Pagrindinis puslapis Pasaulis Karaimika Ypatingas Simono Kobecko (1911–1985) sugebėjimas

Ypatingas Simono Kobecko (1911–1985) sugebėjimas

Ypatingas Simono Kobecko (1911–1985) sugebėjimas

Simonas Kobeckas. 1964, Vilnius

Dr. Halina Kobeckaitė, Trakai, www.traku-zeme.lt

Rugpjūčio 16 d. mano Tėveliui Simonui Kobeckui būtų sukakę 110 metų. Esu apie jį jau ne kartą rašiusi Trakų žemėje minint ir 100-ąsias gimimo metines ir jo aktyvią veiklą kuriant karaimų jaunimo būrelį Bir bav (liet. „Mazgas“) bei karaimų biblioteką 1930 m., režisuojant mėgėjų spektaklius Trakuose, rašant jiems pjeses. Rašiau ir apie Tėvelio ankstyvąją lyriką, ir apie vėliau sukurtas satyras, raudas, poemėles.

Ne kartą esu pažymėjusi, kad jis rašė eiles trimis kalbomis: karaimų, rusų ir lenkų. Karaimų kalba jam buvo svarbiausia, ir dėl to mes namuose niekada nebuvome nustoję kalbėti karaimiškai, o Tėvelis nepamiršdavo iš Mažeikių ar Šiaulių pasveikinti švenčių progomis karaimų tautos autoritetus – Hadži Serają Chaną Šapšalą ar Simoną Firkovičių. Gal dėl to vienas pagrindinių jo gyvenimo šūkių buvo šis aforizmas: „Kas būtų, jei pasaulyje nebūtų kalnų, miškų, saulės, vandens ir mūsų gimtosios kalbos?“

Simono Kobecko tėvai Barbara ir Aleksandras

 Kitas  Tėvelio gyvenimo leitmotyvas susijęs su jo charakteriu, linkusiu į sąmojį ir pašaipų santykį su tikrove, ypač su tokia iškreiptų veidrodžių tikrove, kurioje jam, kaip ir visiems Lietuvos gyventojams, teko gyventi sovietmečiu: „Kiekvienas gali pasakyti kokį nors sąmojį, tik ne kiekvienam jis reikiamu momentu šauna į galvą.“ Jam sąmojinga frazė šaudavo į galvą visada, kai tik to prireikdavo.

 Tėvelį gerai pažinojo visa karaimų bendruomenė Trakuose, Vilniuje ir Panevėžyje. Jis visada būdavo pageidaujamas svečias ir visur tapdavo draugijos siela – mokėdavo žmones aplink save suburti ir visus linksmai nuteikti. Jo arsenale visada būdavo naujausi anekdotai, kuriuos mėgo ir mokėjo meistriškai pasakoti. Sovietmečiu beveik visuose susibūrimuose anekdotų pasakojimas būdavo tarsi privaloma programos dalis. Ir Simonas Kobeckas čia būdavo nepralenkiamas, pasižymėjo tuo ne tik karaimų, bet ir savo bendradarbių draugijose. Bent linksma pašaipa žmonės galėdavo išreikšti savo požiūrį į esančią valdžią ir pareigūnus.

Dar prieš išeidamas į pensiją, Tėvelis nusprendė surašyti anekdotus, kuriuos puikiai atsiminė. Savo knygų spintoje saugoju tuos jo užrašus, ir, pati dabar juos peržiūrėjusi pirmą kartą, nustebau, kad jų yra tiek daug, ir visi kruopščiai sunumeruoti (per 2 000 anekdotų ir apie 4 000 aforizmų). Tarp anekdotų ir aforizmų pasitaiko ir ilgesnių pasakojimų – tarsi trumpų novelių su humoristiniu siužetu ir netikėta, dažniausiai komiška pabaiga. Sunku pasakyti, ar jie buvo paties Tėvelio sukurti, ar perpasakoti. Prie vieno yra pastaba, kad tai vienintelis pasakojimas, kurį jis pats buvo girdėjęs iš savo Tėvo Aleksandro Kobecko.

