Gintaras Šidlauskas. Apie vieno stabo griūtį Varniuose arba laisvos variacijos kultinio sovietinio nusikaltėlio tema

Autorius: Data: 2019-11-07 , 12:16 Spausdinti

Gintaras Šidlauskas. Apie vieno stabo griūtį Varniuose arba laisvos variacijos kultinio sovietinio nusikaltėlio tema

Varniuose Lenino biustą nuvertus, 1990 07 21. Fot. St. Vozbutas.

Gintaras ŠIDLAUSKAS, www.varniai-museum.lt

 

1938 m. “Naujoji Romuva” įžvalgiai išspausdino žinomo katalikiškojo italų rašytojo, garsiosios „Kristaus istorijos” autoriaus Džovanio Papinio pasikalbėjimo su Vladimiru Iljičiumi Leninu (Uljanovu) “Pasimatymas su Leninu” vertimą. Tikriausiai neatsitiktinai šis pokalbis atsidūrė respektabiliausiame to meto nepriklausomos Lietuvos periodiniame leidinyje: dvi galingiausios Europos valstybės – Vokietijos Reichas ir Sovietų Sąjunga visu smarkumu planavo grobikiškus karus, o Lietuva sprendė geopolitinę dilemą: kaip sveikai ir gyvai išlaviruoti tarp didžiųjų valstybių imperinių interesų.

„Naujosios Romuvos” įžvalgos pasirodė tiesiog pranašiškos: V.Lenino įkurtos Sovietų Sąjungos raudonoji armija po dviejų metų ilgiems dešimtmečiams okupuos Lietuvą ir sustabdys natūralią krašto raidą.

Mano svajonė – paversti Rusiją didžiuliais prievartos namais

Priėjimas prie V.Lenino Dž.Papiniui kainavo apie dvidešimt tūkstančių dolerių, jeigu suskaitytų visas komisarų žmonoms išdalintas dovanas, raudongvardiečiams „ant arbatos”, našlaičių prieglaudoms aukas.

Jam kalbėjo, kad Vladimiras Iljičius yra nesveikas, išvargęs, kad jis nieko daugiau nepriimąs, tiktai savo artimuosius, kad Maskvoje jo nebesą, o gyvenąs už miesto senuose caro rūmuose su baltomis kolonomis.

Priėmimo dieną Dž.Papinį pasitiko stora nekalbi moteris, Lenino žmona, žiūrėdama į jį kaip ligoninės slaugytoja į naujai atvykusį ligonį.

„Leniną užtikau mažoj verandoj, prie didelio piešinių lapais nukloto stalo. Jis man padarė įspūdį žmogaus, pasmerkto mirti, kuriam prieš mirtį duota dar keletas valandų ramiai pažaisti. Jo gerai žinoma mongolų tipo galva atrodė iškirsta iš seno, sauso, bet kartu ir minkšto sūrio gabalo. Dvi grasinančios dantų eilės šaipėsi šlykščių lūpų plyšy. Didelė plika makaulė atrodė lyg barbariška urna, išdrožta iš kokių senovės baidyklių kaulų. Dvi klastingos apuoko akys stropiai budėjo iš po paraudusių blakstienų. Didelės, stiprios, milžiniškos rankos žaidė sidabriniu pieštuku, bet jų išdžiūvimas rodė mirties ženklus. Aš niekados neužmiršiu jo atloštų nešvaraus dramblio kaulo ausų, kuriomis jis, rodėsi, gaudė paskutinius pasaulio aidus”– šitaip apibūdina savo pokalbininką Dž.Papinis. Toliau autorius pasakoja apie pirmąsias sunkias šio susitikimo minutes ir pateikia V.Lenino – „šios pageltusios ir išvargusios kaukės” monologą, kurį šis ištarė „netikėto ir veik žiauraus gaivumo pagautas”. Jo veide šmėžavo „sarkastiško juoko grimasų spektras”:

– (…) Negalima valdyti šimtamilijoninę nekultūringų žmonių masę be lazdos, be šnipų, be slaptosios policijos, be teroro, kartuvių, katorgos ir kankinimų. Mes tiktai pakeitėme žmonių klasę. Kur kadaise buvo tiktai šešiasdešimt tūkstančių bajorų ir gal kokie keturiasdešimt tūkstančių didelių biurokratų, dabar yra kokie du milijonai mūsų proletarų ir komunistų. (…) Bet yra devyniasdešimt aštuoni milijonai gyventojų, kurie šiuo pakeitimu nieko nelaimėjo. Būk tamsta tikras, kad jie nič nieko nelaimėjo ir šito kaip tik mums ir reikia, to aš noriu, o visa kita yra neišvengiama”.

Leninas dusliai ėmė juoktis, lyg jus apgavęs pardavėjas, linksmai žiūrėdamas į apgautąjį, – dalinasi įspūdžiais jo svečias.

– Bet kur gi Marksas, progresas ir visa kita? – murmtelėjo Dž.Papinis.

– Tamstai, kaip svetimšaliui ir galingam žmogui aš galiu viską pasakyti: niekas tamsta netikės. Atsimink, tamsta, kad Marksas pats mus mokė, kad teorijos turinčios tiktai fiktyvią vertę. Rusija ir visa Europa buvo tokioj būklėj, kad aš buvau priverstas pasirinkti komunistinę ideologiją savo tikslui pasiekti. Kitoj šaly ir kitam laikotarpy aš panaudočiau kitas priemones. Marksas buvo niekas kitas, kaip tiktai žydas, buržujus, jodinėjęs ant anglų statistikos ir slaptas industrializmo garbintojas. Jam trūko barbariškumo jausmo ir todėl jis buvo tiktai žmogaus trečdalis. Tai buvo alaus ir hegelenizmo persisunkusios smegenys, iš kurių draugas Engelsas kartais išspausdavo ir genialių minčių. Rusų revoliucija Markso pranašystes visiškai griauna. Komunizmas triumfuoja kaip tik tokioj šaly, kur buržuazijos veik nebuvo.

Žmonės, pone, yra laukiniai bailiai, kuriuos turi valdyti taip pat laukinis, bet be skrupulų, kaip aš. Visa kita yra gryniausi plepalai, literatūra, filosofija ir tam panaši muzika kvailiams. O kadangi laukiniai žmonės yra lygūs kriminalistams, tai pirmučiausias valdžios idealas – paversti visą šalį katorga. Senoji rusų katorga yra paskučiausias politinės išminties žodis. Jei tamsta pagalvosi, pripažinsi, kad žmonėms kalėjimo gyvenimas yra tinkamiausias. Netekę laisvės jie išsivaduoja nuo visokių rūpesčių, kurie kankina žmones atsakingus. Ir pagaliau šitokia būklė apsaugo juos nuo blogų veiksmų. Kai tik žmogus patenka į kalėjimą, jis jėga verčiamas gyventi dorai. Be to, jam niekas daugiau neberūpi, už jį kiti galvoja, įsakinėja, jis dirba kūnu, bet dvasia jo ilsisi. Jis puikiai žino, kad ar jis dirbs ar sirgs, visuomet bus pavalgydintas ir išsimiegojęs, kad jau nebereikės, kaip laisvėje, rūpintis, kur duonos gauti, kur guolį rasti. Mano svajonė – paversti Rusiją didžiuliais prievartos namais. (…)

Kaimiečių aš neapkenčiu. Aš neapkenčiu šio ištižėlio Turgenevo, hipokrito Tolstojaus idealizuoto kaimiečio. Kaimiečiuose išsilaiko visa tai, kas many sukelia pasibjaurėjimą: praeitis, tikėjimas, erezijos, religinė manija, rankų darbas. Aš juos pakenčiu ir jiems pataikauju, bet kartu ir neapkenčiu jų. Aš pageidaučiau, kad jie visi iki vieno žūtų. Mano akyse vienas elektrotechnikas yra vertas šimto tūkstančių kaimiečių. Aš tikiu, kad ateis laikas, kada maistas bus gaminamas chemijos laboratorijose mašinomis ir mes tada galėsime išnaikinti visus kaimiečius, nes jie bus nebereikalingi. Jie bus priversti pasidaryti darbininkais arba išstips. Gyventi gamtoje – tai tikriausia priešistorinių laikų gėda.

Gerai tamsta įsidėmėk, kad bolševizmas vaizduoja trejopą kovą: mokslinę barbarų kovą prieš supuvusią inteligentiją, rytų kovą prieš vakarus ir miesto prieš kaimą. Šiose kovose mes nesiskaitome su priemonėmis ir ginklais. Individas yra toks daiktas, kurį reikia naikinti. Tai tinginių graikų ir tuščių vokiečių sapnų išradimas. Tas, kuris priešinsis, bus pašalintas, kaip blogoji votis. Kraujas yra geriausia pačios gamtos duota trąša. (…)

Aš svajoju būti vyriausias pavyzdingų pataisos namų bei ramios ir gerai užlaikomos katorgos direktorius. Bet ir čia, kaip visuose kalėjimuose, pasitaiko nepaklusniųjų, neramių žmonių, sergančių kvaila senų ideologijų bei žmogžudiškų mitologijų nostalgija. Tie visi bus iš gyvenimo pašalinti. Aš negaliu leisti, kad keli tūkstančiai ligonių kompromituotų daugelio milijonų žmonių laimę. Pagaliau senoviškas kraujo nuleidinėjimas yra neblogas gydymo būdas.

Be to, jaustis esant savo žmonių gyvybės ir mirties viešpačiu yra savotiškai malonu. (…) Aš esu, jai tamsta nori, pusiau Dievas, gyvenąs tarp Azijos ir Europos. (…) Yra skonio rūšys, kurių paslaptys, pagonybei praėjus, yra dingusios. Tačiau žmonių kruvinos aukos turėjo ir gerų pusių: tai buvo gilus simbolis, aukštas pamokymas ir kartu sveika šventė. Bet čionai vietoj tikinčiųjų himno aš girdžiu kalinių ir mirštančiųjų dejavimus ir galiu tamstą užtikrinti, kad šios simfonijos aš nemainyčiau į Bethoveno devynias. Tai yra himnas, pranašaujantis artėjančią laimę.

„Man pasirodė, kad subjaurėjęs ir lavoną primenantis Lenino veidas pasitempė pirmyn, lyg įsiklausydamas tokios iškilmingos, jo vieno jaučiamos muzikos. Tuo metu p.Krupskaja pranešė man, kad jos vyras pavargo ir jam reikia truputį pailsėti. Aš tuoj išsinešdinau. Kad pamatyčiau šį žmogų, aš išeikvojau apie dvidešimt tūkstančių dolerių, bet nesijaučiu pinigus išmetęs pro langą” – užbaigia savo pasimatymo su V.Leninu pasakojimą Dž.Papinis.

Kartą grįžusio iš darželio mama manęs paklausė: „Ką tu labiausiai myli?” Aš tvirtai atsakiau: „Leniną!”

Gal ir nevertėtų prisiminti ar juolab pačiam minėti ne patį protingiausią savo jaunystės dienų poelgį, tačiau kiek teko patirti, šis įvykis dar ir dabar įvairiai komentuojamas, man retsykiais primenamas, todėl ryžausi kai ką iš naujo paaiškinti: be pasididžiavimo, tačiau ir be apmaudo.

1987–1991 metų laikotarpis Lietuvai buvo toks intensyvus, gausus netikėčiausių ir stulbinančių įvykių, kad lig šiol daug kas liko neapmąstyta, neįvertinta. Šio laikotarpio kulminacija laikytina 1990 m. Kovo 11–oji diena, kai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas), vadovaujama profesoriaus Vytauto Landsbergio, paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Nevienareikšmiškai buvo suvoktas šis istorinis sprendimas: vieni jį suprato kaip Lietuvos istorijos lemtingo lūžio momentą, kiti tikėjosi, jog tai tik laikinas politinis išsišokimas, o netrukus viskas sugrįš į senas įprastas vėžes, dar kiti atsainiai vertino kaip kovos dėl valdžios išraišką. Save priskirčiau prie tų, kurie neabejojo, jog tai paskutinė galimybė Lietuvai išsivaduoti iš sovietinės priespaudos.

