Pagrindinis puslapis Religija Katalikų kunigai Dr. kun. Jonas Steponavičius: kovotojas dėl lietuvybės Vilnijos krašte

Dr. kun. Jonas Steponavičius: kovotojas dėl lietuvybės Vilnijos krašte

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ, Vilnius

Jonas Steponavičius (1880 03 10–1906–1947 12 08) – dvasininkas, filosofijos mokslų daktaras, pedagogas, administratorius, politikas, aktyvus 1920–1926 m. Lietuvos Seimų narys, visuomenės veikėjas, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmasis pirmininkas, aktyvus kovotojas dėl lietuvybės Vilnijos krašte, vienas iš Tėvynės apsaugos rinktinės organizatorių ir aktyvus veikėjas, apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu (1931).

Dr. kun. J. Steponavičius minimas Lietuvos Seimui skirtuose tyrinėjimuose (1), knygoje „Panevėžio vyskupija“ (2), Lietuvos enciklopedijoje (3), Utenos krašto enciklopedijoje (4), dr. Algimanto Katiliaus tyrinėjimuose (5), istoriko Prano Čepėno sudarytoje knygoje „Lietuvos universitetas 1579–1803–1922“ (6), Broniaus Kviklio Panevėžio vyskupijai skirtoje knygoje (7), Vytauto Indrašiaus knygoje „Antalieptės kraštas“ (8), kun. Remigijaus Kavaliausko sudarytoje knygoje „Zarasų parapijos istorija“ (9), Rimanto Bazaro knygoje „Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija“ (10), Reginos Bliznikienės „Utenos Saulės gimnazija“ (11). Duomenų apie kunigą Joną Steponavičių randame kun. Prano Bieliausko „Dienoraštyje“ (12), kun. Alfonso Lipniūno dienoraštyje (13), dr. kun. Juozapo Čepėno (14), prel. Stanislovo Kiškio (15), kun. Petro Raudos (16) atsiminimuose, kun. Vytautui Kapočiui skirtoje knygoje(17), kun. Jono Jurgaičio (18) ir Stasio Raštikio (19) knygose, dokumentų „Tėvynės apsaugos rinktinė“ rinkinyje (20). Publicistas zarasiškis Petras Matekūnas išeivijoje parašė plačios apimties pasakojimą ir atsiuntė Zarasų krašto muziejui. Straipsnis 1995 m. (liepos 14–25 d.) buvo išspausdintas laikraštyje „Zarasų kraštas“, o Vytautas Indrašius, jį papildęs, perspausdino knygoje „Aukštaitijos šviesuliai“ (21). Tačiau pastebėtina, kad nei Vilniaus, nei Kaišiadorių nei Panevėžio vyskupijų kurijų archyvuose nėra dr. kun. J. Steponavičiaus asmens bylos. Tik kai kuriose Kaišiadorių vyskupijos bylose rasti epizodiniai kun. J. Steponavičiaus paminėjimai (22): kun. Stanislovo Čiupalo parengtame Semeliškės kunigų sąraše minimas dr. kun. J. Steponavičius čia dirbęs iki 1922 m., tačiau abejojama dėl darbo pradžios. O spausdintame nenurodyto autoriaus mašinraštyje detalizuotas dr. kun. J. Steponavičiaus atvykimo į Semeliškes laikas (23).

Svarbios medžiagos, nušviečiančios kun. J. Steponavičiaus Vilniaus šv. Jono bažnyčioje pirmąsyk aukotas Gegužines pamaldas lietuvių kalba ir jas lydėjusias lenkų riaušes, išplitusias ir kitose vietose, rasta prieškario periodikoje (Viltis, Bažnytinė apžvalga ir kt.).

Pirmojo Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininko veiklai atskleisti, be minėtos literatūros, medžiagos rasta Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje (LMAVB RS) – Švietimo draugijos „Rytas“ fonde (24), ypač byloje „Švietimo draugijos „Rytas“ Centro valdybos Vilniuje protokolai“ (25). LMAVB RS vertingos, nors ir negausios medžiagos patikslinančios biografinius duomenis rasta J. Steponavičiui skirtoje byloje (26).

Dera pastebėti, kad visų savo straipsniuose minėjusių ar plačiau rašiusių apie dr. kun. J. Steponavičių darbuose yra nemaža ir korektūros klaidų, ir neišaiškintų faktų. Tarkim, kai kurių autorių klaidingai (1881) nurodyta gimimo data, paankstinti įšventinimo į kunigus metai (1902-ieji, tada J. Steponavičiui buvo tik 22 metai), mokymosi užsienyje – Vokietijoje laikas skirtingų autorių darbuose įvairuoja nuo 1905 iki 1912 m. Įvairuoja Kun. J. Steponavičiaus – karo kapeliono darbo laikas, bei paskyrimų į Zarasus, Uteną bei vėl sugrįžimo į Zarasus datos. Netgi mirties Vokietijoje laikas nukeltas į 1949 metus. Pastebėti netikslumai paskatino autorę tyrinėti šią asmenybę (kai kurie tyrimų rezultatai jau publikuoti knygoje „Zarasų parapijos istorija“ (27)) ir pabandyti atstatyti bent jau dalį literatūroje įsigalėjusių klaidų.

Darbo objektas: sudėtingo likimo ir pasiaukojamos veiklos asmenybė – dr. kun. Jonas Steponavičius.

Darbo tikslas: detalizuoti dr. kun. Jono Steponavičiaus gyvenimo bei veiklos faktus.

Uždaviniai: pristatyti dr. kun. J. Steponavičiaus istoriografiją, apžvelgti kunigo mokslo kelią, atskleisti „Ryto“ draugijos pirmojo pirmininko, lietuvybės diegėjo Vilniuje ir Vilnijos krašte rezultatus bei kunigo laukusias pasekmes, išnagrinėti pedagoginę – administracinę veiklą, pristatyti dr. kun. J. Steponavičiaus visuomenės veikėjo, politiko – Lietuvos Seimų nario – vieno Tėvynės apsaugos rinktinės organizatorių – asmenybę.

Darbo metodai: duomenų rinkimas, literatūros analizė, jos susisteminimas, pateikimas.

Literatūra:Minėta literatūra, periodinė spauda, archyvinė medžiaga.

Jonuko vaikystė, mokslo, studijų metai

Zokorių vienkiemyje (Baltriškės parapijoje), Antalieptės valsčiuje (5 km nuo Antalieptės, ribojasi su Šalinėnų ir Baibių kaimais) 1880 m. kovo 10 d. Konstancijos Sakalauskaitės (1865–1908) ir Ignatijaus (1847–1916) Steponavičių šeimoje gimęs berniukas buvo pakrikštytas Jonu. Jau kitą dieną (t. y. kovo 11) pakrikštijo jį Daugailių bažnyčios filialistas kun. Jonas Daunoravičius (1839–1863–miręs iki 1921), o krikšto tėvais buvo Josifas Stefanovičius (Juozapas Steponavičius) ir Grasilda Sokolovska (Grasilda Sakalauskaitė) (28). (III-me palivarkiniame Zokorių viensėdyje, kaip teigia V. Indrašius, nuo seno gyveno tituluoti bajorai Steponavičiai (Stefanovič) ir pirmosios žinios apie juos siekia 1842 m. (29) Tad Jonukas buvo auklėjamas aukštos erudicijos dvasioje. Vaikystėje susiformavo ir jo būdo bruožai: atvirumas, nuoširdumas, paprastumas. Todėl, kaip teigia P. Matekūnas, zarasiškiai jį mėgo… o jis nemėgo skundikų, pataikūnų ir karjeristų (30).

Kai Jonukui suėjo septyneri metai, 1887 m. kovo 20 d. Kauno Bajorų deputatų susirinkime Joną Stepanauską (taip įrašyta dokumente) nuspręsta įrašyti į pirmąją Bajorų Stefanovičių giminės knygą. Šį sprendimą tų pačių metų rugsėjo 15 d. patvirtino Valdantysis Senatas, o rugsėjo 24 d. buvo išduotas bajorų kilmės liudijimas (dokumentas Nr. 75)(31).

Vėliau, paveldėjęs 40 ha tėvų ūkį, kaip rašė dr. kun. J. Čepėnas, gražiai jį sutvarkė: priveisė geros veislės gyvulių, pargabentų iš užsienio, gerai įtręšė ir įdirbo žemę… (32)

Iki 1890 m. Jonas Steponavičius mokėsi namuose. Tada įstojo į Rygos Aleksandro III gimnaziją ir nuo 1890 m. rugpjūčio d. iki 1896 m. rugsėjo 4 d. mokėsi parengiamojoje, I, II, III ir IV klasėse. 1896 m. rugsėjo 7 d. įstojo į Rygos miesto valstybinės gimnazijos V klasę. Ir mokėsi iki 1899 m. kovo 3 d., kol savo noru paliko mokyklą (išvyko nebaigęs VI-tos klasės)(33). Pastebėtina, kad abiejose gimnazijose IV ir V klasėse mokėsi po 2 metus.

Palikęs Rygą, atvyko į Vilnių ir 1899 m. balandžio 28 d. laikė egzaminus į Vilniaus kunigų seminariją. Stojamųjų egzaminų lapas liudija, kad Dievo įstatymai buvo įvertinti 5, lotynų kalba – 4, rusų kalba – 3, tėvynės istorija ir geografija – 4 (34).

1899 m. liepos 31 d. Jonas Steponavičius rašo prašymą Vilniaus Kunigų seminarijos rektoriui prel. K. Bajko (1859–1923), prašydamas priimti mokytis. Prie prašymo pridedami 7 dokumentai: . Gimimo ir krikšto metrikų išrašas; 2. Dokumento liudijančio dvarininkišką kilmę kopija; 3. Rygos miesto valstybinės gimnazijos liudijimas apie užbaigtus mokslus; 4. Liudijimas apie karinę (laikiną) prievolę ir jos atidėjimą iki 1904 m. šaukimo; 5. Kauno gubernatoriaus liudijimas apie neteistumą; 6. Kauno apygardos teismo liudijimas; 7. 1899 m. balandžio 28 d. egzaminų į seminariją lapas. Seminarijoje Jonas Steponavičius mokėsi nuo 1899 m. spalio 2 d. iki 1903 m. rugsėjo 1 d. Atestate esantys pažymiai (iš 11 dalykų tik 4 įvertinti ketvertais, kiti – penketai (35)) liudija būsimo kunigo gabumus ir dideles pastangas.

Be to, Vilniaus kunigų seminarijoje, kaip teigia P. Matekūnas, J. Steponavičius tapo ryškiu lietuviu – patriotu.

Toliau mokslus tęsė Sankt – Peterburgo dvasinėje akademijoje (1903–1907) (P. Matekūnas rašo, kad 1905 ją baigė). Čia įvairiais tautiniais klausimais diskutuodavo su lenkais. Sankt–Peterburgo dvasinėje akademijoje 1906 m. buvo įšventintas į kunigus (36). Parašė magistro disertaciją apie Kanto mokslą, įgydamas teologijos magistro laipsnį (1907).

Seminarijoje ir akademijoje buvo labai pamaldus. Atostogų metu, kaip teigia kun. J. Čepėnas, kasdieną važinėjo į Daugailių parapiją šv. Mišioms. O nuo tėviškės – Zokorių kaimo iki Daugailių apie 10 km. Po Mišių ilgai sėdėdavo klausykloje, klausydamas išpažinčių.1908 m. balandžio 15 d. kunigą J. Steponavičių ištiko didelė netektis – nuo cukraligės mirė motina (37).

Pasak dr. A. Katiliaus kun. J. Steponavičius Miuncheno Liudviko Maksimilijano universitete sociologijos ir filosofijos studijoms 1908 m. gavo 100 rub. „Motinėlės“ draugijos išmoką (38). Tad galima teigti, kad Vokietijoje (Miunchene, Berlyne ir Leipcige)kun. J. Steponavičius studijavo 1908–1912 m. (39) Pas prof. Wilhelmą Wundtą klausė pedagogikos, psichologijos ir eksperimentinės psichologijos kursus, iš šios srities pas minėtą profesorių parašė daktaro disertaciją „Untersuchung der Herstellung der subjektiven Gleichheit bei der Methode der mittleren Fehler unter Anwendung der Registriermethode“ (Subjektyvios lygybės nustatymas, remiantis vidutine paklaida ir vartojant registravimo metodą) (40), kuri buvo išspausdinta žurnale „Psychologische Studien“ VIII ir išleista atskira knygele Leipcige 1912 (44 psl.). Darbas gerai įvertintas ir Lietuvoje (41). 1912 m. kun. J. Steponavičius pripažintas filosofijos daktaru.

Darbas Lietuvoje. Šv. Jono bažnyčios vikaras Vilniuje

1912 m. pabaigoje (gal ir 1913 m. pradžioje)grįžęs iš Vokietijos (42) buvo paskirtas Vilniausš v. Jono bažnyčios vikaru – komendoriumi (klebonu dirbo kun. Antanas Černiauskas). Kun. J. Steponavičius išgarsėjo kaip puikus pamokslininkas, kėlęs parapijiečiams lietuvybės, doros, moralės, gerų darbų, patriotiškumo vertę. Čia jis parodė patriotizmo: bekalėdodamas surado 480 lietuvių (prie parapijos buvo užsirašę tik 23) (43), iškovojo lietuviškas gegužines pamaldas nuo 6 val. ryto Šv. Jono bažnyčioje lietuvaitėms tarnaitėms, kad jos į Mišias galėtų ateiti miegant ponams (44). Šį faktą pateikė ir spauda: „Trečiadienį, gegužės 1 d. 6 val. rytą bus pirmos lietuvių gegužinės pamaldos Šv. Jono bažnyčioje“ (45). Deja, šios Mišios su didžiuliais lenkų trukdžiais, kurie plačiai aprašyti to meto spaudoje, buvo aukotos tik du rytus. Išaiškinta, kad tie trukdžiai vykdyti Vilniaus dekano kun. A. Černiausko nurodymu (46).

Sužinoję, kad lietuviams bus aukojamos šv. Mišios, 1913 m. gegužės 1 d., trečiadienį, lenkai susirinkę prieš 6 val. giedojo (rėkė) lenkiškai ir trukdė kun. J. Steponavičiui aukoti Mišias. Antrąją dieną dekano kun. A. Černiausko kreipimasis iš sakyklos į lenkus buvo neryžtingas ir nereiklus, tad jie nesiliovė triukšmavę bažnyčioje ir trukdė lietuviams aukoti šv. Mišias ir gegužės 2 d. Ir abu rytus po Mišių jie kėlė triukšmą mieste. O gegužės 2-ąją prieš vakarines lenkų gegužės pamaldas „susirinkęs Šv. Jono bažnyčios namų kieme lenkų davatkų būrys, lyg sočiai nekultūringai pasityčiojęs iš lietuviškos vizitinės kortelės, primuštos prie kun. Steponavičiaus durų, ėmė paskui akmenimis laidyti į jo duris ir jo kortelę sudraskė. Tam barbarų darbui paliudyti turime taip pat žmonių. Maža to, kelios lenkės davatkos, pamačiusios kun. Steponavičių einantį nuo altoriaus su Švenčiausiuoju pas ligonį, išdrįso bažnyčioje, Švenčiausiojo akivaizdoje, velniuoti, tyčiotis, jog girdi „szatan wclelony niesie Pona Boga“ (Velnias Viešpatį Dievą neša). Ar bereikia didesnio bažnyčios iškoneveikimo – išbjaurojimo!“ (47).

Lenkų triukšmas pasiekė ir Vilniaus gubernatorių Piotrą Veriovkiną (1861–1946), kuris pasiuntė policmeisterį pas vyskupijos valdytoją prel. Kazimierą Mikalojų Michalkevičių (Michalkiewicz) (1865 02 01–1888 10 23–1940 02 16), kad keliom dienom uždarytų bažnyčią, kol iš dvasinės ir pasaulietinės vyresnybės sudarytas komitetas (Sąjunga lietuvių kalbos teisėms ginti Vilniaus vyskupijos bažnyčiose) sugalvos kaip apsaugoti lietuvių teises.

Vyskupijos sekretorius Julijonas Steckevičius pranešė, Vyskupijos administratoriaus sprendimą: dėl triukšmo nebeaukoti šv. Mišių lietuviams Šv. Jono bažnyčioje ir bažnyčią atidaryti kaip ir anksčiau – tik prieš 7 val. ryte (48). Nors gegužės 3 d. rytą vėl prisirinko lenkų, tačiau bažnyčia buvo uždaryta ir saugoma policininkų, tad lietuviams susirinkus, jie buvo ganėtinai ramūs. Nors bažnyčią lietuviams uždarė, tačiau tos pačios dienos vakare, ji buvo atidaryta lenkams, kad jie galėtų melstis gegužinių pamaldų metu.

Šie įvykiai, plačiai aprašyti lietuvių spaudoje (49), pasiekė Varšuvą, buvo aprašyti lenkų spaudoje (50). Apie Šv. Jono bažnyčios reikalus – lenkų neleidimą aukoti lietuviams pamaldų kalbėjo ir kun. Juozapas Laukaitis Rusijos Valstybės Dūmoje (51), lietuvių kalbos apgynimui išleista knygelė „Šv. Jono bažnyčia ir lietuvių kalba Vilniuje“ (52).

Dr. kun. J. Steponavičiaus nemalonumus patirtus iš lenkų, mini ir dr. kun. Juozapas Čepėnas (53).

Lenkai kėlė skandalą ir dėl vienos parapijietės lietuvės, kurią laidojo dr. kun. J. Steponavičius: ją lydint į kapus nuo Šv. Jono bažnyčios iki Aušros Vartų giesmės buvo giedamos lenkiškai, nuo Aušros Vartų iki kapų – lietuviškai. Tik giminaitės, organizavusios laidotuves griežtas pasakymas, kad giedota pagal jos norą, sulaikė nuo tolesnių, dr. kun. J. Steponavičiui grėsusių, nemalonumų (54).

Tačiau po Šv. Jono bažnyčioje Vilniuje skandalų, kaip rašo A. D. inicialais įsivardijęs autorius, sodžiuose lenkuojantys ėmė gėdytis lenkų vardo, o lietuviai galutinai pradėjo skirti lenkus nuo lietuvių (55).

Birželio viduryje dr. kun. J. Steponavičius buvo išleistas dviems mėnesiams atostogų (56), reikia manyti, išvyko į savo gimtinę, Zarasus, kur lenkai irgi priešinosi lietuvių kalbai.

Lenkinimą Zarasuose ir lenkų keliamus skandalus prieš lietuvių kalbą istoriškai apžvelgė Liudas Gira (1884 08 27–1946 07 01) (57). Jis mini, kad vietos gyventojai jau 1907 m. rinko parašus Žemaičių vyskupui dėl lietuvių kalbos įvedimo. Jų surinko 450. Tačiau, nenorėdami užbėgti klebonui Juozapui Žilinskui (1860–1883–1934 09 27) už akių, parapijiečiai kreipėsi į jį, prašydami raštą perduoti vyskupui. Klebonas prašymo nepriėmė, sakydamas, kad jis ir pats galįs įvesti lietuviškus pamokslus.

Kaip rašo L. Gira, vikaras kun. Jonas Deveikis (kitur rašyta Debeikis) (1873 06 24–1898 05 30–1933 11 12) 1908 m. pradėjo sakyti pamokslus ne tik per Atlaidus, bet ir kas ketvirtą sekmadienį (vadinamą „brostvinį“, kada pamaldos laikomas iškilmingai su Švenčiausiuoju ir procesija). 1909 m. kun. J. Deveikį iškėlus, lietuviški pamokslai sakyti rečiau, o 1912 m. vikaru atkėlus kun. Henriką Šumaną (1888–1911 02 27–1914 07 13) – visai panaikinti, nustota lietuviškai katechizuoti vaikus. Nors kun. H. Šumanas mokėjo lietuviškai, tačiau iš principo šia kalba nekalbėjo…

Dar 1911 m. parapijiečiai dėl lietuvių kalbos išsiuntė prašymą vyskupui. Atsižvelgdamas į parapijonis (parapijiečius) (4 323): lenkų 3 856, lietuvių – 467 – tokius skaičius vysk. Gasparui (Kasparui) Felicijonui Cirtautui (1841 06 21–1868 03 16–1897 11 30–1913 09 17) pateikė kleb. Juozapas Žilinskas (1859 03 17–1882 11 30–1934 09 27). Jais remdamasis vysk. G. F. Cirtautas 1912 m. spalio 27 d. raštu Nr. 4095 nustatė Ežerėnų bažnyčios pamaldų tvarką. Evangelija – dviem kalbom; lenkų – pamokslas po sumos, lietuvių – per visas Atlaidų dienas ir kiekvieną pirmą mėnesio sekmadienį prieš sumą. Gegužės ir spalio pamaldos, jei lietuviai pageidaus – abiem kalbom; vaikų katechizacija lenkams – lenkų, lietuviams – lietuvių kalbomis. Tokia tvarka turėjo būti įvesta jau nuo 1912 m. lapkričio mėnesio, tačiau kun. J. Žilinskas tą įstatymą iš sakyklos paskelbė tik 1913 m. pradžioje – Trijų Karalių dieną. 1913 m. gegužės 5 d. jis atsisveikino su parapija, o gegužės 8 d. atvažiavo naujas klebonas Juozapas Liasauskis (1861 01 07–1885 10 13–1958 11 29) ir tą pačią dieną pas vargonininką vyko pirmoji Švč. Mergelės Marijos litanijos lietuvių kalba repeticija, dėl kurios lenkai sukėlė triukšmą.