Simono Kobecko užrašų knygelės pirmas puslapis

Dauguma tekstų tikrai yra surinkti ir užrašyti, ir ta prasme Simoną Kobecką, kaip pasakė vienas mano bičiulis, galima pavadinti folkloro tyrėju, nes juk anekdotai paprastai būna anonimiški, t. y., jų autoriai dažniausiai nežinomi, kaip ir liaudies dainų ar kokių priežodžių.

 Tėvelio užrašuose radau nemažai anekdotų politinėmis temomis ir žinau, kad jis labiausiai mėgdavo juos pasakoti. Tam reikėjo ir nemažai drąsos, nes pakaktų mažiausio skundo ir galima buvo užsitarnauti ne menką bausmę.

Skaitydama dabar tuos anekdotus, suvokiau, kad jaunesnėms kartoms jie gali būti  nesuprantami, nes visi susiję su sovietmečiu, o šiandien jau nebėra (ir ačiū Dievui) anų dienų realijų, pvz., eilių prie maisto produktų, sagų ir kitų prekių deficito, nebereikia valandomis laukti, kol telefonistė sujungs su pašnekovu kitame mieste, nebereikia ant riešo užsirašyti eilės numerio baldų parduotuvėje, pirkti bilieto į lėktuvą ne anksčiau kaip prieš septynias dienas, nebereikia melagingai atsiskaitinėti apie nuimtą derlių ar pagamintą produkciją ir kt.

Simono Kobecko užrašų knygelės

O tokios ir panašios realijos duodavo puikios medžiagos anekdotui. Sovietmečio anekdotuose būdavo  ir „budintys“ veikėjai. Pvz., vienais populiariausių sovietinio laikmečio anekdotų herojų tapo didvyriu pristatomas pilietinio karo raudonųjų vadas Vasilijus Čiapajevas ir  jo padėjėjas Petka, taip pat partiniai veikėjai, įstaigų vadovai, sandėlių vedėjai ir pan. Mokyklinėse temose dažnai būdavo sugretinamas mokinys ir mokytojas, ne visada pastarojo naudai. Anekdotuose figūruodavo ir Odesos miestas, nuo seno garsėjęs išmintingais ir humorą gerai suvokiančiais bei humoristines istorijas kuriančiais gyventojais.

Anekdotai  buitinėmis ar bendražmogiškomis temomis šių dienų skaitytojui bus labiau suprantami, nes kasdienio žmonių gyvenimo bei tarpusavio santykių įpročiai lėtai keičiasi, ir analogiškos situacijos gali pasikartoti visais laikais.

 Atskirą vietą užima aforizmai, kuriems skirtos net kelios užrašų knygelės. Pirmajame vienos iš jų puslapyje pažymėta, kad tie aforizmai „nugirsti, perskaityti, nužiūrėti, išversti, sušiuolaikinti“. Daugiausia tai irgi sarkazmo ar ironijos kupini posakiai, nors vieną kitą radau ir labai rimtą. Tėvelio skaitytose knygose visada būdavo pažymėta kokia nors juoką kelianti situacija ar posakis.

Simono Kobecko užrašų motto

Vartydama šias užrašų knygeles netikėtai aptikau ir daug įdomios istorinės medžiagos, pvz., vienoje knygelėje surašyti  buvusių Tėvelio bendradarbių, draugų, karaimų, anuomet gyvenusių Vilniuje, Trakuose, Panevėžyje, Varšuvoje, Gdanske, Leningrade ir kitur, telefonai. Su liūdesiu konstatavau, kad daugumos jau nebėra, bet tai leido prisiminti tuos žmones, ir  tuo pačiu pamačiau, kad Tėvelis surašė visus neskirstydamas žmonių pagal pareigas ar turtus. Visi lygiai buvo bendruomenės nariai, ir džiaugiuosi, kad augau tokioje aplinkoje, kuri ir šiandien leidžia man kalbėtis su visais vienodai, neskirstant žmonių pagal žvaigždutes ar kitokius pačių sugalvotus hierarchijos principus.

