Laura Stojkoski (Zagrebas, Kroatija)

 

2026 m. birželio 10 d., trečiadienį, 18.00 val. Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62–308, Kaunas) atidaroma vizualiųjų menų rezidencijos „CreArt 3.0“ paroda. Meno kūrinių ekspoziciją galima apžiūrėti iki birželio 28 d.

Parodoje dalyvauja Alba Cantalapiedra (Valjadolidas, Ispanija), Jana Lulovska (Skopjė, Šiaurės Makedonija), Laura Stojkoski (Zagrebas, Kroatija) ir Julia Mazurek (Liublinas, Lenkija). Parodą kuruoja Vilnius TECH (Vilniaus Gedimino technikos universiteto) profesorius dr. Remigijus Venckus. Projektą Kaune įgyvendina VšĮ „Arkomas“ (Kauno kūrybinių industrijų centras). Projekto vadovas – Olegas Darčanovas.

Kviečiame skaityti parodos kuratoriaus prof. dr. Remigijaus Venckaus parengtą kritinį tekstą ir susipažinti su rezidencijoje sukurto bei galerijoje eksponuojamo meno įvairove.

Prof. dr. Remigijus Venckus, www.voruta.lt

 

Menas kaip patirties ir prasmės įženklinimas

Menas ir kultūra mūsų gyvenimus lydi ne vien dėl to, kad teikia lengvą, pramoginį, hedonistinį pasitenkinimą, bet ir todėl, kad kūriniai gali būti suvokiami kaip pasaulio patyrimo, permąstymo ir savojo „aš“ įprasminimo įrankiai. Menas padeda kūrėjui perteikti gilius išgyvenimus – jis išreiškia tai, kas individualiai ir autentiškai patiriama. Galiausiai meno kūryba virsta provokacija, nukreipta į žiūrovą: jam leidžiama įvertinti ir savąjį, intymų santykį su kasdiene (rutinine) ar išskirtine (šventine) situacija. Menas padeda pajausti tikrovę kaip egzistuojančią pakylėčiau, nei ji yra iš tikrųjų.

Visa tai susiklosto natūraliai, nes žmoguje slypi prigimtinis noras kurti prasmę, kasdienybei suteikti ryškumo ir per įstabų kūrinį patirti gyvenimo įvairovę (O’Connor, 2024). Žmogus yra ne tik protinga būtybė (homo sapiens sapiens), bet ir pasakojanti būtybė (homo narrans). Esamiems, naujiems ar perkuriamiems naratyvams reikia ne tik įprastos kalbos, bet ir nuolat kuriamų kitokių, meno raiškos priemonėmis grindžiamų kalbos formų. Anot Jonathan’o Gottschall’o (2012), meno kalba ne tik orientuota į kitokį, netikėtą patyrimą, bet ir suteikia iš chaoso išvaduojančią prasmę. Menas padeda sukurti stabilų, iš kartos į kartą perduodamą pasaulėvaizdį. Tad meno nereikėtų atskirti nuo įprasto gyvenimo; priešingai, bet koks praktinis veiksmas ir kasdienis suvokimas turi gilų estetinį potencialą, leidžiantį paprastus įvykius patirti intensyviai ir prasmingai. Šiuo atveju iškyla demokratinio meno idealas, kuris remiasi idėja, neva meno suvokimas turi būti įsišaknijęs aktyvaus žiūrovo patirtyje ir kasdienybėje (Laugier, 2023).

Visi šie kasdienės patirties pajautos ir meno misijos aspektai yra aktualūs ir ypač ryškiai atsiskleidžia kūrėjams dalyvaujant meno rezidencijoje. Verta pabrėžti, kad meno rezidencija yra dinamiška erdvė, suburianti įvairių meno sričių atstovus. Kūrėjams ji teikia galimybę atsitraukti nuo įprastos aplinkos ir į meno kūrybą įsitraukti kaip į diskusiją. Rezidencija tampa praktinių bandymų laboratorija, socialinio kapitalo ir simbolinio kapitalo auginimo erdve, taip pat šio kapitalo mainų arena.