Neramumai Zarasuose, kilę dėl lietuviškų gegužinių pamaldų, aprašyti lenkų rašytojos Stefanijos Jablonskienės-Drazdauskaitės (1861 09 02–1936 07 05). Perteikiame straipsnelį iš „Vilties“ (58).

Vilniaus dienraštis „Kurjer Krajowy“ duoda labai nepaprastą šiuo metu protestą iš lenkų tarpo. Tas protestas – tai žinomos mūsų krašte lenkų rašytojos Stef. Jablonskienės laiškas, to laikraščio redakcijai rašytas. Ji rašo:

Lietuviai turi Ežerėnuose mėnesyje kartą pamokslą savo kalba ir „Saulės“ draugijos skyrių. Buvusis Ežerėnų kleb. kun. Žilinskis*, šie metai, paskelbė iš sakyklos, kad lietuviams būsiančios gegužinės pamaldos sekmoje valandoje ryto (lenkų pamaldos esti 6 val. vakaro), bet tai įvykdysiąs jo įpėdinis, kadangi jis išvažiuoja.

Jaunuomenės grupelė susirinko pas vargonininką ir pamėginimui sugiedojo litaniją. Mieste kilo toks triukšmas, tarytum švedai ar totoriai būtų besigrumią, kad ims kreitėti: vieni graso aplaidysią giesmininkus supuvusiais kiaušiniais, kiti – degutu išdegutuosią, kiti vėl – iš bažnyčios išvysią: rėkavo, lojojo biauriausiais žodžiais, kabinos gatve einant. Po kelių dienų liovėsi giedoję, nes naujasis klebonas pareiškė neturįs vyskupo įsakymo įvesti lietuviškų gegužinių pamaldų.

Sekmadienį, gegužės 26 d., buvo „Saulės“ skyriaus susirinkimas. Į susirinkimą įsigrūdo trys padaužos, išvartaliojo kėdes, šoko kumštimis mojuodami į susirinkusius, o minia gatvėje staugė, rėkavo, keikėsi, dūko it laukinių gauja, grasė išdaužysią langus, vis dėlto, kad čia: girdi ne tamsioji Lietuva esanti, kad jie norį lenkiškos ir šlekeckos vieros, ne pagoniškos, ir dar visaip kitaip.

Galas buvo tas, jog reikėjo šauktis policijos ir rašyti protokolą. Kartkartėmis skaitydama lietuvių laikraščiuose šitokių atsitikimų aprašymus, tariau laikraščius čia perdedant: bet pamačiusi šias riaušes noroms – nenoroms reik tikėti ir anais aprašymais.

Būdama lenkė protestuoju prieš tokį lenkybės platinimą, nes

Dievas įsakė mūs, lenkų tėvynėj

Kad savo dorybės paveikslu

Taikintų meile ir santarve

Artimas krašto tautas“.

Kas čia atsitiko yra neteisė, išdykimas, nepadorumas, tai tik gėdą ir sarmatą tedaro pačiai lenkybės idėja.

Taip pat protestuoju teisybės vardu: Tik bent jau savo krašte lietuviai turį teisę vartoti savo kalbą.

Šiam nelemtam atsitikimui pašvelninti viena tegaliu pasakyti: tą triukšmą kėlė tamsioji minia, bet, turiu pasakyti, inteligentai pernelyg dedas to nematą. Naudos iš to atsitikimo tik „Saulės“ draugijai tebuvo, nes trisdešimt keli žmonės tuojau įsirašė nariais.“

Lenkų skandalas Zarasuose ilgai nesiliovė – buvo užvesta byla, kurią tyrė Salako klebonas Antanas Kryžanauskas (1862 02 17–1885 06 29–1940 03 23). Tačiau, pasak L. Giros, lenkininkų prievartos darbai tik dar labiau sustiprino vietos lietuvius, o ateityje tai lietuviams išėjo tik į naudą (59).

1913 m. rudenį (spalio mėnesį) kunigas dr. J. Steponavičius tom pačiom vikaro pareigom paskirtas į Domininkonų bažnyčią (60). Čia jis talkino klebonui Adomui Kuliešai (Adamus Kuleszo), tačiau, kalėdodamas sąrašų apie tautybę jau nebedarė (61).

Toks kun. dr. Steponavičiaus perkėlimas reiškia šiokį – tokį pažeminimą, pabaudą. Bent taip manoma Vilniuje. Jeigu čia pabauda, tai tuomet reikia pasakyti, kad Vilniaus vyskupijos bažnyčios autoritetas vėl paklausė gatvės minios balso, reikalavusio kun. Steponavičių išvaryti iš Šv. Jono bažnyčios. Tuo tarpu didžiausias riaušių kaltininkas kun. Černiauskas, kurio kalčių kun. administratorius negali nežinoti, tebėra kaip buvęs Šv. Jono bažnyčios klebonu ir Vilniaus dekanu“ (62).

Kun. Antanas Černiauskas pats suagitavo mergaites ateiti anksti ryte ir giedoti, perspėdamas jo nepaisyti, kai iš sakyklos sakysiąs negiedoti.

Viena iš mergaičių – Darata, norėjusi apipilti vitrolium kun. Steponavičių, kai tas dalijęs Švenčiausiąjį, bet bepildama pati sau nusideginusi rankas taip, kad paskui reikėjo sirgti. Po kurio laiko ją ėmė griaužti sąžinė ir ji jau rengėsi tai pasakyti tardytojui, tačiau lenkai spėjo ją kažkur išvežti.

Sąjungos lietuvių kalbos teisėms ginti Vilniaus vyskupijos bažnyčiose atstovas apgailestavo, kad vyskupijos valdytojas šio skandalo nesprendė iš esmės ir todėl turėjusi įsikišti pasaulietinė valdžia. Gubernatorius P. Veriovkinaskreipėsi į kun. K. Michalkevičių: „Tamsta esi bažnytinės vyresnybės atstovas, aš – valstybės. Bažnyčia ir valstybė privalo visuomet tarp savęs sutarti. Pats Tamsta išleidai tą įsakymą (apie lietuvių gegužines pamaldas šv. Jono bažnyčioje), taigi pats ir turi sekti, kad jis būtų pildomas, o ne griauti savo autoriteto, nusilenkdamas prieš keliolikos kažkokių gatvės valkatų klyksmą. Nes kitaip meti tamsta abejojimą – kas čia iš tikrųjų valdo bažnyčią? – Jeigu gi pats tamsta nepajėgsi palaikyti savo autoriteto, esu pasirengęs tamstai pagelbėti“ (63).

Kunigui A. Černiauskui gubernatorius kalbėjo: „Mano giliausiu įsitikinimu tų skandalų kaltininku laikau taip pat ir tamstą, nes, žinant vietines sąlygas sunku beįtikėti, kad čia bažnyčioje liaudis galėtų net šitaip priešintis savo klebonui, kuris be to nėra be dvasinio autoriteto. Jeigu tai būtų buvę vėlesniu laiku ir turgaus dieną – galėtum tamsta sakyti, jog bažnyčion įsibrovė kažkokia girtuoklių gauja, bet 6 val. rytą smuklės dar tebėra uždarytos, taigi – atleisi tamsta, bet bus kažkaip kitaip“ (64).

Prel. K. M. Michalkevičius be asmeniškai pasakyto papeikimo kun. A. Černiauskui pirmąją riaušių dieną ir pertraukimo pamaldų šv. Jono bažnyčioje, pridėjus pamaldas Šv. Mikalojaus bažnyčioje, nesiėmė jokių priemonių savo įsakymui vykdyti, tikriesiems skandalų kaltininkams išaiškinti, paliko tai pasaulietinei valdžiai. Byla ėjo įvairiais keliais. Po kun. K. M. Michalkevičiaus ir A. Černiausko kelionių Sankt-Peterburgan buvo manoma, kad ji užbaigta, nes iš Šv. Jono bažnyčios buvo pašalintas kun. J. Steponavičius – perkeltas į Domininkonų bažnyčią po budrios „Gazetos Codziennos“ globos sparnu.

Dalykai pasikeitė į Vilnių atvykus departamento vicedirektoriui Tiaželnikovui: jo tyrimų vaisius – kun. A. Černiausko iškėlimas. Tačiau „žinančius dalykų stovį lietuvius padarė įspūdį, lyg būtų supliekta ne arkliui, bet per pakinktus, o juk būtų labiau geistina, kad laikantis vadžias vežėjas, kad ir lengviau, betgi supliektų per patį arklį, negu kad susitiktas pakeliui sargybinis kad ir smarkiai sudrožė lazda per pakinktus“ (65).

Kun. A. Černiauskas buvo paskirtas į Gardino Faros bažnyčia klebonu ir Gardino dekanu, vietoje kan. Jono Ellerto (1894–1916–1962), paskirto į Vilniaus šv. Jono bažnyčią. Vilniaus dekanu paskirtas Aušros Vartų klebonas Pranciškus Volodzko (Franciscus Wołodźko). Tokia bausmė, kaip rašo Petras Jovaišis, liudija, kun. A. Černiauskas turėjo gerą užtarytoją „Graždanino“ redaktorių, kunigaikštį Meščerskį (66).

Nuo 1913 m. pavasario (gegužės mėn.), pagal paskyrimą, kun. J. Steponavičius dirbo ir Vilniaus Pavlovskio (Paulauskio) vyrų gimnazijos tikybos mokytoju (67). Apie lietuvių kalbos mokymą Vilniaus miesto įstaigose 1912–1913 m. rašė Juozas Kairiūkštis (1855 03 05–1937 06 14) (68). Autorius pažymi, kad lietuvių kalbos buvo mokoma penkiose Vilniaus vidurinėse mokyklose.

I gimnazijoje buvo skaitomi su paaiškinimu parinkti tekstai. Mokiniai atmintinai mokėsi eilių, rašė diktantą, savais žodžiais pasakojo skaitytą tekstą.

Realinėje mokykloje buvo sudarytos dvi kuopelės. Pirmoje buvo siekiama pramokti kalbėti lietuviškai, antroje – suteikti mokiniams žinių iš lietuvių raštijos istorijos.

Privačioje Pavlovskio gimnazijoje pamokos pradėtos nuo spalio 15 d. Į jas užsirašė 20 mokinių, sudariusių du skyrius. Tačiau pažymėta, kad gimnazistai nepasižymėjo lankomumu. I skyriuje skaitant, atpasakojant bei rašant mokytojui prisireikė plataus aiškinimo rusų kalba; II skyriuje darbas buvo panašus į mokymą I gimnazijoje.

Privačioje mergaičių Prozorovienės gimnazijoje paskaitos – pamokos vyko nuo lapkričio mėnesio. Lankė penkios aukštesniųjų klasių mokinės. Nagrinėtos kai kurių lietuvių raštijos atstovų: Donelaičio, Valančiaus, Armino, vysk. A. Baranausko biografijos. Suteikta žinių iš raštijos teorijos ir istorijos.

Ir penktoji mokymo įstaiga – Marijos gimnazija. Pamokos pradėtos kovo pradžioje Šešioms vidurinių dviejų klasių mokinėms buvo skaitomi ir aiškinami straipsneliai ir eilės iš knygelės „Lietuva pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą“. Suteikta žinių iš gramatikos, rašytas diktantas.

Tad toks lietuvių kalbos žinių lygmuo buvo dr. kun. J. Steponavičiui atėjus dirbti į Pavlovskio gimnaziją, nors jis dėstė ir ne lietuvių kalbą, bet tikybą. Pažymėtina, kad 1914 m. Pavlovskio vyrų gimnaziją baigė tik du lietuviai: Stanislovas Kairys ir Jackus Sondeckas (69).

Deja, 1914 m. birželio mėnesį dr. kun. J. Steponavičius už lietuvišką veiklą ištremtas iš Vilniaus – iškeltas į Semeliškių (lenkiškai rašyta Sumieliszki) Šv. Lauryno parapiją (70).

Šv. Lauryno parapija Semeliškėse

Viltyje“ pateikta trumpa informacija, kad po poilsio sodžiuje į Vilnių atvažiavo „Ryto“ draugijos pirmininkas dr. J. Steponavičius. Teigiama, kad jis pats dvasinės vyresnybės pasiprašęs nukelti į sodžių sveikatos pataisymui (71). Žinoma, kad 1914 m. vasario – kovo mėnesiais dr. kun. J. Steponavičius vyko gydytis į užsienį (72).

Kun. Petro Kraujalio (1882 07 08–1907–1933 08 14) teigimu J. Steponavičius iškeltas iš Vilniaus dėl silpnos sveikatos, o gal ir dėl Šv. Jono bažnyčios įvykių per jo laikytas lietuviams gegužės pamaldas (73).

Semeliškėse klebonu dirbęs kun. Jonas Masiulis (1862–1887–1931) už lietuvišką veiklą buvo iškeltas altarista į Stakliškes, tad dr. kun. J. Steponavičius buvo paskirtas į jo vietą (74).

Kalbant apie dr. kun. J. Steponavičiaus paskyrimą į Semeliškes būtina apžvelgti to meto padėtį šioje Šv. Lauryno parapijoje. Duomenų randame Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvo byloje Semeliškės, esančiame mašinraštyje „Iš Semeliškių bažnyčios ir parapijos istorijos 1830–1915“ (75). Pasinaudosime šia medžiaga.

XX a. pradžioje per penkis metus pasikeitė 6 kunigai. 1900 m. sausio 8 d. Konsistorija gavo Semeliškių parapijiečių skundą su 20 parašų. Jame rašoma, kad mirus kun. Andriui Daugai, į jo vietą atvažiavo senelis kun. Vladislovas Kliukauskas. Tada visą valdžią ir tvarką bažnyčioje į savo rankas suėmė vargonininkas Petras Bagdanavičius ir jo sūnus Juozapas. Bažnyčioje nutilo giesmės, žmonės tarp savęs pjaunasi. Jie prašo pašalinti minėtą vargonininką.

Ir pats senelis klebonas pačioje 1900 m. pradžioje skundėsi, kad buvęs zakristijonas Bernardas Belevičius skleidžia nebūtus gandus apie kunigus ir nesikrausto iš bažnytinio namo; Kunigas prašė leisti užvesti prieš jį bylą teisme. Turbūt teismo nebuvo, nes B. Belevičius balandžio 25 d. iš to namo išsikraustė.

Iš Trakų dekano Juozapo Kavrovskio pranešimų sužinome kunigų kaitą Semeliškėse:

1900 m. balandžio 19 d. iš kun. Vladislovo Kliukausko Semeliškių parapiją perėmė kun. Steponas Račkauskas;

1901 m. vasario 6 d. iš kun. S. Račkausko (jis nukeltas į Žiežmarius) – kun. Antanas Deksnys (1868–1894–1949);

1902 m. spalio 16 d. iš kun. A. Deksnio – Antanas Kripaitis, atvykęs iš Pivašiūnų (A. Deksnys iškeltas į Pivašiūnus);

1904 m. kun. A. Kripaitis pranešė, kad dėl sunkios ligos nebegalįs eiti pareigų. Tada jam į pagalbą 1904 m. gruodžio 6 d. vikaru buvo paskirtas kun. Pranas Raišutis;

1905 m. spalio mėnesį Semeliškių parapiją perėmė kun. Jonas Masiulis, kuriam į pagalbą spalio 12 d. paskirtas vikaras kun. Petras Valiuškis;

1914 m. birželio mėn. Semeliškių šv. Lauryno bažnyčią ir parapiją iš kun. J. Masiulio perėmė dr. kun. Jonas Steponavičius.

Dokumentas supažindina ir su to meto bažnyčios stoviu. Tai matyti iš įvairių kunigų raštų, pastangų statyti naują ar remontuoti senąją bažnyčią.

Kun. S. Račkauskis pranešė Konsistorijai, kad Semeliškių bažnyčia sena ir maža – joje telpa tik 800 žmonių, o parapijoje jų yra 9000. Reikia naujos bažnyčios tris kartus didesnės. Kunigas prašė atsiųsti knygelių aukoms rinkti – reikia surinkti 10 000 rub. Tačiau Konsistorija tam nedavė leidimo, nes Semeliškėse reikalinga ne medinė, bet mūrinė bažnyčia.

Atkeltas naujas kunigas A. Deksnys, tęsė kun. S. Račkauskio darbus – toliau rūpinosi bažnyčios padėtimi. Jis sudarė smulkią sąmatą mūro bažnyčiai pastatyti (47 990 rub ir 89 kap.), tačiau užtikrino Konsistoriją, kad pakaks ir 30 000 rub., nes plytos bus gaminamos pačių parapijiečių nemokamai. Vilniaus Konsistorijos pirmininkas kun. Antanas Vaškevičius buvo įgaliotas kartu su techniku visa tai patikrinti vietoje.

Klebonas kiek vėliau specialiu raštu išdėstė motyvus, kodėl norima statyti mūro bažnyčią. Akcentuota, kad 1772 metais atnaujinta bažnyčia labai sena ir maža, jos remontas apsieitų ne mažiau kaip naujos bažnyčios pastatymas. Parapijiečiai sutinka per kelis metus sudėti kiek reikia pinigų, be to, mūro bažnyčia bus daug patvaresnė ir nereikalaus nuolatinio remonto, kurio reikia medinei bažnyčiai. O parapijoje yra 10 253 tikintieji.

Naujas kun. A. Kripaitis ir grupė parapijiečių kreipėsi į Konsistoriją, prašydami atsakyti į ankstesnių klebonų raštus dėl bažnyčios. Į kun. Antano Kripaičio kreipimąsi atsako sulaukė naujas Semeliškių parapijos kunigas Jonas Masiulis. 1906 m. sausio pabaigoje jam paaiškinta, kad grafas Palenas, turėjęs pats asmeniškai vietoje apžiūrėti, iš Vilniaus išvykęs ir todėl šis reikalas nebuvo išspręstas.

1906 m. sausio pradžioje kun. J. Masiulis rašė vyskupui: „Bažnyčios sienos supuvo, altorius pairo, per stogą lietus ir sniegas krenta ant didžiojo altoriaus – visai neįmanoma laikyti pamaldų; atrodo, kad iki pavasario stogas visai sukris“. Kunigas skundžiasi, kad prieš 5 metus pasiųsta sąmata ir planas, o atsakymo vis nėra. Kada kreiptasi į Statybos Valdybą ir gubernatorių, liepiama teirautis Konsistorijoje.

Nesulaukęs atsakymo dėl galimos statybos, kun. Jonas Masiulis pažymėjo, kad dėl statomos Aukštadvario bažnyčios Semeliškių parapija sumažės, tad 1907 m. vasarą prašo leisti remontuoti Semeliškių bažnyčią.

Atsisakius nuo mūrinės bažnyčios teko remontuoti esančią, ją praplėsti ir pridėti zakristiją. Apie tai rašė dekanas kun. Juozapas Karvauskas (Karvovskis). Jis pažymėjo, kad aukas galima rinkti tik savoje parapijoje ir pradėti darbus bus galima tik įnešus į banką pusę numatomos remontui sumos. Konsistorija tokiam remontui davė leidimą – pagal sąmatą leista surinkti 3 403 rub. laisvų aukų.

Mašinraštyje pateiktas ir 1911 m. bažnyčios aprašymas. Bažnyčia Šv. Lauryno vardu statyta 1774 m., turi tris navas. Ilgis 44 aršinai, plotis – 17; nuo durų iki presbiterijos 33; presbiterija iki sienos 9 aršinai. Bažnyčia III klasės. Klebono alga – 400 rub.

Bažnyčia dengta gontais. Parapijinės kapinės už 4 varstų, yra dar 14 kapinių kaimuose – jų stovis geras, visos aptvertos.

Tikinčiųjų yra 6 290 (1910 m.). Bažnyčia turi 41 dešimtinę 1400 kv. sieksnių žemės.

Sekmadieniais ir šventadieniais vargonininkas gieda „Valandas“, kartais su žmonėmis. Valandos, rožančius ir kitos giesmės giedama pakaitomis lietuviškai ir lenkiškai. Skaitoma Evangelija ir sakomi pamokslai kiekvieną sekmadienį ir šventę dviem kalbom. Kryžiaus kelią žmonės eina be kunigo, procesijos daromos šventoriuje.

Katechizacija vyksta nuo gegužės vidurio iki birželio vidurio ir visą rugsėjo mėnesį.

