponavo kaip mokslininkė, mylinti ir mylima mama, močiutė, tikra lietuvė, o ne politikė. Aš Seime buvau 1 dieną, pasirinkdamas akademinį ir vadovaujamąjį darbą, toliau tęsti rektoriaus pareigas. Kada atsisakiau Seimo nario mandato, ji nepyko, patylėjus suprato, kad mokslinis potencialas, kurį kūriau, yra svarbiau, negu politinis. Man šis politinis laukas buvo svetimas, kadangi buvo jau praėjusi nepriklausomybės aušra, tad palikau jį kitiems.

Profesorė dažnai lankėsi universitete, bendravo su studentais, nors jos darbotvarkė nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro buvo užimta. Aš dažnai per upę matydavau jos kabinete ilgai degant šviesą. Mintimis palydint Gerbiamą Kazimierą Danutę Prunskienę, visada priminsiu jos žodžius – „Mes su Algirdu Mykolu Brazausku ir kitais kūrėme Lietuvą“, kuri, kaip matome, dabar sugrįžta į senosios Europos šeimą.

Ji nesivaikė žurnalų ir portalų viršelių. Atėjus gyvenimo tarpsniui, kada teko išsiskirti su savo vyru Prunskumi, ji tai padarė taip subtiliai ir taip gražiai, kad dabartinė visuomenė turėtų daug ko pasimokyti, nes kito žmogaus liga ir ydos kartais gali tiesiog būti nepakeliamos ir sunkios, ypatingai kūrybingam ir mokslo žmogui. Ji iki paskutinio stengėsi, tačiau kartais gyvenimo keliai išsiskiria, bet lieka gražūs prisiminimai.

Pabaigai – klysti yra žmogiška, kartais mes priimame sprendimus, kurie būna numatyti ateičiai, tačiau trumparegiški žmonės juos priima tiesiogiai. Deja, nors sunki liga sustabdė profesorės gyvenimą, tačiau Lietuvos ir Maskvos akademikų dėka Kazimiera Danutė mylimųjų tarpe nugyveno gražų, prasmingą gyvenimo tarpsnį, kuris išliks visų mūsų atmintyje. Vienas iš jos bendražygių, aplankęs sunkiai sergančią profesorę Kazimierą Danutę Prunskienę, negalėjo patikėti, kad ji sugiedojo Lietuvos himną.

Mūsų himno žodžiai „Vardan tos Lietuvos“ tarsi įprasmina Kazimieros Danutės Prunskienės, mokslininkės, politikės, visuomenininkės viso gražaus prasmingo darbo Lietuvai, jos žmonėms, gyvenimo esmę.

Ramaus poilsio, mūsų brangi profesore, Vilniaus Antakalnio pušynų gojelyje, šalia tų, kurie buvo drauge gyvenimo kelyje…