Sociologo Pierre’o Bourdieu teorijoje socialinis kapitalas glaudžiai siejamas su priklausymu grupei, abipusiu pripažinimu ir socialinių ryšių tinklais (Bourdieu, 1986; Faucher, 2018). Anot Kane X. Faucher (2018), Bourdieu socialinį kapitalą apibrėžia kaip realių ar potencialių išteklių visumą, kurią asmuo įgyja per ilgalaikius institucinius ryšius ir socialinius ryšius. P. Bourdieu pažymi, kad socialinis kapitalas yra „realių ar potencialių išteklių, susijusių su patvaraus, daugiau ar mažiau institucionalizuoto tarpusavio pažinties ir pripažinimo santykių tinklo turėjimu. Paprasčiau tariant, viskas priklauso nuo narystės grupėje. Čia kiekvienam nariui yra suteikiama kolektyviai valdomo kapitalo parama, kredencialas (Bourdieu, 1986, p. 248). Šiuo požiūriu meno rezidencija, suburianti skirtingų sričių atstovus, aiškiai iliustruoja šį procesą: ji tampa platforma, padedanti menininkams megzti institucinius ryšius, dalintis kolektyviniu kapitalu ir patirti abipusį pripažinimą, taip stiprinant asmeninį socialinį kapitalą ir simbolinį kapitalą.

2026-aisiais, pagal Europos sąjungos projektą CreART 3.0 Kauno kūrybinių industrijų centre „Artkomas“ dalyvavo keturios menininkės. Jos sukūrė įdomius meno kūrinius bendrai parodai. Rezidencijos dalyviai: Alba Cantalapiedra (Ispanija, Valjadolidas), Laura Stojkoski (Kroatija, Zagrebas), Jana Lulovska (Šiaurės Makedonija, Skopjė), Julia Mazurek (Lenkija, Liublinas). Toliau šiame tekste išsamiau susipažinkime su rezidencijoje dalyvavusių menininkių kūrybos rezultatais.

Kūrinių meninės strategijos ir temos

Iliustratorė ir grafikos dizainerė Alba Cantalapiedra sąmoningai kūryboje jungia abi šias sritis. Jos dėmesio centre – infografikos ir žemėlapio specifika. Čia meistriškai susipina struktūrinė logika ir iliustratyvus pasakojimas. Remainti Stijn’o Reijnders’o (2021) požiūriu galima pastebėti, kad pasakojimai nevyksta vakuume – jie „visada tiesiogine prasme vyksta kažkur“, o pasakojimo erdvė pasirenkama tikslingai, kad atliktų naratyvo sustiprinimo funkciją. A. Cantalapiedra kūryboje inspiracija tampa Vakarų kultūroje gyvuojančios pasakos. Jos integruojamos kūrinyje taip, kad kurtų vizualų ir chronologišką maršrutą. Kiekviena pasaka žymima nedidele, lengvai atpažįstama iliustracija. Ji tarytum įkurdinama „kraštovaizdyje“, kuris dera su pasakoje kuriamu pasauliu (Cantalapiedra, b. d.-a; b).

A. Cantalapiedra mums rodo, kad vizualus vaizduotės lokalizavimas reiškia „istorijų pririšimą“ prie tam tikrų erdvės taškų, taip paverčiant šiuos taškus ypatingomis vietomis – ne tiek fizinėmis, kiek mentaliai išgyvenamomis (Ryan, 2021). Į kompoziciją taip pat įtraukiami įrašai, žymintys pirmąją žinomą pasakos publikavimo datą.