Tikinčiųjų nuotaika gera: į pamaldas renkasi gausiai, bet ne labai noriai padeda puošti ir išlaikyti bažnyčią.

Yra dvi mokyklos – Semeliškėse ir Pastrėvyje ir dvi vadinamos „skaitymo mokyklos“ („Škola gramoty“). Visokių ydų yra po nedaug, o labiausiai tai įvairūs kivirčai ir vagystės.

Per metus pakrikštyta 247 (2 nelegalūs), sutuoktos 58 poros ir palaidotas 201 mirusysis.

Kun. J. Masiulis 1913 m. paprašė leidimo praplėsti parapijines kapines – iš trijų pusių pridėti po 6 sieksnius – toji žemė priklauso bažnyčiai. Prie prašymo kunigas pridėjęs ir planą. Vilniaus gubernatorius 1914 m. pradžioje leidimą praplėsti kapines pasirašė.

Tačiau kun. Jono Mačiulio lietuviška veikla buvo neparanki lenkams. Apie šią jo veiklą rašo kun. Nikodemas Švogžlys–Milžinas (1899 03 29–1925 06 14–1985 01 20) rankraštyje „Kaišiadorių vyskupijos istorija“ (76). Perteiksime Milžino pastebėjimus: „Kalbėdamas su parapijiečiais lietuviškai ir kurį laiką paklausęs jų lietuviškų išpažinčių – Masiulis suprato ir įsitikino, kad Semeliškių bažnyčioje yra būtinos lietuviškos pamaldos, nes parapijiečių dauguma kalba lietuviškai, lenkiškai nemoka ir visi jie trokšta suprantamų lietuviškų pamokslų, savų giedojimų ir kitų pamaldų. O iki šiol Semeliškių bažnyčioje nebuvo nė žodelio.

Tai kun. Masiulis pradėjo, įvedė ir įtvirtino čionai lietuviškas maldas, pusiau palikdamas ir lenkiškąją kalbą. Parapija džiaugėsi, visi eiliniai parapijiečiai buvo patenkinti. Juk lietuvių kalba skambėjo kitose kaimyninėse bažnyčiose.

Bet šitai nepatiko Semeliškių ponams dvarininkams. Jie aliarmavo kurijon, skundėsi Trakų dekanui.

Dekanas J. Karvauskas, oficialiai išsišaukė kun. Masiulį ir jam – tarnybiniai – lenkiškai pareiškė tokį protestą: „Tikras skandalas! Kaip aš čia esu 28 metus – jokių lietuvių ir kokių ten naujų lietuviškų pamaldų Semeliškėse niekad nebuvo . Visi nuo amžiaus meldžiasi katalikiškai – lenkiškai. O tu (Masiulis, Aut.) užkart visus lietuviais pavertei ir ėmei melstis neleistinai – lietuviškai. Būsi už tai nubaustas. O tas savo išmislytas (lietuviškos – aut.past) maldas – tuojau nutrauk. Marš namo!“ (Lietuvių raštas Pijui X, p. 51).

Kun. J. Masiulis buvo tikrai sąžiningas ir drąsus vyras. „Draudžiamų“ pamaldų nenutraukė ir lietuvybė įsivyravo Semeliškių bažnyčioje. Kartu su lietuviškų pamaldų įvedimu jis iš pagrindų suremontavo ir pačius Dievo namus. Lietuviai čia jį begaliniai mylėjo.

Bet šitai erzino lenkiškąją kuriją. Kitaip gal nedrįsdami pabausti rimtą kunigą – kurija dar darbingą ir neseną 52 m. kun. J. Masiulį iškėlė iš Semeliškių ir paskyrė bendradarbiu mansionorumi į Stakliškes. Šitai buvo kurijos nemalonė lietuviui kunigui.

Netrukus lenkiškumas Semeliškių bažnyčioje visai sumenko ir išnyko – lietuviai laimėjo savo amžinas teises“.

Apžvelgėme Semeliškių šv. Lauryno bažnyčią ir parapiją, kurią 1914 m. birželio mėn. perėmė dr. kun. Jonas Steponavičius. Neįvardytas autorius mašinraštyje rašo: „Matyt bažnyčios remontas dar nebuvo užbaigtas. Naujasis šeimininkas norėtų apmušti bažnyčią lentomis viduje ir iš lauko, sutvarkyti laiptus ir šventoriaus aptvėrimą, nudažyti altorius. Kadangi tiems darbams užbaigti reikia 4 500 rub. ūkininkai smulkūs ir neturtingi, o parapijos kasa tuščia, jis prašo pašalpos…

Kadangi tais metais prasidėjo karas, tai, reikia manyti, kad naujasis klebonas jokios pašalpos negavo“ (77).

Tad kunigas J. Steponavičius pateko į jam artimą – lietuvišką terpė. Tačiau apie jo darbus Semeliškėse dar nesurasta konkretesnių duomenų. Be abejo, jeigu dr. kun. J. Steponavičius užimdamas Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininko pareigas rūpinosi švietimo reikalais visame Vilnijos krašte, daug dėmesio skyrė ir Semeliškėse įsikūrusiam šios draugijos skyriui. Jau 1914 m. vidurvasarį valdžios leista čia atidaryti knygyną – skaityklą (78). Archyvinėje medžiagoje rastas gražius paminėjimas: 1914 m. gruodžio 5 d. Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdybos posėdyje pirmininkas dr. kun. J. Steponavičius kalbėjo apie materialinę pagalbą jos reikalingiems draugijos skyriams, tad iš draugijos kasos Semeliškės skyriaus švietėjiškai veiklai plėsti nutarta išskirti 125 rub. (79)

O jau 1915 m. birželio 15 d. Trakų dekanas pranešė Konsistorijai, kad Semeliškių klebonas dr. kun. Jonas Steponavičius 1915 m. gegužės 1 d. išvyko į armiją, palikdamas bažnyčią ir parapiją savo vikarui Leonui Petkeliui (1885–1910–1935 03 13) (80).

1914–1916 m. vikaraudamas Semeliškėse kun. L. Petkelis talkino kun. J. Steponavičiui. 1916–1919 m. vikaravo kun. Leonas Markuckis (1889–1912–1963 03 02) (81), klebono pareigas ėjęs matyt tuo metu, kol kun. J. Steponavičius buvo armijoje. Prel. Stanislovo Kiškio knygoje esantis sakinys „Semeliškėse 1916 m. jis pavaduodavo dažnai išvykdavusį kleboną kun. dr. J. Steponavičių“ (82), kelia klausimą dėl kun. J. Steponavičiaus – karo kapeliono darbo Tiblisyje laiko: jeigu kun. J. Steponavičius 1916 m. buvo Semeliškėse, tai jis tuo pat metu negalėjo kapelionauti Tibisyje ir iš jo grįžti tik 1918 ar 1919 metais.

Kitas pastebėtas faktas – kun. Prano Bieliausko „Vilniaus dienoraštis“. Jis aprašo 1917 m. spalio 19 d. lenkų manifestaciją Vilniuje (iš 1,5–3 tūkst. žmonių minios apie du trečdaliai buvo vaikų), neva organizuotą bažnytinę procesiją, lenkų elgesį su vokiečių policija… Kada kun. P. Bieliauskas užėjęs pas kun. Teodorą Brazį ėmė pasakoti matytus įspūdžius, ten buvęs kun. dr. Jonas Steponavičius juokėsi iš lenkų kultūros (83). Šios dvi datos kelia prielaidą, kad iš Kaukazo armijos dr. kun. J. Steponavičius galėjo sugrįžti jau 1916. Tad, nesuradus svaresnės medžiagos, galima teigti, kad dr. kun. J. Steponavičius karo kapelionu dirbo tik 1915–1916 m., o ne 1914–1919 metais, kaip teigiama literatūroje.

Semeliškėse kun. J. Steponavičius klebonu dirbo 1914 06 (?)–1915 05 01 ir 1916 (?)–1922 m. Tad su pertrauka iki 1922 m., iki aktyvaus įsijungimo į politiką (84).

1926 m. spalio 18 d. raštu Nr. 1660 Kaišiadorių vyskupas Juozapas Kukta (1873 02 03–1898 10 31–1926 04 05–1942 06 16) dr. kun. Joną Steponavičių „kurio gyvenimas ir išsimokslinimas visiškai atitinka reikalavimus“, paskyrė prosinodaliniu egzaminatoriumi (85). Skyrimo raštą pasirašė ir vyskupijos kancleris J. Labukas.

1927 m. Elenchuose rašoma, kad dr. kun. J. Steponavičius nuo 1920 m. deputatas Seime, o Kaišiadorių vyskupijoje užima prosinodalinio egzaminatoriaus ir meno konsultoriaus (Consilium Artisticum) pareigas. Prosinodaliniais egzaminatoriais tuo metu buvo 6 dvasininkai: prof. Teodoras Brazys (1870 11 20–1900–1930 09 10), Donatas Linartas (1874–1897–1950 07 31), dr. Juozapas Matulaitis – Labukas (1894 01 19–1918 05 26–1965 12 05–1979 05 28), Aleksas Racevičius (1871–1894–1956 01 24), dr. Jonas Steponavičius ir Bernardas Sužiedėlis (1888 08 11–1912 10 28–1967 04 11) (86). Meno konsultoriai Kaišiadorių vyskupijoje buvo trys: Alfredas Aleksandravičius, Kazimieras Ribikauskas (1875 11 (?)–1901 06 23–1949 05 12) ir Jonas Steponavičius (87).

Dr. kun. J. Steponavičiui į pagalbą vikaru 1919–1921 m. buvo paskirtas kun. Jonas Sadūnas (1891 01 15–1915–1964 08 27) (88).

Visuomeninė veikla

Kun. J. Steponavičius būdamas labai aktyvus, dalyvavo įvairių organizacijų veikloje. 1913 m. birželio 10–12 d. vykusiame visuotiniame Lietuvių Mokslo draugijos (LMD) susirinkime jis buvo priimtas LMD nariu (89) ir antrojo posėdžio metu, surinkęs 32 balsus išrinktas Draugijos komitetan (90). Jau šeštajame šio susirinkimo posėdyje (birželio 11 d.) skaitė referatą „Eksperimentalės psychologijos santykiai su eksperimentale pedagogika“ (91). Po to kilusiose diskusijose pasisakė Romas Bytautas ir Zigmantas Žemaitis.

1914 m. birželio 11–14 d. vykusiame aštuntajame visuotiniame Lietuvių Mokslo draugijos susirinkime turėjo skaityti referatą „Apie religijų tyrinėjimo metodika“, tačiau į susirinkimą nebegalėjo atvykti (92), galima manyti, kad turėjo perimti parapiją Semeliškėse.

Dr. kun. J. Steponavičius įsijungė ir į Lietuvių dailės draugijos veiklą (93), tapo Lietuvių banko nariu, bendradarbiavo periodikoje „Draugijoje“ bei „Vaire“. Pastarajame 1914 m. išspausdinti straipsniai, skirti pedagogikai bei psichologijai (94), o straipsniu „Čiurlionis ir mūsų dvasios estetikos apsireiškimai“ (95) bandė nustatyti lietuvių meno estetikos normas.

1913 m. sausio 13 d. Lietuvių dailės draugijoje įsisteigė M. K. Čiurlionio kuopa, kurios vienas iš tikslų – rasti patalpas M. K. Čiurlionio paveikslų parodai. Jau vasario mėnesį kuopa subūrė 52 žmonių metinių šelpėjų būrį, tarp kurių ir dr. kun. J. Steponavičius „Metinių šelpėjų fondo M. K. Čiurlionio paveikslams išpirkti“.

Ryto“ draugijos pirmininkas

Tačiau svarbiausia to laikmečio kunigo visuomeninė veikla, kurioje plačiausiai atsiskleidė J. Steponavičiaus organizaciniai, administraciniai, moksliniai ir kiti gebėjimai nukreipti lietuvybės išlaikymui – darbas Lietuvių švietimo draugijoje „Rytas“. Jis tapo pirmuoju „Ryto“ draugijos pirmininku. Apie „Ryto“ draugiją nemaža informacijos pateikęs kun. Petras Kraujalis (1882 07 08–1907–1933 08 14), pasirašęs slapyvardžiu 96), duomenų yra ir P. Kraujaliui skirtame straipsnių rinkinyje (97), autorių, tyrinėjusių „Ryto“ veiklą darbuose (98), archyvinėje medžiagoje (98), draugijos istorija, atiduodant duoklę sovietmečio ideologiniams reikalavimams tyrinėta Jūratės Kuzmaitės darbe (100).

1912 m. lapkričio 29 d. Petrapilyje buvo įregistruota Lietuvių švietimo draugija „Rytas“. Jos tikslas – šviesti Vilniaus apygardos lietuvius kaip reikalauja Romos – katalikų tikėjimo mokslas. 1913 m. sausio 31 d. Vilniuje Visų Šventųjų bažnyčios klebonijoje įvyko steigiamasis susirinkimas (101). Į valdybą balsų dauguma išrinkti Juozapas Kukta (21 balsas), kun. Vladas Mironas (20), Liudas Gira (20), dr. kun. Jonas Steponavičius (19), Jonas Basanavičius (18) ir Juozas Kairiūkštis (18). Kandidatais liko Antanas Smetona ir Klemensas Maliukevičius – abu gavo po 17 balsų. Valdybos pirmininku išrinktas kun. J. Steponavičius šias pareigas ėjo iki 1915 m. balandžio 14 d., kol buvo paskirtas karo kapelionu ir turėjo išvykti į Kaukazą. Daugiau pusmetį „Ryto“ pirmininko pareigas ėjo Juozas Kairiūkštis (102).

Pirmajame „Ryto“ valdybos posėdyje (1913 m. vasario 27 d.) pirmininkas ir sekretorius įgaliojami steigti draugijos skyrius, o kovo 5 d. J. Steponavičiui ir J. Basanavičiui pavedama tartis su liaudies mokyklų direkcija dėl pradinių mokyklų steigimo.

Kad būtų galima koordinuoti besisteigiančių skyrių veiklą, M. Kuktos spaustuvėje buvo išspausdinti J. Steponavičiaus parengti lapeliai ir platinami – tai ir gairės veiklai.

Gerbiamasis Tamsta.

Gal jau visus Vilniaus gubernijos kampus aplėkė linksma žinelė, kad Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ – patvirtinta (Įstatus žr.: „Vilties“ Nr. 10). Dabar mums pasilieka tik stverties kuogreičiausio darbo, kad praplatinus draugijos veikimą Vilniaus gubernijoje steigiant kur tik galima šios draugijos skyrius.

Paaiškinimai:

1) atidaryti „Ryto“ skyrių, reikia nemažiau, kad 10 žmonių prašytų apie tai prašymą į Centralę „Ryto“ valdybą.

Po šiuo prašymu turi pasirašyti ne mažiau 10 žmonių. Prie to prašymo reikia dar pridėti 10 rublių. Prašymas su pinigais privalo būti išsiųstas šiuo adresu: „Правлеънiе общества Ритась“. Ьлаговещенская ул. д. 4. при костеле св. Духа, г.

2) Centralė valdyba,gavus prašymą įsteigti draugijos skyrius, praneša apie skyriaus atidarymą Vilniaus gubernatoriui. Naujai įsteigtam gi skyriui siunčiam pranešimą apie steigimą ir „Ryto“ draugijos įstatus ir kanceliarijos knygas apmokant paties skyriaus.

3) Naujai užtvirtintas skyrius, norėdamas įsteigti skaityklą, ar skaitymo ir rašymo mokyklą, privalo apie tai pranešti centralei „Ryto“ valdybai.

Valdyba gi kreipiasi į vyriausybę su prašymu leisti naujai atidarytam skyriui steigti ar tai skaityklą, ar skaitymo mokyklą ir t.t.

Kad leidimas jau gautas Centralė „Ryto“ valdyba praneša apie tai naujai įsisteigusiam skyrių, prisiųsdama jam kartu reikalingų nurodymų, paaiškinimų, blankų ir t. t.

Su pagarba „Ryto „pirmininkas, kun. dr. J. Steponavičius. (103)

Dr. J. Steponavičius gebėjo apmąstyti ir tikslingai nukreipti veiklą tiek „Ryto“ draugijoje, tiek ir statant gimnaziją Zarasuose.

Negavus sutikimo steigti pradines mokyklas (leista steigti tik vienklases ar dviklases su cenzuotais mokytojais), nuspręsta ruošti mokytojus. Tačiau draugija „Rytas“ neturėdama lėšų mokytojų rengimui, kreipėsi į Vilniaus gubernatorių, kad leistų rinkti aukas. Taip pat kreipėsi ir į Vilniaus vyskupijos administraciją, kad leistų rinkti aukas bažnyčiose (104).

Lentelė Nr. 1*

Ryto“ draugijos pirmininkai

 

Eil Nr. Pavardė, vardas Pirmininkavimo „Ryto“ draugijai laikas Gimimo (įšventinimo į kunigus), mirties datos
1. Dr. kun. Jonas STEPONAVIČIUS 1913 01 13–1915 04 14 1880 03 10–(1906)–1947 12 08
2. Juozas KAIRIŪKŠTIS 1915 04 14–1915 11 08 1855 03 05–1937 06 14
3. Dr. kun. Mečislovas REINYS 1915 11 08–1916 12 13 1884 02 03–(1907 06 10–1926 04 05)–1953 11 08
4. Aleksandras STULGINSKIS 1916 12 13–1918 08 30 1885 02 26–1969 09 22
5. Dr. kun. Mečislovas REINYS 1918 08 30–1922 06 19 1884 02 03–(1907 06 10–1926 04 05)–1953 11 08
6. Kun. Petras KRAUJALIS 1922 06 19–1933 08 14 1882 07 08–(1907)–1933 08 14
7. Kun. Kristupas (Krištapas) ČIBIRAS 1933 08 14–1938 02 281939 05 20–1940 07 08 1888 12 14–(1914 05 31)–1942 03 23
8. Algimantas MASAITIS Nuo 2004 04 03  

 

Ryto“ draugijos posėdžių protokoluose pirmuoju punktu dr. kun. J. Steponavičiaus ranka įrašyta: „Valstybinė mokykla lietuviškose vietose turi būti lietuviška – mokytojas lietuvis ir dalykai lietuviškai“ (105).

Dera pastebėti, kad „Ryto“ draugijos valdybos posėdžių protokolus rusų kalba rašė pirmininkas dr. kun. J. Steponavičius. Jo ranka surašyti 9 protokolai (žr.: lentelė Nr. 2). Paskutinis protokolas (Nr. 19) rusų kalba užrašytas 1915 lapkričio 5 d (jį rašė dr. kun. M. Reinys – tai pirmasis jo ranka užrašytas protokolas), o jau nuo 1915 m. lapkričio 8 d. – protokolas Nr. 20 jie rašyti lietuvių kalba (šį protokolą rašė irgi M. Reinys).

Įsteigus „Rytą“ jau po savaitės, t. y. 1913 m. vasario 6 dieną J. Steponavičius kreipėsi į visuomenę dėl „Ryto“ draugijos veiklos ir tautinės kultūros ugdymo Vilniaus krašte (106), straipsniu „Balsas į visuomenę“ (107), prašydamas ir kitų laikraščių šį kreipimąsi atsispausdinti savo skiltyse.

Viltyje“ išspausdinamas ir dr. J. Steponavičiaus kreipimasis dėl knygų aukojimo (108). Tuo metu „Ryto“ draugijos valdyba buvo įsikūrusi Vilniuje Blagoveščenskaja 4. (dabar Šv. Jono gatvė). Vėliau – Tilto gatvėje. Po kurio laiko Draugija įsikūrė Vileišių rūmų pirmame aukšte.

Lentelė Nr. 2*

Ryto“ valdybos posėdžiai, pirmininkaujant dr. kun. J. Steponavičiui

 

Eil.Nr. Posėdžio data Posėdžio protokolo numeris LMAVB RS F 67 – 264/1 lapai Protokolą surašė
  1913 03 21 4 L. 29–29 a.p. Dr. kun. Jonas Steponavičius
  1913 04 09 5 L. 30 Dr. kun. Jonas Steponavičius
  1913 04 25 6 L. 30 a. p. Dr. kun. Jonas Steponavičius
  1913 05 24 7 L. 31 Dr. kun. Jonas Steponavičius
  1914 02 24 8 L. 31 a. p. Dr. kun. Jonas Steponavičius
  1914 03 04 Bendro susirinkimo protokolas L. 32–32 a. p. Dr. kun. Jonas Steponavičius
  1914 03 30 10 L. 33 Dr. J. Bogdanovičius
  1914 12 05 11 L. 33 a. p. Juozas Kairiūkštis
  1915 03 11 12 L. 33 a. p.–34 Juozas Kairiūkštis
  1915 04 06 13 L. 34–34 a. p. Juozas Kairiūkštis
  1915 04 07 Metinio susirinkimo protokolas L. 34 a. p.–36 Juozas Kairiūkštis
  1915 04 14 15 L. 36–36 a. p. Juozas Kairiūkštis

 

Ryto“ draugijos fondo dokumentuose sužinome apie dr. kun. J. Steponavičiaus darbų kryptis 1913-ųjų pradžioje (109): rūpintis mokytojų parengimu pradėsiančioms veikti lietuviškoms mokykloms (5/III; 1916. L. 22), Vilniuje neturtingų mokinių patalpinimu į bendrabučius (9/IV, 1913. L. 23), vakarinių kursų organizavimu Labanore (24/V, 1913. L. 26) ir kt. Balandžio 9 d. „Ryto“ valdybos posėdyje keltas klausimas dėl nuosavo namo įsigijimo draugijos reikalams: kad gyvenamuoju plotu būtų galima aprūpinti besimokančius neturtingus moksleivius, nes jie dažnai pakliūna į neigiamą aplinką (110), rinkti lėšas vargšų mokinių bendrabučio statybai (111), o kitame posėdyje išklausyti prašymai dėl draugijos skyrių Kaltanėnuose ir Pivašiūnuose atidarymo (112).

