Pilsudskis: Juzefas ir Juozas

Autorius: Data: 2013-03-09, 11:48 Spausdinti

Pilsudskis: Juzefas ir Juozas

XIX amžiaus pirmoje pusėje tarp Lietuvos bajorų išpopuliarėjo dvilypę tautinę jų savimonę aiškinantis lotyniškas posakis „gente lituanus, natione polonus“ („kilmė – lietuvis, tautybė – lenkas“). Po šimto metų, XIX–XX sandūroje tokio aiškinimo nebepakako. Nacionalinių valstybių priešaušryje „gente lituanus“ turėjo pasirinkti, kas jie yra „iš tikrųjų“: lenkai ar lietuviai. Egzistavo ir trečiasis kelias, faktiškai glundantis prie lenkiškosios tapatybės – apibrėžti save kaip senosios Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietį. Vienas iš  žymiausių iš šį trečiąjį kelią pasirinkusių – iš Lietuvos kilęs tarpukario Lenkijos politinis lyderis, maršalas Juzefas Pilsudskis. Prieštaringai Lenkijoje ir Lietuvoje – kiekvienoje dėl savų priežasčių – vertinama asmenybė.

Juzefas Pilsudskis gimė 1867-ųjų gruodžio 5 dieną Zalavo dvare, Švenčionių rajone. Pasak istoriko Arūno Gumuliausko, Pilsudskio giminės istorija buvo tipiška LDK bajorų, kurie XVIII a. visiškai polonizavosi, nemokėjo kalbėti lietuviškai ir neįsivaizdavo Lietuvos be sąjungos su Lenkija, tačiau nebuvo ir „tikri“ lenkai, o gente lituanus natione polonus (lietuvių kilmės lenkų tautybės), istorija.

Billewicziai, Pilsudskiai, Butleriai – Pilsudskio genealoginiame medyje susipynė trys giminės. Giminės tarpusavyje buvo visi keturi Lenkijos maršalo seneliai. Piotras Pilsudskis, Teodora Urszula Butler, Antonas Billewiczius – tikri žemaičiai, o viena močiutė Elena Michallowska – kaip mėgstama sakyti – turėjo ir lenkiško, ir lietuviško kraujo.

Pilsudskių šeimos vaikai (Juzefas buvo ketvirtas iš dvylikos), kaip ir daugumos kitų senosios Lenkijos ir Lietuvos valstybės kilmingųjų, buvo auklėjami meilės praeičiai ir patriotizmo dvasia. Jo tėvas, taip pat Juzefas, dalyvavo 1863 sukilime. Baigęs gimnaziją Vilniuje, 1885 metais Pilsudskis išvyko studijuoti medicinos Charkovo universitete, kur susidomėjo revoliucinėmis „Narodnaja Volya“ idėjomis. Dėl jų jau po metų iš universiteto buvo išmestas. Bandymas stoti į Dorpato (dab. Tartu) universitetą taip pat nepavyko – pastarojo vadovybė buvo informuota apie kandidato politines simpatijas ir maištingą būdą. Netrukus caro valdžia dar rimčiau susigriebė ir 1887 metų kovą už socialistinę veiklą Pilsudskį areštavo. Penkeri metai tremties Sibire – tokia bausmė buvo paskirta būsimajam Lenkijos maršalui.

Iš Sibiro Pilsudskis grįžo 1892-asiais ir jau kitais metais įsitraukė į naujai susikūrusios Lenkijos socialistų partijos (Polska Partia Socjalistyczna) Lietuvos skyriaus veiklą, tapo Centrinio darbininkų komiteto nariu ir partijos leidžiamo „Darbininko“ (Robotik) redaktoriumi. 1899 metais susituokė su revoliucinėms idėjoms simpatizavusia Maria Koplewska. 1900-aisiais jį vėl areštuoja ir uždaro į Varšuvos kalėjimą. Tačiau jau kitais metais perkelia į ligoninę Peterburge (simuliavo ligą) iš kurios, padedamas kito lenko gydytojo, pabėga.

Trumpam grįžęs į tuomet Austrijos–Vengrijos imperijai priklausiusią Galiciją Pilsudskis ilgai joje neužtruko ir 1904 metais atsidūrė Japonijoje, kuri tuo metu kariavo su Rusijos imperija. Ten jis derėjosi dėl galimybės Japonijos armijos sudėtyje įsteigti karinį Lenkų legioną. Palaikymo nesulaukė, bet gavo ginklų ir amunicijos Lenkijos socialistų partijai. Per 1905–1907 metų revoliuciją ši organizacija ir jos karinė sekcija buvo viena iš svarbiausių jėgų. Tačiau pagrindinis Pilsudskio ir jo kompanionų tikslas buvo vienas – sukurti Lenkijos karines pajėgas.