Tuo metu teko priklausyti Lietuvos laisvės lygai, jos Tarybai, vadovauti LLL Telšių skyriui, dar vėliau – Sąjūdžio Telšių rajono tarybai.

1990 metų vasara įsiminė didžiule įtampa: Sovietų Sąjungos vadovybės paskelbta ekonominė blokada ir politinis spaudimas Lietuvai, didžiųjų Vakarų valstybių perdėm atsargi laikysena atkurtos Lietuvos Respublikos atžvilgiu, valstybės viduje kurstoma nesantaika, skiepijamas nepasitikėjimas Aukščiausiosios Tarybos vadovu, siekiančiu lygiateisių derybų su Sovietų Sąjungos valdžia. Pastaroji atkakliai reikalavo atšaukti Nepriklausomybės aktą. Lietuvos laisvės lyga džiaugsmingai pasitiko radikalias politines permainas, kurių dar veikdama pogrindžio sąlygomis ji atkakliai ir pasiaukojamai siekė. Buvome įsitikinę, kad reikia kuo skubiau atsisveikinti su sovietiniu palikimu. Nors tai yra ilgametis procesas, kai ką galima nuveikti tuoj pat, neatidėliojant neapibrėžtai ateičiai. Rengėme mitingus, demonstracijas, reiškėme nepasitikėjimą išskirtinių pozicijų nenorinčia užleisti sovietine nomenklatūra, rūpinomės Lietuvos partizanų, jų rėmėjų atminimo įamžinimu, ypač atidžiai stebėjome ir analizavome sparčiai kintančią politinę tikrovę, kurios dalimi ir patys buvome, bei ne kartą perspėjome visuomenę apie Lietuvos okupacijos ir aneksijos įteisinimo grėsmes. Tai daug kam nepatiko, įvairūs pareigūnai ir kiti buvusiai sistemai lojalūs asmenys daug ką priėmė kaip asmeninį įžeidimą, nors LLL veiksmai buvo nukreipti ne tiek prieš konkrečius asmenis, kiek prieš sistemą, aišku, susidedančią iš konkrečių asmenų.

1990 m. liepos 28 d. buvo rengiamasi Varniuose atidengti ir pašventinti Žemaičių Vyskupo Motiejaus Valančiaus paminklą. 1951 m. nugriautas šis paminklas, tiksliau – biustas, 1988 m. lapkričio mėn. po ilgų paieškų netikėtai Varniuose buvo surastas, vėliau restauruotas ir, pagaminus naują postamentą, turėjo sugrįžti į ankstesnę savo vietą – Valančiaus darželį. Suradus senąjį biustą teko atsisakyti idėjos pastatyti naują, kurio konkursas jau buvo įvykęs.

Paminklas didžiajam Žemaičių Vyskupui Varniuose buvo pastatytas dar 1927 m. Varnių parapijos klebono kunigo A.Juozapavičiaus rūpesčiu skvere, priešais namą, kuriame savo vyskupavimo laikotarpiu M.Valančius gyveno.

Varniuose jau stovėjo 1989 m. gegužės 7 d. Lietuvos laisvės lygos Telšių skyriaus pastatytas tuo metu pirmasis Lietuvoje paminklas 1944–1954 m. už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę žuvusiems partizanams atminti. Tebestūksojo ir berods 1957 m. pastatytas paminklas (gal irgi tiksliau vadintinas biustu) Vladimirui Iljičiui Leninui – kruvinojo sovietinio ir bolševikinio teroro įkvėpėjui ir pradininkui. Situacija buvo daugiau nei dviprasmiška – Lietuva deklaravo politinę nepriklausomybę nuo sovietinės imperijos, tuo tarpu tebebuvo nusėta bolševikinių lyderių, kolaborantų paminklais, biustais, monumentais okupacinei armijai. Ir kaip atrodytų M.Valančiaus paminklo atidengimo iškilmės, jei pačiame miestelio centre tebestovi biustas bestijos, paskelbusios kruviną karą religijai, bet kokiam dvasingumui, antgamtinei tikrovei? Gaila, tačiau daugelis to meto vietinių inteligentų, kultūrininkų tame neįžvelgė beveik jokio prieštaravimo. Šitaip teigiu todėl, kad būtent iš jų teko susilaukti daugiausiai priekaištų ir paniekos. Tai pasakytina jokiu būdu ne apie visus, tačiau tendencija buvo būtent šitokia. Keisčiausia buvo tai, jog šitie žmonės puikiausiai žinojo tikrąją „proletariato vado” istoriją, jo nusikaltimus prieš žmoniją. Apie juos tuo metu plačiai rašyta sąjunginėje ir respublikinėje spaudoje.

Savo 1989 m. užrašuose aptikau ir tokią kiek ironizuojančią mintį: „Varniai tampa savotišku demokratijos centru. Ten stovi paminklas Leninui ir Lietuvos partizanams, o jei bus pastatytas paminklas Valančiui, tai kiekvienas varniškis ir ne tik varniškis turės ką pasirinkti pagal savo įsitikinimus: Leninui atiduos pagarbą saliutuodami, Lietuvos partizanams ir Valančiui – pasimelsdami” (Penktadienio žemaitis, 1999, Gegužės 7, Nr. 18).

Tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva” jaunimas Kaune 1990 m. birželio mėn. 14 d. nuvertė ČK (GPU, NKVD, NKGB, MGB, KGB) įkūrėjo ir pirmojo vado Felikso Edmundovičiaus Dzeržinskio ir V.Lenino bendro Vinco Kapsuko biustus. Pastarąjį valdžia tuoj atstatė. Tuo tarpu įvairaus “kalibro” leninai tebeslėgė Lietuvos žemę. Turbūt niekas dabar nepasakytų tikslaus jų skaičiaus.

„Pradėjom nuo ČK įkūrėjo, budelio F.Dzeržinskio biusto. Nuvertėm. Nuėjom prie „Keturių komunarų” skulptūrų, tačiau nuversti nepavyko. Jau čia mus pasitiko bananais ginkluota milicija. Bet kai nužygiavome prie KGB–milicijos rūmų, nuvertėme Litbelo vado, tautos išdaviko V.Kapsuko biustą, komunistai neiškentė. Praėjus keliom sekundėm, mus apsupo milicija ir pradėjo mušti bananais. Keletą suėmė ir įtraukė į mašiną. Bet mes atsigulėme po ja ir neleidome suimtųjų išvežti. (…) Kai kas sako, kad negalima griauti kultūros paminklų. Tačiau jie nepasako, kad tai, kas buvo nugriauta, nėra kultūros paminklai, kad tai tėra rusiškosios okupacijos žymės, o jų buvimas patriotų krauju apšlakstytoje Lietuvos žemėje – lietuvių tautos orumo įžeidimas. Ar ne taip pat pasielgtų rusas, jei Maskvoje stovėtų paminklas Gebelsui, ar ne taip elgtųsi prancūzas, jei Paryžiaus centre būtų statomas paminklas Hitleriui. (…) Būtina įsisamoninti, kad pats šių „paminklų” pastatymas jau buvo neteisėtas, nes statomas buvo okupuotoje Lietuvoje, prieš lietuvių tautos valią, siekiant sunaikinti tautinę sąmonę ir istorinę atmintį bei auklėti jaunimą kosmopolitine dvasia” – prisimena pačios pirmosios sovietinių paminklų demontavimo akcijos Lietuvoje organizatorius Stanislovas Buškevičius („Pradėjom nuo F.Dzeržinskio, arba kodėl penkiakampėm pasipuošę milicininkai nepriklausomoje Lietuvoje mušė lietuvius”, Kauno laikas, 1990, Rugpjūčio 17).

Ginkluoti milicininkai (būsimieji Lietuvos policininkai) mušė jaunalietuvius už „kultūros paminklų” griovimą, už mėginimą nuversti Keturių komunarų statulas, kurias A.Sniečkus įsakė pastatyti ant sunaikintų ir išniekintų kapinių, ant 1941 m. sukilėlių ir daugelio lietuvių kaulų, vietoje nugriauto Dariaus ir Girėno mauzoliejaus. Įsakymas yra įsakymas ir įprasta, kad uniformuoti pareigūnai jį vykdo prieš tai giliau nesusimąstę.

Artėjant 50–osioms Lietuvos aneksavimo metinėms, prisimenant penkių dešimčių metų senumo dramatiškus įvykius vadinamajame Lietuvos liaudies seime, kilo mintis, jog ši data – tinkama proga nukeldinti V.Lenino paminklą (biustą) Varniuose. Tai buvo vienintelis šio blogio genijaus stabas Telšių rajone. Aš suprantu tuos, kurie tada piktinosi, tuos, kuriuos toks veiksmas šokiravo, privertė nervintis. Man buvo priekaištaujama ir klausiama, kodėl reikia taip primityviai kovoti su sistema, juk akmeniniai ar metaliniai stabai tik medžiaginė šios sistemos išraiška, taigi visiškai nepavojinga. Neneigiu, kad tokiame priekaište glūdėjo ir dalis tiesos. Tačiau iš esmės galvojau kiek kitaip. Paminklai, biustai, memorialinės lentos, monumentai priklauso simbolių, ženklų, tam tikrų archetipų, epochinių riboženklių erdvei. Tad kodėl V.Lenino griuvimas Varniuose tada susilaukė tokios pasipriešinančios reakcijos? Juk tai viso labo tik simbolis, o sistema iš esmės savo gilumoje lieka nepakitusi? Oponentai puikiai suprato, jog nuo simbolių, ženklų pakeitimo ir prasideda tikrosios permainos, paprastai galinčios užtrukti ne vieną dešimtmetį.

Neabejoju, kad kai kam šios mano mintys ir dabar tebėra diskutuotinos, nors jau prabėgo keliolika metų. Lietuva keičiasi stulbinančiai lėtai, neregėtai skausmingai ir labai nenoriai. Anos sistemos, kurią simbolizavo V.Lenino ir kitų sovietinės imperijos vadų paminklai ir skulptūros, apraiškos dar tokios gyvos ir akivaizdžios, kad neretai nejaukiai susimąstai: o ar tikrai buvo tai, ką vadiname Lietuvos Atgimimu?

Buvusi sistema lengviausiai atpažįstama žmonių tarpusavio santykiuose: nepasitikėjimas, pavydas, įvairiausi tragikomiški kompleksai, totalus žodžio netesėjimas, melas, smurtas, kriminalinės sąmonės dominavimas net viešuose reikaluose ir t.t. Taigi ir anas V.Lenino paminklo nuvertimas buvo daugiau simbolinis veiksmas, ne ką iš esmės tepakeitęs, greičiau pademonstravęs esminių ir radikalių permainų gyvybinį poreikį ir alkį.

Su šypsena prisimenu vieną savo mamos pasakojimą. Kartą grįžusio iš darželio manęs ji paklausė: „Ką tu labiausiai myli?” Aš tvirtai atsakiau: „Leniną!”. Tada mama sekančiu klausimu pasufleravo man teisingą atsakymą: „Argi ne mamą labiausiai myli?”. „Ne, labiausiai myliu Leniną” – nedvejodamas atsakiau. „O kas tave taip išmokė sakyti?”. „Auklėtoja”. Tiems, kurie yra patyrę sovietinio auklėjimo sistemos ypatumus, papildomi komentarai nebūtini.

Kauno jedinstvininkai Lenino pakasynoms organizavo piketėlį, Varnių miestelio gyventojai tokio pat paminklo vietoje, ko gero išsigandę, kad Leninas apsigalvojęs atgal nesugrįžtų, patalpino šiukšliadėžes

1990 m. dirbau Telšių valstybinėje sūrių gamykloje darbininku. Darbo grafikas man buvo palankus ir priimtinas: dvi dienas dirbu, dvi dienos laisvos. Pastarąsias skirdavau veiklai Lietuvos laisvės lygoje. Juokaudavau: dvi dienas kraunu sūrius į dėžes, siunčiamas į imperijos centrus – Maskvą ir Leningradą, o kitas dvi dienas užsiimu tos imperijos ardymu.