Paminėtina, kad į rezidenciją menininkė atvyko ne ieškodama temos, bet aiškiai suvokdama savo meninį tyrimą ir jo eigą. Savo pavyzdžiu ji rodo, kad dažnai eksperimentuoja grafinės kalbos srityje, gilinasi į senoviškų žemėlapių estetiką. Kuriant naratyvinius žemėlapius, mokslininkai dažnai pastebi tendenciją remtis senovinių, viduramžių ir ankstyvųjų jūrinių (portolanų) žemėlapių dizaino principais, siekiant sukurti „nupieštus kalnus ir pilis […] bei heraldinius laivus“, kurie atgaivina istorinį pojūtį ir gilina kuriamą mitologiją (Klinger, 2024).

Portolanų dažnas atvejis yra viduramžių žemėlapiai, dar vadinti mappae mundi. Jų tikslas buvo ne tiksliai išmatuoti atstumus, o paaiškinti pasaulio sandarą pagal to meto religines, istorines ir simbolines idėjas. O ankstyvieji jūriniai portolanų žemėlapiai buvo skirti navigacijai, ženklinę Viduržemio jūros ir Atlanto pakrante. Jie plito nuo XIII a. pabaigos ir buvo taikomi kaip kryptiniai orientacijos instrumentai (žr. Harvey, 1987).

A. Cantalapiedra kuriami žemėlapiai tampa pasakojimo kartografija, veikiančia kaip pereinamoji zona tarp iš anksto egzistuojančių erdvės modelių ir „fantastinių visatų erdvėlaikio kitoniškumo“ (žr. Klinger, 2024). Žiūrovas kviečiamas tarytum dalyvauti istorinėje kelionėje, nes, užuot perteikęs vien sausus faktus, „kiekvienas žemėlapis gali būti skaitomas naratyviškai kaip vizualios patirtys, pasakojančios konkrečių geografinių vietovių istorijas“ (Fornäs, 2017).

Rezidencijoje dalyvaujanti menininkė Laura Stojkoski nuosekliai tyrinėja, kaip vietos tapatybė formuojasi ne iš vieno „ženklų rinkinio“, o iš persidengiančių urbanistinių, bendruomeninių ir kultūrinių sluoksnių, kurie mieste palieka ir materialius pėdsakus, ir sunkiau apčiuopiamas kasdienes praktikas (Stojkoski, 2025; b. d.). Kultūrinės geografijos ir erdvės sociologijos tyrimuose – pavyzdžiui, Doreen Massey (2005) darbuose – ši perspektyva grindžiama idėja, kad erdvė nėra statiška: ji nuolat konstruojama kaip procesas, kylantis iš kintančių socialinių santykių, patirčių ir persidengiančių istorijų. Šią logiką papildo Henri Lefebvre’o (1991) akcentuojama socialinė erdvės gamyba: per kasdienes socialines praktikas nuolatos kuriama ir perkuriama urbanistinė aplinka. Todėl L. Stojkoski rezidencijos Kaune projektas nuosekliai formuluojamas kaip tyrimas apie kolektyvinę atmintį ir socialinius naratyvus viešojoje erdvėje.

Atminties tyrinėtojai, tokie kaip Maurice Halbwachs (1994), pabrėžia, kad asmeninis „aš“ visada susietas su platesniu bendruomeniniu „mes“, o kolektyvinė atmintis, formuojama per socialinius rėmus ir erdves, padeda apibrėžti grupių identitetą. Ši kryptis siejasi su menininkės L. Stojkoski ankstesniais darbais apie stadioną kaip kolektyvinio priklausymo ir emocijų infrastruktūrą (Croatian Association of Artists, 2025), kur sporto kultūra ir bendruomenė veikia kaip identitetą formuojantys mechanizmai (Durkheim, 1995).

Kauno rezidencijoje L. Stojkoski vykdomas tyrimas remiasi Čijunės Sugiharos palikimu ir Sugiharos namų muziejaus aplinka. Menininkė nurodo, kad ją įkvėpė ten aptiktas tekstas: jo „išorinį aštrumą“ ir vidinę struktūrą ji perkelia į žmonių santykių ir miesto tvarkos metaforą, kur „trapumas“ ir „grubumas“ egzistuoja kartu, ypač susidūrus humanistiniams ryšiams ir totalitarinių sistemų primetamai tvarkai (Stojkoski, 2025; b. d.).