Pateikdama šiandien kelių anekdotų ir aforizmų iš Tėvelio užrašų knygelių vertimus į lietuvių kalbą (dauguma surašyti rusiškai) noriu tik prikelti tų, kurie jį prisimena, atmintyje jo dorą vardą, o tiems, kam neteko susidurti ne tik su juo, bet ir su sovietine tikrove, parodyti, kiek daug absurdo joje buvo, ir kaip žmonės valiojo tą tikrovę pašiepti.

                                                                 ***

 Anekdotai iš Simono Kobecko užrašų knygelių (1965–1985)

Lankytojas ir viršininkas

Pas viršininką užsuko lankytojas, bet sekretorė pasakė, kad jis dabar negali priimti, nes užsiėmęs.

– O ką jis veikia? – pasidomėjo lankytojas.

  • Jis rašo, ateikite po valandos.

Po valandos lankytojas atėjo vėl, bet sekretorė pakartojo tą patį:

  • Viršininkas užsiėmęs, jis rašo. Ateikite po valandos.

Lankytojas atėjo trečią kartą ir vėl išgirdo tą patį:

  • Viršininkas nepriima, jis užsiėmęs.
  • Ką gi jis taip ilgai veikia? – pasiteiravo lankytojas. – Dar vis rašo?
  • Ne, viršininkas verkia.
  • O ko gi jis verkia?
  • Negali perskaityti ką parašęs.

Susirinkimas

Susirinkime buvo pasiūlyta tokia darbotvarkė:

  1. Sąskaitininkas Petrovas kritikuoja direktorių.
  2. Atsisveikinimas su sąskaitininku Petrovu.

Realus klausimas

Vienas pilietis savo valia sumanė stoti į partiją. Partinis veikėjas, norėdamas patikrinti stojančiojo pasaulėžiūrą, teiraujasi:

  • Dievu tiki?
  • Į cerkvę vaikštai?
  • Vaikštau.
  • Nukryžiuotajam Jėzui Kristui kojas bučiuoji?
  • Bučiuoju.
  • Na, o generaliniam partijos sekretoriui bučiuosi?
  • Kai tik bus nukryžiuotas – būtinai bučiuosiu.

(Pastaba: tuo metu buvo tik viena komunistų partija)

Apie dramblius

Drambliai – vieni stambiausių gyvūnų pasaulyje, bet pastaraisiais metais jų skaičius pasaulyje ėmė mažėti. Keturios pasaulio valstybės nusprendė šį klausimą išnagrinėti ir paskelbti tyrimus spaudoje.

          Anglai parašė vieną tomą: „Drambliai iki Pirmojo pasaulinio karo“.

Amerikiečiai išleido du tomus: „Drambliai iki Pirmojo pasaulinio karo“ ir „Drambliai po Pirmojo pasaulinio karo“.

          Sovietų Sąjungoje buvo išleisti trys tomai: „Drambliai iki revoliucijos“, „Drambliai revoliucijos laiku“ ir „Drambliai po revoliucijos“.

          Vokiečiai (turima galvoje to meto Rytų Vokietija) išleido trijų sovietinių tomų vertimus ir pridėjo savo ketvirtą tomą: „Didžiųjų dramblių draugystė“.

Paaiškino

 Prie mėsos parduotuvės jau kelias valandas išsirikiavusi eilė laukia, kada bus atidaryta. Pagaliau durys atsidaro, ir parduotuvės vedėjas pareiškia:

  • Nepartiniai, galite eiti namo, subproduktų šiandien nebus.

Didesnė dalis eilėje stovėjusių žmonių išsiskirstė. Po kurio laiko vedėjas vėl išeina ir pareiškia:

  • Partiečiai, galite eiti namo, nei kaulų, nei mėsos šiandien nebus, galite nebestovėti, negaiškite. Eikite ir paaiškinkite liaudžiai, kad mes taip greit judame į priekį, jog galvijai paskui mus nespėja.