Liepos 20 d. mėginau susisiekti su Lietuvos laisvės lygos Šiaulių skyriaus vadovu Žilvinu Razminu. Telefonu aptakiai ir nekonkrečiai jam bandžiau išdėstyti savo sumanymą taip, kad nesuprastų mūsų telefoninių pokalbių tuo metu ištisai besiklausą KGB darbuotojai. Nežinau, ar Žilvinas mane suprato, ar nelabai, tačiau jis dėl objektyvių priežasčių negalėjo atvykti man į talką. O man reikėjo transporto priemonės ir dar bent poros vyrų. Vėliau Ž.Razminas pasižymėjo savo radikaliais veiksmais, kurių nesuprato nei valdžia, nei didesnė visuomenės dalis, nei teisėsaugos institucijos. Man susidarė įspūdis, kad Žilvinas yra patriotiška ir nesavanaudiška asmenybė, tačiau ne visada pasirenka geriausias priemones savo kilniems siekiams ir patriotiniam bekompromisiškumui išreikšti.

Liepos 21–oji man pasitaikė laisva diena. Dar kartą apmąsčiau įvairius variantus, V.Lenino paminklo nuvertimo galimą scenarijų, stengiausi numatyti būsimą reakciją. Užėjau pas vieną LLL Telšių skyriaus bičiulį, kuriam taip pat neatskleidžiau sumanymo esmės, tačiau įsitikinau, kad jis jau rengiasi kažkur išvažiuoti ir savo kelionės jokiu būdu neketina atsisakyti.

Tada paskambinau į Garliavą Vaidotui Rinkevičiui, LLL Garliavos skyriaus atstovui. Jis tuo metu dirbo Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos istorijos sekcijoje, rinko ir užrašinėjo partizanų, tremtinių atsiminimus, rūpinosi kitos istorinės medžiagos kaupimu bei išsaugojimu. Kadangi laikas spaudė, jam pakankamai atvirai išdėsčiau, ką esu sumanęs. Jis pažadėjo surasti automobilį ir man paskambinti. Netrukus pranešė, kad automobilis ir vairuotojas surasti.

Atvyko aštuntos klasės „žiguliais” dviese: Vaidotas ir Arūnas Rekašius. Pastarąjį prieš tai teko matyti gal kokį kartą. Apie jį nieko nežinojau. O su Vaidotu bendradarbiavome, Žemaičių Alkos muziejuje Telšiuose buvome surengę ginkluotajam pasipriešinimui skirtą parodą „Amžina garbė rezistencijai!”. Toji paroda buvo atidaryta 1990 m. birželio 15 d., Lietuvos okupavimo 50–ųjų metinių dieną.

Dar prikalbinau prisidėti Krikščionių demokratų partijos Telšių skyriui priklausiusį, tačiau su manimi noriai bendravusį Stasį Jankauską. Jis dirbo Telšių valstybinės sūrių gamyklos saugumo technikos inžinieriumi. Tad buvome keturiese. Trumpai aptarėme veiksmų planą. Buvo maždaug 20.30 val. Atvykę į Varnius supratome, jog norint nuversti V.Lenino paminklą (biustą) reikalinga stipri virvė. Rodos, buvome kažkokią virvę įsimetę Telšiuose, tačiau netikėjome, kad ji atlaikys. Kaip vėliau paaiškėjo, šie būgštavimai neturėjo pagrindo. Užvažiavome pas Pranciškų ir Bronę Monkus. Šie garbaus amžiaus varniškiai mus visada maloniai ir mielai priimdavo. Jie iki pat šios dienos rūpinasi paminklo partizanams Varniuose priežiūra, jo aplinkos tvarkymu. Pas juos buvome susirinkę ir prieš pirmąjį viešą Lietuvos partizanų pagerbimo mitingą 1989 m. vasario 12 d. Šeimininkui trumpai ir aiškiai pasakiau, ką ketiname daryti ir kokia reikalinga pagalba. Jis viską suprato ir bematant mano prašymą įvykdė ir, kaip vėliau prisipažino, nekantriai laukė, kuo viskas baigsis.

Privažiavome prie paminklo, stovėjusio Varnių miestelio centre, Lenino aikštėje, kuri anksčiau vadinosi Turgaus aikšte, o nuo 1990 m. spalio mėn. – Medininkų. Ten buvo įrengti keli suoleliai. Priešais sėdėjo du vyrukai. Paklausiau: „ar jūs ne iš technikumo?”. Varniuose tuo metu veikė žemės ūkio technikumas. „Ne”. „Ar padėsite nuversti?” – mėginau patirti, kas jie tokie. „Nenuversite” – vienas jų suabejojo.

Sumezgus virvės kilpą, ji buvo mestelta į viršų ir tampriai apjuosė biusto kaklą. Tada beliko formalumas – už vairo sėdėjusiam A.Rekašiui spustelti automobilio pedalą. Biustas smigo kakta žemėn. Jis pasidavė lengvai. Pasirodo buvo tuščiaviduris ir net nepritvirtintas prie postamento, tik iš šalies atrodė grėsmingai. Kaip pati sistema, nesusilaikysiu nepridūręs. Buvo maždaug 22 val. Prisipažinsiu, kad smarkiai abejojau, ar pavyks jį apskritai atplėšti. Anksčiau nebuvome paminklo apžiūrėję, tad kilo pagrįstų abejonių: o gal jis privirintas, ar kokiais nors stambiais varžtais priveržtas? Vaidotas atminimui nuskaldė prie postamento pritvirtintas raides V.LENINAS. Ir dar šliūkštelėjo baltų dažų, kad kam nors nekiltų pagunda jo atstatyti. To gal ir nereikėjo. Vėliau mums prikaišiojo chuliganizmą. Iš tikrųjų reikėjo daugiau pagarbos parodyti ir iš parkritusio „priešo” nebesityčioti. Akciją pro langus stebėjo aplinkinių namų gyventojai. Vieną jų neramino mintis: „o kokioje aikštėje mes dabar gyvensime?” Labai gaspadoriškas klausimas.

Vėliau biustas buvo perkeltas į Žemaičių Alkos muziejų ir juodai perdažytas paslepiant baltų dažų žymes. Dabar „negras Leninas”, stovėjęs Varniuose, stūkso šalia kitų akmeninių ir metalinių leninų Grūto skulptūrų parke. Tai lyg nauja senojo stabo interpretacija. Beje, dar ir pelninga jo naujajam šeimininkui. Dabar tai ne tiek ideologijos, kiek verslo objektas. Šiandien laisva valia mokame už teisę žvilgterti į nuverstus–prisikėlusius stabus. Ko tik ta tema neišgirsi: vos ne švento pasipiktinimo, grasinimų imtis priemonių, nostalgiškų atodūsių, gaižios ironijos, susižavėjimo paprastu, bet kone genialiu verslo planu. Apsilankymas Grūto skulptūrų parke yra ne pati blogiausia terapinė priemonė, dezinfekuojanti postsovietinio mąstymo erdvę nuo joje tebetūnančių ideologinių vaiduoklių. Stebėdamas gausius šio parko lankytojus, atkreipiau dėmesį, jog kai kurie, pozuodami prie buvusių vadų skulptūrų būsimai fotografijai, kažkodėl kvailokai darkosi, nutaiso pačias keisčiausias dirbtinas minas, bet kuria kaina stengiasi atrodyti juokingi. Tačiau juokas į juos žvelgiant neima.

Nuverstas Varnių Lenino biustas turėjo nemažą paklausą. Dar 1998 metais Telšių rajono savivaldybės administracija sutiko perduoti Viešajai įstaigai „Europos parkas” „… išeksponuoti Varniuose stovėjusį Lenino biustą, kuris šiuo metu yra Telšių Alkos muziejuje”.

O tada, jeigu gerai prisimenu, virvę nuvežėme atgal P.Monkui ir išvažiavome iš miestelio.

Žinia greitai apskriejo Varnius. Į aikštę pažiūrėti nuversto stabo prisirinko nemažai žmonių. Nuomonių ir emocijų būta pačių įvairiausių. Tą dieną Varniuose vyko vestuvės. Vestuvininkai linksminosi ir ką tik „išvalytoje” Lenino aikštėje. Kažkas įsismarkavęs net dvi aikštėje stovėjusias šiukšliadėžes užkėlė ant ištuštėjusio postamento. Ši nuotrauka vėliau atsidūrė Kražių parapijos laikraštyje „Kražių aidai” (1990, Rugsėjis, Nr. 22). Šia nuotrauka iliustruotame straipsnyje „Laikykis, Karoli!” rašyta: „Per Lietuvą nusirito paminklų demontavimo banga. Nuo postamentų nulipa vakarykščiai stabai. Be didesnio dėmesio, be platesnių komentarų. Ir šį reiškinį kiekvienas įvertina per savo mąstymo prizmę. Štai Kauno jedinstvininkai Lenino pakasynoms organizavo piketėlį, Varnių miestelio gyventojai tokio pat paminklo vietoje, ko gero išsigandę, kad Leninas apsigalvojęs atgal nesugrįžtų, patalpino šiukšliadėžes.”

Grįždami į Telšius sutikome nuo Žarėnų Varnių link į įvykio vietą skubantį milicijos, besitransformuojančios į policiją, patrulinį automobilį. Atvykusi operatyvinė grupė apžiūrėjo įvykio vietą, surašė protokolą. Paskui lyg tai buvo atvykę ir KGB pareigūnai. Pastarieji tuo metu mus sekiodavo, kalbas fiksuodavo, tačiau jokių rimtesnių poveikio priemonių netaikė.

Grįžę į Telšius apsistojome mano namuose. Rašomąja mašinėle surašėme pareiškimą, adresuotą Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai, Varnių miesto savivaldybei, Telšių rajono savivaldybei ir Lietuvos laisvės lygos pirmininkui Antanui Terleckui. Šiandien jį skaitant, kai kas skamba gan naiviai, pompastiškai ir net patetiškai, tačiau… taip buvo:

„Lietuvos laisvės lygos Telšių skyriaus ir Lietuvos laisvės lygos Garliavos skyriaus nariai, remiami kitų Lietuvos Respublikos nepriklausomybę remiančių organizacijų narių ir išreikšdami didžiosios lietuvių tautos dalies valią, nutarė:

1. Varnių mieste nuversti žmonijos nusikaltėlio – Vladimiro Iljičiaus Uljanovo (Lenino) biustą, nes jis simbolizuoja genocido pradininko, Stalino, Berijos, Dzeržinskio auklėtojo ir mokytojo, nusikaltėliškų organizacijų – NKVD, GPU, KGB, TSKP, VLKJS, LKP įsteigėjo ir idėjinio vado atminimo įamžinimą.

2. Š. m. liepos 28 d. Varnių mieste bus atidengtas ir pašventintas paminklas Lietuvos ir Žemaitijos dvasiniam vadovui Vyskupui Motiejui Valančiui. Tokiu būdu paminklų rusiškojo režimo aukai vyskupui Valančiui ir tautų kalėjimo įkūrėjui Uljanovui (Leninui) buvimas vienu metu dvasinėje žemaičių sostinėje yra nesuderinamas su istorinio teisingumo, sąžinės, moralės ir lietuvybės principais.

3. Esame įsitikinę, kad tik lietuvių tautos išdavikai ir kolaborantai šiandien galėtų rasti motyvų, pateisinančių žmonijos budelio Vladimiro Iljičiaus Uljanovo (Lenino) atminimo įamžinimą Lietuvoje.

Šį nutarimą su visiška atsakomybe š. m. liepos 21 d., Lietuvos Respublikos aneksavimo 50–ųjų metinių dieną, ir įvykdė Lietuvos laisvės lygos Telšių skyriaus ir Lietuvos laisvės lygos Garliavos skyriaus nariai.