Pirmasis pasaulinis karas šiam tikslui įgyvendinti suteikė naujų šansų. Pilsudskiui pavyko suorganizuoti lenkų šaulių dalinius Austrijos–Vengrijos kariuomenės sudėtyje, kurie vieni iš pirmųjų įžengė į Lenkijos karalystę, iš kurios neseniai buvo pasitraukusi caro kariuomenė. Netrukus pavyko suformuoti ir taip trokštamus Lenkų legionus, pats Pilsudskis tapo 1-osios brigados vadu. Legionų priedangoje atsirado ir žymioji (su ja susidurs ir kuriantys savo nacionalinę valstybę lietuviai) – Karinė Lenkijos organizacija (Polską Organizację Wojskową, POW). Kai 1917 metais legionai atsisakė prisiekti ištikimybę Austrijai ir Vokietijai, vokiečiai Pilsudskį areštavo ir uždarė

Magdeburgo kalėjime, kur jis išbuvo iki 1918-ųjų lapkričio. Tačiau Lenkijos nepriklausomybė – po 123 nelaisvės metų – ir Pilsudskio šlovės valanda buvo jau netoli.

Lenkijos kelias į nepriklausomybę vyko palaipsniui. 1918-ųjų pabaigoje Pilsudskis ėmėsi vadovauti persitvarkančiai valstybei, kol buvo išrinktas Lenkijos Respublikos prezidentas. Šias pareigas jis ėjo iki 1922-ųjų gruodžio, kai prezidentu tapo iš Lietuvos kilęs Gabrielius Narutowiczius, Stanislovo Narutowicziaus, Lietuvos Vasario 16-osios akto signataro brolis. 1919–1922 m. Pilsudskis vadovavo Lenkijos karinėms pajėgoms, kovojusioms su bolševikais. 1920-ųjų kovą armija įteikė jam Pirmojo Lenkijos maršalo lazdą. Komendantas, maršalas, senelis, taip vadindavo lenkai savo politinį lyderį.

1923 metais Pilsudskis oficialiai pasitraukė iš politinio gyvenimo. Pretekstas šiam sprendimui buvo pirmojo Respublikos prezidento, jau minėto Gabrieliaus Narutowicziaus nužudymas jau penktą prezidentavimo dieną. Pilsudskis manė negalėsiąs dirbti su tuometiniu vyriausybės vadovu, Lenkijos liaudies partijos lyderiu Wincentu Witosu, kurį laikė moraliai atsakingu už įvykį. Pasitraukęs į dvarą netoli Varšuvos ėmėsi atsiminimų ir opozicijos.

Situacija šalyje buvo nestabili. Ekonomika smuko, politinės partijos rungėsi tarpusavyje, vyriausybę ištiko krizė, santykiai su užsienio valstybėmis tebebuvo komplikuoti, todėl Pilsudskis nusprendė grįžti. Tai įvyko 1926-ųjų gegužę (įdomumo dėlei: tų pačių metų gruodį perversmo keliu į valdžią Lietuvoje ateis tautininkai su Antanu Smetona priešakyje). Palaikomas jam ištikimų karinių pajėgų ir didelės dalies visuomenės, jis įžengė į Varšuvą ir po trijų dienų kruvinų susirėmimų privertė prezidentą Stanislawą Wojciechowskį ir Witoso kabinetą atsistatydinti.

Tai buvo parlamentarizmo Lenkijoje galas. Prasidėjo vadinamasis „sanacijos“ (lot. Sanatio – „gydyti“) laikotarpis, kurio metu Pilsudskis tapo autoritariniu valstybės vadovu, o jo aplinka – iš esmės keliolika žmonių – įgijo veik neribotą valdžią. Maršalas skirdavo prezidentą, o Seimo galias ribojo specialios konstitucijos pataisos.

Užsienio politikoje Pilsudskis stengėsi palaikyti gerus santykius su Sovietų Sąjunga (1932 metais sudarė su ja nepuolimo paktą) ir Vokietija (atitinkamas paktas sudarytas 1934-aisiais). Taip pat siekė (tiesa, nesėkmingai) sukurti karinę Vidurio ir Rytų Europos valstybių (Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Čekoslovakijos, Vengrijos, Rumunijos, Jugoslavijos ir pačios Lenkijos) sąjungą, vadinamąją Intermarium (Międzymorze) pavojaus atveju, galėsiančią pasipriešinti šioms dviem nenuspėjamoms kaimynėms.