Gegužės mėnesį „Ryto“ valdybos posėdyje keliamas klausimas dėl vakarinių kursų suaugusiems atidarymo (113), pasidžiaugta, kad Švietimo ministerija rudenį žada atidaryti dvi lietuviškas gimnazijas Vilniaus gubernijoje: Švenčionyse ir Lydoje (114).

Dr. kun. J. Steponavičiui vikaraujant Šv. Jono bažnyčioje, šioje parapijoje per pusę metų buvo įsteigti du „Ryto“ draugijos skyriai (115).

1913 m. kovo 24 d. įvyko Vilniaus skyriaus steigiamasis susirinkimas (116). 1914 m. sausio 6 d. „Ryto“ draugijos Vilniaus skyriaus pirmininku kun. P. Bieliauskas (117).

1913 m. liepos 28 d. įkurtas „Ryto“ draugijos skyrius Naujuose Švenčionyse, įsirašė 58 nariai. Visuotinio narių susirinkimo metu išrinkta valdyba: pirmininkas – kun. Čaglis, vicepirmininkas J. Statkevičius, iždininkas – Gulbinavičienė, sekretorius – Svirbutavičius. Nustatytas 1 rub. nario mokestis metams. Susirinkimas nutarė Naujuose Švenčionyse įkurti biblioteką ir skaityklą bei šioms įstaigoms pasamdyti butą. Minėtas faktas – švietimo veiklos pradžia Naujuose Švenčionyse. Straipsnis informuojantis apie draugijos įsikūrimą baigiamas gražiu paraginimu: „Kiekvienam lietuviui, kuris nori darbuotis Lietuvos švietimui, reikia įsirašyti „Ryto“ nariu. Buskime iš miego rytiečiai ir darbuokimės. Neškime kiekvienas kas darbą, kas pinigėlį, kas ką kitą švietimo reikalams“ (118).

1913 m. rugpjūčio 11 d. „Ryto“ draugijos skyrius įsisteigė Pivašiūnuose (Trakų apskritis). Po pamaldų kun. Alfonsas Petrulis šventoriuje perskaitė „Ryto“ Įstatus, paaiškino draugijos svarbą. Į draugiją įsirašė 29 asmenys (17 vyrų ir 12 moterų). Išrinkta taryba: pirmininkas – kun. Alfonsas Petrulis (1873 08 04–1899–1928), pavaduotojas – ūkininkas Juozas Vasiliauskis, sekretorė ir iždininkė –Adelė Piaseckaitė. Tarybos nariu išrinktas ūkininkas Juozas Sabaitis. Metinis nario mokestis – 1 rub. Svarstytas knygynėlio reikalingumas ir nutarta pagalbos kreiptis į „Ryto“ centrą.

1913 m. spalio pabaigoje Nemunaityje (Trakų apskritis) įvyko pirmasis „Ryto“ draugijos skyriaus susirinkimas, įsirašė apie 30 narių. Pirmininku išrinktas kun. Feliksas Baltuška (1865–1896–1944), jo padėjėju – Z. Sasnauskas, sekretoriumi L. Daukševičiatė, iždininku – T. Čeplikas, nariu patarėju V. Galkauskas. Į revizijos komisiją išrinkti K. Dundys, K. Bauklytė ir K. Vaitulevičius. Nutarta įsteigti vakarinius kursus suaugusiems (119).

1913 m. gruodžio 15 d. „Ryto“ draugijos skyrius su 24 nariais įsteigtas Švenčionių apskrityje Mielagėnuose. Pirmininku išrinktas kun. A. Zaremba, jo padėjėju – M. Meldžiūnas, sekretoriumi J. Urbaitis, kasininke M. Meldžiūnytė, nariai P. Jakštas, A. Juršėnas ir S. Burokas. Kandidatais į skyriaus valdybą tapo S. Apyvala ir J. Meldžiūnas. Steigiamajame susirinkime nutarta atidaryti skaityklą – knygyną ir pradinę mokyklą (120).

Įsisteigę skyriai ėmėsi kultūrinės veiklos. Spaudoje nemaža dėmesio susilaukė „Ryto“ draugijos skyriaus Naujuose Švenčionyse organizuoti renginiai. Rugpjūčio 25 d. – vaidinimas „Genovaitė“. Čia daugelis vietinių artistų pirmąsyk pasirodė scenoje. Suteikdami daug džiaugsmo lietuviams. Nors, kaip rašo spauda „Vietos lenkai, tiesa, boikotavo tą vakarą, buvo net išlipdę popiergalių, grasindami visiems, kurie būsią renginyje, akmenimis. Kaip visur, taip ir čia, jie parodė savo toleranciją ir kultūrą. Tiesa, niekas nebijojo tų grasinimų, taigi vakaras, nežiūrint didelių išlaidų, „Ryto“ draugijai davė ir pelno“ (121). Vargonininko Paulionio vadovaujamas choras padainavo keletą tautinių giesmių. „Taigi po tiek metų ilgaus miego, kelias ant galo ir šiame kampely lietuviai. Kelias!.. Kelias ir duos Dievas, kad už keleto metelių gal ir visai atsibus“. Rugsėjo 8 d. tas pat skyrius, pasiskelbęs, kad gavo valdžios leidimą, rengė vakarą – vaidinimą „Gyvieji nabašninkai“, monologą ponaitis, deklamacijas bei šokius (122).

1914 m. birželio 15 d. netoli Kaišiadorių geležinkelio stoties esančiame Kiemelių sodžiuje. „Ryto“ draugijos skyrius surengė lietuvišką vakarą. Vietiniai artistai – mėgėjai parodė „Šventąją Agnietę“. Prieš renginį buvo paskelbta: „Kaišiadoriškiai tikisi, jog ir Vilniaus bei Kauno inteligentai lietuviai, pasinaudodami kelio patogumu malonės vienas kitas atvykti, nes tai bus naudingas žygis ir smagus kelių laisvų valandų praleidimas lietuvių sodžiuje“ (123).

Švenčionių parapijos klebonas, dekanas kan. Petranis per pusantrų metų ne tik atliko svarbius bažnyčios bei klebonijos remonto darbus, bet daug nuveikė ir tautiniam lietuvių švietimui. Jis Švenčionių gimnazijos ir miesto mokyklų kapelionas, dalyvauja visų mieste įsikūrusių draugijų veikloje, pirmininkauja „Ryto“ draugijos Švenčionių skyriui, kuris planuoja atidaryti lietuvišką skaityklą ir knygyną. Klebono veikla puikus pavyzdys ir jam talkinantiems vikarams kunigams A. Mykailai ir St. Ščemirskiui (124).

Atsirasdavo geradarių, kurie savanoriškai rinko „Ryto“ draugijai aukas. Vienas toks Vincas Kopka, paminėtas laikraštyje „Viltis“. Jis aukas rinko Marcinkonyse, Varėnoje, Nedzingėje, Perlojoje, Dauguose ir surinktą 150 r. 62 k. sumą įteikė pirmininkui dr. kun. J. Steponavičiui (125). Informacijoje paminėtos ir kitų aukotojų pavardės bei pinigų sumos. Tarkim, kun. Žiogas iš Želvos paaukojo net 100 r.

Tačiau skyrių steigimui buvo kliuvinių ir iš dvasininkų tarpo. Ne vieną tokį pavyzdį aprašo „Viltis“. Strūnaičių (Vilniaus gubernija) klebonas Antanas Šabanavičius (1878–1900–1927 04 21), palaikydamas lenkus, lietuvius giesmininkus per vasaros oktavą ragino giedoti lenkiškai. Parapijiečiams lietuviams sumanius steigti „Ryto“ draugijos skyrių Bl. Pavlavičius ir Vl. Matkevičius nuėjo pas kleboną tartis. Klebonas pasakęs turįs draugijos pranešimus ir kitus reikalingus popierius, pažadėjo pasirūpinti sušaukti steigiamąjį susirinkimą. Nesulaukdami žadėto susirinkimo, minėti veikėjai po poros savaičių nuėjo pas kleboną. Šis pasakė, kad manydamas, jog niekas nenorės įsirašyti į draugiją, visus „Ryto“ popierius sudegino. Tada Pavlavičius išėmė iš kišenės popierius ir padavė klebonui. Kleb. A. Šabanavičius popierius pasiėmė, tačiau draugijos taip ir nesudarė (126). Parapijiečiai (jų Strūnaičiuose apie 4000), beveik visi lietuviai. Anksčiau dirbęs kunigas Aleksas Racevičius (1871 07 17–1894–1956 01 24) buvo puikus lietuvybės platintojas, tačiau jį pakeitęs kun. Glodinas ėmė įkalbinėti lietuvius mokytis lenkiškai poterių, įvedė lenkiškas pamaldas (vieną sekmadienį Mišios lenkų kalba, kitą lietuvių), nors niekas gyventojų, lenkiškai nesuprasdami ir neprašė. O kleb. A. Šabanavičius nepaisydamas vyskupijos nurodymų (du sekmadieniai Mišios lietuvių kalba, vienas – lenkų), prisilaikė kun. Golovkino įvestos tvarkos. Lietuviui vargonininkui ėmus chorą mokyti lietuviškų giesmių, klebonas tai pripažino „vakaruškomis“ ir uždraudė mokytis giedoti lietuviškai. Strūnaičiai tikisi, kad įkūrus „Ryto“ draugiją, reikalai pagerės lietuvybės kryptimi (127).

Iki 1913 m. spalio mėnesio vidurio jau buvo įsisteigę 25 „Ryto“ draugijos skyriai: Vilnius: I, II, III; Naujieji Švenčionys, Valkininkai, Labanoriai (Labanoras), Palūšiai (Palūšė), Gilučiai, Kietaviškis (Kietaviškės), Kaltinėnai, Pivošiūnai (Pivašiūnai), Koncipuoliai, Rudiškis (Rūdiškės), Šešuoliai, Merkinė, Gontovnikai, Alytus, Sumeliškis (Semeliškės), Korgovdai, Podenbiai, Nemunaitis, Lingmėnai (Linkmenys), Devianiškis (Dieveniškės), Košedarai (Kaišiadorys), Mielagėnai. Atiduoti dokumentai „Ryto“ kursų veiklai patvirtinti. Kursuose numatyta rengti įvairaus amžiaus vaikinus bei merginas egzaminams (liaudies mokytojams, vaistinės mokiniams, kariuomenės savanoriams, buhalteriams ir t. t. ). Be to, mokiniai bus parengiami į 5-tą gimnazijos klasę. Tuo pačiu „Ryto“ draugijos kursai galės parengti vaikinus stojimui į dvasinę seminariją.

Daugiau kaip metų laikotarpyje (1913 02 27–1914 03 11) iki antrojo visuotinio susirinkimo, pagal pirmininko dr. kun. J. Steponavičiaus pateiktą ataskaitą įsteigti 37 „Ryto“ draugijos skyriai, yra per 2000 narių, gautas leidimas Naujuose Švenčionyse atidaryti biblioteką – skaityklą, atiduoti prašymai dėl vienklasių mokyklų bei parengiamųjų kursų pedagogams įkūrimo (128). Antrojo visuotinio susirinkimo metu pirmininku vėl išrinktas J. Steponavičius, vicepirmininku – Juozas Kairiūkštis.

1914 m. gegužės 4 d. iš Marijampolės gautame „Žiburio“ lietuvių katalikiškos draugijos valdybos vardu parašytame jos pirmininko kunigo kapeliono Motiejaus Gustaičio (1870 02 27–1895 03 11–1927 12 23) laiške, kreipiamasi į „Ryto“ draugijos pirmininką dr. kun. J. Steponavičių, siūlant plėtoti švietimo draugijų fondą ir šiam tikslui „Ryto“ pirmininkas, kaip kapelionas kviečiamas kartu vykti į Ameriką, rinkti lėšų (129).

Laiške rašoma: „Mudu būdami gimnazijų kapelionai, turime laisvas akacija. Pabandykim tokiu tikslu nuvažiuoti į Ameriką. Aš pasą turiu ir 7 birželio pasirengęs į kelionę. Kviečiu tamstą į talką – dviem geriau klosis. Jei tamsta pats negalėtum, teikis pagundyti ką kitą. Girdėjau p. Smetona turi noro pasivažinėti, arba gal kas L. Girą pavaduotų…“ (130)

Tačiau 1914 m. gegužės 30 d. valdybos posėdyje nutarta šį „Žiburio“ pasiūlymą atmesti, o lėšas, rusų administracijai leidus, rinkti savo krašte (131) ir šį rinkimą pavesta organizuoti dr. kun. J. Steponavičiui. Tad Švietimo draugijų fondo reikalais į Ameriką 1914 m. birželio 28 d. išplaukė „Žiburio“ draugijos pirmininkas kun. M. Gustaitis ir Paryžiaus lietuvių informacinio biuro vedėjas J. Gabrys (132).

1914 m. liepą iš gubernijos raštinės „Ryto“ valybai pranešta, kad nereikalinga Vilniuje įsteigti antrąją skaityklą (133), tačiau Labanore ir Semeliškėse leidžiama atidaryti knygynus – skaityklas (134).

Nors J. Steponavičius, dėl susidariusių sąlygų: klebono pareigos toli nuo Vilniaus – Semeliškėse, sudėtingas atvykimas į Vilnių – 1915 m., kovo 11 d. vykusiame valdybos posėdyje įteikė atsistatydinimo pirmininkauti (nuo 1915 m. vasario 26 d.) raštą, tačiau valdybos prašymu sutiko eiti šias pareigas iki visuotinio susirinkimo (135). Šiame posėdyje kalbėta ir apie kanceliarinių dokumentų – įvairių susirašinėjimų – sutvarkymą. Šį darbą pasisiūlė atlikti J. Kairiūkštis.

1915 m. balandžio 7 d. „Ryto“ draugijos visuotinis susirinkimas vyko Šv. Mikalojaus parapijos salėje. Pranešta apie dr. kun. J. Steponavičiaus atsistatydinimą. Pasak vicepirmininko Juozo Kairiūkščio „Per ataskaitinius metus draugijos veikla nepakilo iki Įstatuose numatytų perspektyvų. Tokį liūdną reiškinį galima paaiškinti kad draugijos pirmininkas ne Vilniuje“ (36). Tačiau pasidžiaugta, kad atidaryti du nauji „Ryto“ draugijos skyriai: Molėtuose ir Giedraičiuose, tad veikia 39 draugijos skyriai. Be to devyniose vietose jau gautas leidimas atidaryti bibliotekas – skaityklas.

Nepaisant dr. kun. J. Steponavičiaus atsistatydinimo rašto, jis vėl išrinktas pirmininku (vietoj išvykusių valdybos narių į valdybą buvo išrinkti kun. P. Kraujalis, dr. kun. M. Reinys, kun. Vincentas Zajančkauskas, kandidatu – dekanas Kl. Maliukevičius). Buvo išrinkta kunigų komisija (J. Kukta, Kl. Maliukevičius, Kajetonas Čepanas 1872–1900–1922 04 05), įgaliota prašyti Vilniaus vyskupijos ordinarą, atkelti dr. kun. J. Steponavičių iš Semeliškių į Vilnių (137). Be to, buvo numatytos algos „Ryto“ draugijos pirmininkui – 600 rub., sekretoriui – 400 rub.

Tačiau jau pirmajame atnaujintos „Ryto“ valdybos posėdyje (1915 m. balandžio 14 d.) išaiškėjo, kad J. Steponavičius, kaip karo kapelionas, važiuoja į Kaukazą (139). Tai paskutinis „Ryto“ valdybos posėdis, kuriame dalyvavo dr. kun. J. Steponavičius, ne tik be atlyginimo vadovaudamas „Ryto“ draugijai, bet ir atlikdamas sekretoriaus pareigas.

Dr. kun. J. Steponavičius dar prieš išvykdamas į Kaukazą gauna raštą iš Vilniaus gubernijos liaudies mokyklų direktoriaus, kūrime pranešama, kad 1914 m. gruodžio 20 d. Patariamasis susirinkimas išklausė Direktoriaus pateiktos medžiagos dėl „Ryto“ prašymų: 6 vienklasių pradžios mokyklų ir dviejų rašto suaugusiems mokyklų. Ir nusprendė leisti atidaryti pradžios mokyklas Kirdeikiuose, Rypajcuose, Gilučiuose, Takniškiuose, Peliūncuose (gal tai Pastrėvys) ir Šešuoliuose. Suaugusiųjų rašto mokyklų atidarymą nuspręsta atidėti (139).

Pirmininko pareigas sutikęs eiti J. Kairiūkštis dirbo daugiau pusmetį (1915 04 14–1915 11 08), tada pirmininko pareigas perėmė dr. kun. M. Reinys (140) (žr.: lentelė Nr. 1).

Vien per 1913–1915 metus buvo įsteigta per 120 lietuviškų mokyklų Vilnijos krašte. Per gana trumpą laiką dr. J. Steponavičiaus pastangomis įsteigti net 62 „Ryto“ draugijos skyriai. Tam padėjo kunigo parengti, išspausdinti ir išplatinti kreipimosi lapeliai (141).

Pirmininkas dr. kun. J. Steponavičius, būdamas Semeliškės šv. Lauryno parapijos klebonas, prisidėjo prie įsikūrusios „Ryto“ draugijos skyriaus veiklos stiprinimo, tą liudija ir jau minėta valdybos išskirta materialinė 125 rub. pagalba.

Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ – visuomeninė Lietuvos švietimo organizacija, steigusi mokyklas ir vadovavusi švietimui lietuvių kalba Rytų ir Pietryčių Lietuvoje, veikusi 1913–1938 m., trumpam atkurta 1939–1940 m. (142) Lietuvai atgavus nepriklausomybę „Ryto“ draugijos veikla atkurta 2004 m. balandžio 3 d. (pirmininkas Algimantas Masaitis).

Teigtina, kad dr. kun. J. Steponavičiaus pirmieji politinės veiklos pradmenys formavosi ne tik darbuojantis „Ryto“ draugijoje, bet ir kuriant „Lietuvių bendrovę“. Kartu su Adomu Prūsu, Alponsu Moravskiu, Domu Šidlausku, A. Vosyliumi, P. Mičiuliu, dr. A. Domaševičiumi kun. dr. J. Steponavičius kreipėsi į lietuvius, norinčius gauti darbo ir asmenis, ieškančius darbininkų, aiškindami apie „Lietuvių bendrovės“ tikslus ir uždavinius (143).

Iš Vilniaus, kaip minėta, kun. J. Steponavičius buvo paskirtas klebonu į Semeliškių šv. Lauryno parapiją (Kaišiadorių dekanatas). Čia, kaip rašo kun. J. Čepėnas, jis pasižymėjo kaip geras ūkininkas: beveik visą bažnyčios beneficijos žemę jis užsodino vaisiniais medžiais, taip buvo matęs Vokietijoje.

Pirmas pasaulinis karas ir pokaris

Pirmojo pasaulinio karo metu dr. kun. J. Steponavičius buvo paskirtas Kaukazo armijos kapelionu (1915–1916?) (144). Aktyviai reiškėsi Tiflisio lietuvių gyvenime, lenkų bažnyčioje aukodavo Mišias lietuviams, sakė pamokslus, pranešdavo apie įvykius Lietuvoje. Jo turiningus ir patriotiškus pamokslus akcentavo savo knygoje Stasys Raštikis (1896 09 13–1985 05 03). Pasak P. Matekūno, „Kunigas dr. J. Steponavičius Kaukazo fronte dalyvavo net pirmosiose kovos linijose, suteikdamas religinius patarnavimus ne tik sužeistiems lietuvių kariams, bet ir lenkams bei kitiems, kurie į jį kreipėsi. Jis visiems buvo paslaugus, nuoširdus, džiaugėsi, galėdamas jiems sunkią valandą padėti, palengvinti kančias. Fizines kančias ir jam teko pergyventi, nes ir jis pats buvo sužeistas, gydomas kaip ir visi kariai“. (145)

1916 m. gruodžio 8 d. mirė dr. kun. Jono tėvas Ignatijaus Steponavičius (1847–1916) (146). Abu tėvai palaidoti Daugailių parapijos kapinėse.

