Molotovo-Ribentropo paktas. Vikipedijos nuotr.

Vytautas Landsbergis, www.voruta.lt

Kalba konferencijoje-diskusijoje „Molotovo-Ribbentropo paktas 1939-1989-2020“

Vilnius, 2020-12-15

                      Gerbiami klausytojai ir žiūrovai,

                      Paktą sudaro dvi sutartys ir šūsnis papildomųjų slaptųjų protokolų.

                      Impulsą 1939 m. Maskvos paktui davė J. Stalinas savo kalboje VKP(b) konferencijoje, kai pasakė, kad dabartinėje situacijoje santykiai su Vokietija (ligtoliniai įtempti konkurenciniai) gali būti peržiūrėti, pakeisti į gera. Berlynas išgirdo, ramiai griebė Klaipėdą, ir perkrova/resetas įvyko labai greitai.  Sovietų kompartijai tai reiškė programinį posūkį – iš ideologinio kompartijų blokavimosi prieš vadinamąjį „kapitalizmą“ į pseudosocialistinių (fašistinių) valstybių blokavimąsi prieš demokratijas, t.y. parlamentinės demokratijos šalis.

                      Vokietiją su Rusija artino ir „socializmas“, ir tai, kad jos buvo revanšistinės antiversalininkės. Abi griežė dantį prieš Versalio taiką.

                      Vienijo ir teritorinių ekspansijų siekiai  (eurazinė „ašis“, į kurią taikėsi ir Stalinas), kolonijų godulys, poversalinio Europos žemėlapio revizija. Viešpatavimo siekiai, jėgos kultas buvo tokie patys. Kartais atvira pagunda į globalią valdžią (SSRS ją matė per pasaulinę revoliuciją).

                      Taigi: plėsti valdas (juolab revanšu) ir viešpatauti. Lems ginklas. Ginklavimasis pirm visko! Pervym delom – samolioty! Patrankos vietoj sviesto – ir Vokietijoje, ir Rusijoje.

                      Toks filosofinis bendrumas ir abiejų režimų „bendras interesas“ – čia jau artėjančio Pakto žodynas!

                      Bendras „artimas“ priešas (geografiškai tarp abiejų) buvo Lenkija. Sunaikintinos Lenkijos nekentė ir SSRS, ir Vokietija.

                      Iš to ir dvišalis Pakto triumfas, kad Lenkijos neliko ir atsirado bendra siena. Rusijos-Vokietijos siena jau veikė prieš Pirmąjį pasaulinį karą, vėl atkuriama per Antrąjį pasaulinį karą (Paktas), ir dar sykį – per NORD-STREAMą (taip džiaugėsi vokiečių spauda).

                      Pagal politinį turinį dvišalis Paktas yra agresijos dokumentas bei planas. Tokia yra I sutartis ir papildomieji slapti protokolai, tokia ir agresorių santarvė tolesnei veiklai (bent Europoje) – II sutartis. Konstatuojama, kad Rytų Europos „taikos“ problema galutinai išspręsta dviejų sąjungininkių „Draugystės ir sienos sutartimi“. Ten sutarta: Lenkijos neliks jokiu pavidalu (tai dar svarstyta I sutartyje).

                      Pakto kultūrinis turinys ypatingas. Politinės kultūros požiūriu – absoliučios veidmainystės šedevras. Kvepia Molotovu.  Net stilius, žodynas. (Žr. publikaciją „Niekšybės koncentratas“, LRT.lt,  2020-12-12)

                      Šviečia programa propagandos (tad ir totaliam) karui tęsti ir likusio pasaulio užkariavimas melu. Ne vien Guderiano tankai ir Brauno raketos ar Stalino traktoriai akimirksniu virstantys tankais, tankų armijomis. Ne vien.

