Pagrindinis puslapis Lietuva Mažoji Lietuva Žurnalas „Rambynas“ – penktą kartą

Žurnalas „Rambynas“ – penktą kartą

Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius

Šiemet mus pasiekė penktasis žurnalo „Rambynas“ (2012 m. rugsėjis, nr. 1 (5), 84 p., 1000 egz., leidėjas (sudarytojas) Pagėgių krašto draugija „Sandūra“, partneris Rambyno regioninė direkcija) metinis numeris, kurį spaudai parengė VšĮ „Vorutos“ fondas. Galime pasidžiaugti gausiai iliustruotu, puikios poligrafinės išvaizdos ir vertingos, didelės išliekamosios vertės medžiagos leidiniu, kurį malonu paimti į rankas.

2012-iais metais Lietuvos regioniniai parkai minėjo savo 20-metį. Tarp jų ir Rambyno regioninis parkas, netoli Rambyno kalno, prie Nemuno upės, istorinėje Bitėnų kaimo sodyboje, rugpjūčio 24 d. įkūręs naują kultūros židinį Lankytojų centrą su parko vertybių ekspozicija.

Anot straipsnio „Rambyno regioniniam parkui 20 metų (1992–2012) : Rambyno regioninio parko Lankytojų centras – naujas kultūros ir informacijos židinys“ autorės, šio regioninio parko direktorės, žurnalo „Rambynas“ vyr. redaktorės Dianos Milašauskienės, šiemet užbaigti paveldo objektų tvarkybos darbai: pritaikytas lankymui Rambyno kalnas, likviduota avarinė būklė, sutvarkyti bei pritaikyti lankymui Šereiklaukio, Opstainių (Vilkyškių, Raudondvario), Opstainių (II) piliakalniai, paruošta lankymui Šereiklaukio dvarvietė, likviduoti apleisti pastatai. Įrengta parko informacinė sistema ir minimali infrastruktūra, kurią ruošiamasi tobulinti, papildant naujomis apžvalgos aikštelėmis vaizdingiausiose vietose. Įrengta 2 pažintiniai takai Rambyno kraštovaizdžio draustinyje, Bitėnų poilsiavietė, suremontuotas kelias per Rambyno kalną ir įrengtas pėsčiųjų takas į Rambyno kalno švenčių aikštę.

Didžiausiu rūpesčiu lieka organizuoti visuomenės lankymui pritaikytus objektus, rūpintis jų priežiūra, priimti lankytojus, kurie atvyksta į Lietuvą pažiūrėti gražiausių vietų, stengtis, kad jie liktų patenkinti. Tikimąsi, jog atsiras savanorių, ypač jaunimo, kuris galėtų talkinti parko direkcijai. Juk Rambyno regioninis parkas yra Mažosios Lietuvos paveldą reprezentuojanti institucija. Viliamasi, kad ateityje čia dar bus geresnis privažiavimo kelias prie Šereiklaukio piliakalnio, įrengtos naujos regyklos, pėsčiųjų takas Šereiklaukio girios pažinimui, sutvarkytos apgriuvusių Pempynės, Raudondvario, Bardėnų kaimų statinių liekanos.

Archeologas dr. Valdemaras Šimėnas straipsnyje „Neatsiskleidęs Rambynas : Archeologiniai Rambyno kalno ir jo apylinkių tyrimai nuo XX a. pradžios iki šių dienų. Napoleono lobio paieškos“, remdamasis vokiečių istorija, XIX a. literatūros abejotina informacija, Rambyno kalno radinius minėjusiais archeologais, senosiomis kartografijos studijomis, naujaisiais Rytų Prūsijos kartografijos kariniais, atspausdintais 1832–1834 m., žemėlapiais bei XX a. I p. vokiečių archeologine literatūra, pristato Klaipėdos krašto piliakalnio ir jo apylinkių archeologinius tyrimus nuo XX a. pr. iki mūsų dienų bei Napoleono lobių paieškos žemėlapio problematiką, kai Vokietija XX a. 4 deš., dėdama pastangas skatinti antilietuviškumą, paskleidė gandą, kad Rambyno apylinkėse yra paslėptas Napoleono armijos lobis. Tai leido naikinti bei kasinėti lietuviams šventą Rambyno kalną iki II pasaulinio karo pradžios. Vėliau buvo niekinamos Bitėnų kapinaitės, Bitėnų Užbičių kapinės, Pagėgių seniūnijos teritorijos archeologiniai objektai, dvarininkų Dreslerių koplyčia. Valstybinės archeologijos komisijos bylose irgi galima, nors ir nedaug, rasti informacijos apie Rambyną.