Visą atsakomybę už Vladimiro Iljičiaus Uljanovo (Lenino) biusto nuvertimą Varnių mieste š. m. liepos 21 d. prisiima:

Gintaras Šidlauskas, Lietuvos laisvės lygos Tarybos ir Telšių skyriaus narys, Telšiai, Vilniaus 38–39.
Vaidotas Rinkevičius, Lietuvos laisvės lygos Garliavos skyriaus narys,
Garliava, Kaštonų 5.
Telšiai, 1990 m. liepos 21 d.”

Surašę šį tekstą dar šiek tiek pasitarėme dėl rytdienos darbų ir atsigulėme pailsėti.

Tai buvo pirmasis nuverstas Lenino paminklas ne tik Lietuvoje, tačiau galbūt ir buvusioje Sovietų Sąjungoje

Kitos dienos rytą paskambinau Lietuvos radijo Telšių punkto korespondentui Augustinui Jonušui ir supažindinau jį su minėto teksto turiniu. Tos pačios dienos 12 val. korespondentas apie vakarykštę akciją ir jos dalyvius per radiją informavo Lietuvos gyventojus.

Vėliau kažkokia radijo korespondentė dar paskambino Antanui Terleckui ir jam nežinant įrašė judviejų pasikalbėjimą. Antanui nieko nebuvo žinoma apie šią akciją (neturėjom galimybių tai padaryti, o tiesiogiai tartis tokiu klausimu telefonu vengėme). Antanas pareiškė netikįs, kad tai atliko LLL vyrai, o Šidlauskas – protingas ir šito… negalėjo padaryti, be to, Lyga neužsiima paminklų griovimu. Šis Antano pasisakymas vėliau buvo įvairiai interpretuojamas ir aiškinamas. Nesusipratimai kilo dėl mūsų nesugebėjimo tuo metu pakankamai efektyviai koordinuoti informaciją ir veiksmus. Antanui tuoj paskambino „Jaunosios Lietuvos” vadovas (dvi kadencijas buvęs Seimo nariu) Stanislovas Buškevičius, pasveikindamas su Lygos įvykdyta akcija Varniuose, ir draugiškai papriekaištavo už tai, kad klausytojams galėjo susidaryti įspūdis, jog LLL lyderis dėl neinformuotumo lyg ir atsiriboja nuo jos.

Viename interviu aš patikslinau A.Terlecko poziciją: „Antanas Terleckas iš anksto nebuvo informuotas apie mūsų akciją. Tokiomis temomis vengiama kalbėti telefonu, o nuvažiuoti į Vilnių nebuvo galimybių. Po Augustino Jonušo informacijos, kurią pats jam perdaviau, apie paminklo nugriovimą, Antanui Terleckui į namus paskambino Lietuvos radijo korespondentė. Neturėdamas oficialaus mūsų patvirtinimo apie įvykdytą akciją, jis suabejojo. Vėliau susitikdamas su telšiškiais Antanas Terleckas pasakė, kad pritaria biusto nuvertimui. Dabar jis pats daro daug žygių, kad būtų demontuotas Lenino paminklas Vilniuje” („Tikslas lieka tas pats”, Telšių laikraštis, 1990, Rugsėjo 1, Nr. 69).

„Telšių laikraščio” žurnalistas Aloyzas Pintveris, ėmęs iš manęs šį interviu, mane „nusodino”: „O jūs nė su kuo iš vietinės valdžios nepasitarę, neperspėję ėmėte ir nuvertėte Leniną Varniuose. Nors aš puikiai žinau, kad tai buvo ruošiamasi padaryti oficialiai ir galbūt ne taip skausmingai. Jūs gi nežinote, kas dėjosi po tos akcijos. Ėjo protesto telegramos, net iš aplinkinių rajonų, buvo grasinama tą patį, ką jūs padarėte su Lenino biustu, padaryti su Motiejaus Valančiaus paminklu. Prireikė saugoti. (…) Ne vienas laikė, kad tai sąmoninga provokacija” (Ten pat). Vėl pakartojau: „Jokių slaptų kėslų. Norėjome atkreipti Lietuvos vadovybės dėmesį į vis dar tebestovinčius stabus. Juk po mūsų akcijos ledai pajudėjo visoje Respublikoje. (…) Skubėjome, nes buvome įsitikinę, kad amoralu, tebestovint Lenino biustui, atidengti Motiejaus Valančiaus paminklą” (Ten pat).

Liepos 22 d. Lietuvos televizijos naujienų laida „Panorama” informavo apie Lenkijoje įvykdytą valdžios sankcionuotą paminklo tarybiniams kariams demontavimą. Ir pridūrė: „Panaši akcija vakar buvo įvykdyta ir Varniuose”. Ne visai taip. Mūsų akcija tikrai nebuvo valdžios sankcionuota. Jeigu būtumėme šiuo klausimu kreipęsi į rajono valdžią, vargu, ar būtume sulaukę pritarimo. Nesakau, kad mums būtų buvę visomis įmanomomis priemonėmis trukdoma. Gal ir ne. Tačiau pati valdžia dar nebuvo subrendusi tokiems dalykams, tad iniciatyvos teko imtis eiliniams atkuriamos Lietuvos valstybės piliečiams.

Tą pačią dieną Lietuvos televizijos „Vakaro žiniose” buvo perskaitytas Sovietų Sąjungos telegramų agentūros TASS išplatintas pranešimas apie „Varniuose subjaurotą Lenino paminklą”. Kodėl TASS paskyrė tokį dėmesį šiam įvykiui, nutikusiam Lietuvos provincijos miestelyje? Sunku pasakyti. Gal dėl to, kad tai galėjo sukelti grandininę reakciją (taip vėliau ir atsitiko), be to, tai buvo pirmasis nuverstas Lenino paminklas ne tik Lietuvoje, tačiau galbūt ir buvusioje Sovietų Sąjungoje.

Slaptų ir nelegalių išpuolių prieš sovietinius stabus ir kitas sovietinio režimo kultines asmenybes būta daug, tačiau mes tai padarėme dienos šviesoje, matant liudininkams ir raštiškai prisiėmėme visą atsakomybę kaip už politinį veiksmą. Šitaip iš karto užkirtome kelią tuo metu dar gerokai prosovietinėms teisėsaugos institucijoms mums inkriminuoti chuliganizmą, kriminalinį nusikaltimą.

Po „Vakaro žinių” paskambinau A.Terleckui ir patikinau jį, kad Lenino paminklo nuvertimas Varniuose – LLL narių darbas. Jis jokio prieštaravimo nepareiškė ir pakvietė liepos 25 d. atvykti į Vilniuje LLL organizuojamą piketą prie Ministrų Tarybos rūmų ir apie mūsų akciją informuoti piketo dalyvius.

Antanas pareiškė: „vyrai gerai padarė, nėra reikalo Lenino gailėt”

Liepos 23 d. pavakary du Telšių vidaus reikalų skyriaus darbuotojai (vienas jų – tardytojas) atvyko į mano namus, tačiau manęs nerado. Apklausė žmoną, surašė protokolą. Žmona jiems pareiškė apie Lenino paminklo nuvertimą nežinanti. Vėliau tie patys VRS pareigūnai atvyko pas mane į darbą. Prisistatė Telšių VRS tardytojas, kurio pavardės neįsidėmėjau. Aš jam įteikiau aukščiau minėtą pareiškimą, kuris buvo perduotas Telšių rajono VRS viršininkui Antanui Adomėliui. Dar po kiek laiko atvyko vienas milicininkas ir įteikė oficialų kvietimą (raginimą) atvykti į Telšių rajono VRS pokalbiui su skyriaus viršininku. Savo pamainos meistrams paaiškinau, kad esu kviečiamas į miliciją. Manęs jau laukė A.Adomėlis ir tardytojas. KGB tuo metu oficialiai į tokių įvykių tyrimą nesikišo.

Milicijos vadovai, suprantama, kontaktavo su savo aukštesne vadovybe ir jų vietinė nuomonė turėjo reikšti ir aukščiau stovinčiųjų valstybinių bei teisėsaugos įstaigų poziciją. A.Adomėlis pareiškė, kad jis su mūsų dokumentu susipažino ir… iš esmės pritaria mūsų akcijai. Kol kas iš Vidaus reikalų ministerijos jokių nurodymų nėra gavęs ir byla kol kas nėra iškelta, tik atliekamas įvykio tyrimas. Pageidavo, kad parašyčiau paaiškinimą, tačiau aš atsisakiau, motyvuodamas tuo, jog jam jau įteiktas mūsų oficialus pareiškimas ir nieko papildyti nebeturiu. Jis neprieštaravo. Dar pasakė, kad Lenino paminklas Varniuose ir anksčiau milicijos darbuotojams suteikdavo nemalonių rūpesčių. Būta ir anksčiau prieš jį įvykdoma išpuolių. Kažkada buvo apipiltas pamazgomis, ištepliotas dažais, o kaltininkus reikėdavę surasti. Kartą dažais Lenino paminklą apipylė iš Švėkšnos psichiatrinės ligoninės pabėgęs asmuo (suprask, jums irgi maždaug ten esanti vieta). „Anksčiau tai būdavo galima kvalifikuoti kaip chuliganizmą” – tęsė Telšių milicijos šefas, „tačiau jūsų atvejis – išskirtinis”.

Vėliau A.Adomėlis tapo Telšių rajono policijos komisaru. Telšių visuomeninės organizacijos jam buvo pareiškusios gana rimtų pastabų dėl policijos darbo ir jo paties veiksmų. Tai jį įžeidė ir jis mane smarkiai sukritikavo vietinėje spaudoje. Mūsų priekaištai nebuvo jau tokie nepagrįsti. Ilgainiui jam teko apleisti užimamas pareigas. Telšiuose klestėjo organizuotas nusikalstamumas. Prisimenant šį dabar jau mirusį Telšių rajono milicijos–policijos vadovą, reikia pasakyti, kad jis vis dėlto buvo, lyginant su anksčiau prieš jį šiose pareigose dirbusiais, gana demokratiškai ir liberaliai nusiteikęs. Nors mūsų nuomonės kai kuriais klausimais smarkiai skyrėsi, esame apsižodžiavę spaudoje, tai nekeitė mano požiūrio – reikia gerbti kiekvieną oponentą. Man atrodė, kad mūsų kritika jo ir jo vadovaujamo policijos komisariato atžvilgiu buvo geranoriška, nors ir kieta. Milicija ir KGB poskyris Telšiuose buvo įsikūrę tame pačiame pastate. Po 1991 m. rugpjūčio mėn. žlugusio pučo Maskvoje ir KGB veiklos uždraudimo Lietuvoje, dalis buvusių KGB darbuotojų norėjo pereiti dirbti į policiją, tačiau priimtų Telšiuose į šią sistemą, regis, nebuvo. Vadovauti lūžio metais nebuvo lengva.

Liepos 24 d. „Lietuvos ryte” (Nr. 132) pasirodė žurnalisto Virginijaus Gaivenio straipsnis „Varniai vėl garsėja!”. Jame rašyta: “Liepos 21–ąją Telšių rajone, Varnių miestelyje, nugriautas Lenino biustas. Kitą dieną Telšių rajono korespondentui Augustinui Jonušui paskambinęs Lietuvos laisvės lygos (LLL) rajono skyriaus atstovas G.Šidlauskas pareiškė, kad atsakomybę už šią akciją prisiima jie, LLL nariai. Ir perspėjo, kad žmonės negalvotų, jog paminklus griauna chuliganai… Vakar plačiau pakomentuoti šį įvykį paprašiau Telšių vidaus reikalų skyriaus viršininką Antaną Adomėlį:

– Šeštadienį apie 22 val. 30 min. į Varnius lengvuoju automobiliu atskubėjo keturi vyrai. Ant pusantro metro aukštyje stovinčio Lenino biusto jie užmetė virvę ir automobiliu biustą nutempė. Po to jį patį ir postamentą apipylė dažais. Mums žinomos visų keturių pavardės, tačiau su jais dar neteko kalbėtis. LLL rajono skyriaus pareiškime, kuris adresuotas ne tik mums, bet ir Telšių rajono, Varnių savivaldybėms bei A.Terleckui, rašoma: “Kadangi biustas simbolizuoja ne tai, ką reikia, todėl ir nugriauta…”.

