Dr. Martynas Purvinas. Miglota Karaliaučiaus krašto ateitis

Dr. Martynas Purvinas. Miglota Karaliaučiaus krašto ateitis

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, www.voruta.lt

1946 m. balandžio 7 d. tuometinė Sovietų Sąjungos vadovybė įsteigė Kaliningrado sritį ir priskyrė ją Rusijos Federacijai. Tas administracinis vienetas buvo sukurtas vietoje Ypatingosios Karaliaučiaus karinės apygardos, ten veikusios nuo 1945 m. rugsėjo mėn.

Dar anksčiau sovietų vadai sumanė buvusią Vokietijos Rytprūsių provinciją pasiimti sau kaip itin reikšmingą karinį placdarmą Baltijos jūros pakrantėje, iš kurios buvo galima kontroliuoti ištisą regioną. Tos užmačios buvo “prastumtos” sąjungininkų vadovų susitikimuose aptariant daugybę kebliausių problemų. Tais žūtbūtinio karo laikais svarbiausia buvo įveikti hitlerinę Vokietiją, tad Vakarų lyderiams teko nuolaidžiauti J. Stalinui, turėjusiam savų kėslų.

Tomis lemtingomis dienomis vargu ar kas iš demokartinio pasaulio vadų pagalvojo apie Mažąją Lietuvą ir senąją Prūsą, Rytprūsių provincijoje tebegyvenusius gal daugiau kaip pusę milijono lietuvininkų ir senprūsių palikuonių, apie ten per šimtmečius sukauptas kultūros ir kitas vertybes. Tais laikais bandyta nepastebėti įžūliausių etninių valymų, tyčinių civilių gyventojų žudynių ir daug ko kito. Rimtai nekovota ir dėl Baltijos valstybių nepriklausomybės atkūrimo – pergalė prieš A. Hitlerio imperiją buvo svarbesnė už visokius “karo nuostolius”. Tik vėliau pradėta svarstyti apie žmonių, tautų ir etninių grupių teises, klibinti žiauriosios sovietinės imperijos pamatai.

Sovietinės propagandos reikiamai nuteikti Raudonosios Armijos kariškiai ir jų talkininkai nuo 1944 m. rudens Rytprūsiuose elgėsi kaip “fašistinio žvėrio irštvoje” – prasidėjo masinės civilių žudynės, moterų prievartavimai, turto grobimai, visa ko niokojimas. Nespėjusieji pasitraukti senieji gyventojai pateko į neapsakomas sąlygas, jau pirmaisiais okupacijos metais tūkstančiai jų mirė nuo bado ir ligų, kančių sovietų sukurtuose konclageriuose. 1948 m. okupantai užsiėmė dar likusių senbuvių deportacija – užimtoje teritorijoje niekas neturėjo trukdyti “naujosios Rusijos” kūrimui. Jau 1945 m. vasarą į plotą buvo atvežti pirmieji tūkstančiai rusiškų kolonistų, vėliau jų pagausėjo iki beveik milijono.

Visuotinis krašto “valymas” tęsėsi dešimtmečius – naikinant nepageidaujamus praeities pėdsakus buvo visai nugriauti Karaliaučiaus, Įsruties ir kiti senamiesčiai, likviduota dauguma šventovių ir memorialinių objektų, nušluotos senosios kapinės, ne tik pagrobiant antkapinius paminklus, bet ir iškasant palaikus, tikintis kažkokio grobio. Darbavosi sovietinė propaganda – kai kurios mokytojos įsigudrindavo savo auklėtiniams aiškinti, kad rusai prie Baltijos gyvena nuo seniausių laikų, kad būtent jie kovoję su kryžiuočiais ir t.t. Jau pirmaisiais sovietinės okupacijos metais beveik visi senieji krašto vietovardžiai buvo pakeisti rusiškais – kuriant naująjį pasaulį niekas nebeturėjo priminti praeities.