Dalykinis patarimas

 Aviacijos institute išrado naują lėktuvo tipą, bet bandymai vis buvo nesėkmingi. Kiek kartų naujas modelis kilo į orą, tiek kartų jo sparnai vis sulūždavo, ir konstruktoriai stebėjosi, kodėl jie lūžta vis toje pačioje vietoje. Ir konstruktoriai, ir projektuotojai skaičiavo, tikrino, stiprino tas vietas, kur sparnai lūždavo, bet viskas  vis vien kartojosi. Jie ir šiaip mąstė, ir kitaip, laužė galvas, naktimis nemiegojo, bet sprendimo niekaip negalėjo rasti. Vyriausias konstruktorius, netekęs vilties, jau norėjo atsisakyti to modelio, bet tuo metu prie jo priėjo jaunas inžinierius ir pasiūlė:

  • Aš turiu Odesoje dėdę. Teisybė, jis siuvėjas, bet apie viską nusimano. Leiskite man

nuvažiuoti pas jį, gal jis ką nors patars.

Konstruktoriai ir valdžia pasitarė ir nusprendė išmėginti paskutinį šansą: išrašė

jaunam inžinieriui komandiruotę, ir jis išvyko į Odesą.

Odesoje jaunasis inžinierius papasakojo dėdei apie nesėkmes ir paprašė patarimo.

  • Čia viskas paprasta, – tarė dėdė, – toje vietoje, kur lūžta sparnai, reikia pragręžti skylutes.

Jaunasis inžinierius grįžo pas kolegas ir pranešė, ką pataręs dėdė siuvėjas. Kai kurie kolegos nenorėjo sutikti su tokiu patarimu, bet vyriausias konstruktorius nusprendė pabandyti ir liepė išgręžti skylutes. Visi nustebo, bet eksperimentas baigėsi  sėkmingai – sparnai daugiau nelūžo, išlaikė visus bandymus, ir naujas modelis buvo paleistas į serijinę gamybą. Kūrėjai gavo premijas, visi buvo patenkinti.

Praėjo keleri metai, ir vyriausias konstruktorius prisiminė dėdę iš Odesos. Jis pasikvietė jaunąjį inžinierių ir sako:

Tavo dėdė jau turbūt amžiuje, mes galime greit jo netekti ir taip liksime nesužinoję,

kur slypi jo patarimo paslaptis. Rašau tau komandiruotę, važiuok į Odesą ir sužinok.

Atvykęs į Odesą vaikinas nuėjo pas dėdę, padėkojo jam už gerą patarimą, papasakojo,

kad viskas puikiai pasisekė ir paprašė atskleisti savo patarimo paslaptį.

  • Jokios paslapties čia nėra, – sako dėdė, – čia viskas labai paprasta. – Jis nukabino nuo sienos kalendorių su atplėšiamais lapeliais ir paaiškino: – Matai, kiekvienas kalendoriaus lapelis turi skylutes, bet kai tą lapelį nuplėši, jis niekada neplyšta per skylutes.

Istorijos seka

Sūnus paauglys klausia tėvo:

  • Tėveli, kada bus komunizmas?

Nutaisęs rimtą miną, tėvas ėmė aiškinti sūnui:

  • Matai, sūneli, kadaise gyveno toks Marksas. Kai jis mirė, atsirado marksizmas. Paskui

buvo toks Leninas, jam mirus atsirado leninizmas. Vadinasi, kai mirs paskutinis komunistas, atsiras komunizmas.

Ekonominiai skirtumai

Už gerus darbo rodiklius Petrovas gavo paskatinamąją premiją – kelionę į JAV, kur turėjo susitikti su giminingos profesijos žmogumi. Šis paprašė papasakoti apie darbininkų gyvenimą Sovietų Sąjungoje. Petrovas mielai sutiko:

  • Štai, sakykim, aš. Mano šeimoje 4 žmonės: aš, žmona, duktė ir uošvienė. Butas – 20
  1. metrų. Visi dirbame, uždirbame 400 rublių per mėnesį. Skųstis negaliu.
  • Mano padėtis panaši, – sako amerikietis. – Irgi esame keturiese – aš, žmona, sūnus,

duktė. Butas – 20 kvadratų kiekvienam. Dirbu aš vienas, uždirbu 300 dolerių, teisybė, per savaitę, bet skųstis galiu.

