Gedimino lituanistinė mokykla Ilinojuje. Autorės asmeninio albumo nuotr.

Angelė Valienė, Tarptautinės Ukrainos mokyklos lietuvių kalbos mokytoja, www.voruta.lt

Eime, seselės, paleist dainas!

Dainuokim, broleliai, dailias gaidas!

Širdis atverkim noriai visi!

Lai skrenda dainelės toli, toli!

Vydūnas

Iš įvairių kraštų susirinkę lietuviai ir susivieniję į vieną dainos šeimą buvome 2025 m. liepos 27-29 dienomis pakviesti į Klivlendą, kuriame pirmą kartą vyko Šiaurės Amerikos lietuvių XI dainų šventė „Viena šeima – viena tauta“.

Dainų šventės organizatoriai ir šventėje dalyvavę 65 chorai, 1500 choristų iš JAV, Kanados, Lietuvos ir kitų šalių sukūrė jaudinančią šventę, kurioje kiekvienas pasijuto svarbiu ir savu „Vienos šeimos – vienos tautos“ nariu. Laimingi buvo tie, kurie dainavo, ir mes, besiklausantys. Šventės dalyviai perdavė lietuvybę iš kartos į kartą, nes čia skambėjo ir lietuviškas žodis, ir lietuviška daina.

Daina – būdas tolimoje šalyje išlaikyti tapatybę ir bendruomenę iki šiol.

„Visi jautėme dvasinį pakylėjimą būti dainoje, toje bendrystėje“, – teigė Darius Polikaitis, dirigentas iš Čikagos.

Vytautas Narkevičius iš Kauno sako:

„Daina – lietuvio siela, daina – lietuvio stilius. Joje visi mūsų tiesos žodžiai, joje viskas, ko reikia lietuviui. Daina išsako viską apie Lietuvą. DAINA – visų mūsų namai“.

Stebėjau istorinėje „Cleveland Public Auditorium“ patalpoje dainuojančius žmones, kokie jie buvo gražūs ir laimingi, sukviesti lietuviškos dainos, susirinkę į vieną šeimą. Sutinku su žymaus dirigento Vytauto Miškinio šiais žodžiais: „Nėra gražesnio žmogaus už dainuojantį žmogų. Dainuodamas jis išreiškia pačius pozityviausius jausmus. Kai jam blogai jis nedainuoja, kai jam gerai jis dainuoja. Dainavimas ugdo gėrį“.

Daina byloja apie gyvybę ir taiką, kuri yra didžiausia palaima, linkime jos ir Ukrainai.

Šventės organizatoriai išreiškė solidarumą su kovojančiais ukrainiečiais, tad Vytauto Kernagio kūrinys „Baltas paukštis“ skambėjo ir ukrainietiškai. Visi tikime, kad bus „po mirties šviesa amžina“.

Klivlende skambėjo didžiausias jungtinis Lietuvos ir Amerikos choras. Visi choristai atrodė stiprūs ir gražūs, mylintys ir džiugūs. Jungtiniame chore mačiau ir Vilniaus moterų chorą „Aidas“, vadovė – Lina Mačiulienė. Per turiningą ir taurią dainą moterys atskleidžia savo sielos gražiausias savybes. Choras yra dalyvavęs penkiolikoje dainų švenčių ir yra nusiteikęs papuošti savo dainomis ne vieną dainų šventę.

Vilniaus kultūros centro moterų choras „Liepos“ vadovei Audronei Steponavičiūtei-Zupkauskienei dainų šventė Klivlende „Tai nuostabios, nepakartojamos, tūkstančių plakimo, lietuvių širdžių plakimo, gilių jausmų ir meilės šventė. Šventės, kuri apkabino lietuvaičius, išsibarsčiusius po visą pasaulį, dainuojančius pačioje dainų šventėje Klivlende, stebinčius per nuotolį. Mes visi buvome kartu, visi dainavome kartu, visi verkėme ir džiaugėmės kartu. Iki šiol mūsų neapleidžia šie jausmai. Už tai esame ypatingai dėkingi ten gyvenantiems lietuvaičiams ir visiems, prisidėjusiems prie šios nepaprastos ir ypatingos VIENYBĖS ŠVENTĖS! Taip stipru ir gera buvo stebėti ir dalyvauti šventėje kartu su kitais dalyviais, ypač su dirigentais. Sėdėti šalia jų. Net girdėti jų širdžių plakimą, matyti ašaras veiduose. Per bendrą lietuvišką dainą ir šokį nešama mūsų tautos vienybė, mūsų visų stiprybė – mūsų LIETUVYBĖ“.