Daugumą naujųjų krašto gyventojų pavyko tinkamai išauklėti. Antai, prieš kelis dešimtmečius vieno tenykščio paklausus apie K. Donelaitį, tas žvaliai atšovė “Žinom, žinom, jis buvo fašistas”. Teko rašyti apie tenykštį etnocidą – tyčinį baltiškojo ir kitokio paveldo naikinimą, ištisų etnokultūrinių klodų piktybišką likvidavimą.

Daug dešimtmečių man teko stebėti vargingą okupuotojo krašto gyvavimą – apleistus buvusios derlingos žemės plotus, menkas naująsias statybas tarp didingų griuvėsių, nuskurdusius kolonistus piktžolių ir šiukšlių supamuose būstuose, nugyventus miestus (daugiabučiuose namuose sugadinus kanalizaciją ir kt., kiemuose statytos medinės išvietės, kitur gamtiniai reikalai atlikinėti tiesiog “už kampo”). Tiesa, pasitaikydavo tvarkingų atvykėlių iš Lietuvos ar Ukrainos, išmintingesnių kolonistų, bet tokių tebuvo menka mažuma.

Sovietinei valdžiai ne per daug rūpėjo to krašto ūkiniai laimėjimai – svarbesnė buvo to placdarmo karinė reikšmė. Ten vis labiau įsitvirtinta, sukuriant bazes kariniam laivynui, branduolinių raketų paleidimo aikštelėms ir t.t. Pastaraisiais metais mėgta pasigirti, kad vien ši sritis savais ginklais galėtų sunaikinti didelę nepaklusniosios Europos dalį – nuo Danijos ir Britanijos vakaruose iki Norvegijos šiaurėje.

Gorbačiovinės pertvarkos laikais ir pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį būta daug gražių vilčių. nelyg pabudusiame Karaliaučiaus krašte vis drąsiau reiškėsi būrelis uolių kraštotyrininkų ir vietos šviesuolių, ten skelbti rašiniai apie tikrąją krašto praeitį, būta visokių kultūrinių renginių ir kt.

Mums entuziastingai rengiant “Mažosios Lietuvos enciklopediją”, įprantant lankytis Karaliaučiaus krašte, ne iš karto suvokėme nuo 2000 m. ten prasidėjusius pokyčius. Sparčiai nyko tenykštė laisvoji spauda, vėl pradėta įtariau žiūrėti į atvykėlius iš Lietuvos, plėsti “juodieji sąrašai” – aštriau pasisakę apie užsitęsusią Rusijos okupaciją nebebuvo įleidžiami į kraštą. Gal tik įžvalgiausieji tada galėjo nujausti, kad imperinės jėgos atkuria ir stiprina agresyvų enkavėdistinį režimą, kad sulauksime vis pavojingesnių laikų.

Sparčiai besikeitusią padėtį netruko pajusti ir “Mažosios Lietuvos enciklopedijos” rengėjai – kasmet vis daugiau kištasi į to leidinio rengimą; matyt, reikiamus nurodymus gaudavęs leidyklos direktorius man priekaištaudavo dėl “netinkamų išsišokimų”. Kaskart stiprėjo Rusijos “penktoji kolona”. Antai, Klaipėdos universitete telktas prorusiškų veikėjų būrys, gaudavęs ir tiesioginį finansavimą iš Rusijos institucijų. Galop 2007 m. tokiems veikėjams pavyko perimti “Mažosios Lietuvos enciklopedijos” IV tomo rengimą, reikiamiems autoriaus rašant, kad Rusijos okupacijos laikais Prūsijos žmonės gyvenę daug geriau nei prie savo valdžios. Uoliai finansuotuose dr. Vasilijaus Safronovo opusuose suabejota net ir pačios Mažosios Lietuvos egzistavimu – esą visa tai prasimanę patys lietuviai. Beveik viešai skelbta, kad nevalia kaip nors užgauti rusus, ką nors pasakyti apie ryškėjančius naujojo Rusijos režimo bruožus.

