Šv. Trejybės su Dvylika Apaštalų paveikslas. Kosto Radlinsko nuotr.

Teresė Blažiūnienė, restauratorė, www.voruta.lt

Restauratoriaus profesija įdomi ir paslaptinga. Kas iš tikrųjų yra restauratorius? Mokslininkas, amatininkas? O gal restauratorius pasižymi visomis savybėmis? Dar pridėjus begalinį kruopštumą, atsakomybę istorijai, užsakovui ir kūrinio autoriui, kuris gyveno prieš 50, 100 metų, o gal dar anksčiau… Dažnai, ypač bažnytinio meno kūrinių, autoriai nežinomi, tik pagal paveikslo stilių galima priskirti jį Klasicizmo, Baroko ar Renesanso laikotarpiui.

Pagal specializaciją restauratoriai gal būti kilnojamųjų meno vertybių restauratoriai – tai yra tapybos, grafikos, skulptūros ir polichromijos, keramikos, tekstilės, baldų restauravimo specialistai, metalo, archeologinių radinių restauratoriai. Mokslinių ir biologinių tyrimų metu nustatoma, kokioje aplinkoje buvo kūrinys, kokios rūšies pelėsiais užterštas ir rekomenduoja dezinfekavimo priemones. Cheminių tyrimų metu ištiriamos medžiagos, kurios buvo naudotos kūriniui sukurti, o fizikas rentgenu nustato ankstesnio restauravimo metu padarytus pažeidimus.

Per tūkstančius metų Žemėje sukurta daugybė meno kūrinių – tai materialūs daiktai, kurie, veikiami atmosferos pokyčių, revoliucijų, karų, sunyksta.

Vakarų Europoje restauravimo pradžia laikoma XVII a., Lietuvoje profesionalaus restauravimo pradžia – 1946 m., kai Lietuvos dailės muziejuje P. Gudyno iniciatyva buvo įkurtos restauravimo dirbtuvės. Tuo laikotarpiu restauratorių stažuotės vykdavo Maskvoje arba Peterburgo restauracinėse dirbtuvėse.

Dabar restauravimo specialistus ruošia Vilniaus dailės akademija bei Kauno kolegijos Menų fakultetas.

Remiantis ikonografija bei archeologiniais radiniais atkurtuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmuose, galima susipažinti, pradedant nuo gotikinių rūsių, istorinio mūro restauravimo-konservavimo, archeologinio kasinėjimo metu rastais juvelyrikos dirbiniais, monetomis, XVII a. įspūdingu konservuotu mediniu šuliniu. Kylant aukštyn, pasitiks įspūdinga koklių kolekcija, atkurta pagal rastas koklių šukes. Puikūs restauruoti gobelenai, baldai, paveikslai, prie kurių, neskaičiuodami darbo valandų, dirbo įvairių specializacijų restauratoriai.

Bet mes važiuojame iš Vilniaus per Trakus į Onuškį – iš anksto nusipirkusios bilietus, paskirtose   vietose jaukiai įsitaisome kelionei. Važiuojame ryte, tai autobusas sausakimšas turistų, vykstančių į Trakus. Klegėdami turistai Trakuose pasuka prie informacijos stendo, o mes važiuojame toliau – siauru, vingiuotu keliu per kalvas ir klonius, per Rūdiškes link Onuškio. Kadangi važiuojame šeštadienį, Panošiškių stotelėje įlipa būrelis moterėlių – dailiai apsirėdžiusios, aptardamos pavasario daržų sodinimo ypatumus, važiuoja į Onuškio bažnyčią. Grendavės sustojime įlipa dar kelios moterys ir klegantis jaunimo būrelis. Iš jų kalbų suprantame, kad ruošiasi Sutvirtinimo Sakramentui. Tolumoje ant kalvos pasimato balta Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia. Pagerbdamas vyresnio amžiaus keleives, vairuotojas stabteli ties bažnyčios vartais. Maldininkės pamažu eina į bažnyčią. Mes išlipame autobuso sustojime, kad galėtume pasigėrėti akmenimis grįsta aikšte, pavadinta Kipro Petrausko garbei, nes garsus dainininkas šioje bažnyčioje dirbo vargonininku.

Vos panešdamos kuprines su restauravimui skirtomis medžiagomis, praveriame šonines bažnyčios duris…

Šio straipsnio tikslas – supažindinti su Kaišiadorių vyskupijai priklausančia Onuškio Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo vėlyvojo klasicizmo stiliaus, 1829 m. atstatyta bažnyčia. Buvau pakviesta klebono Algimanto Gaidukevičiaus įvertinti bažnyčioje esančių altorinių paveikslų būklę. Vizualiai buvo matyti labai atmosferos pokyčių pažeistas šoninės navos Šv. Trejybės su Dvylika Apaštalų altoriuje esantis paveikslas – tai įspūdingos, išilginto, didelio formato Klasicizmo laikotarpiui būdingos kompozicijos ir spalvos.

Apatinė paveikslo dalis atplyšusi nuo porėmio, susidariusios išilginės deformacijos. Dėl didelio formato pasitarus buvo nuspręsta paveikslą restauruoti šoninio altoriaus navoje. Širmomis atitverta nava buvo ilgam laikui paversta darbo vieta – ant senų mokyklinių stalų uždėjus medžio drožlių plokštes, sumontuotas darbo stalas. Pasikvietus šaunius gaisrininkų komandos vyrus su įranga, paveikslas buvo saugiai nukabintas iš altoriaus nišos ir patiestas ant darbo stalo, išimtas iš rėmo. Rėmas buvo restauruotas, padengtas auksu.

Sudarius paveikslo restauravimo darbų programą, prasidėjo ilgas, atsakingas darbas.

Nuo nevaizdinės pusės buvo nuvalyti gausūs paviršiniai nešvarumai, dezinfekuota specialiomis servetėlėmis. Vaizdinė pusė nuvalyta aksomo pagalvėlėmis. Paveikslo deformacijos išlygintos, ištempiant specialiomis popieriaus juostomis. Išsilyginus paveikslo deformacijoms, sutvirtintas tapybos sluoksnis. Onuškio audėja padovanojo naminės drobės paveikslo užlankoms sutvirtinti. Pridubliavus apatinę užlanką, paveikslas užtemptas ant autorinio porėmio.

Prasidėjo kruopštus, autorinės tapybos ištrupėjimų gruntavimas restauraciniu gruntu.

Nuo paveikslo vaizdinės pusės nuvalyti paviršiniai nešvarumai, išlygintas lako sluoksnis.

Autorinės tapybos sluoksnio pažeidimai retušuoti nuriebalintais aliejiniais dažais pagal paveikslo koloritą.

Paveikslas nulakuotas apsauginiu damaro lako sluoksniu.

Įmontavus restauruotą paveikslą į atnaujintą, auksu spindintį rėmą, paveikslas pakabintas į šoninės navos altoriaus nišą.

Per visą laikotarpį, kol vyko paveikslo restauravimo darbai, Onuškio Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje pamaldos vyko įprastine tvarka, vadovaujant klebonui Algimantui Gaidukevičiui.

Kelionės į Onuškį prasidėjo ankstyvą pavasarį, kai pamiškėse dar bolavo sniego lopinėliai, o baigėsi prasidėjus rudens darganoms. Tai buvo įdomus, prasmingas laikotarpis, už kurį esu dėkinga klebonui Algimantui Gaidukevičiui, Onuškio  Donato Malinausko pagrindinės mokyklos direktorei Rimai Blikertienei, klebonijoje gyvenančiai sengalvėlei Onutei už nuoširdų bendravimą.