Kai kuriuose rašiniuose minima, kad J. Steponavičius į Lietuvą sugrįžo tik pasibaigus karui, nes dar talkino grąžinant lietuvius iš Kaukazo į tėvynę.

Grįžęs į Lietuvą vėl klebonavo Semeliškėse, įsitraukė į politinę veiklą.

Dr. kun. J. Steponavičius organizavo savivaldybes Kaišiadorių apskrityje. Lenkams siekiant okupuoti Lietuvą, kunigas kaip partizanas įsijungė į Lietuvos gynėjų gretas. Kartu su minėtu vikaru kun. Jonu Sadūnu suorganizavo 50 vyrų partizanų būrį, kovojusį prieš lenkus. 1920 m. kun. J. Steponavičius buvo lenkų suimtas ir išvežtas į Gardiną.

1922 m. į Semeliškes Šv. Lauryno parapiją klebonu buvo paskirtas kun. Juozapas Kraujalis (1881 11 01–1904 11 28–1943 07 19) dirbęs iki 1927 m. Iš čia buvo iškeltas klebonu į Pivašiūnus ir paskirtas Alytaus dekanu.

Kunigas J. Steponavičius – politikas

Grįžęs iš Gardino itin ėmė domėtis politika, priklausė Krikščionių demokratų partijai (jau apie 1919 m. dr. kun. J. Steponavičius tapo LKDP nariu, šios partijos Centro komiteto nariu), greitai iškilo kaip vienas iš aktyvių veikėjų. Su propagandinėmis kalbomis važinėjo po Lietuvos miestelius agituodamas balsuoti už Krikščionių demokratų partijos atstovus, numatytus į Seimą. Kaip Krikščionių demokratų partijos atstovas jis ir pats išrenkamas į Seimą.

Nuo 1921 m. vasario 4 d. (147) iki 1922 m. lapkričio 13 d. Steigiamojo, vėliau Pirmojo (1922 11 13–1923 03 13), Antrojo (1923 06 05–1926 06 02) ir Trečiojo (1926 06 02–1927 04 12) Seimų krikščionių demokratų partijos atstovas, Trečiajame Seime antrasis vicepirmininkas.Be to, nuo 1922 m. jis buvo Seimo finansų ir ekonomikos komisijų pirmininkas, konstitucijos ir krašto apsaugos komisijų narys, pasirašė po daugeliu svarbių interpeliacijų Lietuvos vyriausybei.

Į Lietuvos Steigiamąjį Seimą J. Steponavičius kandidatavo II (Kauno) rinkimų apygardoje. Jau pirmajame Steigiamojo seimo posėdyje Lietuvos universiteto Statuto klausimu 1921 m. gruodžio 7 d. išryškėjo nevienodas kai kurių mokslų vertinimas: kai kurių mokslo sričių keliami pageidavimai kai kuriems seimo nariams atrodė neįvykdomi. Krikščionių demokratų bloko atstovas (ligi 1927 m. priklausė krikščionių demokratų partijos centro komitetui)dr. kun. J. Steponavičius nusiskundė, kad agronomijai projekte buvo menkiau atstovaujama negu medicinai, kad apie prekybą užsiminta bendrais žodžiais, be sistemos. „Prekyba, – sakė J. Steponavičius – izraelitų rankose, bet kas kaltas, jei ji ir toliau liks jų rankose?“ (148). Nors būsimasis rektorius Vincas Čepinskis sutiko su Steponavičiumi dėl prekybos, tačiau pareiškė, kad prekybos – komercijos fakultete nebūtų pajėgūs įsteigti. Dr. kun. J. Steponavičius diskutavo su Šmulkščiu, Čepinskiu, Krupavičiumi, Kriščiūnu, Juodakiu, Mašiotu dėl reikalavimų doktorantui. Gindamas egzaminus, dr. kun. J. Steponavičius pažymėjo, kad Vokietijoje egzaminai nepanaikinti ir griežtai paneigė viešo disertacijos gynimo vertę: „Apgynimas tos disertacijos viešai, tai yra tiktai taip sau geras gražus papuošalas iš vidurinių amžių, kada daktarų apsiaustu nuo rytmečio laikų, papuoštas kaipo žinovas visų mokslų išeina į katedrą ir sako: „Štai aš esu dabar visų išminčių Saliamonas, štai aš noriu rodyti savo išmintį; ir kas nori, gali su manimi eiti disputai ir duoti man paklausimų“… Susirenka publika, giminės…“. Antanas Rukša rašo: „Nors atstovų V. Čepinskio ir V. Steponavičiaus pažiūros į viešą disertacijos gynimą ir diametraliai priešingos, tačiau abejose tektų pripažinti po dalį tiesos. Kuri pažiūra teisingesnė, nulemia ne pats disertacijos gynimo principas, bet tai, kaip praktikoje į tą gynimą žiūri fakultetai...“ (149)

J. Steponavičius atkakliai priešinosi opozicijos atstovų reikalavimams taikos metu nuginkluoti šaulius. Greta kariuomenės reikalų Steigiamajame Seime daug dirbo rengiant ekonominius įstatymus, dažnai kalbėjo plenariniuose posėdžiuose Finansų ir biudžeto komisijos vardu. Dirbo trijose laikinose komisijose, kurios aiškinosi korupcijos, pareigūnų aplaidumo, dėl kurių buvo padaryta daug žalos Lietuvos ekonomikai, atvejus. Savo veikla siekė sudrausminti valdininkus (150).

Į I Seimą J. Steponavičiaus kandidatūra buvo iškelta I (Kauno) ir VI (Utenos) rinkimų apygardose. I Seime dirbo Krašto apsaugos, Finansų ir biudžeto, skundų ir peticijų komisijose, referavo apie 30 įstatymų ir kaip teigia dr. Regina Laukaitytė, buvo vienas iš darbingiausių I Seimo narių (151).

II ir III Seimų rinkimuose kandidatavo II (Kauno) rinkimų apygardoje, pagal LKDP ir katalikų organizacijų sąrašą Nr. 2. II Seime aktyviai dirbo Ekonominėje, Finansų ir biudžeto, o nuo 1923 m. liepos 11 d. – Krašto apsaugos, nuo 1924 m. spalio 6 d. – Užsienio reikalų komisijose. Tarkim, 174 posėdyje priimtas J. Steponavičiaus referuotas monetų įstatymo pakeitimas, 182 –me – referavo net 12 įvairių įstatymų, jų pakeitimų (152).

III Seime dr. kun. J. Steponavičius 1926 m. birželio 2 – lapkričio 26 d. užėmė II vicepirmininko pareigas, buvo deleguotas į Finansų ir biudžeto komisiją. Ne be jo pastangų Seimo 24-me posėdyje buvo atmestas LVLS siūlymas keičiant 1926 m. sąmatą „nutraukti“ atlyginimus dvasininkams. J. Steponavičius kritikavo finansų ministro neveiklumą, iškėlė importo ir kredito problemas (153).

Dar 1906 metais Degučiuose (priklausė Salako parapijai) tikintieji nusprendė statyti katalikų bažnyčią. Deja, sudegus Salako bažnyčiai, šis sumanymas buvo atidėtas. Tik 1925 metų birželį Igno ir Jono Šeduikių namuose Salako parapijos kunigas Jurgis Martinaitis (1863 03 16–1897–1946)pašventino laikiną koplytėlę, pavadintą Šv. Antano vardu. Kreiptasi į kraštietį Seimo narį kun. J. Steponavičių, kad jis padėtų gauti bažnyčiai nebenaudojamus pašto namus. Leidimas buvo gautas ir namas be jokio atlyginimo su dviem hektarais žemės buvo perleistas tikinčiųjų bendruomenei. Jau 1925 m. gruodžio pabaigoje pertvarkyta ir suremontuota bažnyčia buvo pašventinta (154).

Zarasai

Nuo 1927 m. pradžios (po 1926 m. gruodžio įvykių) dr. kun. J. Steponavičius iš politinio gyvenimo pasitraukė pasukdamas į labiausiai trokštamą darbą – pedagogiką. Tam neprieštaravo Kaišiadorių vyskupas J. Kukta 1927 m. vasario 22 d. pasirašydamas dekretą Nr. 1652 (155) ir, suderinus visus klausimus, jis pranešė Panevėžio vyskupui Kazimierui Paltarokui (1875 10 22–1902 03 22–1926 04 05–1958 01 03), kad dr. kun. J. Steponavičiui leidžiama būti Zarasų vidurinės mokyklos direktoriumi nuo 1927 m. rugsėjo 21 d., pagal 1927 m. vasario 22 d. pasirašytą dekretą Nr. 1652 (156).

Dr. kun. Jonas Steponavičius Švietimo ministro dr. Leono Bistro (1890 10 20–1971 10 18) paskirtas Zarasų vidurinės mokyklos direktoriumi šias pareigas ėjo 1927–1934 metais. Direktoriaus pareigas dr. kun. J. Steponavičius perėmė iš dr. kun. Juozapo Čepėno (1880 10 30–1905 10 23–1976 01 24) (157).

1927/1928 m.m. švietimo ministerija Zarasų vidurinei mokyklai leido atidaryti V-ąją klasę. Be to, visose klasėse pradėta dirbti pagal komercijos mokyklų programą – taip buvo ruošiamasi iš paprastos vidurinės mokyklos tapti aukštesniąja (158).

Zarasų vidurinė mokykla buvo įsikūrusi sename, iš carinės Rusijos laikų paveldėtame pastate, kuriame iki Pirmojo pasaulinio akro veikė keturklasė miesto mokykla. Mokyklos pastatas buvo nusidėvėjęs, šaltas ir ankštas, o atidarius penktąją klasę teko dirbti net dvejomis pamainomis, nuomoti papildomas patalpas. Tad imta galvoti apie naujas patalpas.

1928 m. vasarą Zarasuose apsilankė tuometinis Ministras Pirmininkas ir užsienio reikalų ministras prof. Augustinas Voldemaras (1883 04 16–1942 12 16). Pamatęs varganą mokyklos padėtį, patarė teikti Vyriausybei naujų rūmų projektą ir prašyti lėšų. Pažadėjo ir asmeniškai paremti.

1928/1929 m. m. pradžioje atidaryta šeštoji klasė. Dr. kun. J. Steponavičiaus rūpesčiu (net kelis kartus važiavo į Švietimo ministeriją) 1929 m. sausio 1 d. vidurinės mokyklos vietoje įsteigta Zarasų valdžios aukštesnioji komercijos mokykla. Tad mokykla galėjo augti iki aštuonių klasių, o ją pabaigus galima buvo stoti į aukštąsias mokyklas.

1928 m. spalio 15 d. buvo išrinktas Vykdomasis komitetas, rūpintis naujųjų mokyklos rūmų statyba. Statybos vykdomąjį komitetą sudarė 12 asmenų, jo pirmininku patvirtintas dr. kun. J. Steponavičius (159).

1929 m. sausio 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė oficialiai patvirtino tikrąjį miesto pavadinimą – Zarasai (160).

Statybos darbai pagal architekto Jono Saleneko projektą pradėta 1930 m. pavasarį: gegužės 11 d. buvo pašventintas pamatinis akmuo (161). Šventino Dusetų klebonas ir Zarasų dekanas (1924–1934) kan. Petras Strelčiūnas (1877–1900 01 02–1937 01 16). Kadangi nepavyko rasti statybos rangovo, mokyklą statyti apsiėmė inžinierius Jonas Judelevičius. Per 1930 metus buvo išmūrytos sienos ir uždengtas stogas.

Petras Matekūnas detaliai aprašo, kaip kunigas prižiūrėjo statybos darbus, pastebėjęs klaidas, liepdavo perstatyti.

1931/1932 m. m. mokykla pradėjo naujuose rūmuose. Mūrinės dviejų aukštų mokyklos statyba ir įranga Lietuvos vyriausybei kainavo apie 400 000 litų. Mokykla turėjo visus moderniškiausius įrengimus: be patalpų klasėms buvo aktų-sporto salė, virtuvėlė, butas direktoriui, bibliotekėlė. Pastatas turėjo vandentiekį ir kanalizaciją, centralinį šildymą. Rūmus pašventino komercijos mokyklos kapelionas kun. Antanas Kripaitis (1889 03 31–1914–1961 06 19)

Pastačius gražius gimnazijos rūmus, direktoriaus pastangomis buvo išasfaltuota ir gatvė, nes vežimai, dardėdami „bruku“, kėlė didžiulį triukšmą, kuris buvo girdimas klasėse.

1928 m. liepos 31 – rugpjūčio 2 d. dr. kun. J. Steponavičius Kauno Jėzuitų gimnazijoje, vadovaujant t. Antonijui Fengeriui SJ (1892 05 28–1911 09 16–po 1940) pagal 126 kanonų teisę, egzaminavo … Dokumentą paliudija Kauno metropolijos sekretoriaus dr. S. Ūsoriaus parašas (162).

1928 m. gruodžio 31 d. dr. kun. J. Steponavičius įsteigė M. Valančiaus liaudies universiteto Zarasų skyrių, tapo jo rektoriumi ir savo lėšomis išlaikė. Jame dėstė psichologiją, o vidurinėje mokykloje – vokiečių kalbą.

Vyskupo K. Paltaroko skyrimu dr. kun. J. Steponavičius 1928–1930 m. administratoriaus pareigomis aptarnavo Smėlynės šv. Kryžiaus parapiją (Zarasų dekanatas), kol buvo paskirtas naujas kunigas. Sekmadieniais ir švenčių dienomis kun. J. Steponavičius 4, 5 km nuo Zarasų eidavo į šį bažnytkaimį aukoti šv. Mišių, teikti kitus bažnytinius patarnavimus.

Pasak P. Matekūno, „Mokiniams jis buvo teisingas ir vienodas. Gerbė jų visų pažiūras, visai nekreipdamas dėmesio, ar mokinys priklausė ateitininkų organizacijai, ar „Jaunosios Lietuvos“ rateliui, ar kitoms tuo metu gimnazijoje veikusioms organizacijoms. Pažymius rašydavo pagal mokinio žinojimą, o ne pagal jo pažiūras. Mokinius, kurie nusikalsdavo, pakvietęs tėviškai pabardavo ir užtardavo pedagogų taryboje. Pašalinti mokinį iš gimnazijos buvodidžiausia jam kančia. Per išleidžiamuosius egzaminus, kaip ir mokslo metu, buvo nepriekabus ir norėjo, kad visi mokiniai išlaikytų“ (163). Neišgalintiems susimokėti už mokslą, lėšų gaudavo per Žolinės atlaidus organizuotose loterijose.

Uždraudus ateitininkų veiklą Lietuvoje, jie, nors kurį laiką kiek pritilę, tačiau greitai, nors ir slapta, ėmė gyvuoti ir plisti Zarasų gimnazijoje. Ateitininkai buvo susekti ir be direktoriaus žinios prokuroro padėjėjo tardyti. Apie tai sužinojęs direktorius kun. J. Steponavičius gynė savo mokinius. Įvyko konfliktas, jo pasekmė: direktoriui buvo iškelta byla ir jis nubaustas kalėjimu. 1934 m. „Lietuvos žiniose“ išspausdinta trumpa informacija: „Birželio 23 d. Panevėžio apygardos teismo išvažiuojamoji sesija Zarasuose nagrinėjo komercinės mokyklos direktoriaus kun. Steponavičiaus bylą. Steponavičius buvo kaltinamas įžeidęs Panevėžio apygardos teismo prokuroro padėjėją p. Kubilių. Steponavičius pripažintas kaltu ir nubaustas 4 mėn. kalėjimo“ (164). Nors į aukštesnę instanciją pats nesikreipė, tačiau Apeliacijos rūmai teismo sprendimą panaikino. Buvo ir kitų nemalonumų, tačiau ir „Arbatos byloje“ teismas kun. J. Steponavičių išteisino.

Ateitininkų veiklą Zarasuose savo dienoraštyje mini kun. Alfonsas Lipniūnas (1905 03 12–1930 06 14–1945 03 28). Kun. A. Lipniūnas, 1930 m. paskirtas Panevėžio vyskupijos katalikiškųjų organizacijų instruktoriumi važinėjo po vyskupiją: skaitė paskaitas, kalbėjo susitikimuose, vedė rekolekcijas – taip pagyvindamas katalikiškąją veiklą, o ypač palaikydamas ir skatindamas valdžios uždraustų ateitininkų veiklą. 1930–1935 m. veiklą kun. A. Lipniūnas užrašęs dienoraštyje “Gyvenimo pastabėlės”, kurio mašinraštis saugomas Panevėžio vyskupijos kurijoje, kai kurie faktai susieti ir su Zarasais. Tarkim, 1931 m. gegužės 8 d. pavakary kun. A. Lipniūnas pasiekė Zarasus, bendravo su moksleiviais, tačiau iškilusių nesusipratimų nedrįso aiškinti, nes jau buvo paduotas skundas Centro Valdybai. Dr. kun. J. Steponavičius, pasiūlė svečiui dar pasilikti, tačiau apie pietus į kleboniją atėjęs nuovados viršininko padėjėjas pareikalavo, kad kun. A. Lipniūnas tuojau išvyktų iš Zarasų. Šis griežtai atsakęs, kad nevažuosiantis (165).

Po pietų su moksleiviais išplaukė į ežerą. Tačiau policija nepaleido iš akių ir atsivijo laiveliu. Tačiau prisiviję, nieko kito nesugebėjo pasakyti, tik „Manėm, kad žuvaujate”. Atplaukę į krantą pamatė jų laukiantį kitą policininką.

Šis policininkų dėmesys buvo aptariamas klebonijoje. Dr. J. Steponavičius pajuokavęs, kad šnipai akylai seka, pasiūlė visiems dirstelėti per langą. Kun. A. Lipniūnas rašė: „Šnipai tykojo prie lango. Daug gardaus juoko turėjome visi, kai šnipas bėgo, pasikėlęs kelnes, per sodą, miestą už kaimo“ (166).

Gegužės 10 d. kun. A. Lipniūnas dienoraštyje užfiksavo, kad kun. dr. J. Steponavičiaus siūlymu galėjo išsimaudyti romantiškoj pirtelėj su kitais garbiais to meto Zarasų žmonėmis. „Skautų vadai, išsigandę dėl mano atvykimo bėgo pas Direktorių“, – rašo kun. A. Lipniūnas. O gegužės 10 d. Zarasuose buvo organizuota skautų 5 metų veiklos paminėjimo šventė. Skautai organizuotai, palikę šventoriuje vėliavą, atėjo į bažnyčią, kur kun. A. Lipniūnas visiems moksleiviams pasakė pamokslą. Kun. A. Lipniūnas Zarasus paliko lydimas moksleivių ir policijos (167).

1931 m. lapkričio 20 d. kun. A. Lipniūno vizitas pas direktorių dr. kun. J. Steponavičių, kuris svečiui rodydamas gimnazijos rūmus, pamatė šnipus (168).

Paminėta ir po pusmečio vykusi kun. A. Lipniūno kelionė į Zarasus, kuriuos jis pasiekė 1932 m. gegužės 11 d. vakare. Svečiui bendraujant su kapelionu, atskubėjo direktorius dr. kun. J. Steponavičius ir netgi barė, reikalaudamas, kad nesusitiktų su ateitininkais. Direktoriui išėjus, apsilankė išgąsdinti ateitininkai. Kitą dieną kun. A. Lipniūnas Zarasų gimnazijos direktoriui dr. kun. J. Steponavičiui padarė vizitą. Nors abu šnekėjosi virš valandos, bet taip ir nesusitarė. Kun. A. Lipniūnas vidurdienį paliko Zarasus. Jį išlydėti atbėgo būrelis ateitininkų (169).

1932 m. spalio 9 d. vakare Zarasų miesto salėje apie Vilnių kalbėjo advokatas Juozas Žagrakalys (1906 03 14–1977 04 02) ir dr. kun. J. Steponavičius (170).

Savo erudicija ir spalvinga asmenybe dr. kun. J. Steponavičius turėjo mokiniams įtakos. Visuomenėje buvo pažįstamas kaip paveikus kalbėtojas.

Minima, kad 1932 m. kun. Jono Steponavičiaus rūpesčiu pagal inžinieriaus Felikso Bielinskio (1904 02 18–1986 02 13) projektą Uliūnų Kristaus Žengimo į dangų bažnyčiai pristatytas bokštas iš plytų ir akmens, kuris gerai derinasi su visa bažnyčia (171).

Dr. kun. J. Steponavičius, kaip Šaulių sąjungos Zarasuose pirmininkas rūpinosi ir šios sąjungos reikalais, tapo Šaulių namų statybos komiteto pirmininku. Komiteto bei pirmininko pastangomis buvo pastatytas dviejų aukštų mūrinis namas šauliams.