O šeštadienį Varniuose bus atidengtas naujas paminklas – Motiejui Valančiui. Į iškilmes žada atvykti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis.”

Sunku dabar pasakyti, ar A.Adomėlis, ar žurnalistas taip vulgariai supaprastino mūsų pareiškimo pagrindinę mintį.

Liepos 23 d. Lietuvos radijo korespondentas A.Jonušas dar kartą informavo klausytojus apie Lenino paminklo nuvertimą ir pridūrė, jog Varnių savivaldybės tarybos deputatai, pildydami gyventojų norą gyventi Turgaus aikštėje, žadėjo Lenino paminklą iškeldinti kiton vieton. Atsimenu, kad stebėjausi tokiu Varnių deputatų „ryžtu”. Įdomu, kur jie būtų balvoną perkėlę? O susirinkę į savo sesiją (neeilinę?) jie stipriai piktinosi mūsų poelgiu (aišku, ne visi).

Liepos 23 d. į sesiją skubiai sušaukti Telšių rajono savivaldybės deputatai balsų dauguma irgi pasmerkė mūsų veiksmą (Telšių laikraštis, 1990, Rugpjūčio 1, Nr. 60). Nedalyvavau, nežinau, kokie argumentai ir motyvai ten buvo išsakyti. Suprantu ir rajono valdžią – juk reikėjo kažkaip reaguoti. O juk tuo metu dar niekam nebuvo aišku, kuo pasibaigs Lietuvos žmonių apsisprendimas gyventi laisvoje Tėvynėje. Visaip dar galėjo atsitikti. Neminėsiu tų, kurie sesijoje labiausiai smerkė ir piktinosi. Buvo nuogąstaujama, kad „jie” (mes ar mūsų oponentai?! – pastaba mano) nuvers ir Valančių!”. Tad Telšių rajono deputatų sesija priėmė pareiškimą, pasmerkiantį mano ir mano bičiulių akciją. O tą pačią dieną sesijon skubiai susirinkę Varnių savivaldybės išrinktieji ne tik pasmerkė, bet priėmė ir vieną konstruktyvų sprendimą – paminklo liekanas visiškai demontuoti ir pagal galimybes aikštę sutvarkyti. Nors skambėjo ir siūlymas paminklą… atstatyti.

Varnių miesto deputatų taryba priėmė tokį sprendimą dėl liepos 21 d. Varniuose „vandališkai” nuversto Lenino paminklo: prašyti Rajono prokuratūrą ištirti Lenino paminklo nugriovimo aplinkybes ir išsiaiškinti asmenis, kurie tai padarė, kaltininkų poelgį įvertinti įstatymo numatyta tvarka; prašyti Rajono valdybos skirti gamybinę organizaciją paminklo liekanoms demontuoti ir aikštės estetiniam vaizdui atkurti; Lenino paminklo biustą perduoti Žemaičių Alkos muziejui. Varnių išrinktųjų iniciatyvai pritarė ir Telšių rajono deputatų sesijos dauguma (Telšių laikraštis, 1990, Rugpjūčio 1, Nr. 60; Pozicija, 1990, Rugpjūčio 22, Nr. 29).

Neišaiškintomis aplinkybėmis žuvęs poetas, filosofas Mindaugas Tomonis dar 1974 metais, dirbdamas Paminklų konservavimo institute, atsisakė vykti komandiruotėn ištirti Kryžkalnyje stovėjusio monumento, skirto „tarybinei armijai išvaduotojai”, būklę. Savo pasiaiškinime pasmerkė Baltijos valstybių okupaciją ir aneksiją, masinius gyventojų trėmimus, reikalavo pagerbti Stalino režimo aukas. „Prisidėti prie Lietuvos valstybingumą panaikinusių ir sukėlusių tiek neteisybės įvykių įamžinimo laikau neįmanoma” – rašė jis.

Taigi kai kam užteko narsos dar 1974 metais atvirai deklaruoti savo požiūrį ir dėl to skaudžiai nukentėti, o kai kas dar ir 1990 m. baugščiai gūžėsi ir dairėsi atgalios: kad tik man kas nors neatsitiktų…

Liepos 24–oji man buvo nedarbo diena, tad nuvykome į Kauną, kur su Vaidotu aplankėme ligoninėje gulinčią jo motiną. Ji buvo gerokai susijaudinusi dėl mūsų poelgio, nors jam ir pritarė. Dar nuvykome į Garliavą, kur Vaidoto namuose parengėme atsišaukimą į visuomenę, ragindami pratęsti mūsų pradėtą akciją ir išvalyti Lietuvos žemę nuo sovietinių bolševikinių stabų. Šį atsišaukimą perskaičiau LLL pikete prie Ministrų Tarybos rūmų Vilniuje liepos 25 d. Liepos 24 d. susitikau su Tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva” vadovu S.Buškevičiumi. Jaunalietuviai Lenino paminklą, stovintį Kaune, ruošėsi nuversti rugpjūčio 3 d., Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą 50–ųjų metinių dieną. Liepos 25 d. LLL pikete prie Ministrų Tarybos rūmų dar kartą buvo pareikštas nepasitikėjimas prokomunistine vyriausybe ir jos premjere K.Prunskiene. Perskaičiau LLL Telšių ir Garliavos skyrių pareiškimą dėl Lenino paminklo nuvertimo Varniuose ir kreipimasį į lietuvių tautą. Piketas buvo gausiai filmuojamas. Vėliau jo ištraukas transliavo Lietuvos televizijos Kauno redakcijos laida „Sekmadienio rytą”, išsamiai informavusi ir apie akciją Varniuose. Piketo metu vienas iš Latvijos atvykęs vaikinas papasakojo, kad ruošiamasi griauti Lenino paminklą Liepojoje ir kituose Latvijos miestuose. Tačiau Liepojoje prie šio paminklo ilgą laiką nuolat budėjo šarvuoti transporteriai.

Mūsų atsišaukimo tekstą perdaviau A.Terleckui, S.Buškevičiui, Lietuvos šaulių laikraščio „Trimitas” redakcijos darbuotojui. Tą pačią dieną įvyko LLL piketas ir prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Su piketuotojais susitiko Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas prof. V.Landsbergis. Antanas ir kiti jam pareiškė savo nepasitenkinimą K.Prunskienės vadovaujamo ministrų kabineto veikla. V.Landsbergis įdėmiai išklausė, tačiau nekomentavo.

Liepos 26 d. su A.Terlecku susitikome jau Telšiuose. Jis važiavo toliau į Luokę, kur turėjo įvykti jo sūnaus Ramūno ir iš Luokės kilusios Jūratės Borusevičiūtės vestuvės. Nuotaka – mano žmonos artimo giminaičio duktė. Ramūnas ir Jūratė – to paties kurso Vilniaus universiteto studentai. Su Antanu susitarėme dėl jo susitikimo su Telšių miesto gyventojais. Toks susitikimas įvyko kitą dieną Telšių kultūros rūmų salėje.

Liepos 26 d. „Gimtajame krašte” (Nr. 30) pasirodė satyriškas rašytojo Stasio Kašausko tekstas. Jis operatyviai atsiliepė į įvykius jo gimtajame rajone ir sau būdingu stiliumi talentingai ironizavo: „Vladimirai Iljičiau, Varniški, buvau ketinęs su Tamsta pasirokuoti, kaip brežnevai vis liepdavo anuomet, bet kaip neviežlybai Tamstą nugriovė įžymiąją liepos 21, – LLL vyrukų necivilizuotas išpuolis yra piktinantis ir smerktinas net paties vado A.Terlecko.

Juk Tamsta, Iljičiau, nei gyvenai Varniuose, nei čia reikalų turėjai, nuvertei mums šv. Motiejų Valančių jo paties namuose ir kaip koks perjuodęs skendinys atsistojai po antisanitarinių varnų nutūptais medžiais – net nepasilabinai su varniškiais Giedraičiais, M.Strijkovskiu, A.Baranausku, A.Strazdeliu, S.Daukantu, A.Vienažindžiu, A.Mackevičiumi, J.Pabrėža. Būdavo, net prisiminti mums tuos mūsiškius užgindavai. O jei šventu dėjaisi – vyrukai pasielgė leniniškai, kaip Tamsta ir buvai auklėjęs. „Kuo didesnį skaičių reakcingos dvasininkijos ir reakcingos buržuazijos mums pavyks tuo tikslu sušaudyti, tuo geriau. Dabar šitą publiką reikia pamokyti taip, kad keletą dešimtmečių apie jokį pasipriešinimą neišdrįstų galvoti”. Iljičiau, šitie Tamstos superslapti žodeliai, rašyti V.Molotovui 1922 m. kovo 19 d., lietuviškai skamba pirmąsyk! (Visas laiškas – “Izvestija CK KPSS”, 1990, Nr. 4). Taip jau prisakei mus nuo visko laiminti ir ginti, kad ir šiandien unikaliai tebesisiūlo į gynėjus burokevičiai su švedais – atleisk ir paleisk juos, Iljičiau, tegul nebevargsta, ir tebūnie Tamstai lengva žemelė visur kitur, kur atgulsi.

Rytoj mes, žemaičiai, renkamės į Varnius tridienėn savo istorijos konferencijon, poryt atšventinsim susigrąžintą M.Valančių. O Lietuvai ilgai nesisekė politikoj todėl, kad anas Vytautas numojo ranka į žemaičius. Taip negalima! Šis, Landsbergis, prieš derybas su Maskva nori poryt Varniuose pasitarti. Todėl viskas bus gerai”.

Ironiškasis publicistas lyg ir pašiepia “LLL vyrukų” necivilizuotą poelgį. Gal ne visas teksto potekstes įžvelgiau ir ne viską teisingai supratau, bet man pasirodė, kad nepritariama ne vien metodui, kuris tikrai buvo ne pats geriausias, tačiau galbūt, pabrėžiu – galbūt ir rezultatui. Tačiau kiek krokodiliškų ašarų išlieta ir Lietuvoje, ir Rytuose, kad n e t a i p ir pati nepriklausomybė buvo paskelbta? Jei tik pasirodė, atsiprašau.

Tačiau po keturiolikos metų atsakingai atsakau. Aukščiausiosios Tarybos deputatas, rinktas ir Telšių rajone (beje, ir – Varniuose) S.Kašauskas pustrečių metų dirbo civilizuotoje institucijoje, kuri paskum suskubo pati save nusigriauti neišbuvus kadencijos ir neatlikus labai skubių ir tuo metu Lietuvai reikalingų darbų. Šitie LLL vyrukai gal iš tiesų buvo persisunkę leninizmo dvasios, kad taip brutaliai pasielgė su Vadu, kurį tik gerai apsidairę pašnibždomis pašiepdavo mūsų sielų inžinieriai ir technikai. Tačiau argi ne Jūsų karta juos auklėjo per visas tas organizacijas, kurioms priklausėte, per komjaunuoliškos moksleivijos oficiozą, kurį redagavote? Suprantu, kad derėjo atsiklausti jautriasielių ir ilgasėdžių, pakinkčioti galva šiems nepatariant rodyti nesankcionuotos ir nesuderintos t e n a i, kur kadais Vadas ranka rodė, iniciatyvos, kol Partija pati nesusipras, ką skubiai nugriauti, o ką dar keliems dešimtmečiams palikti. Tik kur būtume tuomet atsidūrę? Ne Burokevičius su Švedu juk išvogė Lietuvą. Ir beveik jau niekas nebesipiktina, net miklūs rašytojėliai kažkur užkišo išdžiūvusias plunksnas, kai sužvėrėję mūsų ir Jūsų Lietuvos monstrai dabar masiškai dėl kelių litų žudo ir kankina kaimuose ar vienkiemiuose gyvenančius mūsų senukus ir iš esmės vykdo prieš apsiginti negalinčius žmogelius tikriausią pilietinį karą. Viskas nurimo, nutilo, gražiai ir sklandžiai, kaip Partija ir buvo suplanavusi, nubangavo, nulingavo… Susigūžėme, kiekvienas kyštelėję galvutes civilizuotai apsidairom iš savo smulkaus biznelio ar tarnybos langelio. O ar ne cituotame tekste jau prasišviečia tyčia ar netyčia pabarstomos lyg ir regioninio separatizmo sėkliukės, antai jau sudygusios ir pirmuosius derlius nokinančios? Nenugriovėme mes Lenino, malonusis Tamsta! Tai tik mums su Jumis atrodė, kad jis griuvo…

Liepos 27 d. Telšiuose įvyko A.Terlecko susitikimas su miesto gyventojais. Jame taip pat užduota klausimų dėl „įvykių Varniuose”. Antanas pareiškė: „vyrai gerai padarė, nėra reikalo Lenino gailėt”. Atsakymą susirinkusieji palydėjo plojimais. Aš šiame susitikime kiek plačiau papasakojau apie nuvertimą, pastebėdamas, jog iš tikrųjų tai nėra taip labai svarbu, kaip atrodo – svarbu, kad būtų demontuota pati sovietinė sistema. Apskritai šiame susitikime daugiausiai kalbėta apie abejotiną Vyriausybės ir jos vadovės politiką.

