Virginija Budrikienė. Vytauto Kaltenio nuotrauka

 

Saulėtą rudens dieną mus pasiekė skaudi ir netikėta žinia – netekome kolegės, bendražygės, ilgametės Mažosios Lietuvos enciklopedijos rengėjos Virginijos Budrikienės. Dar visai neseniai drauge tvarkėme paskutines enciklopedijos iliustracijas, džiaugėmės galėdami grąžinti jas paskolinusiems kraštiečiams. Atrodė, kad dar bus progų pasikalbėti, pasidalyti prisiminimais, pasidžiaugti nuveiktais darbais. Tačiau gyvenimas netikėtai sustojo palikdamas netekties skausmą ir šviesų atminimą.

Virginija gimė 1950 metų sausio 19 dieną Dvarnųjų kaime, tuometiniame Pilviškių valsčiuje, Vilkaviškio rajone, pokario kaimo amatininkų – siuvėjų Liudviko ir Aleksandros Liorantų šeimoje. Čia greta trijų seserų ir brolio prabėgo jos vaikystė ir formavosi vertybės, lydėjusios visą gyvenimą – darbštumas, atsakomybė, pareigingumas ir nuoširdus santykis su žmonėmis.

Mokėsi Pilviškių vidurinėje mokykloje, vėliau, 1971 metais, baigė Vilniaus statybos technikumą, įgijo techniko architekto kvalifikaciją. Dirbo Kolūkių statybos projektavimo institute, vėliau įvairių laikraščių redakcijose. 1972 metais sukūrė šeimą su iš Palangos kilusiu Antanu Budrikiu. Kartu užaugino tris vaikus – dukrą Irmą ir sūnus Sigitą bei Joną. Vaikai padovanojo tris anūkes ir keturis anūkus. Šeima buvo svarbi jos gyvenimo dalis, o rūpestis artimaisiais ir gebėjimas dalytis šiluma atsispindėjo ir kasdieniame bendravime su kolegomis.

1996 metais Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, vėliau tapęs Mokslo ir enciklopedijų leidybos centru, priėmė Klaipėdos krašto išeivijos atstovų iš JAV ir Kanados kvietimą rengti Mažosios Lietuvos enciklopediją. Taip prasidėjo didelis, daugelį metų trukęs darbas, skirtas vieno iškiliausių Lietuvos istorinių ir kultūrinių regionų atminčiai išsaugoti. 1999 metais į enciklopedijos rengimo grupę Virginiją pakvietė Vytautas Kaltenis, anksčiau dirbęs su ja laikraštyje „Diena“.

Pradėjusi jaunesniosios redaktorės darbą, Virginija pamažu perėmė vis sudėtingesnes užduotis, gilinosi į leidybos procesą, kaupė patirtį ir tapo patikima, atsakinga redakcijos darbuotoja. Jau po metų jai buvo patikėtas ir papildomas techninės redaktorės darbas. Kruopščiai skaitė enciklopedijos korektūras, taisė tekstus, rūpinosi leidinio kokybe, ne kartą grįždavo prie tų pačių puslapių, kad kiekviena detalė būtų savo vietoje. Jos darbas reikalavo kantrybės, atidumo, gebėjimo pastebėti tai, kas kito akiai galėjo likti nepastebėta.

Virginija talkino rengiant straipsnius ir Visuotinės lietuvių enciklopedijos Menotyros redakcijoje bei Muzikos enciklopedijoje. Jai buvo patikimos sudėtingos, neatidėliotinos užduotys, o jos pastangos ir atsakingas darbas ne kartą įvertinti. Vis dėlto ypatingą vietą jos profesiniame kelyje užėmė Mažosios Lietuvos enciklopedija – ypač lietuvininkų šeimų rinkinių iliustracijų tvarkymas ir redagavimas.

Tai buvo darbas, kuriame susitiko istorija, atmintis ir gyvi žmonių likimai. Už kiekvienos nuotraukos slypėjo šeimos pasakojimas, už kiekvieno dokumento – išsaugota praeities dalelė. Virginija rūpinosi, kad šie liudijimai būtų tinkamai sutvarkyti, tiksliai pateikti ir išliktų ateities kartoms. Jos kasdienis, dažnai skaitytojui nematomas darbas prisidėjo prie to, kad Mažosios Lietuvos žmonių ir jų palikuonių atmintis rado vietą enciklopedijos puslapiuose.

Baigus rengti keturtomę Mažosios Lietuvos enciklopediją, 2010–2014 metais Virginija dirbo Mokyklinių ir mokslinių leidinių redakcijoje. Tačiau jos patirtis ir kruopštumas dar ne kartą buvo reikalingi tęsiant Mažosios Lietuvos atminimui skirtus darbus – ji sugrįždavo prie Mažosios Lietuvos enciklopedinio žinyno rengimo.

Toks buvo mielos Kolegės profesinis kelias – nuoseklus, atsakingas, kupinas darbų, kuriems reikėjo kantrybės ir atsidavimo. Ji nevengė naujų užduočių, mielai priimdavo darbo iššūkius, o patikėtus darbus atlikdavo rūpestingai ir sąžiningai.

Vis dėlto Virginiją prisiminsime ne vien dėl jos atliktų darbų. Išliks jos šypsena, lydėjusi pokalbius, nuoširdus bendravimas, malonūs pašnekesiai ir vaišingumas. Išliks prisiminimai apie kolegę, su kuria buvo gera dirbti ir tiesiog būti drauge.

Atsisveikiname su Virginija liūdėdami, bet kartu jausdami dėkingumą, kad mūsų keliai susitiko. Dėkingumą už bendrus darbus, už jos patikimumą ir nuoširdumą, už šypseną ir paprastą žmogišką šilumą. Tegul ją lydi ramybė, o mūsų atmintyje ji išliks tokia, kokią pažinojome – darbšti, šviesi, miela ir visada pasirengusi padėti.

Jos rankų ir širdies prisilietimas liko knygose, o jos šviesus atminimas – žmonėse.

Buvę Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro Mažosios Lietuvos enciklopedijos rengimo grupės bendradarbiai