Didžiausias dr. kun. J. Steponavičiaus darbas Zarasuose – Zarasų vidurinės mokyklos pertvarkymas į aukštesniąją komercijos mokyklą, kuri dr. kun. J. Steponavičiui jau dirbant Utenoje tapo klasikine gimnazija, pavadinta K. Būgos vardu.

Dr. kun. Jono Steponavičiaus aktyvi pedagoginė ir visuomeninė veikla neliko nepastebėta: 1931 m. vasario 16 d. Lietuvos Prezidento dekretu jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu.

Utena

1933 m. dr. J. Steponavičius pasiprašė švietimo ministerijos mokyklų (III-ojo) skyriaus direktorių, kad jį paskirtų mokytoju į Utenos gimnaziją (172). Dr. kun. J. Steponavičių 1933 m. pakeitė Justinas Vienožinskis (1886–1960), o po metų į Zarasus direktoriumi paskirtas Pranas Gipiškis (173) (1893–1980), 1931–1934 m. vadovavęs Raseinių gimnazijai.

Dr. kun. J. Steponavičius atleistas iš gimnazijos direktoriaus pareigų buvo paskirtas tikybos ir kitų dalykų mokytoju į Uteną (1933–1940). Savo erudicija ir turtingu dvasiniu pasauliu dr. kun. J. Steponavičius turėjo didelės įtakos gimnazistams. Kaip pasakoja jo klasės auklėtinis, buvęs mokinys kun. Petras Tarulis (1916 05 01–1941 01 26–2002 04 24), „mokytojas per pamokas daug kalbėdavo apie Gėtę, Šilerį, Biurgerį, apsistodavo prie F. Hėbelio istorinių dramų, kartais ties P. Heizės kūryba. Mokytojas mus skatino siekti aukštesnio, būti kūrybiškiems, net genialiems. Kalbėdavo apie jaunimo, taigi ir mūsų, vidinį pasaulį, apie brandos audras, meilės grožį, kuklumą ir pavojus“ (174).

Atsipalaidavęs nuo administracinių direktoriaus pareigų, mokytojaudamas Utenoje, rado laiko grįžti į savo mėgiamą psichologiją. Anksčiau buvęs išauklėtas griežtoj eksperimentinės psichologijos mokykloj, kun. Juozapo Lomano (1899 09 23–1923 06 10–1959 02 07 ) įtakoje susidomėjo parapsichologiniais klausimais. Tai ir atspindi jo Utenoje išleisti Psichologiški esė: I. Organinė psichologija 1937 m. (70 psl.) ir 1939 m. (64 psl.); II. Psichologija, jos objektas ir metodas 1938 m. (82 psl.). Trečioji dalis apie „jutimus“ liko rankraštyje, nes išleidimą sutrukdė karas.

Antrojo pasaulinio karo metu

Antrojo pasaulinio karo metu 1941 m. išbėgus komunistinei administracijai kun. J. Steponavičius laikinai buvo paskirtas Utenos miesto burmistru (175). Su juo skaitėsi ir vokiečių kareiviai ir lauko žandarmerija, tad jam pavyko išgelbėti nuo sušaudymo prof. Steponą Kolupailą (1892 09 14–1964 04 09), kuris, įskundus vienam lietuviui, buvo suimtas kaip komunistas.

1942 m. rugsėjo 1 d. dr. kun. J. Steponavičius sugrįžo į Zarasus ir mokytojavo iki 1943 m. gegužės Zarasų gimnazijoje (176), kol buvo paskirtas Zarasų apskrities viršininku (1943–1944 m.). Kaip Zarasų apskrities viršininkas jis dalyvavo 1943 m. balandžio 5 d. generolo Petro Kubiliūno (1894 05 16–1946 08 22) sušauktoje konferencijoje, buvo išrinktas į tarybą, sudarytą konferencijos metu.

P. Matekūnas rašo: „Kunigu dr. J. Steponavičiumi, kai jį paskyrė Zarasų apskrities viršininku, daug kas nepasitikėjo, nes žinojo jo simpatija vokiečių tautai ir bijojo, kad jis „neparsiduotų“ vokiečiams. Bet ta baimė greitai dingo, nes visi pastebėjo, kad jis pasiliko ištikimas savo tautai ir kraštui. Jis nepataikavo nei vokiečių žemės ūkio atstovui Adleriui, kuris prižiūrėjo Zarasų apskrityje nacionalizuotus dvarus ir išvežtųjų į Sibirą ūkius, nei kitiems vokiečiams, o reikalui esant, atvirai, griežtai ir tiesiai į akis pasakydavo, gindavo savo, kaip apskrities viršininko, teises ar ūkininkų reikalus dėl pyliavų. Nors jis labai gerai mokėjo vokiečių kalbą, bet su vokiečiais dažniausiai kalbėjo per vertėjus, nes, kaip yra sakęs, „okupanto pareiga turėti vertėjus, o užimtojo žmogaus teisė – visai užmiršti okupanto kalbą“ (177).

Traukimasis į Vakarus – Tėvynės apsaugos rinktinės įkūrimas

Artinantis sovietinei armijai, vokiečių komendantas Zarasuose dr. J. Steponavičiui ir Lietuvos laisvės armijos vadui leitenantui Vincui Tamošiūnui įteikė dokumentą, kuriame įsakyta teikti visokeriopą pagalbą besitraukiantiems į Vakarus Lietuvos laisvės armijos ir policijos daliniams.

1944 m. liepos 7 d. (sekmadienį) didelė grupė gerai ginkluotų Zarasų krašto vyrų, vadovaujamų V. Tamošiūno, J. Steponavičiaus ir leitenanto V. Garsio patraukė į Vakarus. Prisijungus Antalieptės ir Gutaučių kaimo vyrams, susidarė per 100 savanorių (178). Per gyvenvietes, kaip rašo Vladas Kazlauskas, žygiuodami su dainomis per šiaurinę Lietuvą traukė į Žemaitiją.

J. Steponavičiaus ir V. Tamošiūno suburtas dalinys į Žemaitiją traukė per Lietuvos apskritis, kurias tvarkė tik lietuviška administracija, tad jokių aprūpinimo problemų nebuvo. Tuo tarpu žemaičiai buvo priversti paklusti vokiečių administracijai (179).

Sužinoję, kad Žagarės miestą jau užėmę rusai, savanorių dalinys žygiavo Latvijos pusėn. Meitenės miestelyje jį sustabdė SS karininkas ir norėjo, kad šis tvarkingas, drausmingas ir neblogai apginkluotas būrys kovotų kartu su SS prieš bolševikus. Tačiau J. Steponavičius netikėtai sutiko pulkininką – studijų laikų pažįstamą, kuris leido jiems toliau žygiuoti į rusų neužimtą Akmenę. Akmenėje pailsėję, patraukė į Viekšnius ir Sedą. Įsikūrė Plinkšių dvare, kuriame gyveno tris mėnesius. Savanoriai, buvę dr. kun. J. Steponavičiaus mokiniai, kreipėsi į jį dėl tolesnio maršruto. Šis atsakęs: „Berniukai, mes esame toje vietoje, iš kurios nebesitrauksime, o jeigu Apvaizda mums duos jėgų, eisime į priekį, mušdami okupantus. Mes organizuosimės į kietą kumštį strateginėje vietoje netoli Sedos“ (180) – tai septynių vieškelių susikirtimo taškas.

Kapitonas Izidorius Jatulis, Rytų Aukštaitijos savanorių vadai J. Steponavičius ir LLA vadas V. Tamošiūnas užmezgė ryšius su Žemaitijoje esančia negausia vokiečių armijos vadovybe, kuri ne tik leido steigti savus dalinius, bet pažadėjo vyrus remti ginklais, mundiruote ir maistu.

1944 m. liepos 28 d. Pievėnuose vykusiame pasitarime, dalyvavo 18 asmenų, tarp jų ir J. Steponavičius, kuris pasisakė už jungimąsi prie vokiečių kariuomenės, todėl jam ir I. Jatuliui buvo pavesta tartis su Žemaitijoje esančia vokiečių kariuomenės vadovybe. Šį pasitarimą V. Kazlauskas akcentuoja kaip juridinį Tėvynės apsaugos rinktinės (TAR) įforminimą (181).

1944 m. liepos 29 d. Viekšnių valsčiaus apsaugos būrio būstinėje vyko pasitarimas (dalyvavo 14 asmenų), naujai kuriamam junginiui, kurio metu sudarytas vadovybės štabas: TAR vadu išrinktas Izidorius Jatulis, štabo viršininku – kapitonas Jonas Čėsna, politiniu patarėju – dr. kun. J. Steponavičius, ūkio patarėju – V. Tamošiūnas ir kt. (182).Tad liepos 29-oji, kada buvo sudaryta Tėvynės apsaugos rinktinės vadovybė, ir turėtų būti TAR įkūrimo data.

Dr. J. Steponavičius kaip ypatingų reikalų patarėjas pasirašęs po instrukcijomis ir atsišaukimais. Kovotojams jis tapo dvasiniu vadu iki tragiškųjų Sedos kautynių.

1944 m. spalio 5 d. prasidėjęs gausiai sutelktos rusų armijos puolimas, spalio 7 d. priartėjo prie Sedos (Seda buvo laikoma viena svarbių vokiečių atsparos taškų). Pro lietuvių pozicijas vakarų kryptimi pravažiavo keli vokiečių tankai, po keletą kareivių ant kiekvieno. Savanoriai paprašė, kad tankai paremtų juos savo artilerija, tačiau išgirdo neigiamą atsakymą. Tankai buvo iššaudę savo užtaisus, todėl pajudėjo Darbėnų link, kur buvo dislokuotas jų šaudmenų bei kuro sandėlis.

TAR kovotojams greitai baigėsi šaudmenų atsargos ir kautynių dalyviai buvo priversti trauktis. Kai kurie, neturėdami kitokios išeities, pasidavė į nelaisvę. Daug savanorių žuvo apkasuose prie Sedos, manoma, kad ten palaidota apie 100 kovotojų. Likusieji gyvi savanoriai per Barstyčius pasitraukė Klaipėdos link. Barstyčiuose buvo bandoma pasitraukusius savanorius pergrupuoti, tačiau vokiečių planas nepavyko.

Po nesėkmingų, bet Sedos kautynėse Lietuvos garbę narsiai gynusių Tėvynės apsaugos rinktinės savanorių, vienas kelias – trauktis į Vakarus (183).

Vladas Kazlauskas rašo apie dr. J. Steponavičiaus žodžius, kurie buvo itin svarbūs sumažinti stresą: „Apvaizda kiekvienam žmogui yra paskyrusi likimą. Jeigu jau lemta kyboti kartuvėse, tu niekuomet nenuskęsi jūroje“ (184).

Vokietijoje

Dr. kun. J. Steponavičius pasitraukė į Vokietiją. Dirbo Jaegerndorfe apylinkės tekstilės fabrike prie audimo mašinų, tarnavo paprastu darbininku pas ūkininką Vangeno apylinkėje, paskutiniais gyvenimo metais darbavosi mechaninėje šaltkalvių dirbtuvėje. Nors jo gyvenimo sąlygos buvo sunkios, bet, kaip teigia P. Matekūnas, kaip ir Zarasuose, niekas jo nusiminusio nematė, o priešingai – gerai nusiteikęs, gyvas, linksmas, pilnas gražių idėjų ir vilčių ateitimi, sustiprindamas ne vieną lietuvį tremtinį dvasiškai (185).

Dr. kun. Jonas Steponavičius po trumpos ligos mirė Vokietijoje 1947 m. gruodžio 8 d. (186) (Bronius Kviklys Panevėžio vyskupijos istorijai skirtoje knygoje nurodė 1949-uosius mirties metus, kuriuos vėliau savo knygoje pakartojo kun. Jonas Jurgaitis (187) bei kiti tyrinėtojai).

Dr. kun. Jonas Steponavičius palaidotas gruodžio 12 d. Šv. Volfgango katalikų kapinėse Vangene. Lietuviai tremtiniai pastatė kuklų cementinį paminklą. Dr. Vaclovas Paprovckas straipsnyje „Apie Zarasų krašto švietėją velionį dr. Joną Steponavičių“ rašo, kad jis paliko tai, kas negenda, nerūdija ir joks priešas nepajėgia atimti, būtent, dvasinius turtus ir širdį (188).

Dr. kun. J. Steponavičiaus vardo įamžinimas Lietuvoje

Dr. kun. Jono Steponavičiaus tėviškėje Zokorių vienkiemyje, kur gimė kunigas, filosofijos daktaras daug prisidėjęs prie bažnyčios įkūrimo Degučiuose, 1996 metais rugsėjo 21 d. buvo atidengtas stogastulpis, sukurtas iš Zarasų krašto kilusio tautodailininko Jono Tvardausko (189). Koplytstulpį pašventino kun. Remigijus Kavaliauskas, kartu meldėsi ir mons. Petras Baltuška (1930 11 20–1954 09 12–2012 10 13).

1997 m. gruodyje buvo paminėtos Zarasų krašto šviesuolio dr. kun. J. Steponavičiaus 50-osios mirties metinės.

2012 m. Zarasų dekanato dekano kun. Remigijaus Kavaliausko iniciatyva parengta knyga „Zarasų parapijos istorija“ (knygos sudarytojas kun. R. Kavaliauskas), kurioje pirmąsyk pateikta dr. kun. Jono Steponavičiaus biografija (190). Nors ji ir nepilna, tačiau tai svarbi medžiaga tolesniems šios reikšmingos Lietuvai asmenybės – dr. kun. J. Steponavičiaus – veiklos tyrinėjimams. Asmenybės, kurios svarbiausias gyvenimo tikslas – auklėti jaunimą didžia patriotine dvasia (191).

Dr. kun. Jono Steponavičiaus gyvenimo ir veiklos svarbiausios kryptys:

1. Aukštaitijos krašto tituluotų bajorų šeimos sūnus Jonas Steponavičius mokėsi Rygoje (Aleksandro III gimnazijoje) ir Vilniuje (kunigų seminarijoje); studijavo Sankt – Peterburge (dvasinėje akademijoje) ir Miunchene (Liudviko Maksimilijano universitete). 1912 m. pripažintas filosofijos daktaru.

2. Pastoracinė veikla: Vilniaus šv. Jono (1913) ir Domininkonų (1913–1914) parapijų vikaras, Semeliškių šv. Lauryno parapijos klebonas (1914 06 (?)–1915 05 01 ir 1916 (?)–1922), karo kapelionas (1915–1916?), administratoriaus teisėmis 1928–1930 m. aptarnavo Smėlynės šv. Kryžiaus parapiją (Zarasų dekanatas).

3. Vilniaus šv. Jono bažnyčioje dr. kun. J. Steponavičiaus pradėtos gegužinės pamaldos lietuvių kalba, sulaukė aštraus lenkų protesto, o jų sukeltos riaušės plėtėsi Lietuvoje ir buvo stimulu plačiam lietuvių pasipriešinimui prieš lenkų kalbos vartojimą Lietuvos bažnyčiose.

4. Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmojo pirmininko dr. J. Steponavičiaus atlikti darbai stiprino ir plėtė lietuvybę Vilnijos krašte, ugdė tautinę savimonę bei kultūrą, tapo svariu pagrindu formuojant tolimesnes „Ryto“ veiklos kryptis.

5. Dr. kun. J. Steponavičius dėl lietuvybės kovojo raštu, žodžiu ir ginklu: lenkams siekiant okupuoti Lietuvą, kunigas kaip partizanas įsijungė į Lietuvos gynėjų gretas, suorganizavo partizanų būrį, kovojusį prieš lenkus.

6. Aktyvus Krikščionių demokratų partijos atstovas, išrinktas į Steigiamąjį, Pirmąjį, Antrąjį ir Trečiąjį Lietuvos Respublikos Seimus, kuriuose atsiskleidė sumanaus politiko išmintis. Visuomenėje buvo pažįstamas kaip paveikus kalbėtojas.

7. Dr. J. Steponavičius – puikus pedagogas siekęs finansiškai aprūpinti neturtingus moksleivius, gynė mokinius, priklausiusius uždraustai ateitininkų organizacijai, nepaisydamas jam keliamų bylų. Savo erudicija ir spalvinga asmenybe dr. kun. J. Steponavičius mokiniams darė didžiulę įtaką.

8. Zarasų vidurinės mokyklos direktoriaus dr. kun. J. Steponavičiaus rūpesčiu įsteigta Zarasų valdžios aukštesnioji komercijos mokykla (vietoj vidurinės mokyklos). Direktoriaus atlikti darbai sudarė galimybę komercijos mokyklai išaugti į gimnaziją.

9. Dr. kun. J. Steponavičiaus administracinė veikla atsiskleidė statant Zarasuose gražius ir modernius gimnazijos rūmus ir dviejų aukštų mūrinį namą šaulių organizacijai, Uliūnų Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios bokštą. Jis padėjo Degučiuose gauti bažnyčiai nebenaudojamus pašto namus.

10. J. Steponavičius – vienas iš Tėvynės apsaugos rinktinės organizatorių, užėmęs atsakingas pareigas, o kovotojams tapęs dvasiniu vadu iki tragiškųjų Sedos kautynių. Pasitraukęs į Vokietiją, 1947 m. gruodžio 8 d. mirė. Palaidotas Šv. Volfgango katalikų kapinėse Vangene.

11. Už aktyvią pedagoginę ir visuomeninę veiklą 1931 m. vasario 16 d. Lietuvos Prezidento dekretu apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu, o 1996 metais rugsėjo 21 d. Zokorių vienkiemyje, kur gimė kunigas, filosofijos daktaras atidengtas stogastulpis (tautodailininkas Jonas Tvardauskas).

12. Dr. kun. Jonas Steponavičius – reikšminga asmenybė Lietuvos istorijai. Tad būtini tolesni tyrinėjimai, kurie padėtų atskleisti nepavykusius nustatyti faktus, o ypač jo paskutiniųjų gyvenimo metų veiklą Vokietijoje.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Laukaitytė R. Steponavičius Jonas // Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas / Sudarytojai dr. Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. 2006. P. 363–365; Laukaitytė R. Steponavičius Jonas // Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927). IV (1936–1940) narių biografinis žodynas / Sudarytojai dr. Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. 2007. P. 488–492.

2. Vaišnora E. Baltriškės // Panevėžio vyskupija. Istoriniai duomenys, pastoracinė veikla / redagavo vyskupas Kazimieras Paltarokas. Vilnius: Katalikų akademija. 1998. P. 643; Kremenskas V. Degučiai // Panevėžio vyskupija. Istoriniai duomenys, pastoracinė veikla / redagavo vyskupas Kazimieras Paltarokas. Vilnius: Katalikų akademija. 1998. P. 658–660.

3. Lietuvių enciklopedija. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla. 1963. T. 28. P. 501.

4. Gasperaitis A. Jonas Steponavičius // Utenos krašto enciklopedija / sudarytojas ir spec. redaktorius Gediminas Isokas. Vilnius. 2001. P. 707.

5. Katilius A. „Motinėlės“ draugija Kaune // Kauno istorijos metraštis. Kaunas. 2006. T. 7. P. 99.

6. Lietuvos universitetas. 1579–1803–1922 / sudarė Pranas Čepėnas. Chicago. 1972. P. 163, 173–174, 311.

7. Kviklys B. Lietuvos Bažnyčios. Panevėžio vyskupija. Chicago: Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla. 1984. T. 4. P. 516;

8. Indrašius V. Antalieptės kraštas. III dalis. Miestelio ir vietovių istorinės apybraižos. Vilnius: Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjunga. 2010. P. 650–651, 668.

9. Zarasų parapijos istorija. Sudarytojas kun. Remigijus Kavaliauskas. Kaunas. VšĮ „Spalvų kraitė“, 2012. 448 p.

10. Bazaras R. Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija. Utena. UAB „Utenos spaustuvė“. 1998. P. 152.

11. Bliznikienė R. Utenos Saulės gimnazija. Utena: UAB „Utenos spaustuvė“. 2003. 254 p.

12. Bieliauskas P. Vilniaus dienoraštis 1915.XII. 26–1919.XI.26“. Trakai: Voruta. 2009. P. 103, 132.

13. Lipniūnas A. „Gyvenimo pastabėlės 1930–1935”mašinraštis // PVKA. B. Dievo tarno kun. Alfonso Lipniūno dokumentai. P. 55–56, 92, 126–127, 147.

14. Čepėnas J. Sacerdos in Aeternum. Velaikių Juozelio atsiminimai. Kaunas: Lututė. 2010. P. 470–477.

15. Kiškis S. Kristaus pašauktieji. Kaišiadorių vyskupijoje dirbusieji ir amžinybėn iškeliavusieji kunigai 1921–1995. Kaišiadorys. 1996. P. 98.

16. Rauda P. Nesuprantami mums Tavo, Viešpatie, keliai. Atsiminimai. Vilnius: Katalikų akademija. 2000. P. 145, 149.

17. Pašauktas mylėti artimą. Kunigo dekano Vytauto Kapočiaus sukakčiai prisiminti 1976–2001 / Parengė Laima Riaubiškienė. Utena. 2001. P. 213–214.