                      Didysis strateginis tikslas – užvaldyti palaužtųjų sąmonę: diktatoriaus netiesa turės įsiviešpatauti kaip naujoji tiesa. Pagal ją agresoriai yra Lenkija ir Vakarų parlamentinės demokratijos šalys (šiandien tai tęsia VVP), o taikos nešėjai yra Hitleris (siūlęs „likviduoti“ rugsėjo mėnesį tebevykstantį karą kaip blogį) ir Stalinas, kuris dar pasvarstysiąs, kokį atkirtį kartu su Hitleriu teks duoti būtent karo šalininkams, blogio jėgoms. Prancūzijai, Didžiajai Britanijai.

                      Pasaulis matomas kaip geografinės valstybės ir jų dalys, nuogos teritorijos. Ne žmonės, ne tautos, o žemės, kurios kažkaip „atitenka“ arba pereina stipresniojo  „interesams“ – būtent nuosavybei. (Šį matymą paveldėjo ir dabartinė Rusija).

                      Jokių teisių, jokių laisvių, žemėse tvarkosi nugalėtojai. Tai Naujosios Europos modelis (tada lyg slaptas).

Čia būtų veidrodinė nacių antitezė pasaulinei komunos (neva žydų!) valdžiai. O komuną, anot Markso, laimina pati istorija. Abi doktrinos žmogėdriškos.

Dabartinė mūsų, demokratijų, kova už vertybinę Europą, tai kova ir už Rusiją. Nefašistinę.

***

Reiktų išleisti Maskvos pakto dokumentus dviem lygiagrečiais tekstais. Vienas jų būtų agresijos įgaliotinių pasirašytas originalusis hipokrizinis tekstas, o kitas – atviras, realus, dėl ko abiejų agresorių išties susitarta.

Pavyzdžiui, – kairėje knygos pusėje būtų rašoma suktybė: „Jeigu [tose žemėse] įvyks teritorinė-politinė pertvarka“; o dešinėje teisybė: „Po to, kai mes užimsim ir pertvarkydami dalinsimės“ keturias Baltijos valstybes „ir Lenkijos valstybės sritis“, Vokietija pasiims didžiąją dalį Lenkijos (pagal žemėlapį) ir Lietuvą; o Sovietų Sąjunga – likusias tris Baltijos valstybes, Besarabiją ir rytinę Lenkijos dalį (pagal pridedamą žemėlapį). Štai tikrasis pakto turinys.

Kitur apie tai, kad abi šalys „neleis savo teritorijose jokios lenkiškos agitacijos [abipus naujosios sienos], likviduos užuomazgas tokios agitacijos“, rašytina tiesiai: „kiekvienas, viešai reiškiantis nepasitenkinimą abiejų šalių veiksmais dėl Lenkijos, bus likviduotas pagal savo naujosios tėvynės įstatymus už Sovietų Sąjungos arba Reicho išdavystę“. (Protokolas įvykdytas Katynėje).

Atitinkamai apšviestinas kiekvienas sutarčių ir protokolų straipsnis.

Tokį leidinį parengti ir išleisti nesudėtinga. Patikrinti vertimai, minimalus komentaras, spaudos ir pašto išlaidos.

Galėtų to imtis ir viena pati Lietuvos Respublika, vykdanti realią tarptautinę užsienio ir gynybos politiką, tad per savo URM ar Prezidentūrą. Galėtų trys Baltijos valstybės, galėtų ir kuri nors visuomeninė organizacija, pavyzdžiui, Lietuvos Sąjūdis, gavęs Vyriausybės tikslinę finansinę paramą. (Platinom nusikaltėlių Paktą jau 1989-aisiais Maskvoje). Leidinio adresatai nūnai būtų trijų Baltijos šalių ir Lenkijos bei Vokietijos vyriausybės, mokslinės bibliotekos, JTO ir ESBO. Vienas pirmųjų egzempliorių būtų padovanotas istorija besidominčiam Rusijos Federacijos Prezidentui. Jeigu pabudome, tai ir kelkimės.