Dovana

Sovietų Sąjungai simpatizuojanti šalis padovanojo vienam iš  vadovaujančių valstybės veikėjų dviratį, bet be pedalų. Buvo nuspręsta pasiteirauti, kodėl be pedalų ir kaip juo naudotis. Atsakymas netruko ateiti:

  • O kam jums pedalai? Juk ir taip riedate žemyn!

Vizitas

Vizito Indijoje metu valstybės vadovė Indira Gandi svečiams iš Sovietų Sąjungos pasakoja, kad pas juos derlius nuimamas tris kartus per metus.

  • Tai nuostabu, – atsako svečias. – O kada gi jūsų studentai mokosi?

(Pastaba: sovietmečiu derlių nuimti kiekvieną rudenį važiuodavo studentai)

Ginčas

Rusai, anglai ir amerikiečiai susiginčijo dėl Adomo ir Ievos tautybės. Nugalėjo rusai:

  • Žinoma, jie buvo rusai, – pareiškė jie. – Tik pagalvokit: Adomas ir Ieva buvo nuogi, basi, turėjo tik vieną obuolį dviems ir gyrėsi, kad gyvena rojuje.

Psichologinis testas

 Lankydamasis Amerikoje Komunistų partijos generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas sužinojo, kad amerikiečiai, priimdami tarnautojus dirbti, taiko psichologinį testą. Pvz., klausia: „Kas tau bus tavo motinos sūnus, bet ne tu?“

Grįžęs namo jis apie tai papasakojo Ministrui pirmininkui Aleksejui Kosyginui ir uždavė jam šį klausimą. Kosyginas nedvejodamas atsakė: „Mano brolis“. Brežnevas skubėjo pasidalinti savo žiniomis ir su kitais vyriausybės nariais. Sutikęs vieną  iš jų  papasakojo apie amerikiečių taikomą psichologinį testą ir paklausė: „Na, tai kas tau bus tavo motinos sūnus, bet ne tu?“ Sutiktasis valandėlę sutriko, o Brežnevas paskubėjo jam į pagalbą: „Ką, nežinai? Taigi čia Kosygino brolis“.

Nuosprendis

Pas Čiapajevą atbėgo pasiuntinys:

– Vasilijau Ivanovičiau, pagavo Ali-Babą ir 40 plėšikų.

– Ali sušaudyti, babą atveskite čia, o 40 plėšikų – į baudos bataljoną!

Istorijos pamoka

Naujas istorijos mokytojas, susipažindamas su jam patikėta IX a klase, klausia geriausio klasės mokinio:

– Pasakyk man, kas paėmė Bastiliją?

– Nežinau, –  atsako mokinys.

– Vova, gal tu žinai, kas paėmė Bastiliją?

  • Aš tikrai neėmiau! – ryžtingai atsako Vova.

Mokytojas negali patikėti, kad jam rekomenduoti geriausi mokiniai, kurie jau mokėsi apie Prancūzijos revoliuciją, nežino tokio elementaraus dalyko, ir kreipiasi į visą klasę:

  • Vaikai, kas gi paėmė Bastiliją? Kas žino?

Tyla. Mokytojas pasipiktinęs bėga pas mokyklos direktorių:

–  Gerbiamas direktoriau, kokia netvarka, niekas klasėje nežino, kas paėmė Bastiliją.

  • Jie sąžiningi vaikai, palaikys ir grąžins.

Mokytojas dar labiau susinervina ir bėga į rajono švietimo skyrių. Ten papasakoja, kad niekas klasėje ir net direktorius nežino, kas paėmė Bastiliją. Švietimo skyriuje jį irgi nuramina:

  • Nesijaudinkite, dabartinis jaunimas mėgsta pajuokauti, bet jie tikrai grąžins, o jei

negrąžins – n u r a š y s i m e.

Apie sklerozę

  • Katastrofiškai prarandu atmintį, – skundžiasi viena moteris. – Ir keisčiausia, kad puikiai prisimenu, kas buvo prieš dvidešimt metų, bet negaliu prisiminti, kas buvo vakar.
  • Nenusimink, – guodžia ją draugės, – po dvidešimties metų prisiminsi, kas buvo vakar.