18. Jurgaitis J. Aukos keliu. Vilnius: Enko. 1992. P. 462–463.

19. Raštikis S. Kovose dėl Lietuvos. Kario atsiminimai. Los Angeles: Lietuvių dienos. I dalis. 1956. 704 p.; II d. 1957. 688 p.

20. Kazlauskas Vladas. Tėvynės apsaugos rinktinė. Vilnius: Lietuvos Šiaulių sąjungos leidinys. 1997. 380 p.

21. Zarasų krašto švietėjas kunigas dr. Jonas Steponavičius // Indrašius V. Aukštaitijos šviesuliai. Vilnius. 1999. P. 147–157.

22. Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvas (toliau: KšVKA). B. Semeliškės; B. Nr. 24.

23. [Autorius nenurodytas]. Iš Semeliškių bažnyčios ir parapijos istorijos 1830–1915. Mašinraštis. 1983. L. 14 // KšVKA. B. Semeliškės.

24. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau: LMAVB RS). F. 67.

25. LMAVB RS. F. 67 – 264.

26. LMAVB RS. F. 318 – 13642. B. Опись докумкнтам б. воспитанника Императорской Римско – католич. Дух. Академии свящ. Иоана Степановича (toliau: B. Dr. kun. Jonas Steponavičius). Byloje dokumentai rusų kalba: prašymai Kunigų seminarijos rektoriui dėl priėmimo, rašto darbas, pažymos dėl politinio patikimumo, akro prievolės, krikšto metrikų išrašas iš bažnyčios metrikų knygų, bajorystės liudijimas, Rygos gimnazijos IV klasių mokslo baigimo pažymėjimas, stojamųjų egzaminų į kunigų seminariją lapas ir Vilniaus kunigų seminarijos baigimo atestatas.

27. Vasiliauskienė A. Kun. dr. Jonas Steponavičius (1880 03 10–1906–1947 12 08) // Zarasų parapijos istorija. Sudarytojas kun. Remigijus Kavaliauskas. Kaunas. VšĮ „Spalvų kraitė“, 2012. P. 350–368.

28. LMAVB RS. F. 318 – 13642. B. Dr. kun. Jonas Steponavičius. L. 6.

29. Indrašius V. Antalieptės kraštas. III dalis. Miestelio ir vietovių istorinės apybraižos. Vilnius: Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjunga. 2010. P. 651.

30. Zarasų krašto švietėjas kunigas dr. Jonas Steponavičius // Indrašius V. Aukštaitijos šviesuliai. Vilnius. 1999. P. 148.

31. LMAVB RS. F. 318 – 13642. B. Dr. kun. Jonas Steponavičius. L. 9.

32. Čepėnas J. Sacerdos in Aeternum. Velaikių Juozelio atsiminimai. Kaunas: Lututė. 2010. P. 470–471.

33. LMAVB RS. F. 318 – 13642. B. Dr. kun. Jonas Steponavičius. L. 10.

34. Ten pat. L. 14.

35. Ten pat. L. 15.

36. Elenchus omnium Ecclesiarum et universi ceri provinciae Ecclesiasticae Lituanae pro anno Domini 1927. P. 164.

37. Indrašius V. Antalieptės kraštas. III dalis. Miestelio ir vietovių istorinės apybraižos. Vilnius: Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjunga. 2010. P. 651.

38. Katilius A. „Motinėlės“ draugija Kaune // Kauno istorijos metraštis. Kaunas. 2006. T. 7. P. 99.

39. Iks. Bibliografija / Viltis. Visuomenės, literatūros ir politikos laikraštis. 1913. Vasario 8 (21). Nr. 16. P. 2. (P. Matekūnas rašo, kad Vokietijoje studijavo 1905–1912, R. Laukaitytė – 1910–1912 m.)

40. „Untersuchung der Herstellung der subjektiven Gleichheit bei der Methode der mittleren Fehler unter Anwendung der Registriermethode“ . Tokiu titulu 1912 m. pabaigoje pasirodė teologijos magistro kun. J. Steponavičiaus disertacija už kurią Liepcigo universitete jam suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. Slapyvardžiu „Iks“ pasirašęs asmuo pristato ir kun. J. Steponavičiaus darbo vadovą prof. Vilhelmą Wundtą, iškelia disertacijos svarbą, mini kunigo studijų metus (1908–1912).

Prof. V. Wundtas – vienas didžiausių to metu psichologų ir filosofų. Jis gydytojas, ilgą laiką profesoriavo Heidlberge, tačiau susidomėjęs psichologija, visas jėgas nukreipė šiai sričiai. 1875 m. Leipcigo universiteto pakviestas čia dirbo iki mirties. Įsteigė pirmąjį eksperimentinės psichologijos institutą, kuriame atliko svarbių mokslo darbų tyrinėjant žmogaus dvasinius pokyčius. Kaip gamtos tyrinėtojas psichologijos srity nutiesė tvirtus fiziologijos pagrindus. Vėliau į tyrinėjimus įjungė filosofijos sritį (logiką, etiką), įvedė induktyvų metodą, pritaikęs eksperimentus ir matavimo metodus žmogaus dvasinei buklei tyrinėti. Savo darbais psichologiją pastatė ant tvirtų nesugriaunamų pamatų. Wundtas sudarė ištisą mokslo šaką, kurią padedant gausiems mokiniams, tobulino. Tų mokinių tarpe ir lietuvis kun. Jonas Steponavičius (rašoma vienas lietuvis).

Recenzentas apgailestauja, kad su dr. J. Steponavičiaus veikalu negali supažindinti laikraščiuo skaitytojų, nes disertacijso tema itin speciali, be to, nėra lietuviškos psichologijos terminijos. Apie šio darbo naujoves, galėtų spręsti tik specialistas psichologas. Tačiau šio darbo vertę liudija ne tik dviejų mokslininkų Wundto ir Wirtho sprendimu daktaro laipsnio suteikimas, bet ir jo publikacija svarbiame žurnale, skirtame psichologijai „Psichologische Studien“. Mokslininkų požiūris į kun. J. Steponavičiaus tyrinėjimą, kaip į labai rimtai, sumaningai ir sąžinigai atliktą darbą, teikianti jam garbės Žr.: Iks. Bibliografija.// Viltis. 1913. Kovo 13 (26). Nr. 30. P. 2.

41. Jakštas A. // Draugija. 1913. T. 19. Nr. 75. P. 299–301; Iks. Bibliografija// Viltis. 1913. Kovo 13 (26). Nr. 30. P. 2.

42. [Autorius nenurodytas]. Sugrįžo // Aušra. 1913. Sausio 10. P. 10.

43. P.K. Lietuvių nuoskaudos Vilniuje // Viltis. 1913. Kovo 10. Nr. 29. P. 1.

44. [Autorius nenurodytas]. // Viltis. 1913. Balandžio 21 (gegužės 4). Nr. 45. P. 3.

45. [Autorius nenurodytas]. Kronika. Vilniuje // Viltis. 1913. Gegužės 1 (14). Nr. 49. P. 3.

46. [Autorius nenurodytas]. Dėl kun. Černiausko iškėlimo // Viltis. 1913. Gruodžio 20 (sausio 2). Nr. 156. P. 3.

47. Ld. St. Lenkų skandalai Vilniuje Šv. Jono bažnyčioje // Viltis. Gegužės 8 (21). Nr. 52. P. 2.

48. Steckevičius Julius. Vilniaus lietuvių gegužės pamaldų epilogas // Viltis. 1913. Gegužės 8 (21). Nr. 52. P. 1.

49. [Autorius nenurodytas]. Kronika. Vilnius // Viltis. 1913. Gegužės 1 (14). Nr. 49. P. 3; [Autorius nenurodytas]. Iš santykių su lenkais // Viltis. 1913. gegužės 3 (16). Nr. 50. P. 1–2; Ld. St. Lenkų skandalai Vilniuje Šv. Jono bažnyčioje // Viltis. 1913. Gegužės 3 (16). Nr. 50. P. 1–2; Gegužės 5 (18). Nr. 51. P. 1; Gegužės 8 (21). Nr. 52. P. 1–2; Iks. Šv. Jono bažnyčia ir lietuvių kalba Vilniuje // Viltis. Gegužės 29 (birželio 11). Nr. 61. P. 1–3; V. Vilniaus endekus ima nerimas // Viltis. 1913. Birželio 23 (liepos 6). Nr. 72. P. 1.

50. [Autorius nenurodytas]. Lenkų sutartinė lietuviams slėgti // Viltis. 1913. Gegužės 22 (birželio 4). Nr. 58. P. 1.

51. Kun. Laukaičio kalba, pasakyta gegužės 20 d. Valst. Dūmoje // Viltis. 1913. Gegužės 26 (birželio 8). Nr. 60. P. 1; Kun. Laukaičio kalba Valstybės Dūmoje 1913 06 12 // Viltis. 1913. Birželio 19 (liepos 2). Nr. 70. P. 1.

52. Viltis. 1913. Birželio 28 (liepos 11). Nr. 74. P. 1.

53. Čepėnas J. Sacerdos in Aeternum. Velaikių Juozelio atsiminimai. Kaunas: Lututė. 2010. P. 475–477.

54. [Autorius nenurodytas]. Iš santykių su lenkais // Viltis. 1913. gegužės 3 (16). Nr. 50. P. 1–2.

55. A. D. Sodžiaus gyvenimas // Viltis. 1913. Liepos 12 (25). Nr. 80. P. 1.

56. [Autorius nenurodytas]. Bažnyčios žinios // Viltis. 1913. Birželio 19 (liepos 2). Nr. 70. P. 4.

57. Gira L. Lenkininkų skandalai Ežerėnuose // Viltis. 1913. Liepos 16 (rugpjūčio 8). Nr. 86. P. 1–3; Liepos 28 (rugpjūčio 10). Nr. 87. P. 1–3; Liepos 31 (rugpjūčio 13). Nr. 88. P. 2–3.

58. [Autorius nenurodytas]. Retas teisybės balsas // Viltis. 1913. Birželio 19 (liepos 2). Nr. 70. P. 2.

* Kun. Juozapas Žilinskas (1860–1883–1934 09 27) Zarasų klebonu dirbo 1899–1913.

59. Gira L. Lenkininkų skandalai Ežerėnuose // Viltis. 1913. Liepos 31 (rugpjūčio 13). Nr. 88. P. 3.

60. [Autorius nenurodytas]. Kronika. Vilnius // Viltis. 1913. Spalio 11 (24). Nr. 119. P. 3; [Autorius nenurodytas]. Bažnytinės žinios. Kunigų perkėlimai // Bažnytinė apžvalga. 1913. Spalio 28 (lapkričio 10). Nr. 8. P. 123.

61.[Autorius nenurodytas]. // Viltis. 1914. Vasario 23 (kovo 2). Nr. 45. P. 3.

62. Z. Šv. Jono bažnyčios skandalo skurdas // Viltis. 1913. Spalių 18 (31). Nr. 122. P. 1–2.

63. [Autorius nenurodytas]. Dėl kun. Černiausko iškėlimo // Viltis. 1913. Gruodžio 20 (sausio 2). Nr. 156. P. 3.

64. [Autorius nenurodytas]. Dėl kun. Černiausko iškėlimo // Viltis. 1913. Gruodžio 20 (sausio 2). Nr. 156. P. 3.

65. [Autorius nenurodytas]. Dėl kun. Černiausko iškėlimo // Viltis. 1913. Gruodžio 20 (sausio 2). Nr. 156. P. 3.

66. Jovaišis P. Kun. Černiausko užtarytojas // Viltis. 1914. Balandžio 24 (gegužės 7). Nr. 87–88. P. 3.

67. [Autorius nenurodytas]. Žinios iš Lietuvos. Iš katalikų gyvenimo // Šaltinis. 1913. Gegužės 24 (14) P. 332.

68. Kairiūkštis J. Lietuvių kalbos mokymas 1912–1913 m. Vilniaus mokslo įstaigoje // Viltis. 1913. Rugsėjo 1 (14). Nr. 102. P. 1–2.

69. [Autorius nenurodytas]. Mokslas ir mokyklos // Viltis. 1914. Birželio 15 (27). Nr. 130. P. 3.

70. Ordo divini officii recitando missaeque celebrandae ad USUM insignis Ecclesiae Cathedralis et dioecesis Vilnensis, iussu et auctoritate illustrissimi ac reverendissimi Joannis Hanusowicz S.Th.C. administratoris dioecesis Vilnensis vicarii capitularis praelati decini capituli Vilnensis, iuxta normam Calendarii Ecclesiae universalis et dioecesanti, anno 1914 a. S. sede approbati pro anno Domini MCMXIX compositus. Vilnae: Typis A. Rutkowski. P. 30, 107.

71. [Autorius nenurodytas]. Kronika // Viltis 1914. Gegužės 29 (birželio 11). Nr. 116. P. 3.

72. 1914 m. vasario 24 d. posėdžio protokolas Nr. 8 // LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 31 a. p.

73. Vieštautas P. Lietuvių švietimo draugija “Rytas” Vilnius: “Vilniaus varpo” leidinys Nr. 2. 1927. P. 10.

74. [Autorius nenurodytas]. Bažnyčios žinios. Iš Vilniaus // Bažnytinė apžvalga. 1914. Birželio 12 (25). Nr. 10. P. 173.

75. [Autorius nenurodytas]. Iš Semeliškių bažnyčios ir parapijos istorijos 1830–1915. Mašinraštis. 1983. L. 11–14 // KšVKA. B.Semeliškės.

76. Milžinas. Kaišiadorių vyskupijos istorija II tomas. Parapijos II dalis. Rankraštis. Kernavė. 1969 // Kš. VKA.

77. [Autorius nenurodytas]. Vilniaus kronika // Viltis. 1914. Liepos 19 (rugpjūčio 1). Nr. 159. P. 3.

78. [Autorius nenurodytas]. Iš Semeliškių bažnyčios ir parapijos istorijos 1830–1915. Mašinraštis. 1983. L. 14 // KšVKA. B. Semeliškės.

79. 1914 m. gruodžio 5 d. posėdžio protokolas Nr. 11 // LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 33 a. p.

80. Kiškis S. Kristaus pašauktieji. Kaišiadorių vyskupijoje dirbusieji ir amžinybėn iškeliavusieji kunigai 1921–1995. Kaišiadorys. 1996. P. 51.

81. Kiškis S. Kristaus pašauktieji. Kaišiadorių vyskupijoje dirbusieji ir amžinybėn iškeliavusieji kunigai 1921–1995. Kaišiadorys. 1996. P. 153–154.

82. Kiškis S. Kristaus pašauktieji. Kaišiadorių vyskupijoje dirbusieji ir amžinybėn iškeliavusieji kunigai 1921–1995. Kaišiadorys. 1996. P. 153.

83. Bieliauskas P. Vilniaus dienoraštis 1915.XII. 26–1919.XI.26“. Trakai: Voruta. 2009. P. 103.

84. Rauda P. Nesuprantami mums Tavo, Viešpatie, keliai. Atsiminimai. Vilnius: Katalikų akademija. 2000. P. 145.

85. KšVKA. B. 24. Dokumentas Nr. 1660.

86. Elenchus omnium Ecclesiarum et universi ceri provinciae Ecclesiasticae Lituanae pro anno Domini 1927. P. 47, 164.

87. Elenchus omnium Ecclesiarum et universi ceri provinciae Ecclesiasticae Lituanae pro anno Domini 1927. P. 49.

88. Kiškis S. Kristaus pašauktieji. Kaišiadorių vyskupijoje dirbusieji ir amžinybėn iškeliavusieji kunigai 1921–1995. Kaišiadorys. 1996. P. 161–162.

89. [Autorius nenurodytas]. Iš Liet. Mokslo Draugijos kronikos // Lietuvių tauta. Liet. Mokslo Draugijos raštai. Vilnius: Martyno Kuktos spaustuvė. 1914. Knyga II. Dalis 3 (1912/13 m.). P. 444, 445, 446.

90. Ten pat. P. 449.

91.[Autorius nenurodytas]. // Viltis. 1913. Balandžio 21 (gegužės 4). Nr. 45. P. 2; Gegužės 15 (28). Nr. 55. P. 4. [Autorius nenurodytas]. Iš lietuvių mokslo draugijos // Viltis. 1913. Gegužės 31 (birželio 13). Nr. 62. P. 1; [Autorius nenurodytas]. Lietuvių mokslo draugija // Viltis. 1913. Birželio 19 (liepos 2). Nr. 70. P. 2; [Autorius nenurodytas]. Iš Liet. Mokslo Draugijos kronikos // Lietuvių tauta. Liet. Mokslo Draugijos raštai. Vilnius: Martyno Kuktos spaustuvė. 1914. Knyga II. Dalis 3 (1912/13 m.). P. 453.

92. Viltis. 1914. Birželio 1 (14). Nr. 119. P. 2; 1914. Birželio 12 (24). Nr. 127. P. 3; [Autorius nenurodytas]. Iš Liet. Mokslo Draugijos kronikos // Lietuvių tauta. Liet. Mokslo Draugijos raštai. Vilnius: „Švyturio“ spaustuvė. 1919. Knyga II. Dalis 4. P. 610.

93. [Autorius nenurodytas]. M. K.Čiurlionio kuopa // Viltis. 1913. Spalių 20 (lapkričio 2). Nr. 123. P. 1–3.

94. Steponavičius J. Eksperimentinė psichologija bei pedagogika // Vairas. 1914. Nr. 4. P. 14–18.

95. Steponavičius J. Čiurlionis ir mūsų dvasios estetikos apsireiškimai // Vairas. 1914, Nr. 1. P. 3–5.

96. Vieštautas P. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ Vilnius: „Vilniaus varpo“ leidinys Nr. 2. 1927. 46 p.

97. Šikšnys M. Kunigas Petras Kraujalis – „Ryto“ draugijos pirmininkas // Kunigas Petras Kraujalis. Vilnius: Vilniaus lietuvių švietimo „Rytas“ draugija. 1937. P. 41–55.

98. Vasiliauskienė A., Kareniauskaitė R., Zalogienė Jurgita, Zaloga Eugenijus. „Ryto“ veiklos atspindžiai periodikoje: kunigas Mečislovas Reinys // Vilniaus kultūrinis gyvenimas: draugijų reikšmė 1900–1945 / sudarytoja hum. m. dr. Alma Lapinskienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. 2008.P. 188–213.

99. LMAVB RS F 67.

100. Kuzmaitė J. Vilniaus „Ryto“ lietuvių švietimo draugija // Mokslo, kultūros ir švietimo draugijos. Iš lietuvių kultūros istorijos. Vilnius; Mokslas. 1975. P. 119–151.

101. Vieštautas P. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ Vilnius: „Vilniaus varpo“ leidinys Nr. 2. 1927. P. 4.

102. Ten pat. P. 5, 6, 10, 11.

103. LMAVB RS F – 67 – 264/3. L. 41.

104. Ten pat. P. 6, 7.

* Lentelė sudaryta remiantis LMAVB RS F – 264/1, 264/2, 264/3, 264/4 ir 264/5.

105. LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 10.

106. Steponavičius J. Balsas į visuomenę // Viltis. 1913. Vasario 8 (21). Nr. 16. P. 2; Steponavičius J. Mūsų visuomenė jau seniai institucijos akimis išvydo… // Vadovas: Seinai. 1913. T. 14. Nr. 55. P. 357–359.

107. Mūsų visuomenė jau seniai institucijos akimis išvydo ir visa savo siela pajuto, vogei tautos sąmonė yra labai didelės vertės veiksnys kultūringųjų tautų gyvenime.

Institucija neužvylė mūsų: teorija ir gyvenimo prityrimai dar labiau pavaizdina mums tą tiesą. Atskiro žmogaus sielos bei dvasios būdą išdirbo jo aplinkybių tarpas. Asmens charakteris arba jo estetikos, etikos, tikybos ir logikos bendrieji dėsniai susidaro pagal objektyviąsias, bendrame gyvenime glūdinčias normas. Žodžiu sakant, asmens psichologija ir jo tautos objektyviųjų normų pasaulis yra du nebeatskiriamu ir tik kits kitą papildančiu veiksniu.

Ir kaip apverktini ir pasigailėjimo verti yra tie žmonių tipai, kurie, kaip rodo mums patyrimas, esti išmitę ir išaugę dviejų arba net kelių tautų kultūros likučiais bei trupiniais. Psichologinė tokio asmens konstrukcija yra ne kas kita, kaip sujauktas mišinys, kuris prieštarauja šiokiems ar tokiems prakilniems idealams griežtai nustatytiems ir jo sąmonei nepasiekiamiems.

Profesorius Lamprech’tas, kuris geriausiai pažįsta šio metodo psichologiją, sako, jogei vyriausias žmonijos gyvenimo ir jos plėtojimosi veiksnys yra tautos susipratimas ir ištikimumas savo idealams.