Liepos 26 ar 27 d. Lenino paminklo nuvertimo „klausimas” buvo iškilęs ir Lietuvos parlamente. Kai kas mūsų poelgį įvertino kaip barbariškumą. Man pačiam taip ir liko neaišku, ar buvo iškelta baudžiamoji byla? Pasak vienų šaltinių, lyg ir buvo pradėta byla, pasak kitų – ne. Lyg ir tyrinėjo šį įvykį respublikinė prokuratūra. Gal yra dar kur nors instancijose užsimetę šio įvykio tyrimo popieriai.

Liepos 28 d. „Respublikos” dienraštyje pasirodė straipsnis „Okupacijos simboliai”. Publikacijoje negudriai peršama mintis, kad reikia tuos simbolius palikti tokius, kokie ir kur yra – svetimkūnius, simbolizuojančius okupanto atneštą tvarką. Tuo metu spaudoje šia tema gausiai rašyta, dominavo nepritarimas savavališkiems pilietiniams veiksmams, gana įtaigiai įtikinėta neliesti sovietinio laikotarpio ideologinių paminklų. Tokios nuostatos ypač agresyviai laikėsi LKP (TSKP) veikėjai, kur kas gudriau savąją nuomonę formavo vadinamoji savarankiškoji LKP. Pastaroji aktyviai ir prikišamai propagavo idėją, esą būtina stabus pagarbiai nukeldinti ir perkelti juos į vieną specialią tam parengtą vietą – lauko muziejų. Po kelių metų „dešiniųjų” vyriausybės rankomis tai ir buvo padaryta.

1990 m. liepos 28 d. Varniuose buvo pašventintas atstatytas paminklas Vyskupui Motiejui Valančiui. Iškilmėse dalyvavo valstybės vadovas V.Landsbergis, Telšių vyskupas A.Vaičius, kultūros ir švietimo ministras D.Kuolys, istorikai. Į iškilmes atvyko ir A.Terleckas. V.Landsbergis, sužinojęs, kad dalyvauja ir Antanas, siaurame dalyvių rate prasitarė, jog dabar šis tai prišnekės, jeigu gaus žodį… Paprašiau Antano nesisiūlyti kalbėti, nesižeminti, geriau dar kartą pasiklausykime nekonkrečių, migdančių, liūliuojančių samprotavimų.

Aleksandras Solženicynas 1994 m. kalbėjo: „Nenormalu ir nepakenčiama, kad Rusijoje stovi šimtai, tūkstančiai paminklų Leninui. Leninas viską grindė teroru. Jis – gulagų autorius. Jis – dabartinių sienų, pagal kurias teroru buvo sukurta Sovietų Sąjunga, autorius. (…) Kiek ilgai galima saugoti jo lavoną, lankstytis jo paminklams?“

Tomis dienomis vyko mokslinė istorikų konferencija „Žemaičių praeitis”. Rodos, ir ten nuskambėjo pasipiktinimo mumis žodžiai. „Diskusijų metu nueita toliau – kalbant apie dabartinį Žemaitijos statusą, nuskambėjo žodis „okupacija”. Rimti vyrai susizgribo, kad iki šiol neturime žemaičių kalbos gramatikos ir savo vaikus mokome ne gimtąja kalba. Pasiklausius kilo mintis, ar neteks netrukus Lietuvos parlamentui nagrinėti ne tik lenkų, bet ir žemaičių autonomijos problemą” („Varniai ištikimi tradicijoms”, Mažoji Lietuva, 1990, Rugpjūčio 8, Nr. 31).

Ne toks jau netoliaregiškas pastarasis pastebėjimas. Rimti vyrukai šį „rimtą” klausimą lig šiol svarsto visu rimtumu.

Po vakarienės V.Landsbergis nuvyko prie mūsų pastatyto pirmojo Lietuvoje paminklo partizanams ir padėjo gėlių. Iškilmių dalyviai gausiai būriavosi prie nuversto Lenino paminklo postamento, fotografavosi. Postamento pašalinti iš karto nepavyko – net dveji kranai nepajėgė jo pajudinti. Valdžia nusprendė samdyti buldozerį.

Jau tada stebėdamas V.Landsbergį, jo mėginimus bendrauti su eiliniais paprastais provincijos miestelio žmonėmis ir girdėdamas jų reiškiamą požiūrį į profesorių, supratau, kad jis niekada neturės didesnio populiarumo Lietuvos kaimuose ir miesteliuose. Tai nėra kaltė ar kokia nors klaida. Tiesiog yra taip, kaip yra. Žmonės veržėsi iš arčiau žvilgterti į V.Landsbergį, kažkodėl labai daug dėmesio skirdami išorei. „Ot tai krupis” – sakyčiau, deja, charakteringas to meto vulgarus ir prasčiokiškas ypač kolūkinio kumečio sąmonei būdingas iškilaus asmens įžeidžiantis įvertinimas.

Šmaikščiai atsiliepė „Mažosios Lietuvos” savaitraštis: „Miestelis iš visos Lietuvos sugužėjusius žemaičius pasitiko iššluotomis gatvėmis, atnaujintomis vitrinomis ir… stūksančiu vidury miesto Lenino postamentu. Pačios skulptūros pamatyti jau neteko. Mat Laisvės lygos vyrai nusprendė, kad viename miestelyje dviems paminklams – pasaulinio proletariato vadui Leninui ir Žemaičių vyskupui M.Valančiui – aiškiai per ankšta. Paviešėjai, Iljičiau, ir užteks, – matyt, pagalvojo ir be jokios pagarbos vargšą „nurašė”. Pasirodo, ir garsioji žemaičių kantrybė turi ribas” („Varniai ištikimi tradicijoms”, 1990, Rugpjūčio 8, Nr. 31).

Visuotinių žmogaus teisių Lietuvos asociacijos iniciatyvinio komiteto ir Lietuvos profesinių sąjungų savaitraščio „Pozicija” 1990 m. rugpjūčio 22 d. (Nr. 29) straipsnio „Paminklai ir jų likimai” autorius Kostas Zalepūga priekaištavo: „Tačiau Lygos veikėjai, matyt, nepripažįsta demokratiškai išrinktos valdžios ir pasirinko vandalizmui prilygstančią akciją. Pamąstykim, ar tokie paminklų griovimo metodai taurina mūsų tautą, rodo jos kultūringumą?”

Liepos 29 d. Lietuvos televizijos Kauno redakcijos laidoje „Sekmadienio rytą” parodytas reportažas iš jaunalietuvių 1990 m. birželio 14 d. akcijos Kaune, kai jie nuvertė F.Dzeržinskio ir V.Kapsuko biustus (patys jaunalietuviai filmavo), ištrauka iš Laisvės lygos piketo prie Ministrų Tarybos pastato. Transliuota mano kalba apie Lenino paminklo nuvertimą Varniuose. Tačiau jau kitą dieną per Lietuvos radiją vėl sklido rūstaus pasipiktinimo balsai, mums pritariantiems eteris nebuvo suteikiamas.

Kai kas ta proga priminė, kad Leninas 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartimi pripažino Lietuvą, tačiau nepridūrė, kad pripažino ne iš geros valios, o tik todėl, kad tuo metu neturėjo jėgų ją užkariauti.

Kai kuriose buvusių sovietinių respublikų sostinėse V.Lenino paminklai 1990 m. saugoti ginkluotų kareivių, draugovininkų. LKP (TSKP) reikalaujant kurį laiką V.Lenino ir generolo I.Černiachovskio paminklus Vilniuje, V.Lenino paminklą Klaipėdoje bei V.Kapsuko stovylą Vilniaus dabartinės Rotušės aikštėje sergėjo TSRS vidaus kariuomenė. Lietuvos nepriklausomybės priešai mėgo prie paminklų Leninui rengti savo manifestacijas, protesto mitingus. Klaipėdoje stabą saugojo net keturi šarvuočiai, netoliese budėjo mašina, pilna ginkluotų kareivių su neperšaunamomis liemenėmis. Prie miesto savivaldybės įvyko piketas „Volodia, eik namo!”

Tuo metu komunistinių stabų demontavimo kampanija vyko Rytų Europos buvusiose soclagerio valstybėse, Gruzijoje, tad neatsilikta ir Lietuvoje. Jaunalietuviai Kauno miesto valdžios ultimatyviai pareikalavo demontuoti Lenino paminklą. Pastarasis kartu su Keturių komunarų figūromis, stovėjusiomis laikinosios sostinės centre, išmontuotas rugpjūčio 6 d. O štai Žigulių miestas prie Volgos derėjosi su Kauno valdžia dėl šio paminklo… pardavimo. O I.Černiachovskio paminklą, kol jis dar nebuvo pašalintas, stovėjusį Vilniuje, pareiškė norą įsigyti Gomelio miesto karo ir darbo veteranai.

Nukeliant nuo postamentų Lenino skulptūras pasitaikė atvejų, pavyzdžiui Latvijoje, kai jas pasiimdavo okupacinės kariuomenės kariniai daliniai, rūpinęsi „kultūros vertybėmis”.

Rugpjūčio mėn. Lenino paminklai nukelti Marijampolėje, Šiauliuose, rugsėjo mėn. – Palangoje, Druskininkuose.

Buvo išardomi ir neva memorialiniai statiniai, skirti sovietinei armijai, nuboginami gremėzdiški „tankai–išvaduotojai”.

O Telšių rajoninėje spaudoje tęsėsi aistringa diskusija.

Straipsnyje „Laisvė – ne savivaliavimas” savo kritišką nuomonę rugsėjo 15 d. „Telšių laikraštyje” pareiškė Antanas Kakanauskas: „Manau, kad minėtą akciją buvo galima atlikti tik atsiklausus varniškių arba vietos valdžios sprendimu, jeigu jam nebūtų prieštaravę miestelio gyventojai. Mano, o ir daugelio inteligentų nuomone, ši akcija – jokia kovos už Respublikos laisvę apraiška, o paprasčiausias chuliganizmas. (…) Tyli ir teisininkai, nors bet kurioje normalioje civilizuotoje šalyje paminklo griovėjai jau seniai būtų nubausti. Pas mus dar, deja, nėra teisinės valstybės…” – netiesiogiai ragino su mumis susidoroti inteligentiškasis autorius.

Nenuostabu, kad labiausiai burnojo Lietuvos komunistų partijos (TSKP) veikėjai. 1990 m. rugsėjo 3 d. „Tarybų Lietuvoje” (Nr. 21) skaitėme riebią antraštę: „Ne! Vandalizmui, provokacijoms, smurtui… Ne!”

Tame pačiame „Tarybų Lietuvos” numeryje publikuotas TSKP CK Politinio biuro nario, Lietuvos komunistų partijos (TSKP) pirmojo sekretoriaus Mykolo Burokevičiaus laiškas „Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui V.Landsbergiui”: „Lietuvos Komunistų partijos (TSKP) Centro Komiteto Biuras griežtai protestuoja, kad dabartiniai respublikos valdžios organai neužkerta kelio vandalizmui, istorinių paminklų griovimo ir išniekinimo kampanijai. Kaunas, Varniai, Klaipėda, Marijampolė, Alytus, o pastaruoju metu jau ir Vilnius kenčia nuo barbarų rankos, kurią, esame tikri, vairuojate Jūs, kaip Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas.