Pilsudskis mirė 1935-ųjų metų gegužės 5 dieną, likus tik šiek tiek daugiau nei ketveriems metams iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, kai 1939-ųjų rugsėjo mėnesį Lenkiją okupavo nacių Vokietija ir Sovietų Sąjunga. Maršalas buvo palaidotas Vavelyje, Krokuvoje, greta Lenkijos ir Lietuvos valstybės karalių ir kitų žymių veikėjų, o širdis – paties pageidavimu – Vilniuje, jo jaunystės mieste, Rasų kapinėse.

Atskira tema yra Pilsudskio santykiai su atsikūrusia Lietuvos respublika. Tai, jog Lenkijos maršalas pageidavo, kad jo širdis būtų palaidota Vilniuje liudija, koks simboliškai svarbus jam buvo šis Lietuvos miestas. Vilnių jis regėjo kaip senosios Abiejų Tautų Respublikos sostinę, tačiau sunkiai įsivaizdavo jį esant nacionalinės Lietuvos valstybės sostine. Vien dėl demografinės sudėties. Kaip žinoma, Vilniuje lietuvių buvo absoliuti mažuma. Simpatizavo jis ir moderniai Lietuvai, vadintai „Kauno Lietuva“, bent jau palaipsniui pripratino save prie minties, kad gali būti ir kitokia – atitrūkusi nuo unijos tradicijų – Lietuva.

Pilsudskio personifikavusio Lenkiją ir jos ekspansionistinę politiką kaimynių atžvilgiu įvaizdis tarpukario Lietuvos visuomenėje ir politikos viršūnėje buvo vienareikšmiai negatyvus. Nematyta jokių pozityvių jo veiklos aspektų, nors tokių irgi būta. Pavyzdžiui, Pilsudskis nuolat priešinosi radikalių Lenkijos politinių jėgų tokių kaip nacionaliniai demokratai („endekai“), kvestionavusių Lietuvos savarankiškumą ir siekusių užimti Lietuvą, spaudimui.

Veikiausiai jis būtų nepritaręs ir 1938 metų kovo 17 dienos ultimatumui. Pulk. Leonas Mitkiewiczius, pirmasis Lenkijos Respublikos atašė Lietuvoje, žmogus, pasižymėjęs įžvalgumu ir korektiškumu, „Kauno atsiminimuose 1938-1939“ cituoja Tadeuszą Kobylanskį, įtakingą Lenkijos Užsienio reikalų ministerijos, jos „politikos protą“, buvusį Pilsudskio adjutantą:

Maršalas Pilsudskis laikė save Lenkijos Respublikos piliečiu (kitais atvejais senosios Lenkijos ir Lietuvos valstybės ir LDK piliečiu, žr. kalbą Vilniuje – reng.) ir iš principo nesutiko su jokiu radikaliu Lietuvos klausimo sprendimu: jis visada pabrėždavo, kad etninė Lietuva turi būti suvereni valstybė ir normalių diplomatinių Lenkijos ir Lietuvos santykių užmezgimą palikdavo tolesnei įvykių eigai. Maršalas Pilsudskis niekada neleistų skriausti Lietuvos – siųsti jai ultimatyvią notą ir grasinti panaudoti jėgą.

Pilsudskis buvo prieštaringa asmenybė, kaip ir prieštaringi, amžininkų liudijimu, buvo jo žodžiai ir darbai politinėje sferoje. Plačiai žinomas jo susikirtimas su žymiu Lietuvos teisininku Mykolu Riomeriu, atvirai išsakiusiu kritiką maršalui. Viskas prasidėjo 1922 m. balandžio 20 dieną, kai Pilsudskis Vilniuje, trečiųjų Vilniaus užėmimo ir prijungimo prie Lenkijos proga, pasakė praeities patoso pilną kalbą, laikytiną ryškiu barokinės retorikos pavyzdžiu. Vilnių jis prilygino žymiausioms pasaulio sostinėms:

[…] Negaliu pamiršti, kad tarp tų sostinių buvo ir brangus, mylimas Vilnius, iškeltas į sostinių rangą – galima tai pasakyti atvirai – ne lenkų rankų, bet didžiųjų lietuvių tautos pastangomis, kai ši tauta kovojo su visu ją supančiu pasauliu, neišskiriant ir Lenkijos.