Niekaip nežus ir tvirtai laikysis ta visuomenė, kurios tarpe rasis vis daugiau ir daugiau narių, gyvenančių šventa ir prakilnia mintimi, jogei reikia nuolat uoliai darbuotis laikantis savo tautos siekimų, kad tokiuo būdu pagamintume visai savitą kultūrą.

Šios gadynės pedagogika liovėsi svajojus apie vadinamuosius kosmopolitinius, o iš tikrųjų – rizgiuosius auklėjimo principus. Dabarties naujasis humanizmas tik ir gyvuoja ta mintimi, kad kiekvieno žmogaus psichika turinti būti nustatyta pagal jo tautai privalomųjų idealo pavyzdžių. Todėl šiandieną jau mums nebėra taip reikalingi graikų bei rymiečių idealai, nes galima rasti ir savo tautoje daug praktinių idealų.

Taigi institucija mūsų neužvylė, ir todėl, mes lietuviai, visa siela stveriamės tautos kultūros darbo. Tikime, jogei tik tautos idealais sekdami, jais lavindamies ir auklėdami save, naudingiausiai darbuojamės ne tik savo, bet kartu ir visos žmonijos labui.

Būta ir, deja, dar tebesama mūsų tėvynėje tokio užkampio, kur tiek tūkstančių mūsų tautiečių tebeminta visai jiems atkaria svetimos kultūros forma bei atamanu. Tie mūsų broliai, kaip kiekvienas matome, yra nesąžiningų agitatorių nežmoniškai sunaudojami.

Visi, kurie esame gavę mokslo ir naudingų gyvenimo prityrimų, privalome eiti pagalbon šiai nuskurdusiai mūsų brolijai, skleizdami (skleisdami – A. V.) jos tarpe mokslo ir šviesos ir žadindami jos sąmonę, kad pamiltų savo tautos idealą.

Liūdnoji Vilniaus šalis nesenai išvydo rimtą mūsų vadovų darbą: ir pas mus išaušo „Rytas“. Ir mes pajutome savyje daugiau stiprybės. Mūsų širdyse ėmė dar daugiau liepsnoti savųjų idealų meilė, dar gajesnė tapo viltis ir įsitikėjimas puikiąja mūsų ateitimi.

Tikimės, jogei mūsų Kauno ir Seinų giminaičiai, kurie jau senai mus pralenkė kultūros darbu, neatsisakys paskubėti mums talkon.

Čia dar privalome viso mūsų Vilniaus būrelio vardu ištart didžiausios pagarbos žodį ir padėką mūsų kultūros vadovams, kurie sumanė tokį didelį darbą, naudingą ne tik mums, bet ir visai žmonijai, – sumanė ir įsteigė švietimo draugiją.

108. Atsižvelgiant į sunkiausi mūsų rytiečių ekonominį padėjimą, jaučiamės priversti platinti tarp mūsų brolių švietimą kuo patogiausiu būdu ir tai tokiu, kuris būtų valdžios įstatymais patvirtintas, šis būdas yra: steigti kur tik galima, liaudies skaityklos bei knygynai. Įsisteigusios skaityklos pramins mums taką į tolimesnį darbą: būtent steigti liaudies žemesnes ir aukštesnes mokyklas.

Taigi, kreipiamės į tautiečius inteligentus, prašydami jų paaukoti mums visokio turinio knygų ir knygelių reikalingų būsimoms „Ryto“ skaitykloms. Keletą tūkstančių knygelių jau turime. Jas mums yra dovanojęs kun. Tumo fondas rytiečiams šviesti.

Tikimės jog mūsų inteligentija, ligšiol labai duosni (dosni – A. V.) visuomenės reikalams, neatsisakys ir mums ateiti į pagalbą. Žr.: Steponavičius J. Balsas į visuomenę „Ryto“ reikalais // Viltis. 1913. Balandžio 3 (16). Nr. 39. P. 2.

* Lentelė sudaryta remiantis LMAVB RS F 67 – 264/1.

109. LMAVB RS F 67 – 264/3. L. 22, 23, 26.

110. 1913 m. balandžio 9 d. posėdžio protokolas Nr. 5 // LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 30.

111. 1913 m. gegužės 24 d. posėdžio protokolas Nr. 7 // LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 31.

112. 1913 m. balandžio 25 d. posėdžio protokolas Nr. 6 // LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 30 a. p.

113. 1913 m. gegužės 24 d. posėdžio protokolas Nr. 7 // LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 31.

114. O. Rytiečių gimnazijos // Viltis. 1913. Gegužės 10 (23). Nr. 53. P. 1.

115. Be jau minėtų dviejų skyrių Vilniaus Šv. Jono parapijoje tuo pačiu metu buvo įsteigti dar 8 „Ryto“ draugijos skyriai: Valkininkų, Naujųjų Švenčionių, Labanoro, Palūšės, Gilučių sodžiuje, Kietaviškių, Kaltinėnų, Pivašiūnų (žr.: P-kė. Draugijų gyvenimas // Viltis. 1913. Gegužės 19 (birželio 1). Nr. 57. P. 3).

116. LMAVB RS F 67 – 264/2. L.2, 4 – 5, L. 8 – 9.

117. LMAVB RS F 67 – 264/2. L. 12.

118. Žilys. Draugijų gyvenimas. Naujieji Švenčionys // Viltis. 1913. Rugpjūčio 2 (15). Nr. 89. P. 3.

119. St. B. Draugijų reikalai // Viltis. 1913. Lapkričio 28 (gruodžio 11). Nr. 140. P. 2.

120. Žioplys. Draugijų gyvenimas // Viltis. 1913. Gruodžio 19 (sausio 1). Nr. 155. P. 2.

121. [Autorius nenurodytas]. Teatras // Viltis. 1913. Rugpjūčio 18 (31). Nr. 96. P. 4; [Autorius nenurodytas]. Teatras // Viltis. 1913. Rugpjūčio 30 (rugsėjo 12). Nr. 101. P. 4; Ten buvęs. Lietuvių vakaras Naujuosiuose Švenčionyse // Viltis. 1913. Rugsėjo 4 (17). Nr. 103. P. 4.

122. [Autorius nenurodytas]. Teatras // Viltis. 1913. Rugsėjo 4 (17). Nr. 103. P. 4.

123. J. Teatras. Kaišedoris // Viltis. 1914. Birželio 13 (25). Nr. 128. P. 3.

124. Vytautas. Parapijų reikalai // Viltis. 1913. Gruodžio 21 (sausio 3). Nr. 157. P. 2.

125. [Autorius nenurodytas]. Aukos „Ryto“ draugijai // Viltis. 1913. Gruodžio 3 (16). Nr. 142. P. 4.

126. Parapijonis. Iš santykių su lenkais // Viltis. 1913. Rugsėjo 13 (spalio 1). Nr. 109. P. 3.

127. Vijurkas. Iš santykių su lenkais // Viltis. 1913. Gruodžio 21 (sausio 3). Nr. 157. P. 2.

128. 1914 m. kovo 11 d. visuotinio susirinkimo protokolas // LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 32–32 a. p.

129. LMAVB RS F 67 – 57/1. L. 6.

130. Lietuvių – krikščionių „Žiburio“ draugijos valdyba. 1949 gegužės 4/17. LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 32–32 a. p.

131. 1914 m. gegužės 30 d. posėdžio protokolas Nr. 10 // LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 33.

132. Viltis. 1914. Birželio 20 (liepos 3). Nr. 134. P. 2.

133. [Autorius nenurodytas]. Vilniaus kronika // Viltis. 1914. Liepos 18 (31). Nr. 158. P. 2.

134. [Autorius nenurodytas]. Vilniaus kronika // Viltis. 1914. Liepos 19 (rugpjūčio 1). Nr. 159. P. 3.

135. 1915 m. kovo 11 d. posėdžio protokolas Nr. 12 // LMAVB RS F 67 – 264 /1. L. 33 a. p. – 34.

136. 1915 m. balandžio 7 d. posėdžio protokolas Nr. 12 // LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 35.

137. 1915 m. balandžio 7 d. posėdžio protokolas Nr. 12 // LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 35 a. p.–136.

138. 1915 m. balandžio 14 d. posėdžio protokolas Nr. 15 // LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 36–a. p.

139. 1915 m. balandžio 10 d. raštas Nr. 2797 // LMAVB RS F 67 – 51/1. L. 1.

140. 1916 12 13 d. valdybos posėdyje vietoj atsistatydinusio dr. kun. M. Reinio, „Ryto“ draugijos pirmininko pareigas pusantrų metų ėjo Aleksandras Stulginskis (1916 12 13–1918 05 30), atsistatydinus A. Stulginskiui, pirmininko pareigų vėl ėmėsi M. Reinys (1918 05 30–1922 06 19). Po ketverių metų darbo, M. Reiniui išvykstant į Kauną, „Ryto“ draugijos pirmininku buvo išrinktas kun. P. Kraujalis, dirbęs iki mirties (1922 06 19–1933 08 14). Kun. Kristupas Čibiras (1888 12 14–1914–1942 03 24) draugijos pirmininku buvo 1933–1938 m. – iki pirmojo draugijos uždarymo…

141. „Gerbiamasis Tamsta! Jau gal visus Vilniaus gubernijos kampus aplėkė linksma žinelė, kad Lietuvos švietimo draugija „Rytas“ – patvirtinta (Įstatus žiūr. „Vilties“ Nr. 10). Dabar mums pasilieka tik stvertis kuogreičiausia darbo, kad praplatinus „Ryto“ veikimą Vilniaus gubernijoje, steigiant kur tik galima šios draugijos skyrius.

Paaiškinimai:

1). Norint atidaryti „Ryto“ skyrius, reikia, kad ne mažiau kaip 10 žmonių parašytų apie tai prašymą į Centralę „Ryto“ valdybą. Po šiuo prašymu turi pasirašyti ne mažiau kaip 10 žmonių. Prie prašymo reikia dar pridėti 10 rub. Prašymasa su pinigais privalo būti išsiųstas šiuo adresu: „Правленiе общества „Ритасъ“, Благовещенская ул. д. 4, при костеле св. Духа. г. Вильно“;

2). Centralė valdyba, gavus prašymą įsteigti draugijos skyrius, praneša apie skyriaus atidarymą Vilniaus gubernatoriui. Naujai įsteigtam gi skyriui siunčiam pranešimą apie skyriaus steigimą ir „Ryto“ draugijos įstatus ir kanceliarijos knygas, apmokamas paties skyriaus;

3). Naujai užtvirtintas skyrius, norėdamas įsteigti ar tai skaityklą ar skaitymo ir rašymo mokyklą ar vienaklasę arba net dviklesę liaudies mokyklą, privalo apie tai pranešti centralei „Ryto“ valdybai.

Valdyba gi kreipiasi į vyriausybę, su prašymu leisti naujai atidarytam „Ryto“ skyriui steigti ar tai skaityklą, ar skaitymo mokyklą ir t.t.

Kada leidimas jau gautas, Centralė „Ryto“ Valdyba praneša apie tai naujai įsisteigusiam skyriui, pasiųsdami jam kartu reikalingų nurodymų, paaiškinimų ir t.t.

Su pagarba „Ryto“ pirmininkas kun. dr. J. Steponavičius“. Žr.: LMAVB RS F 67 – 264/3. L. 41.

142. Paskutinis draugijos posėdis įvyko 1940 m. liepos 6 d. (Protokolas Nr. 281) žr.: LMAVB RS. F 67 – 264/5. L. 48–49.

143. Lietuviams, kurie nori gauti darbo, žinotina // Viltis. 1913. Kovo 31 (balandžio 13). P. 2; Lietuvos žinios. 1913. Balandžio 13 (26). P. 7.

144. Dr. R. Laukaitytė mini, kad dr. kun. J. Steponavičius 1914 m. balandžio mėnesį buvo paskirtas Kaukazo armijos kapelionu ir pareigas ėjo 4 metus.

145. Zarasų krašto švietėjas kunigas dr. Jonas Steponavičius // Indrašius V. Aukštaitijos šviesuliai. Vilnius. 1999. P. 149.

146. Indrašius V. Antalieptės kraštas. III dalis. Miestelio ir vietovių istorinės apybraižos. Vilnius: Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjunga. 2010. P. 651.

147. Į Steigiamąjį Seimą pateko vėliau. Žr.: Laukaitytė R. Steponavičius Jonas // Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas / Sudarytojai dr. Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. 2006. P. 363.

148. Lietuvos universitetas. 1579–1803–1922 / sudarė Pranas Čepėnas. Chicago. 1972. P. 163.

149. Ten pat. P. 173–174, 311.

150. Laukaitytė R. Steponavičius Jonas // Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas / Sudarytojai dr. Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. 2006. P. 364.

151. Laukaitytė R. Steponavičius Jonas // Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927). IV (1936–1940) narių biografinis žodynas / Sudarytojai dr. Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. 2007. P. 488–489.

152. Ten pat. P. 488–490.

153. Ten pat. P. 490–491.

154. Kremenskas V. Degučiai // Panevėžio vyskupija. Istoriniai duomenys, pastoracinė veikla / redagavo vyskupas Kazimieras Paltarokas. Vilnius: Katalikų akademija. 1998. P. 658–660.

155. KšVKA B. 24. Dokumentas Nr. 1652.

156. KšVKA B. 24. Dokumentas Nr. 1652; Kiškis S. Kristaus pašauktieji. Kaišiadorių vyskupijoje dirbusieji ir amžinybėn iškeliavusieji kunigai 1921–1995. Kaišiadorys. 1996. P. 98.

157. Tačiau R. Bazaro knygoje rašoma, kad dr. kun. J. Steponavičius 1927 m. balandžio 27 d. atvykęs į Zarasus, direktoriaus pareigas perėmęs iš dr. kun. Juozapo Čepėno, jau nuo gegužės 1 d. pradėjo dirbti mokykloje. Žr.: Bazaras R. Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija. Utena. UAB „Utenos spaustuvė“. 1998. P. 49.

158. Bazaras R. Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija. Utena. UAB „Utenos spaustuvė“. 1998. P. 52.

159. Bazaras R. Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija. Utena. UAB „Utenos spaustuvė“. 1998. P. 56.

160. Ten pat. P. 57.

161. Ten pat. P. 58.

162. KšVKA. B. 24. Dokumentas Nr. 2751.

163. Zarasų krašto švietėjas kunigas dr. Jonas Steponavičius // Indrašius V. Aukštaitijos šviesuliai. Vilnius. 1999. P. 151.

164. [Autorius nenurodytas]. Nubaudė dr. Steponavičių // Lietuvos žinios. 1934. Birželio 26. Nr. 143. P. ??.

165. Lipniūnas A. „Gyvenimo pastabėlės 1930–1935“mašinraštis // PVKA. B. Dievo tarno kun. Alfonso Lipniūno dokumentai. P. 55.

166. Ten pat. P. 55.

167. Ten pat. P. 55–56.

168. Ten pat. P. 92.

169. Ten pat. P. 126–127.

170. Ten pat. P. 147.

171. Dubnikas J. Uliūnai // Panevėžio vyskupija. Istoriniai duomenys, pastoracinė veikla / redagavo vyskupas Kazimieras Paltarokas. Vilnius: Katalikų akademija. 1998. P. 288.

172. Bazaras R. Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija. Utena. UAB „Utenos spaustuvė“. 1998. P. 65; Gasperaitis A. Jonas Steponavičius // Utenos krašto enciklopedija / sudarytojas ir spec. redaktorius Gediminas Isokas. Vilnius. 2001. P. 707. Pasak P. Matekūno 1934 m. liepos 24 d. kun. J. Steponavičius paprašė Aukštesniųjų mokyklų departamento direktorių, atleisti jį iš Zarasų gimnazijos direktoriaus pareigų ir paskirti į Utenos gimnaziją mokytoju dėstyti vokiečių kalbą, nes norėjo būti arčiau gimtųjų Zokorių. Žr.: Zarasų krašto švietėjas kunigas dr. Jonas Steponavičius // Indrašius V. Aukštaitijos šviesuliai. Vilnius. 1999. P. 154

173. Bazaras R. Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija. Utena. UAB „Utenos spaustuvė“. 1998. P. 149.

174. Bliznikienė R. Utenos Saulės gimnazija. Utena: UAB „Utenos spaustuvė“. 2003. P. 37.

175. Zarasų krašto švietėjas kunigas dr. Jonas Steponavičius // Indrašius V. Aukštaitijos šviesuliai. Vilnius. 1999. P. 154.

176. Bazaras R. Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija. Utena. UAB „Utenos spaustuvė“. 1998. P. 66.

177. Ten pat.

178. Kazlauskas Vladas. Tėvynės apsaugos rinktinė. Vilnius: Lietuvos Šiaulių sąjungos leidinys. 1997. P. 10.

179. Ten pat. P. 23.

180. Ten pat. P. 12–13.

181. Ten pat. P. 27, 39, 40.

182. Ten pat. P. 40.

183. Ten pat. P. 334.

184. Ten pat. P. 346.

185. Zarasų krašto švietėjas kunigas dr. Jonas Steponavičius // Indrašius V. Aukštaitijos šviesuliai. Vilnius. 1999. P. 156.

186. Lietuvių enciklopedija. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla. 1963. T. 28. P. 501.

187. Kviklys B. Lietuvos Bažnyčios. Panevėžio vyskupija. Chicago: Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla. 1984. T. 4. P. 516; Jurgaitis J. Aukos keliu. Vilnius: Enko. 1992. P. 462–463.

188. Zarasų krašto švietėjas kunigas dr. Jonas Steponavičius // Indrašius V. Aukštaitijos šviesuliai. Vilnius. 1999. P. 156.

189. Bagdonas V. Į Degučius sugrįžo tiesa // XXI amžius. 2003. Rugpjūčio 16. Nr. 62. P. 8; Bazaras R. Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija. Utena. UAB „Utenos spaustuvė“. 1998. P. 66.

190. Vasiliauskienė A. Kun. dr. Jonas Steponavičius (1880 03 10–1906–1947 12 08) / Sudarytojas kun. Remigijus Kavaliauskas // Zarasų parapijos istorija. Kaunas: VšĮ „Spalvų kraitė“. 2012. P. 350–368.

191. Bazaras R. Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija. Utena. UAB „Utenos spaustuvė“. 1998. P. 66.

Nuotraukose:

1. Dr. kun. J. Steponavičius

Nuotrauka ir faksimilės iš LMAVB RS F 342 – 13642

2, 3. 6 r ir 6 v – Faksimilė: Išrašas iš Daugailių filijinės bažnyčios Metrikų knygos Nr. 26 apie dvarininko Jono Steponavičiaus gimimą ir krikštą. LMAVB RS F 342 – 13642. L. 6 ir jo antra pusė.

4. 7 r – Faksimilė: 1887 m. J. Steponavičiui išrašytas liudijimas, kad jis priklauso (priimtas) bajorų luomui. LMAVB RS F 342 – 13642. L. 7.

5, 6. 10 r ir 10 v – Faksimilė: 1899 m. Rygos miesto gimnazijos 5 klasių baigimo pažymėjimas. LMAVB RS F 342 – 13642. L. 10 ir jo antra pusė.

7, 8. 11 r ir 11 v – Nuotraukos kopija: Jonas Steponavičius – Rygos gimnazijos mokinys (1899 m.). LMAVB RS F 342 – 13642. L. 11 ir jo antra pusė

9. 1a – Faksimilė: Jono Steponavičiaus 1899 m. balandžio 22 d. prašymas priimti jį mokytis į Vilniaus kunigų seminariją. LMAVB RS F 342 – 13642. L. 1a.

10. 14 r – Faksimilė: Egzaminų lapas. 1899 m. balandžio 22 d. J. Steponavičiaus laikytų egzaminų į Vilniaus kunigų seminariją įvertinimai. LMAVB RS F 342 – 13642. L. 14.

11. 15 r. – Faksimilė: Vilniaus kunigų seminarijos atestatas (1903 m.). LMAVB RS F 342 – 13642. L. 15. 

Prie pirmosios pusės nurodyto lapo rašoma raidelė r, prie antrosios pusės – raidelė v

Voruta. – 2013, saus. 5, nr. 1 (765), p. 9.

Voruta. – 2013, saus. 19, nr. 2 (766), p. 9.

Voruta. – 2013, vas. 2, nr. 3 (767), p. 9.

Voruta. – 2013, vas 16, nr. 4 (768), p. 9.

Voruta. – 2013, kov. 2, nr. 5 (769), p. 9.

Voruta. – 2013, kov. 16, nr. 6 (770), p. 9.

Voruta. – 2013, kov. 30, nr. 7 (771), p. 9.

Voruta. – 2013, bal. 13, nr. 8 (772), p. 9.

Voruta. 2013, bal. 13, nr. 8 (772), p. 9.

Voruta. 2013, bal. 27, nr. 9 (773), p. 9.

Voruta. 2013, geg. 11, nr. 10 (774), p. 9.

Naujienos iš interneto