Reikalaujame nutraukti antihumaniškas, antidemokratines, barbariškas istorinių paminklų naikinimo ir išniekinimo akcijas. (…) Jūsų iniciatyva visokeriopos politinės įtampos kaitinimas respublikoje, vandalizmo aktai gali turėti skaudžių pasekmių visos Respublikos gyventojams”.

Šičia norėčiau pastebėti, kad V.Landsbergis tikrai nieko nežinojo apie mano planuojamą Lenino paminklo nuvertimą. Tiesą sakant, nežinau, kaip jis tada tai vertino. Neatsimenu, kad viešai būtų tai kaip nors komentavęs. Ir tada, ir dabar esu įsitikinęs, jog piliečiai neprivalo derinti savo veiksmų su valdžia, ieškoti kažkokio jos pritarimo ar palaiminimo, kai kalbama apie pilietines akcijas ir pan. M.Burokevičius aiškiai pervertino V.Landsbergio įtaką ir galią radikalioms nepriklausomybininkų organizacijoms. Mes profesorių gerbėme, retsykiais kritikavome, tačiau įtakos mūsų veiksmams neieškojome.

Rugsėjo 5 d. „Telšių laikraštyje” (Nr. 70) LKP (TSKP) Telšių rajono komiteto sekretorė S.Baltrukienė Lietuvos komunistų partijos (TSKP) Telšių rajono komunistų kreipimesi į rajono gyventojus rašė: „Mes smerkiame nužmogėjimo faktus Varniuose, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje ir prieštaraujame paminklų nukeldinimui. (…) Tokie veiksmai gali turėti labai neigiamą įtaką Lietuvos savarankiškumui”.

S.Baltrukienei antrino LKP(TSKP) Mažeikių rajono komiteto biuras („Prieš paminklų griovimą!”, Santarvė, 1990, Rugpjūčio 25, Nr. 81).

Telšių miesto gyventoja P.Gedminienė, pritardama LKP(TSKP) kreipimuisi į Telšių rajono gyventojus, pažėrė gausybę fantasmagoriškų teiginių: „Gaila, kad neįvertintas liko Lenino noras, jog visi turime mokytis ir taip mokytis, kad kiekviena virėja mokėtų valstybę valdyti. (…) Argi Leninas ne Lietuvos istorija? (…) Lenino idėjos būti laisviems, nepriklausomiems gyvos ir dabar. (…) Nuo paminklo griovimo tik žingsnis iki kruvinų susirėmimų. (…) Jei dabar vadovautų Lietuvai A.Sniečkus, mes prilygtume Vakarų Europos šalims ir būtume laisvi” („Griauti ar statyti?”, Telšių laikraštis, 1990, Spalio 10, Nr. 80). Keisčiausia, kad tokioms mintims tribūną noriai suteikdavo ir oficialią Lietuvos poziciją atstovavęs leidinys. Tuo metu Sovietų Sąjunga prieš Lietuvą vykdė ekonominę blokadą ir dėl jos pasekmių laikraščiai išeidavo rečiau, trūko popieriaus, tik ne tokioms mintims. Rugsėjo 12 d. Vilniaus miesto tarybos sesijos posėdyje buvo svarstomas V.Lenino, V.Kapsuko ir I.Černiachovskio paminkų perkėlimo(!) į kitą vietą klausimas. Po diskusijų nutarta, kad skubėti nedera. Tačiau laisvos Lietuvos sostinės deputatai turbūt savo pačių nuostabai išdrįso leisti nuimti nuo savivaldybės rūmų pastato sienos Lietuvos kolaboranto Nr. 1 A.Sniečkaus bareljefą.

Lietuvos komunistų partijos (savarankiškos) charakteringai prieštaringą ir neretai dviprasmišką poziciją išsakė Lietuvos KP Telšių rajono komiteto konsultantas Kazimieras Butikis straipsnyje „Negarbinkime stabų”: „Negalima toleruoti vandalizmo, naikinančio buvusių kartų kultūros ir urbanistikos paminklus. Ypač nemalonu buvo žiūrėti per televiziją, kaip Vilniuje sudaužyta memorialinė lenta J.Paleckiui (…). Be abejo, tai niekada nedarys garbės Lietuvos Respublikos piliečiams. Tačiau visiškai nepritariu LKP(TSKP) Telšių rajono aktyvistų prieštaravimui dabartinės vyriausybės ir vietinių savivaldybių vykdomam paminklų nukeldinimui” (Telšių laikraštis, 1990, Rugsėjo 12, Nr. 72). Nors to paties autoriaus pastebėjimams, kad „besaikis valdovų garbinimas, jų sudievinimas daugelį amžių buvo labiau būdingas Rytams”, „masiškai, beveik kiekviename didesniame mieste, jam (Leninui – pastaba mano) buvo statomi paminklai, neretai neturintys jokios meninės vertės, o šiandien reikia prisiminti ir kokiam tikslui jie buvo statyti; atsakymas nedviprasmiškas – svetimos Lietuvai ideologijos propagavimui, jos kūrėjų garbinimui” (Ten pat), negalima buvo nepritarti.

Telšių kultūros rūmų paminklų apsaugos inspektorė Vilija Jonušienė paaiškino: „Mane šokiruoja, kad marksizmo–leninizmo vadovų biustus ar kitus panašius paminklus vadina kultūros ir net urbanistikos paminklais. Nežinau, ar tai daroma dėl nežinojimo, ar norint savo teiginiui suteikti svarumo. (…) Kiek man yra žinoma, nei buvęs Lenino paminklas Varniuose, net nei Vilniuje nėra saugotinų istorijos ir kultūros paminklų sąrašuose. Jie nebuvo priskirti netgi dailės paminklų grupei (kaip neturintys meninės vertės). (…) Visiškai pritariu Vyriausybės ir vietinių savivaldybių vykdomam beverčių paminklų nukeldinimui” („Tai šokiruoja”, Telšių laikraštis, 1990, Rugsėjo 22, Nr. 75).

Telšių gyventojas, Telšių kuopos savanoris Jonas Šatkus siūlė liejantiems krokodilo ašaras dėl stabų nukeldinimo TSKP veikėjams ir panašiems verčiau …klauptis ant kelių ir prašyti tautos atleidimo, o savo poziciją išreiškė šiais žodžiais: „Siūlau šį straipsnį apsvarstyti Jūsų aktyve ir paprašyti žemaičių, kad atleistų už padarytus nusikaltimus tautai ir už įžūlumą dabar” („Siūlau prašyti atleidimo”, Ten pat). Kitas skaitytojas – darbininkas pasiūlė: „tokiems stabams tegul būna sukurtas muziejus – žiaurumų parkas, kur būtų parodyti jų darbeliai mūsų tautai ir visam pasauliui. Geriausia, kad tokį parką prižiūrėtų ir susitvarkytų patys fanatikai” („Niekada nejausiu pagarbos”, Ten pat).

Kadangi vietinė inteligentija gūdžiai tylėjo, mus gynė paprastai ir aiškiai bylojantys žmonės: „Viename laikraštyje skaičiau, kad Kėdainiuose parduodamas Lenino biustas. Taigi pasiteiraukite, nusipirkite, persikelkite prie savo namų” – ragino nirštančius komunistus ir jų simpatikus Kazimiera Kadžiauskienė („Pasistatykite prie savo namų”, Telšių laikraštis, 1990, Rugsėjo 15).

O rusų ir lietuvių kalbomis leidžiamame socialistinės darbo žmonių federacijos laikraštyje „Lygūs ir drauge” apie sovietinių paminklų nukeldinimą išsireikšta trumpai–drūtai „Žmonės, prieš jus – fašizmas!” (1990, Rugsėjo 7, Nr. 22).

Ir taip toliau, ir dar gražiau, ir panašiai.

Būta ir visiškai absurdiškų komentarų. Solidžiame didelės apimties leidinyje „Baltijos kraštų kelias į Nepriklausomybę”, apžvelgiančiame 1990–1991 m. įvykius ir sudarytame V.Skuodžio, skaitome: „Varniuose žmonėms ruošiantis griauti Lenino paminklą, atvykę kareiviai pradėjo šaudyti”. Jis, tuo metu gyvenęs JAV, matyt rėmėsi užsienio žinių agentūrų netiksliais pranešimais.

Spalio 3 d. „Telšių laikraštyje” (Nr. 78) Virginijus Bielskis iš Panakačio kaimo straipsnelyje „Gana kančių!” pareiškė: „Šis stabas, tiek metų stovėjęs, niekam nekliudė…” Tas pats autorius kiek anksčiau viešai teigė: „Varnių mieste įvyko chuliganizmo aktas – nugriautas V.Lenino paminklas. Aš galiu pritarti tiems, kurie sako, kad „proletariato vadui” čia buvo ne vieta stovėti. Juk Leninas čia negyveno ir, tikriausiai, nė nežinojo apie tokį mažą miestelį. Bet toks nugriovimas tikras barbarizmas. (…) Mums nereikalinga tokia neapykanta, kurią parodė chuliganai” („Ar bolševikai esate?”, Telšių laikraštis, 1990, Rugpjūčio 1, Nr. 60). Išties vargšai Varniai, kuriuose negyveno Leninas, o dar užpulti barbariškų chuliganų.

Spalio 10 d. tame pačiame laikraštyje Telšių tremtinio klubo pirmininko pavaduotojas, buvęs sovietinių lagerių politinis kalinys straipsnyje „Gerbkime save ir kitus” į vieną blogiausių pastarojo meto poelgių gretą išradingai surikiavo Baltarusijos turistinio autobuso apiplėšimą, įvairiais negražiais užrašais išmargintas tvoras ir …Lenino paminklo nuvertimą Varniuose: „Nemanau, kad Lenino biustas būtų labai puošęs Varnius, tuo labiau, kad Leninui Varniuose taip ir neteko lankytis. Tačiau jo nuvertimo metodo negaliu pateisinti”.

1990 m. spalio 13 d. „Telšių laikraštyje” išspausdintas reportažas iš visuomenės susitikimo su Telšių rajono teisėsaugos institucijų vadovais „Nenusigręžk, Temide”. Į klausimą „Ar įvyko Gintaro Šidlausko, vadovavusio Lenino paminklo nuvertimui Varniuose, teismas?”, rajono prokuroras Petras Mikučionis atsakė: „Tai tiria Vidaus reikalų skyrius. Pagal medžiagą, kurią skaičiau, G.Šidlauskas į skyrių neatvyko. Mano nuomone, įvykis Varniuose – tai ne chuliganiškas elgesys, o politinė akcija”.

Iškalbinga paminklų Leninui statybos pramonės statistika: „Per pastaruosius penkeris metus vien valstybinės reikšmės (statytų TSKP CK ir TSRS Ministrų Tarybos nutarimu) paminklų pastatyta Maskvoje, Frunzėje, Magadane, Archangelske, Čitoje, Nukuse, Džezkazgane. Pastatyta nemažai monumentų užsienyje – Kuboje, VDR, Danijoje, Indijoje. O iš viso dvidešimtyje šalių pastatyta per šimtas V.Lenino paminklų ir biustų (pavyzdžiui, Čekoslovakijoje – 37, VDR – 32, Vengrijoje – 12, Lenkijoje – 5, Indijoje – 3). Artimiausiais metais buvo planuojama statyti paminklus Kaliningrade, Kostromoje, Novokuznecke, Bucharoje, Namangane, Leninske–Kuznecke, Sajanų–Šušensko ir Volgos elektrinėse. Socialiai apleistų miestų fone paminklai, kainuojantys milijonus rublių, ne tik buvo našta skurdžiam biudžetui, bet ir kėlė teisėtą vietinių gyventojų pasipiktinimą. Pavyzdžiui, Vladivostoko gyventojai pasisakė prieš tai, kad ten būtų pastatytas paminklas V.Leninui, kainuojantis 27 milijonus rublių. (…) V.Lenino paminklų vertė katastrofiškai krinta. CK gauna šimtus laiškų, kuriuose siūloma (…) išpirkti monumentus, demontuotus Rytų Europos šalyse. (…) Baltijos karinio jūrų laivyno karininkas, apsiraišiojęs dinamitu, susisprogdino Kaliningrado srities miestuko centrinėje aikštėje, bandydamas nugriauti Lenino statulą. Leninas liko, karininką sprogimas sudraskė į gabalus. (…) Daugiau prasmės yra statyti paminklus pasakų meistrui Andersenui – jo pasakos nereikalavo milijoninių aukų, ko niekaip negalima pasakyti apie Leniną” („Leninomanija”, Mažoji Lietuva, 1990, Rugpjūčio 8. Nr. 31).