Didingų pagoniškosios Lietuvos didvyrių, kurie tuomet kūrė didžiulę valstybę nuo jūros iki jūros, nuo garsiosios Maskvos mūrų iki pat pilkosios Vyslos krantų, nepaprasta valia, didžiųjų riterių valia, didžiųjų net ir istoriniuose Vytauto ir Jogailos ginčuose pastatė tuos mūrus, pastatė mūsų miesto, kaip savo sostinės, pamatus.

Vėliau buvo jogailaičių epocha, istorinės reikšmės didžiulių darbų epocha, kur abiejų, kaip tuomet sakyta, tautų bendromis pastangomis ne kur kitur, o čia, lygiateisėje su Krokuva sostinėje, mūsų miestas tapo galios, jėgos, kultūros ir civilizacijos, pergalingai žengiančios prieš tuo metu barbariškuosius rytus, simboliu. (…)

Aš nulenkiu galvą prieš galingus darbus, kurie kadaise, be garų ir elektros, nukreipdavo į dangų išliekančius per amžius iškilius bokštus ir statė mūrus, kuriuos stebėdamas ne su liūdesiu, bet su pasididžiavimu aš sakau: „Nebuvo mūsų – buvo miškas. Nebus mūsų – bus miškas“.

Bet net ir tuomet, kai pamilę savo sostinę Vilnių jogailaičiai buvo Lenkijos karaliai ir vesdavo, kaip parašyta metraščiuose, kartais ilgamečius ginčus, nenorėdami palikti brangaus Vilniaus dėl Krokuvos, o paskutinis tos dinastijos atstovas čia, prie Neries krantų, patyręs meilę, ne vieną kartą įamžintą poezijoje, mokėjo kaip didžiavyriai pasipriešinti visai Lenkijai, kai jam buvo atsakyta teisė meilei, pabaigė savo darbus garsiąja mūsų istorijoje amžina unija, abiejų tautų unija.

(…) Vėliau Lenkijoje abi tautas užklupo audros. Po ilgų ir sunkių kovų pelenais pavirto daugelio kartų darbai ir pastangos. Mūsų sostinės istoriniai simboliai, žmogaus dalios ir galios paminklai numirė.

Tačiau ir tuomet ne kur kitur, o čia didelėmis žmogaus valios ir sielos pastangomis buvo užkurtas tautinis deglas, kurio šiluma šildė ir tvirtino Lenkijos išlikimą, kiek ji plati ir ilga.

Bet štai žiūrėkite. Trys ketvirtadaliai mūsų didžiausio genijaus, kurio vardą kartoja kiekvienas vos prabilęs lenkų vaikas, darbo, sakau, trys ketvirtadaliai to darbo, yra susiję su buvusios Lietuvos istorija, kovomis, kančiomis ir nelaimėmis.

O didžiojo poeto genijų šiandien tolimuose Lenkijos vakarų pakraščiuose įsisavina mažas vaikas kartu su svetimai skambančiais įvairių Gražinų, Aldonų, Valenrodų ir kitais vardais. (…)

Vilnius dabar įžengė į naują gyvenimą. Į gyvenimą, kuris formuojasi kitaip, ne toks, kokį lėmė jo istorinė praeitis.

Aš nežinau ir nenoriu tirti, kaip jaus ir samprotaus mūsų vaikai. Noriu tikėti, kad jie bus geresni, protingesni ir laimingesni nei mes, kad ir dėl to, jog bus ugdomi ne tokiomis žiauriomis, kaip mūsų, sąlygomis.

Tačiau gerbdamas praeitį, gerbdamas drauge pralietą kraują, šiandien didžiojo triumfo, lenkų triumfo dieną, kurią visi čia susirinkę taip karštai išgyvena, negaliu per mus skiriančią sieną neištiesti rankos tiems ten, Kaune, kurie galbūt šią dieną, mūsų triumfo dieną, laiko pralaimėjimo ir gedulo diena.

Negaliu neištiesti rankos ragindamas santarvei ir meilei. Aš negaliu jų nelaikyti broliais.

(…) Jaučiuosi kaip vaikas, švenčiantis savo brangiosios motinos vardadienį.

Riomerio atsakymas „J. Pilsudskiui – piliečiui ir Lenkijos valstybės vadovui“ buvo kartus, atskleidžiantis jo veiksmų prieštaringumą:

– Skaitau, Pone, Tavo kalbą, sakytą Vilniuje. Perskaičiau ją Kaune. Iškęsk, Pone, ką Tau Lietuvos sūnus ir pilietis apie ją pasakys.