Menininkės plėtojama tyrimo logika atsiskleidžia ir pasirenkamuose metoduose: ji derina vietai jautrias instaliacijas, vizualinę dokumentaciją ir dalyvaujamąjį tyrimą su vietos bendruomenėmis. Taip ji kviečia kritiškai permąstyti, kaip aplinka formuoja priklausymą ir kultūrinį tęstinumą.

Viešoje biografijoje Jana Lulovska pristatoma kaip tarpdisciplininė menininkė, dirbanti fotografijos, tapybos, grafikos ir instaliacijos laukuose. Jos plėtojama praktika artima intermedijų menui (Lulovska, 2025; n.d.-b). Kaip pastebi Irina O. Rajewsky, intermedialumas leidžia menininkams peržengti tradicinių pavienių medijų apribojimus ir kurti hibridines prasmes, sujungiant skirtingas juslines ir estetines dimensijas į vieną koherentišką visumą (Rajewsky, 2005).

Rezidencijoje J. Lulovska sukūrė projektą, kuriame spalva traktuojama kaip struktūrinė jėga, galinti nulemti „architektūrą“ – ne iš sienų ar tūrių, o iš vidinių būsenų, jutimų ir dėmesio ritmų. Kiekvienas menininkės sukurtas paveikslas siejamas su konkrečia emocine būsena, o vizualinė kalba sąmoningai apribojama viena (kartais keliomis) spalvų šeimomis. Tai leidžia žiūrovui patirti, kaip minimalūs tono, sodrumo ir skaidrumo poslinkiai iš naujo „perstato“ emocinę erdvę, keičia kvėpavimo, įtampos ar ramybės pojūtį ir formuoja savitą vidinį kraštovaizdį (Lulovska, 2025; b. d.). Estetikoje šį erdvės ir emocijų susiliejimą galima aiškinti per atmosferos sampratą. Filosofas Gernot Böhme teigia, kad objekto fizinės savybės (pavyzdžiui, konkreti spalva) neapsiriboja vien jo fiziniais rėmais, bet tarytum aura „spinduliuoja“ į išorę, kurdamos erdvės nuotaiką ir tapdamos jungiamąja grandimi tarp aplinkos bei ją suvokiančio asmens (Böhme, 1995).

J. Lulovska taip pat parodo, kad emocijos ir afektai atlieka aktyvų vaidmenį: tai nėra vien pasyvios vidinės būsenos, bet dinamiškos, iki-subjektyvios intensyvumo jėgos, kurios aktyviai lemia, struktūruoja ir transformuoja mūsų santykį su mus supančia erdve ir aplinka (taip pat žr. Ahmed, 2004).

J. Lulovskos kompozicijos formuojamos iš persidengiančių, minkštų ovalų ir lenktų segmentų, veikiančių tarsi harmoningos permatomų plokštumų sistemos. Taip autorė sukuria gylio iliuziją ir nuolat kintančius sankirtų „mazgus“. Anot Martin Seel (2000), toks kūrinio atvėrimas detaliai juslinei analizei ir dėmesys materialumui skatina žiūrovo įkūnytą estetinį įsitraukimą, kai vizualinė erdvė išgyvenama ir per tiesioginį somatinį bei emocinį rezonansą.

Kūrybiniame procese menininkė ne tik kuria vaizdą, bet ir fiksuoja savo emocines, percepcines bei fizines reakcijas struktūruotame dienoraštyje ir protokole, todėl paveikslas tampa ir rezultatu, ir tyrimo įrankiu (Lulovska, b. d.-a). Šis metodas glaudžiai siejasi su autoetnografijos prieiga meniniuose tyrimuose, kai asmeninės patirties fiksavimas ir sisteminga jos analizė tampa instrumentu, padedančiu giliau suvokti kultūrinius ar estetinius procesus (Ellis ir kt., 2011).

