Šiemet minime ne tik Vilniaus 700 metų jubiliejų, bet ir 400-ąsias šventojo Juozapato Kuncevičiaus (apie 1580–1623) kankinystės metines. Lietuvos Respublikos Seimui 2023-iuosius paskelbus šv. Juozapato metais, Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejus kviečia į renginių ciklą „Kijevo krikščionybės skaitiniai Vilniuje“.

Jau prasidėję ir visus metus truksiantys renginiai leis pažinti šv. Juozapato, sujungusio Vilnių su Ukraina ir Kijevą su Roma, asmenį, jo epochą, rusėniškąjį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dėmenį, Ukrainos ir Lietuvos istorinius bei kultūrinius ryšius. Renginių cikle – mokslininkų paskaitos, diskusijos Bažnytinės unijos ir graikų apeigų katalikų kultūros paveldo klausimais, ekskursijos Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčioje. Šv. Juozapato metų kulminacija taps 2023-iųjų rudenį atidaroma tarptautinė paroda „Tegul visi bus viena. Šv. Juozapato Kuncevičiaus kankinystei – 400“. 

1623 m. lapkričio 12 d. Vitebske nukankintas šv. Juozapatas Kuncevičius gimė dabartinės Ukrainos teritorijoje (Voluinės Vladimire), o Vilniuje subrendo kaip iškilus, krikščionių Bažnyčios vienybei pasišventęs dvasininkas. Kartu su Kijevo metropolitu Juozapu Benjaminu Rutskiu 1617 m. šv. Juozapato įkurtas Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas prisidėjo prie daugiatautės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros formavimosi bei modernios visuomenės raidos,  tapo neatsiejama Vilniaus istorijos, kultūros, religinio gyvenimo dalimi.

Muziejus tęsia renginių ciklą „Kijevo krikščionybės skaitiniai Vilniuje“ ir gegužės 3 d. 17.30 val. kviečia į diskusiją „Kaip atpažinti graikų apeigų katalikų ikoną“. Dalyvauja dr. Jurgita Kristina Pačkauskienė, menotyrininkė Dalia Tarandaitė, muziejininkė Karolina Bukovskytė; pokalbį moderuoja prof. dr. Irena Vaišvilaitė.

1596 m. sudarius Katalikų ir Stačiatikių bažnyčias Lietuvos ir Lenkijos valstybėje suvienijusią Brastos uniją, Abiejų Tautų Respublikoje gimė į Vakarų krikščionybę orientuota Graikų apeigų Katalikų Bažnyčia (unitai). Unitų sakralinėje dailėje susijungė bizantiškosios ir lotyniškosios meninės raiškos būdai, tradicinė stačiatikių ikonografija buvo praturtinta Romos Katalikų Bažnyčios šventųjų atvaizdais, vizualiomis dogmatikos ir maldingumo praktikų išraiškomis.

Unitų sakralinės dailės tyrinėtojai tiksliai neįvardina, kokie stiliaus bruožai skiria XVII–XVIII a. graikų apeigų katalikų ikonas ir to paties laikotarpio bei regiono stačiatikių ikonas. Ikonų atpažinimą apsunkina tai, jog tie patys meistrai ar dailininkai kūrė įvairių konfesijų užsakovams, t. y. dailininko ir užsakovo tikėjimas nebūtinai turėjo būti tas pats. Techninės ir technologinės kūrinių savybės taip pat dažniau tėra papildoma nuoroda į autorystę ar konkretaus regiono amatininkystės tradicijas nei žinia apie užsakovą. Konfesinę ikonų priklausomybę ne visada atspindėjo ir ikonografija – XVII a. ir stačiatikių, ir unitų kūryboje ji evoliucionavo ta pačia barokinės stilistikos, o ne dogminių skirtumų išraiškos kryptimi. Skirtis tarp unitų ir stačiatikių ikonų išryškėjo tik XVIII a., kai po 1720 m. vykusio Zamostės sinodo prasidėjo sparti unitų Bažnyčios lotynizacija.

XIX a. imperinė carinės Rusijos politika unifikavo ikonų tapybą rusėniškose buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karūnos žemėse. Panaikinus Bažnytinę uniją, senosios graikų apeigų katalikų ikonos buvo pakeistos dvasinės valdžios aprobuotais, standartizuotais, neretai masiniu būdu gaminamais atvaizdais. Vietinės ikonų tapybos tradicijos ir unitiškosios kultūros atšvaitai buvo išsaugoti tik kaimiškoje religinėje dailėje ir į Austrijos-Vengrijos imperijos sudėtį patekusių Galicijos unitų cerkvėse.

Tikimės, kad diskusija prisidės prie gilesnio graikų apeigų katalikų paveldo pažinimo.

Renginys nemokamas. Maloniai kviečiame!

Tiesioginę renginio transliaciją bus galima stebėti muziejaus feisbuko paskyroje.
Renginys yra www.700vilnius.lt programos dalis.
Muziejaus veiklą finansuoja Vilniaus arkivyskupija ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Bažnytinio paveldo muziejaus informacija