– … istorijos akivaizdoje Tu turi atsakyti ir prieš Lietuvą. Lenkas tokios kalbos apie Vilnių, kaip Tavo, pasakyti neįstengtų, o jeigu ir pasakytų, tai prieštarautų principui, kuriuo Lenkija grindžia savo pretenzijas.

– Pirmoje kalbos dalyje Tu, Pone, buvai lietuvis. Lenkas to nepasakytų ir to pasakyti nemokėtų.

– Ogi toji Tavo kalbos, Pone, pabaiga, yra lietuvių išdavystės aktas, paneigimas to, ką pats suvokei ir išreiškei pirmojoje dalyje, yra Tavo elgesio pasmerkimo aktas: iškęsk, kad tai Tau sakau, Pone, nes jeigu Tu pasakei tos kalbos pirmąją dalį, Tu jau pasivadinai lietuviu.

– Ir todėl Tu, Pone, kuris buvai didingas, kurdamas nepriklausomą Lenkiją ir kuris turėjai aukso ragą Lenkiją žygiui suburti, Lietuvos byloje esi silpnas ir amžiams nugalėtas.

– Atsistoji lietuviu, o atsisėdi lenku. Pradedi aro skrydį, o trypčioji žeme kaip nykštukas.

– Mums, Lietuvos lenkams, būtent tai šalies tautos daliai, kuri Lietuvos istorijos eigoje ne tik priėmė, bet ir suvirškino savyje kultūrą, sukurdama psichiškai naują gentį. Tokia gentis, iš kurios išauga žmonės tokie kaip Kosciuška, Mickevičius ir netgi Tu, pagal savo būdą ir valią taip besiskiriantis nuo etnografinės lenkų genties, negali išnykti ir turi teisę egzistuoti ir toliau duoti vaisių Tėvynėje…

Dar anksčiau 1919 m. birželio 12 dieną Riomeris buvo pabrėžęs:

„Pilsudskio idėja buvo nužudyta ir paversta formule godžios ir paviršutiniškos politikos naudai, kuri yra populiari Lenkijoje ir kurią sukelia nacionalizmas, militarizmas, ir t.t., žodžiu, visi prūsų valstybingumo dvasios dievai, kuriais pasibaisėjęs yra visas pasaulis; Lenkija, pakeliui sutikusi tą, kas jai priešinasi, arba sutryps ir nukenksmins, arba palenks savo pusėn, kaip privertė paklusti Pilsudskio mintį; Lenkija, visas Seimas trokšta pavergti Vilnių, nekreipdamas dėmesio į Pilsudskio „sąjunginius“ planus“.

„Sąjunginiai“ planai, tai federacinės valstybės, apimančios Lenkiją, Lietuvą, Gudiją ir Ukrainą 1772 metų sienomis sukūrimas. Kaip yra pažymėjęs istorikas Arūnas Gumuliauskas, „Iki pat savo mirties Pilsudskis buvo įsitikinęs, kad pergalingas 1920 m. karas su bolševikais nebuvo pratęstas iki logiškos pabaigos – Lenkijos–Lietuvos–Gudijos ir Ukrainos federacijos buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemėse sukūrimo“. Šis planas nepavyko. Iš dalies dėl pernelyg plačių Lenkijos valdžios užmojų ir realaus šalies politinio silpnumo, iš dalies dėl neišmintingos – dažnai ir arogantiškos – politikos lietuvių, gudų ir ukrainiečių atžvilgiu.

1919 m. balandžio 22 d. kreipimesi „Į buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojus“ Vilniuje, vos prieš keletą dienų Lenkijos kariuomenei užėmus miestą, Pilsudskis deklaravo esąs LDK pilietis, O Vilnių skelbė Lietuvos… bet Didžiosios kunigaikštystės sostine. Būtent Vilniaus klausimas, tiek Pilsudskiui esant gyvam, tiek jam mirus, tapo pagrindiniu trukdžiu santykių tarp Lenkijos ir Lietuvos normalizavimui. O maršalo apeliacijos į didingą Abiejų Tautų praeitį ir simpatija Lietuvai Kaune geriausiu atveju buvo laikomi tik sentimentalia retorika. Kaip ir jo lietuviška kilmė.

Biografinė informacija iš http://www.jpilsudski.org/.

Zigmas Vitkus

www.bernardinai.lt

PAP nuotr.

Istorija , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra