Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.voruta.lt

Televizijos mes žiūrime tikrai daug. Kartu su internetu mus užplūsta tiek informacijos, kad joje gali paskęsti, o kartais – ir neišsiropšti. Papuolę į visokių melagienų, nepatikrintų faktų, gandų ir tiesiog juodos propagandos akivarą, mes pradedame tikėti, kad visi rusai – geri žmonės, tik va Putinas per daug užsimojo; kad mobilizuotieji į karą – nekalti vargšai vaikinai ir jiems reikia padėti; kad vis dėl to Vakarai neturėtų tiekti Ukrainai ginklų, tada galėtume sėsti ir už derybų stalo…

Maždaug tokią, o gal švelnesnę laikyseną Rusijos karo Ukrainoje atžvilgiu  buvo užėmęs opoziciniu vadinamas informacinis rusų televizijos kanalas „Dožd“ („Дождь“, stilizuotas pavadinimas — „До///дь“). Jis buvo įkurtas 2010 m. kaip informacinis interneto leidinys, transliuojamas per kabelinę televiziją ir YouTube. Kremliuje jo nemėgo iš pat pradžių, nes redakcijos žurnalistai puolė objektyviai nušviesti protestų judėjimą Rusijoje, vadinamą „Bolotnoje bylą“, A. Navalno apnuodijimą, Pussy Riot akcijas ir kt. 2014 m. jo likimas pakibo ant plauko, kai žurnalistai suabejojo gyventojų apklausa apie Leningrado blokadą ir iškėlė klausimą, ar buvo verta tokia gyvybių kaina ginti šį miestą prie Nevos. Rusijos cenzūrai nepatiko ir tai, kad kanalas pradėjo gauti Europos Sąjungos finansavimą.

Rusijai užpuolus Ukrainą, nepraėjus nė 10 dienų, „Dožd“ transliacijos buvo laikinai sustabdytos, nes kanalas dar 2021 m. rugpjūtį buvo paskelbtas „užsienio agentu“ ir apkaltintas ekstremistine veikla. Liepos 18 d. jis iš Maskvos persikėlė į Rygą. Aiškiai kritikuojantys Putiną dėl jo pradėto karo prieš Ukrainą kanalo žurnalistai netrukus sulaukė Latvijos tarnybų pastabų. Jos atsirado dar 2017 m. pradžioje, kai „Dožd“ transliacijas uždraudė Ukrainos nacionalinė televizijos ir radijo taryba, kai per jį buvo parodytas grafinis žemėlapis su Rusijai priklausančiu Krymu, o redakcijos žurnalistai buvo nuvykę į pusiasalį ir savo reportažuose Krymą vadino Rusijos Federacijos subjektu.

Kas gi užrūstino kaimynus latvius? Gruodžio 1 d. laidos „Čia ir dabar“ vedėjas Aleksėjus Korosteliovas paragino žiūrovus padėti rusų kareiviams fronte Ukrainoje, juos vadino „mūsų armija“, o žemėlapiuose rodė Krymą kaip Rusijos teritoriją. Gruodžio 6 d. kanalas buvo uždarytas. Vedėjas buvo atleistas, bet redakcija visaip teisino jį, kartodama, kad tai tebuvo netyčinė klaida („oговорка“) ar žurnalisto asmeninė nuomonė. Kanalo stojo ginti visa plejada vadinamų Rusijos opozicionierių – nuo Ksenijos Sobčak iki portalo „Meduza“, nuo britų „Financial Times“ žurnalistų iki, žinoma, Rusijos prezidento atstovo spaudai Dmitrijaus Peskovo, pasišaipiusio iš žodžio laisvės Baltijos šalyse. Po keleto dienų „Dožd“ transliacijas nutraukė ir Lietuva bei Estija.

Suprantama, klaidas galima atleisti. Tačiau tos klaidos kartojosi nuo pat 2014 metų, kai Rusija brutaliai aneksavo Krymą ir atplėšė dalį žemyninės Ukrainos. Jau po šio liapsuso A. Korosteliovas, šiaip gyvenantis Sakartvele ir net neturintis Latvijos vizos (todėl šioje šalyje jis negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn), laikraščiui „The New York Times“ tvirtino, kad rusų kariai yra karo aukos, o apie save sakė: „Aš Rusijos pilietis ir dirbu Rusijos auditorijai. Aš neužimsiu pozicijos, kuri mane iš rusų žurnalisto paverstų žmogumi, ginančiu kitų interesus“. Žurnalisto pozicija atspindėjo viso kanalo paskirtį, teigia Graniru.com apžvalgininkas Vitalijus Portnikovas. „Dožd“ atstovo žodžiai, kad „karas gali būti naudingas ir Rusijai, ir Ukrainai“, galų gale tai, kad buvo parodytas Rusijai priklausančio Krymo žemėlapis – redakcijos žingsnis, kuris demonstruoja, jog tarp įvairių pabėgėlių nuo Putino diktatūros begalė propagandinio šlamšto, įvairių ideologinių „švelniosios galios“ atmatų, prisidengusių opozicijos mantija ir diskredituojančių tikrąjį pasipriešinimo režimui frontą.  

Štai kodėl Lietuva turi imtis dar griežtesnių priemonių išfiltruoti į šalį plūstančius tariamus opozicionierius. Juk gyvename ne tik nepaprastosios padėties, bet ir tiesioginio karo pas kaimynus sąlygomis. Sutikti išskėstomis rankomis dar ir „Dožd“ kanalo perbėgėlius, kaip, pavyzdžiui, siūlo žinomas partizaninio judėjimo juodintojas Marius Ivaškevičius, taptų ne tik antausiu kitoms Baltijos šalims, bet ir nauja grėsme nacionaliniam saugumui.

Laikas atidžiau išvėtyti pelus iš grūdų.