Julia Mazurek tapyboje nuosekliai grįžta prie klausimo, kaip žmogaus tapatybė formuojasi per žvilgsnį, atmintį ir kalbą, per kurią esame apibrėžiami. Pastebėtina, kad tapatybė niekada nėra baigtinė ar vieninga. Ją performuoja nuolatiniai procesai. Tapatybė yra veikiama ir konstruojama per įvairius diskursus bei kultūrinių reprezentacijų sistemas (Hall, 1996; Woodward, 1997). Kaune plėtojamas rezidencijos projektas yra ypač asmeniškas, nes jo atspirties tašku tampa mamos užrašai iš menininkės vaikystės – dienoraščio pobūdžio pastabos, fiksuojančios kasdienes situacijas, nuotaikas, kūno ir brendimo pokyčius, taip pat tą švelnų, bet kartu normatyvų „mergaitės“ vaizdinį, kurį sukuria suaugusiųjų komentarai (Mazurek, 2026, b. d.).

Autobiografinis rašymas ir gyvenimo pasakojimai atlieka esminį vaidmenį atrandant save, konstruojant prasmę ir plėtojant tapatybę. Tačiau šie suaugusiųjų įrašai kartu atskleidžia ir ankstyvą lyčių socializaciją. Anot Sally Hines (2018) poreikis „teisingai atlikti“ savo lytį pagal visuomenės lūkesčius slegia individus nuo pat ankstyvo amžiaus. Šis poreikis formuoja normatyvinį elgesį.

Autobiografinė medžiaga Mazurek kūryboje virsta tapybiniu tyrimu, kuriame ji mėgina perpiešti vaikystę ne kaip nostalgijos dekorą, o kaip aktyvią suaugusiojo sąmonės struktūrą: paveiksluose iškyla riba tarp vaikiško ir suaugusiojo pasaulio suvokimo. Čia „suaugimas“ suvokiamas ne kaip aiškus perėjimas, bet kaip nuolatinis persidengimas, kai dabartinis „aš“ vis dar nešiojasi ankstesnes savo versijas. Tai atspindi fenomenologinį požiūrį, kur atminties atkūrimas yra iš esmės rekonstrukcinis procesas, atspindintis ne tikslų praeities veidrodinį atvaizdą, o greičiau dabarties poreikius bei subjektyvią interpretaciją (Parkin, 2017). Šis atminties ir asmenybės susidvejinimas mene, remiantis Annie Ernaux (2011) įžvalgomis gali būti apibūdinamas kaip atbulinis laiko kelias, atveriantis prarają tarp praeities vaiko ir to, kuo suaugęs žmogus yra dabar – kai dabartinis „pasakojantysis aš“ stebi buvusį „pasakojamą aš“ ir taip atskleidžia daugybę susisluoksniavusių laiko bei atminties matmenų asmenybėje.

Projektas gali būti suvokiamas kaip refleksija apie tai, kaip komplimentai, rūpestis ir vertinimai pamažu įrašo socialines lyties, kūniškumo bei „padorumo“ taisykles į savivoką; tapyba čia veikia kaip būdas sugrąžinti balsą tam, apie kurį ilgą laiką kalbėjo kiti, ir patikrinti, kiek „vaiko dalis“ iš tiesų išlieka suaugusiajame.

Figūrinėse drobėse kūnai įkomponuojami į pastelinių tonų aplinką, kurioje linijos ir spalvinės dėmės ne tiek apibrėžia anatomiją, kiek rodo „emocinę temperatūrą“. Gulintys personažai atrodo pažeidžiami, įsiklausantys, kartais tarytum atitolę nuo savęs, o jų tarpusavio artumas veikia kaip santykių, priklausomybės ir savęs paieškos metafora. Šis erdvės ir emocijų susiliejimas tiesiogiai siejasi su afektų teorija. Akivaizdu, kad afektai ir emocijos atlieka aktyvų vaidmenį tarp kūnų. Jie veikia kaip iki-subjektyvus intensyvumas, peržengiantis griežtą biologinę anatomiją (žr. Massumi, 2002).

 

Rezidencijos rezultatų apibendrinimas

Šių rezidencijoje sukurtų kūrinių visuma leidžia pamatyti, kaip meno rezidencija tampa ne tik laikina kūrybos vieta, bet ir prasmių mainų erdve, kurioje susitinka skirtingos patirtys, metodai ir jautrumai. Čia menas veikia kaip būdas struktūruoti kasdienybę, kurti ryšius ir auginti tiek socialinį kapitalą, tiek simbolinį kapitalą, o kartu – iš naujo permąstyti, kaip miestas formuoja mūsų santykį su savimi ir kitais.

Vienu atveju pasakojimai įgauna naratyvinio žemėlapio pavidalą, kitu – viešosios erdvės sluoksniuose atsiveria kolektyvinės atminties ir bendruomeninių naratyvų įtampa, dar kitu – spalva virsta vidinių būsenų „architektūra“, kuri žiūrovą įtraukia per atmosferą ir subtilų afektinį rezonansą. Taip paroda sujungia skirtingas kūrybines strategijas į bendrą dialogą apie vietą, istoriją, kūną ir vaizduotę. Žiūrovas kviečiamas ne tik stebėti rezultatą, bet ir atpažinti procesą – kaip per meną kuriama prasmė, kaip ja dalijamasi ir kaip ji grįžta į miesto audinį. Galiausiai ši patirtis patvirtina, kad rezidencija yra erdvė, kurioje kasdienybė tampa jautresnė, o kultūrinis susitikimas – produktyvus ir ilgalaikis.

Lietratūros ir šaltinių sąrašas

 1. Ahmed, S. (2004). The cultural politics of emotion. Edinburgh University Press.

 2. Böhme, G. (1995). Atmosphäre: Essays zur neuen Ästhetik. Suhrkamp.

 3. Bourdieu, P. (1986). The forms of capital. Knygoje J. G. Richardson (Red.), Handbook of theory and research for the sociology of education (p. 241–258). Greenwood.

 4. Cantalapiedra, A. (b. d.-a). Alba Cantalapiedra ŽEMĖLAPIS [PDF dokumentas].

 5. Cantalapiedra, A. (b. d.-b). Once upon a time – CANTALAPIEDRA_2026_AIR kūrinių aprašymas [PDF dokumentas].

 6. Croatian Association of Artists. (2025, rugsėjo 5). Laura Stojkoski – STADIUM in Karas Gallery [Parodos pranešimas]. HDLU. https://www.hdlu.hr/eng/2025/09/laura-stojkoski-stadium-in-karas-gallery/ (žiūrėta 2026-06-01).

 7. Durkheim, É. (1995). The elementary forms of religious life (K. E. Fields, Vert.). The Free Press. Originalus darbas publikuotas 1912 m.

 8. Ellis, C., Adams, T. E., ir Bochner, A. P. (2011). Autoethnography: An overview. Forum Qualitative Sozialforschung / Forum: Qualitative Social Research, 12(1), 10.

 9. Ernaux, A. (2011). Écrire la vie. Gallimard.

 10. Faucher, K. X. (2018). Social capital online: Alienation and accumulation. University of Westminster Press. https://doi.org/10.16997/book16 (žiūrėta 2026-06-01).

 11. Fornäs, J. (Red.). (2017). Europe faces Europe: Narratives from its eastern half. Intellect Books.

 12. Gottschall, J. (2012). The storytelling animal: How stories make us human. Houghton Mifflin Harcourt.

 13. Harvey, P. D. A. (1987). Medieval maps: An introduction. In J. B. Harley & D. Woodward (Eds.), The history of cartography (Vol. 1, Cartography in prehistoric, ancient, and medieval Europe and the Mediterranean, pp. 283–285). University of Chicago Press. Prieiga internetu: https://press.uchicago.edu/sites/hoc/HOC_V1/HOC_VOLUME1_chapter17.pdf (žiūrėta 2026-06-02).