Dėkojame meno vadovams Kristinai Kliorytei, Aleksandrui Stankevičiui ir kitiems už turiningą ir įkvepiančią Dainų šventės programą.

Pasilieka didžiulis džiaugsmas širdyje, kad lietuviška daina skambėjo ne tik Lietuvoje, bet ir už vandenyno.

Manyčiau, kad vienas iš lietuvybės židinių yra Čikagos „Lietuvių opera” (vadovė Nida Grigalavičiūtė), unikali ir vienintelė išeivijos opera, atliekanti operos pastatymus tik lietuvių kalba, taip pratęsianti geriausias lietuviškas tarpukario operos tradicijas, garsinanti Lietuvą ir jos kultūrą.

„Lietuvių opera turi galimybę sutelkti po pasaulį išsisklaidžiusius Lietuvos talentus ir kasmet padovanoti Čikagos žiūrovams po naują muzikinį spektaklį ir taip išlaikyti lietuvybę, didžiuotis lietuviška kultūrine veikla.

Čikagos „Lietuvių Opera“ išlieka reikšmingu kultūriniu tiltu tarp Lietuvos ir išeivijos, įkvepiančiu tiek senjorus, tiek jaunimą kurti, dainuoti ir branginti savo šaknis. Šiandien Čikagos „Lietuvių Opera“ – tai ir tradicija, ir ateitis.

Todėl labai smagu buvo matyti ir operos choristus, dainuojančius Dainų šventėje Klivlende.

Man, dalyvavusiai visose dainų šventėse nuo 1970 metų, daina – sielos atgaiva, „jaukiausia jausmų ir išgyvenimų išraiška (Justinas Marcinkevičius)”, lietuvybės namai.

Į lietuvybės namus veda ir lituanistinės mokyklos, viena iš jų yra įsikūrusi Šiaurės Ilinojuje – Gedimino lituanistinė mokykla, turinti net ir savo dainų.

GLM daina

Mokykloje man gera,

Man čia labai smagu

Sutikt bičiulį seną

Ir daug naujų draugų.

Skaitau, rašau, dainuoju

Lietuviškai kalbu

Mažoj širdelėj savo

Lietuvis aš esu.

Priedainis:

Gedimino mokykla

Mes esam didelė šeima.

Gedimino lituanistinės mokyklos mokytoja Gabriela Tymarskis sako:

„Nors mokykla veikia tik šeštadieniais, į juos sutalpiname tiek žinių, švenčių ir gerų emocijų, kad pakanka visai savaitei. Ne vien švenčiam, bet pirmiausia mokomės. Mokiniai stropūs, mažesnieji jau žino raideles ir pradeda skaityti, vyresnieji įdėmiai klausosi istorijos pamokų, mokosi gramatikos ir geografijos. O pasėdėjus prie mokyklos suolo dera ir pasimankštinti, tam kuo puikiausiai tinka lietuvių liaudies šokių pamokėlės. Tokia štai mūsų šauni mokykla!“.

Džiaugiuosi, kad mano dukra Eglė ir kitos mokytojos moko lietuviukus lietuvių kalbos, literatūros, Lietuvos istorijos pagrindų, lietuviškų dainų ir tautinių šokių, supažindina su savo tėvų ir protėvių papročiais, už Lietuvos ribų puoselėja ir tęsia tautos tradicijas, organizuoja tradicines ir valstybines šventes. Garbė labai užsiėmusiems tėveliams už pasišventimą vežti savo atžalas į lituanistines mokyklas ir lietuvybės palaikymą. Tegu mokykla sėkmingai tęsia savo misiją, ugdydama jaunąsias Amerikos lietuvių kartas ir perduodama jiems lietuviškumo dvasią.

Kaip išmokyti lietuviškai kalbėti ir išlaikyti Lietuvos dvasią? Labai aktualus klausimas. Man labai patiko vienos lituanistinės mokyklos mokytojos iš Ispanijos E. Vaičiulytės atskleisti savo „receptai“, kaip sėkmingai perduoti gimtąją kalbą.