Pas gydytoją

Apžiūrėjęs pacientą, gydytojas klausia:

– Ar jūs dirbate?

– Ne, pensininkas.

– Kiek gaunate pensijos?

– 30 rublių.

  • Tai jums reikia oro, tik oro ir dar kartą oro.

Ateina kitas pacientas. Apžiūrėjęs jį, gydytojas irgi klausia:

– Jūs dirbate?

– Ne, pensininkas.

  • Kiek gaunate?
  • 60 rublių.
  • Tai jums reikia daržovių ir tik daržovių.

Apžiūrėjęs trečią pacientą, gydytojas vėl teiraujasi:

  • Jūs dirbate?
  • Ne, pensininkas,
  • Kiek gaunate?
  • 100 rublių.
  • O, jums reikia vaisių, vaisių ir tik vaisių!

Reliatyvumo teorija

Odesoje susitikę du kaimynai dalinasi naujienomis.

– Žinai, – sako vienas, – pas mus rytoj skaitys paskaitą garsusis reliatyvumo teorijos pradininkas profesorius Einšteinas.

– O kas tai yra reliatyvumo teorija?

– Paprastai tariant yra taip: jeigu tu su mylima moterimi praleidai tris valandas, tau atrodo, kad buvote drauge tik akimirką. O jeigu vienai akimirkai pasodintų tave ant įkaitintos plytos, tau pasirodytų, kad sėdėjai ant jos amžinybę.

– Viešpatie, – nusistebėjo klausytojas, – ir su tokiais juokeliais jis atvažiuoja pas mus į Odesą?

Išdykęs berniukas

Kolia per pamoką buvo labai išdykęs, krėtė visokius pokštus. Mokytoja kelis kartus prašė jo nusiraminti, bet jokie prašymai neveikė. Galiausiai mokytoja pritrūko kantrybės, ir piktai pasakė:

– Norėčiau bent trims dienoms tapti tavo mama. Aš tave sutvarkyčiau!

Kolia ramiausiai atsakė:

  • Gerai, tamsta mokytoja, aš pasiklausiu tėčio, gal jis sutiks.

Ištikimybė

  • Kur tu neši tą sofą? – klausia Zina, sutikusi laiptų aikštelėje kaimynę.
  • Ak, brangioji, ant jos sulaužiau ištikimybę savo vyrui, ir dabar negaliu į ją žiūrėti.
  • Cha-cha-cha, – smagiai nusijuokė kaimynė. – Jeigu aš išneščiau visus daiktus, susijusius su mano neištikimybe, kambaryje liktų tik lempos gaubtas.

Pavyzdys

Jo butas buvo vieni patogumai: vietoj jo skalbė mašina, vietoj jo valė siurblys, ir net bute  vietoj jo gyveno kažkas kitas.

Ataskaita

Antrame ketvirtyje plataus vartojimo prekių cechas pagamino tris tūkstančius krepšinio kamuolių. Tai 500 daugiau negu iš tikrųjų.

Aforizmai

Taisyklės ir principai neišmoko visko, ką reikia daryti, bet parodo, ko reikia vengti.

Pasaulis traukiasi: žmonių daugėja, o žmogus nuo žmogaus vis tolsta.

Tas, kas tau įkando, priminė tau, kad ir tu turi dantis.

Užtenka tik vienam leisti užsisėsti tau ant galvos, kai tuoj pat paskui jį išsirikiuoja eilė.

Kuo daugiau klaidų padarysi, tuo mažiau liks.

Girk savo artimą kaip pats save, jis tau atsilygins tuo pačiu.

Geriau turėti tolimus giminaičius Artimuose Rytuose negu artimus giminaičius Tolimuose Rytuose.

Prancūzų filosofas Mišelis de Montenis kartą pastebėjo:

  • Atrodo, kad pasaulyje teisingiausiai padalintas protas.
  • Kodėl jūs darote tokią išvadą?
  • Nes juk niekas nesiskundžia, kad jam jo trūksta, – atsakė filosofas.