 14. Halbwachs, M. (1994). Les cadres sociaux de la mémoire. Albin Michel.

 15. Hall, S., ir du Gay, P. (Red.). (1996). Questions of cultural identity. Sage.

 16. Hines, S. (2018). Is gender fluid? A primer for the 21st century. Thames & Hudson.

 17. Klinger, J. (2024). Visualizing the never-seen: Models of time, space and history in fantasy cartography. Knygoje H. R. Velten ir J. Imorde (Red.), Fantasy aesthetics: Visualizing myth and Middle Ages, 1880–2020 (p. 81–120). transcript Verlag. https://doi.org/10.14361/9783839470589-006 (žiūrėta 2026-06-01).

 18. Laugier, S. (2023). The Americans: Amour, espionnage et remariage. Knygoje S. Laugier (Red.), Les séries: Laboratoires d’éveil politique (p. 29–50). CNRS Éditions.

 19. Lefebvre, H. (1991). The production of space (D. Nicholson-Smith, Vert.). Blackwell. Originalus darbas publikuotas 1974 m.

 20. Lulovska, J. (2025). Jana Lulovska Skopje [Gyvenimo aprašymas, PDF dokumentas].

 21. Lulovska, J. (b. d.-a). CV | Bio [Menininkės biografija ir gyvenimo aprašymas]. Jana Lulovska. https://www.lulovska.com/cv-bio (žiūrėta 2026-06-01).

 22. Lulovska, J. (b. d.-b). Monochromatic Emotional Architecture [Projekto aprašymas, Word dokumentas].

 23. Massey, D. (2005). For space. Sage.

 24. Massumi, B. (2002). Parables for the virtual: Movement, affect, sensation. Duke University Press.

 25. Mazurek, J. (2026). Julia Jaworska TAPYBA LENKIJA [Portfolio ir projekto aprašymas, PDF dokumentas].

 26. Mazurek, J. (b. d.). Julia Mazurek Kaunas residency project – MAZUREK_2026_AIR mintys apie kūrinius [PDF dokumentas].

 27. O’Connor, J. (2024). Culture is not an industry: Reclaiming art and culture for the common good. Manchester University Press.

 28. Parkin, A. J. (2013). Memory and amnesia: An introduction. Psychology Press. https://doi.org/10.4324/9780203765470 (žiūrėta 2026-06-01).

 29. Rajewsky, I. O. (2005). Intermediality, intertextuality, and remediation: A literary perspective on intermediality. Intermédialités: Histoire et théorie des arts, des lettres et des techniques, 6, 43–64. https://doi.org/10.7202/1005505ar (žiūrėta 2026-06-01).

 30. Reijnders, S., Waysdorf, A., Bolderman, L., ir van Es, N. (2021). Introduction: Locating imagination in popular culture: Place, tourism, and belonging. Knygoje N. van Es, S. Reijnders, L. Bolderman ir A. Waysdorf (Red.), Locating imagination in popular culture: Place, tourism and belonging (p. 1–16). Routledge. https://doi.org/10.4324/9781003045359-1 (žiūrėta 2026-06-01).

 31. Ryan, M.-L. (2021). How stories relate to places? Orhan Pamuk’s Museum of Innocence as literary tourism. Knygoje N. van Es, S. Reijnders, L. Bolderman ir A. Waysdorf (Red.), Locating imagination in popular culture: Place, tourism and belonging (p. 265–282). Routledge. https://doi.org/10.4324/9781003045359 (žiūrėta 2026-06-01).

 32. Seel, M. (2000). Ästhetik des Erscheinens. Hanser.

 33. Stojkoski, L. (2025). ANKETA Laura Stojkoski [Gyvenimo aprašymas ir projekto pasiūlymas, PDF dokumentas].

 34. Stojkoski, L. (b. d.). TEKST-LAURA-STOJKOSKI [Projekto aprašymas, PDF dokumentas].

 35. Woodward, K. (Red.). (1997). Identity and difference. Sage.