„Vienas iš pagrindinių dalykų yra patiems vertinti lietuvių kalbą. Nepaisant to, kad ja užsienio šalyje kalbama mažai, patiems širdyje reikia iš tikrųjų kalbą vertinti ir dalintis tuo su vaikais. Kitas dalykas – lietuvių kalbos perdavimas turi būti prioritetas, tam reikalingos pastangos. Stengtis kalbėti su savo vaiku visur ir visada lietuviškai ir išnaudoti turimą laiką, burtis, eiti ten, kur kalbama lietuvių kalba – sukurti tai, ko mes negalime sukurti namuose mišriose šeimose. Šeimose, kur abu tėvai lietuviai, taip pat būna stiprių kritimų, nes tikimasi, kad kalba savaime „prilips“ prie vaiko – taip nėra”.

Lietuviai, atsidūrę svečiose šalyse, turi išsaugoti tai, kas svarbiausia – lietuvybę. Mane sudomino garsaus išeivijos poeto Kazio Bradūno dukra Elena Bradūnaitė-Aglinskienė. Ji yra spaudoje rašiusi, kaip jos seneliai Ona ir Jurgis ją mokino lietuvių kalbos.

„Grįžusi iš mokyklos, namie turėdavau sklandžiai papasakoti lietuviškai viską, kas tą dieną man buvo dėstoma angliškai. Daugybos lentelę, geografijos pamokas, terminus, visų imperatorių vardus, kad manoji lietuvių kalba būtų ne tik sklandi, bet ir turtinga. Grįžęs po sunkaus darbo fabrike tėtė mus su broliu vakarais pasisodindavo ir mokydavo lietuviško rašto, gramatikos… Apskritai mūsų namuose nepasigirsdavo nė žodžio angliškai. Pamenu, mažasis mano broliukas kone tris dienas prašė „žiuvies“ ir negavo, kol neištarė žodžio teisingai…“.

Elenai Bradūnaitei-Aglinskienei svarbiausia: „Pradėti reikia nuo vaikų – nuo mokyklų. Mokykla šiais laikais stengiasi auginti mūsų vaikus „Europos piliečiais“, „pasaulio piliečiais, tačiau negi neaišku, kad netapus savo šalies piliečiais tapti pasaulio piliečiais yra neįmanoma. Patriotinis ugdymas turi atgimti mokyklose. Nemanykite, kad to reikia valstybės vadovybei – to reikia patiems žmonėms. Su tauta, su vėliava, su savo kultūra esame nepalyginti stipresni“.

Mane sužavėjo ir Linos Svaldonienės interviu su žinoma dainininke Veronika Povilioniene, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate, kurios dienos bėga Lietuvoje, nes dainininkė, priešingai nei žmonės, vadinantys save pasaulio piliečiais, tvirtina esanti ir būsianti tik Lietuvos žmogus. „Dar niekur negirdėjau nė vienos dainos iš senovės, sakančios, kad svetimam krašte labai gerai, – pastebi V. Povilionienė, neatsiejamai susijusi su lietuvių etnine kultūra. – O mes bėgam iš savo žemės, bėgam iš tėvynės. Tėvynė ir tie medžiai, ta žemė atsidūrė tūkstantis septyni šimtai penkiasdešimt pirmoje vietoje, nors Lietuvoje dar niekas nemirė iš bado ir buvo didesnių bėdų, badų, nepriteklių“.

Tad iš dalies teisus žinomas krepšininkas Mantas Kalnietis, viename televizijos pokalbyje pasakęs, kad „kiekvienas lietuvis turi gyventi savo šalyje“.

Tad nebūkite tik pasaulio piliečiai, būkite lietuviai ir dirbkite Lietuvai, nors ir būdami toli nuo jos, nes tauta bus gyva tol, kol gyva jos kalba.

Mūsų namai – Lietuva… Į kurią pasisėmę patirties, įgavę drąsos grįžtame iš visų pasaulio kraštų, kad įgyta patirtimi galėtume turtinti, gražinti savo namus, jaukindami juos sau ir svečiams. Tai 2024 m. Dainų šventėje Vilniuje skambėję žodžiai, kurie prieš šokio žingsniu žengiant į tūkstančius viena širdimi palaikančią aikštę, suvirpina ir sujaudina iki sielos gelmių.

Tegu Lietuva visada būna mūsų visų širdyje ir kraujyje.