Galop – V. Putino kariuomenei įsiveržus į Ukrainą ir taip faktiškai pradėjus Trečiąjį pasaulinį karą – ilgai propagandos pūsti apgaulės burbulai susprogo. Gausybė internetinių komentatorių jau nesibodi aptarinėti būsimosios ateities galimus variantus.

Gal prorusiškieji pranašai įžvelgia, kad Baltijos valstybių dienos jau suskaičiuotos, kad Kaliningrado sritis neišvengiamai bus sujungta su Baltarusija, niekam net neprisimenant apie kažkokias lietuviškas žemes. Propagandinėse svajonėse perbraižant pasaulio žemėlapį, viliamasi “nuo Vladivostoko iki Lisabonos” įsivyraujant “rusišką pasaulį”.

Prisimenantieji Antrojo pasaulinio karo ištakas ir jo tolesnę eigą dėlioja galimų ateities įvykių diapazoną. V. Putinui pradėjus karą su NATO, šiai pirmiausiai teks sunaikinti Kaliningrado sritį, kaip pavojingiausią agresoriaus forpostą, galintį sukaustyti dideles Vakarų pajėgas. Branduolinio karo atveju sritis susilauktų gal daugelio atominių smūgių, po kurių mažai kas teliktų ir iš šiandieninių Mažosios Lietuvos pėdsakų, ten gal šimtmečius plytėtų radioaktyvi dykra.

Rusijai pralaimėjus konvencinį karą su NATO, šioji (kaip ir visos civilizuotojo pasaulio valstybės) privalėtų keisti V. Putino sugriautą globalinę saugumo ir taikos sistemą, apsisaugant nuo eilinio agresyviosios Maskvos imperijos atgimimo, vėl ir vėl atgyjančios grėsmės milijardams Žemės gyventojų. Spėliojama, kad bus privalu apkarpyti žlugusios imperijos valdas, likviduojant ir Kaliningrado sritį, kaip agresyviosios valstybės forpostą, grasinantį pačiam Europos viduriui vis naujais pavojais.

Svarstoma, kad būsimieji nugalėtojai privalės nuspręsti ir Rusijos kolonistų likimą. Ištobulintoji V. Putino režimo propaganda visas dabartines agresijas teisina būtinybe “ginti tautiečius” – esą teks “išlaisvinti” ir Portugaliją, nes ten glaudžiasi būrelis rusų. Prieš ketvirtį amžiaus viltasi, kad Kaliningrado srities žmonės taikiai įsilies į laisvąją Europą, įsisavinę demokratijos ir civilizuoto gyvenimo pamokas. Deja, nemaža dalis Vakarų gėrybėmis pasinaudojusių srities kolonistų mieliau pasijuto agresyviosios imperijos atstovais, šiurpinančiais anuos “kapitalistus” savo nežabota galia ir mielai grasinančiais “supuvusiam kapitalizmui”.

Beliktų viltis, jog kada nors pertvarkant pasaulį dar atsiras įtakingų jėgų, kurios prisimintų Baltijos pietrytinėje pakrantėje praeityje gyvavusias senąsias gentis ir Mažosios Lietuvos fenomeną. Galima pasvajoti, kad tada naikinant agresyviųjų okupantų primestus rusiškus vietovardžius kas nors atkurs bent jau baltiškus senoviškus vardus, kad vietoje šiandieninės Matrosovkos vėl grįš skambusis Gilijos vardas ir pan. Gal kada nors sugrįžtų Tilžė, Ragainė, Įsrutis ir kiti mieli senieji vardai.

Deja, tokios viltys tėra labai menkos. Agresyvųjį ir galingąjį Rusijos režimą, remiamą dešimčių milijonų šalininkų, tegalėtų pašalinti kokie globaliniai kataklizmai. Vargu ar visam pasauliui griūvant išliktų tokia trapi salelė kaip Mažoji Lietuva. Ateities kartoms teliks laukti būsimųjų pasaulio pokyčių viltingesnės pabaigos.

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.