Apibendrinus XX a. tarpukario archeologinių tyrimų istoriją, galima teigti, jog nieko reikšmingesnio, tiriant Rambyno kalną, nebuvo pasiekta, o lietuviškoje spaudoje vyravo romantiniai, padavimais paremti pasakojimai. Rambyno kalnas bei jo istorija ne tik kad neatsiskleidė, bet buvo dar labiau užmiršta.

Rambyno regioninio parko direkcijos vyriausioji kultūrologė, žurnalo „Rambynas“ ats. sekretorė Giedrė Skipitienė straipsnyje „Artėja 130-asis „Aušros“ jubiliejus“ primena, kad 2013 metais minėsime pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ 130-ąsias metines ir pristato šio leidinio (1883), skirto Didžiajai Lietuvai bei „Aušros“ archyvo dalies dingimo ir atsiradimo įdomias istorijas.

Pateikiamas sutrumpintas Vidmanto Valiušaičio straipsnis „Kodėl praradome Klaipėdos kraštą 1939-aisiais?“ iš žinių portalo „Delfi“, kuriame rašoma apie tuometinės Lietuvos valdžios neprotingai vestą vidaus politiką Klaipėdos krašto lietuvininkų atžvilgiu, kuriuos pastūmėjo į Vokietijos glėbį.

Straipsnyje „Raudžių (Nemunijos) piliakalnis – užmirštas Skalvos istorijos paminklas“ istorikas dr. Vytenis Almonaitis rašo apie Raudžių (Nemunijos) piliakalnį Nemuno ir Šešupės santakoje, kuris Lietuvos mokslininkams iki šiol beveik nebuvo žinomas. Mini apie pirmuosius piliakalnio tyrinėtojus bei menkas jų žinias apie jį. Aprašomos apylinkės gyvenvietės: Raudžių (Raudonasėdžių) kaimas, vietovardis Nemunija. Taip pat – piliakalnio išvaizda ir vieta, jo atspindžius tautosakoje, ant Raudžių (Nemunijos) piliakalnio, manoma, stovėjusią didelę medinę Sassowia (Skalvos) pilį. Tačiau stiprios ir svarbios pilies hipotezių kūrėjai bei kritikai Raudžių (Nemunijos) piliakalnio nežinojo. Autorius nagrinėja, ar Raudžių (Nemunijos) piliakalnis galėtų būti Skalvos pilies vieta. Ir pateikia jau įmintą „Kaip Lagučiai tapo Sokaičiais“ mįslę.

Žymiausias Mažosios Lietuvos architektūros tyrėjas dr. Martynas Purvinas straipsnyje „Vilkyškių dvaro raidos bruožai“ išsamiai rašo apie Vilkyškių dvarą, kurio pradžia susijusi su Vilkyškių kaimo karčema. Vietovardis pirmą kartą paminėtas 1541 m., o gyvenvietės užuomazga prie Vilkyškių piliakalnio įsikūrė maždaug I tūkstantmetyje. Žinių apie Vilkyškių paveldą buvo paskelbta tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Autorius aprašo dvaro sodybos išraiškingą 3 aukštų svirną su skliautiniu rūsiu. Raudonų plytų mūro arklidės sovietmečiu pakito: buvo pritaikytos ūkinei paskirčiai. Nugriauto dvaro tvarto vietoje buvo pastatytas netinkamos išvaizdos dviaukštis pastatas, sudarkęs visą senąją dvaro sodybos struktūrą. Išliko parko fragmentai. o kapinės sovietiniais metais buvo sunaikintos. Tačiau ir tuomet buvo nepajėgta visiškai nugriauti dvaro sodybos ir taip Vilkyškių istorinis centras išliko nesunaikintas. 2005 m. Vilkyškių dvaro sodyba buvo įrašyta į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Jos aplinką dabar puošia pamažu atkuriama evangelikų liuteronų bažnyčia.

Pažymima, kad XX a. pr. be didžiojo dvaro Vilkyškiuose gyvavo ir dar 3 vadinamieji kaimiškieji, priklausę prasigyvenusiems ūkininkams, dvareliai, kurie įdomūs kaip krašto buvusio demokratiškumo ženklas.

Kitame straipsnyje „Vilkyškių miestelio archeologiniai žvalgomieji tyrinėjimai“ archeologas Marius Petkus rašo apie 2011 m. rugpjūtį–lapkritį vykusius Vilkyškių žvalgomuosius archeologinius tyrinėjimus. Šių tyrinėjimų tikslas buvo sukaupti informacijos apie Vilkyškių miestelyje esančius kultūrinius sluoksnius, jų išlikimą ir intensyvumą. Taip pat patikrinti hipotezę dėl bažnyčios vietos pakeitimo XVIII–XIX a. sandūroje. Tyrinėjimų metu buvo iš viso ištirta 19 m2 plotas: viena 2×5 m dydžio perkasa, penki 1×1 m šurfai bei du 1×2 m šurfai. Septyniuose šurfuose archeologiškai vertingų struktūrų ar sluoksnių nebuvo aptikta, tik vietomis fiksuoti XIX a. pab.–XX a. pr. kultūriniai sluoksniai. Surastus kapus galima datuoti XVII–XIX a. Remiantis tyrinėjimų medžiaga, taip pat siūloma senosios bažnyčios teritoriją su ten esančiais XVII–XIX a. palaidojimais įrašyti į NKP registrą.

Vilkyškių evangelikų liuteronų parapijos kunigas Mindaugas Kairys ir Lietuvos evangeliškos bažnytinės muzikos sandraugos vadovė, vargonininkė Laura Matuzaitė-Kairienė („Tarptautinis festivalis „Vargonų muzika Vilkyškuose“ – naujas Lietuvos vargonų muzikos ir kultūros židinys“) primena, kad jau kelerius metus iš eilės – nuo 2009-ųjų – Pagėgių krašto kultūrinį gyvenimą praturtina tarptautinis vargonų muzikos festivalis, nes puikia akustika pasižyminti bažnyčia su Detmoldo parapijos (čia mirė Vydūnas) dovanotais vargonais traukte traukia žymius skirtingo žanro atlikėjus iš įvairių šalių.

Žurnalo „Rambynas“ sudarytojas Eugenijus Skipitis („Šėšėlių krašto upėmis prisiglaudęs prie Lietuvos ir pasaulio“) rašo apie vieną iš moderniausių pokario Vokietijos prozininkų ir poetų Johanesą Bobrovskį (1917–1965), kuris vaikystės bei jaunystės vasaras praleisdavo pas savo močiutę Vilkyškiuose ir Mociškiuose, rašė lietuviška tematika, net ir žmona pasirinko lietuvininkę Joaną Budrus iš Mociškių. Beje, pagrindinė Vilkyškių gatvė pavadinta J. Bobrovskio vardu, kuriamas jo muziejus.

Eugenijus Skipitis straipsnyje „Debiutai : fotografuoti ir kasdienybėje pastebėti būties prasmę“ pristato pagėgiškį Aurelijų Žemgulį, kuris kasdienybėje randa pastelinių ir dramatiškų tonų – jo skaitmeninės kuriamos fotografijos žavi savo meniniu vaizdu.

LR konsulės Sovetske (Tilžėje) L. Kleimionovos patarėjo prof. Broniaus Makausko straipsnio pavadinimas „Rytprūsių lietuvių rūpesčiai tarpukaryje ir Lietuvos konsulato Tilžėje bandymai jiems pagelbėti“ kalba pats už save.

Giedrė Skipitienė straipsnyje „Eduardas Gizevijus. Pėsčiomis iš Tilžės į Bitėnus“ vaizdžiai piešia vieno iš žymiausių Mažosios Lietuvos etnografų, Tilžės gimnazijos mokytojo Eduardo Gizevijaus (1798–1880) gyvenimo ir veiklos paveikslą, kuris ypač nusipelnė šventojo Rambyno kalno tyrinėjimu ir garsinimu, lietuviškų padavimų ir kitokios tautosakos rinkimu bei publikavimu, palikusį daugelį šio pamilto krašto paveikslų, kuriems likimas nebuvo palankus – visi žuvo per paskutinio karo audras, sunaikintos net kapinės, kuriose jis buvo palaidotas.

Šilutės muziejaus specialistė Inga Radavičiūtė („Pagėgių krašto atspindžiai Šilutės muziejuje“) pristato muziejaus fonduose esamus eksponatus, kuriuos galima suskirstyti į tris grupes: Pagėgių krašto istorija, architektūra ir tautodailė, Bitėnai – Mažosios Lietuvos patriarcho gimtinė bei Rambyno kalnas.

Tauragės savivaldybės kultūros paveldo tarybos vadovas Edmundas Mažrimas („Tauragės ir Lauksargių krašto pasienio gyventojai“) rašo apie abipus valstybinės sienos, kuri buvo nustatyta pagal 1422 m. Melno taikos sutartį tarp LDK ir Vokiečių ordino bei išsilaikė net 500 metų, gyvenusiųjų XX a. tarpusavio santykius, Lauksargių apylinkės dvarus, jų samdinius, kultūrą bei švietimą.

Žurnalas baigiamas Eugenijaus Skipičio alegorišku pasakojimu „Juodas baltųjų gandrų gyvenimas“ apie dabartinio gyvenimo aktualijas.

Žurnalas paįvairintas Vydūno („Rambynas“) ir Johaneso Bobrovskio eilėraščiais.

Leidinio pabaigoje pateikta reziumė vokiečių kalba.

Spaudos projektą „Rambynas – Mažosios Lietuvos etnoregioninio savitumo išsaugojimui“ finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Naujienos iš interneto