Okupacijos laikotarpio paminklų likimu ypač rūpinosi rusakalbiai gyventojai. V.Lenino bendrininko V.Kapsuko skulptūra Vilniuje pašalinta tik lapkričio 19 d. naktį. Vėliau jį naktį iš Kelių statybos valdybos teritorijos pagrobė 15 milicijos uniforma vilkinčių ir rusiškai kalbančių vyrų. Ypač atkakliai sovietiniai stabai buvo saugomi ir ginami tuose miestuose, kuriuose gyveno nemažai rusakalbių. Klaipėdoje ir Vilniuje Lenino stovylos nukeldintos tik po nesėkmingai Maskvoje pasibaigusio reakcingų bolševikinių jėgų organizuoto valstybinio perversmo (o gal tik jo imitacijos?)

Prieš sugrįždamas gyventi į Rusiją iš JAV „Gulago archipelago” autorius Nobelio literatūrinės premijos laureatas Aleksandras Solženicynas 1994 m. kalbėjo: „Nenormalu ir nepakenčiama, kad Rusijoje stovi šimtai, tūkstančiai paminklų Leninui. Leninas viską grindė teroru. Jis – gulagų autorius. Jis – dabartinių sienų, pagal kurias teroru buvo sukurta Sovietų Sąjunga, autorius. (…) Kiek ilgai galima saugoti jo lavoną, lankstytis jo paminklams? Jo vardas išoriškai nublanko, tačiau išliko vidinis kultas”.

Ir praėjus dešimčiai metų šioje kaimyninėje šalyje balzamuotas lavonas toliau pagarbiai laikomas specialiame mumijos mauzoliejuje, nors ir būta nedrąsių ketinimų jį palaidoti. Stačiatikių bažnyčia lyg ir pasisakė už palaidojimą, tačiau sąlyginai demokratinės Rusijos valdžiai Lenino vidinis kultas dar yra labai reikšmingas veiksnys, neleidžiantis pasielgti žmoniškai sovietinio teroro dizainerio atžvilgiu – atiduoti jo palaikus žemei.

KGB turėjo savo žmonių įvairiose organizacijoje, LLL – ne išimtis

Dar 1990 m. balandžio 29 d. Maskvoje Kazimiras Almazovas, beje, gimęs 1941 metais Lietuvoje, mėgino padegti Lenino mauzoliejų. Aišku, nesėkmingai. Tardomas atsisakė paaiškinti, kodėl jis tai darė. „Aš viską pasakiau savo poelgiu” – pasakė jis. Psichiatrai jį pripažino sveiku. Daug būta panašių bandymų iki jo. Todėl Rusijos valdžia ir dabar priversta akylai saugoti iškamšą.

Šalis, nesigailinti dėl savo įvykdytų piktadarybių kaimynams, neįstengianti atvirai įvertinti bolševikinę praeitį, o vien reiškianti šovinistines pretenzijas savo buvusioms aukoms ir apokaliptiškai dūsaujanti dėl imperijos kracho, negali turėti ir neturės garbingos ateities.

Kadangi noriu būti maksimaliai objektyvus, jaučiu pareigą priminti dar vieną tekstą, atidengusį Lenino biusto nuvertimo Varniuose vieno akcijos dalyvio nežinomą gyvenimo pusę. Valstybės laikraštyje „Lietuvos aidas” 1990 m. lapkričio 20 d. (Nr. 126) pasirodė Arūno Rekašiaus išpažintis „Treji metai – KGB”, kurioje jis papasakojo apie savo ryšius su KGB, viešai spaudoje nurodė vieną KGB konspiracinį butą, atskleidė, kad buvo KGB ruošiamas dirbti Lietuvos nepriklausomybės sąlygomis. Tai buvo viena pirmųjų tokio pobūdžio publikacijų Lietuvos spaudoje. Apskritai tokių tekstų būta nedaug. Nedaugelis išdrįso tokiu būdu atriboti save nuo anos praeities ir negerų ryšių. Išpažintyje, be kita ko, rašoma: „Pavyzdžiui, aš dalyvavau, kai buvo verčiamas Lenino paminklas Varniuose liepos 21 d. Buvome keturiese. Du – iš Laisvės lygos Kauno ir Garliavos skyrių. Jie pasakė, kad atsakomybę prisiims sau. Papasakojau tai V.Jurkoniui (KGB darbuotojui – pastaba mano). Jis pasakė, kad reikėtų parašyti straipsnį į „Tiesą”, kuriame būtų paskelbta ir mano pavardė. Taip įgyčiau didelį Lietuvos žmonių ir LLL pasitikėjimą”.

Arūną Rekašių informatoriumi KGB užverbavo 1987 m. Dar 1986 m. vasario 16 d. jis su bendraminčiais Garliavoje buvo iškėlęs tris trispalves, dalyvavo pogrindinės spaudos leidime ir platinime, jo bute KGB darė kratą, daug kartų tardė. 1990 m. jis atėjo prisipažinti į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą. „Tiems, kurie mane pažįsta, noriu pasakyti, kad nuo birželio mėnesio jokios informacijos apie juos saugumui neperdaviau, jie gali būti ramūs. Žinau, kad atlikdamas šią išpažintį prieš visus žmones, labai rizikuoju, bet daugiau negalėjau iškęsti baisaus veidmainiavimo. Juk aš lietuvis, katalikas. Atsiprašau visų tų, kuriems esu nusikaltęs. Nežinau, kaip bus toliau, bet manau, kad tiesa gydo, todėl turiu vilties atsitiesti. (…) Viliuosi, kad manim paseks daugelis. Mums, palaužtiems, reikia atsitiesti ir burtis. Drauge sugebėsime išsilaikyti. Kviečiu visus Lietuvos žmones, pakliuvusius į šėtono pinkles, nieko nelaukiant vaduotis” – užbaigia savo išpažintį A.Rekašius.

Daugiau jo neteko matyti ar sutikti. Perskaitęs jo išpažintį iš pradžių kiek sutrikau, tačiau vėliau suvokiau, kad jis teisingai pasielgė apie tai garsiai prabildamas. Nors jo dalyvavimas mūsų akcijoje ir pasėjo tam tikras abejones visuomenėje, negaliu griežtai smerkti jo ir kitų į KGB tinklus patekusių žmonių. Man neteko būti KGB verbuojamam, tad ir piktintis tais, kurie neatsilaikė ar palūžo, neturiu teisės. KGB turėjo savo žmonių įvairiose organizacijoje, LLL – ne išimtis. Kokią jie ten darė realią įtaką – nelengva pasakyti. Laisvės lygoje strateginius sprendimus priimdavo labai nedidelė patikimų asmenų grupelė, tad KGB infiltruotiesiems dažniausiai telikdavo rinkti ir perduoti KGB įvairią su mumis susijusią ne pačią reikšmingiausią informaciją.

A.Rekašiaus išpažinties ištraukas gruodžio 1 d. paskelbė ir „Telšių laikraštis”. Ir pateikė labai suktą išvadą: „Taigi, pasirodo, iš kur kartais didelė kai kurių kovotojų drąsa! Tarp kitko, Lietuvos laisvės lygos Telšių skyriaus narys G.Šidlauskas gal rimtai, o gal juokaudamas pasakė:

– Kai išsiaiškinome, kas per paukštis tas Rekašius, jau buvome virvę jam paruošę…”

Taip aš tapau dar ir potencialiu žudiku…

Cituotų ištraukų autorius – „Telšių laikraščio” darbuotojas Liudas Pelėdiškis. Man žinoma šio daug metų sovietinei spaudai atidavusio žurnalisto tikroji pavardė. Tačiau vardan jų taip propaguojamos santarvės dar pažaiskim pagal jų diktuojamas taisykles ir apsimeskim, kad mes nežinome, jog spaudos leidinių vadovaujančiais darbuotojais buvo parenkami KGB ir kitiems sovietinės valdžios organams lojalūs bei ištikimi asmenys.

Ir paskutinės naujienos. Rusijos mieste Barnaule 2004 m. rugpjūčio mėn. pavogtas Vladimiro Lenino paminklas – knygą skaitančio jaunojo Volodios Uljanovo figūra. Ji stovėjo vienos miesto mokyklos teritorijoje. Naktį nežinomi asmenys nuvertė paminklą nuo postamento ir išsivežė. Kaip papasakojo žurnalistams mokyklos pedagogai, iš spalvotojo metalo nulietas paminklas buvo tuščiaviduris. Iš visko sprendžiant, spalvotasis metalas ir sudomino ilgapirščius (ELTA, 2004, Rugpjūčio 11). Taigi apsivalymas tebesitęsia ir tokiu keistai komerciniu būdu.

Žaviuosi Profesoriaus Juozo Ambrazevičiaus–Brazaičio taiklia pastaba: „Kas siekia pažangos, turi prisiimti pasipiktinimo naštą”. Nebuvo tai našta. Džiaugiuosi šia patirtimi ir dėkoju visiems smerkėjams bei niekintojams. Žiniasklaidoje turėjau garbės pabūti ir barbaru, ir vandalu, ir chuliganu, ir nužmogėjimo faktą Varniuose įvykdžiusiu asmeniu. Svarbiausia, kad jie galėjo viešai ir netrukdomai išsakyti savo tikrąją poziciją tais „žiauriais Landsbergio diktatūros laikais”. Reikalavo bausti ir teisti, užčiaupti ir pašalinti. Būta visko. Kai kas netgi nuoširdžiai užjautė mano žmoną: negi ši dar nesiskirianti su tokiu vyru? Dar kiti privačiai ir dažniausiai tyliai pareikšdavo pritarimą bei deklaruodavo paramą. Sulaukdavau ir padėkos laiškų. Viskas telieka istorijai, iš kurios mes turbūt niekuomet pilnutinai nepasimokysime. Vilniaus miesto savivaldybės oficialiame internetiniame tinklalapyje, aptariant Lukiškių (buvusios Lenino) aikštės viziją, pastebėta: „…būtent su šia, o ne su kuria kita aikšte, Vilniuje yra susiję tragiški įvykiai su laiminga pabaiga, kurią įkūnijo Lenino paminklo nuvertimas 1991 m., reiškęs ir Lietuvos Laisvės bylos pabaigą”.

Analizuojant pastarojo meto itin prieštaringus Lietuvos išorinio bei vidinio gyvenimo įvykius, vertėtų pastebėti, kad toks optimistinis Lietuvos Laisvės bylos baigties vertinimas gali būti kiek per ankstyvas.

Kankinančiai skausmingai ir ilgai vyksta didysis atsisveikinimas su sovietinės realybės grėsmingais socialiniais fantomais, klaidžiojusiais, tebeklejojančiais ir slypinčiais antropologinio nusikaltimo aukos – istorijos nuskriausto sovietizuoto žmogaus – apnuodytos sąmonės užkaboriuose ir niekaip nesurandančiais sau amžinojo poilsio vietos net bevandenėse dykumose.

Vilnius–Telšiai,
2004 m. liepa–lapkritis

http://www.varniai-museum.lt/index.php?mid=80&art=293

Nuomonės, diskusijos, komentarai Rusijos okupacija , , , , , , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra