T. Karosas: kodėl pasaulio tautos skirtingai mėgsta ir nekenčia Rusijos

T. Karosas: kodėl pasaulio tautos skirtingai mėgsta ir nekenčia Rusijos

Tadas Karosas, verslo konsultantas, investuotojas, holdingo „LTk Capital“ savininkas

Rusijos karas Ukrainoje pasiekė trijų mėnesių ribą – tai jau ketvirtis metų protu nesuvokiamo žiaurumo, dengiamo storu propagandos sluoksniu, užsispyrusiai kartojant, kad karo veiksmai buvo reikalingi kovojant su neva rusų tautą engiančiais neonaciais. Vakarų pasaulis, ko gero pirmą kartą susidūręs su tokio masto melu, iki šiol negali patikėti – kaip tai gali būti įmanoma XXI amžiuje? Skirtingos šalys ir žemynai į Rusiją iki karo žvelgė skirtingai, tačiau tai, kas vyksta Ukrainoje, ne visoms padėjo šį požiūrį suvienodinti. Kiek dar reikės pralieto kraujo, kad pasaulis pagaliau pamatytų tikrąjį Rusijos veidą?

 

JAV – nuo konkurentų iki priešų

 

Tyrimų centro „Pew Research Center“ kovo pabaigoje vykdytos apklausos duomenimis, net 70 proc. amerikiečių laikė Rusiją JAV prieše. Iki karo Ukrainoje, sausio mėnesį taip manančių tebuvo 41 proc. Kurią pusę dabar palaiko amerikiečiai net klausti nereikia – 72 proc. apklaustųjų išreiškė palankumą Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui ir tik 6 proc. – Vladimirui Putinui.

Išties JAV ir Rusijos, tiksliau tuometinės Sovietų Sąjungos, konfrontacija buvo ryškiausia Šaltojo karo metu – priešišką nusiteikimą lydėjo ne tik kosmoso lenktynės, bet ir matavimaisi branduoliniu ginklu. Vyresnio amžiaus gyventojai turbūt dar nepamiršo, kaip būdami pionieriais treniravosi, kas greičiau užsidės dujokaukę, jei amerikiečiai paleistų atominę bombą, nors tikrasis pavojaus šaltinis buvo kur kas arčiau – tautų išvadavimą okupuojant vykdžiusiai Rusijai buvo pavykę daugumą žmonių   išlaisvinti ir nuo kritinio mąstymo.

Šiandien žmonės, sovietmečiu gyvenę su dujokaukėmis, turi unikalią galimybę pajusti, koks proto užtemimas lydi Rusiją – iškreiptoje realybėje sukasi ne tik V. Putinas ir jo artimiausia aplinka, bet ir visa šalis.

JAV požiūris į Rusiją yra nevienareikšmis – amerikiečiai smerkia Kremliaus režimą ir ragina kuo greičiau nutraukti karo veiksmus, tačiau suprasti Rusijos nėra pajėgūs. Kai gyveni demokratinėje šalyje, kur valdžios pareigūnai yra renkami skaidriai ir veikia opozicija, o žmonės turi žodžio laisvę, sunku suvokti, kaip kitoje Žemės pusėje esančioje šalyje visų šių dalykų nėra, nes jie yra tiesiog neįmanomi. Skiriasi ne tik vertybės ar kultūrinis pagrindas, bet ir požiūris į pamatines žmogaus teises. Putino Rusija demonstratyviai nesilaiko jokių civilizuoto pasaulio normų, o jų laužymą naudoja kaip ginklą tiek prieš savo visuomenę, tiek prieš kitas tautas.

Europos šalys – pragmatiški santykiai

 

Dar iki karo Ukrainoje pradžios Europos santykis su Rusija buvo paremtas daugiau abipusės naudos nei draugystės ryšiais – Europą apraizgę rusiški dujotiekių vamzdžiai užtikrino jos energetinius poreikius. Štai daugiau nei pusė Vokietijoje suvartojamų dujų yra iš Rusijos, tad staigus dujotiekio čiaupo užsukimas reikštų sukrėtimą visai ekonomikai.

Tuo tarpu europiečių požiūris į Rusiją nuosekliai blogėjo, itin drastiškas pokytis įvyko po 2014 m. Štai keli pavyzdžiai. „Pew Researc Center“ duomenimis, 2010 m. 50 proc. Vokietijos gyventojų Rusiją vertino teigiamai, tuo tarpu po 2014 m. įvykių Ukrainoje palaikančiųjų Rusiją tebuvo 19 proc. Panaši situacija nutiko ir su Prancūzija – nuo 53 proc. teigiamai vertinančių 2011 m. iki 26 proc. 2014 m.

Tyrėjai pastebi, kad Rusiją dažniausiai palaiko tie europiečiai, kurie išreiškia palankumą ir dešiniojo sparno populistinėms partijoms. Tai reiškia – prijaučiantys konservatizmui, monarchizmui, nacionalizmui bei fašizmui iš esmės palaiko ir šią kryptį vystančią Rusiją. Paradoksalu, kaip neva prieš neonacius šiandien kovojanti Rusija pati tapo nauju nacizmo simboliu.

Sakytum, Vokietija, vis dar velkanti Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų gėdos šleifą, turėtų laikytis atokiau nuo Rusijos ir jos įtakos, tačiau čia suveikia Stokholmo sindromas, kai užsimezgęs ryšys tarp įkaito ir prižiūrėtojo nebeleidžia įžvelgti tarp jų esamų skirtumų. Pakalbinus eilinį vokietį išgirstume, kad Ukraina galėtų ir šiek tiek „nusileisti“ Rusijai, atiduoti norimas teritorijas ir kuo greičiau paskelbti paliaubas – vien dėl tolesnės visų gerovės. Kuo būtų pagrįsta tokia gerovė, čia jau kitas klausimas, kurio vokiečiai nenori paliesti.

Tuo tarpu Italijos palankumą Rusijai, ypač po 2020 m. gautos humanitarinės pagalbos valdant COVID-19 pandemiją, galima pateisinti tik įsišaknijusiomis mafijos tradicijomis – jų akyse V. Putinas yra tarsi pasaulio mafijos bosas. Ir išties tai, kaip veikia Kremliaus režimas, panašu į mafijos struktūrą – nusikaltimus darantys asmenys yra neliečiami, o jų interesams pajungtos visos valstybinės institucijos. Šiandien Rusijos, kaip valstybės, kūrimas yra paprasčiausias mafijos integravimas į valstybę. Ir tai tęsiasi jau ne vienerius metus. V. Putinui pelnyti kitų šalių pagarbą trukdo tik tai, kad jis yra vertinamas kaip valstybės prezidentas, o ne kaip mafijos bosas.

Įdomus istorinis momentas – jei iki tol Rusijos vykdytus veiksmus Sakartvele, Čečėnijoje, Abchazijoje ar kituose regionuose europiečiai vertino atsargiai, „niekas nežino, kaip ten buvo iš tikrųjų ,“tai karas Ukrainoje šį leitmotyvą išrovė su visomis šaknimis. Dabar Vakarų pasaulis žvelgdamas į buvusius įvykius per Ukrainos prizmę pradeda matyti, kad Rusijos inscenizuotas scenarijus kartojasi – tas pats nepateisinamas civilių žudymas, „kiliminis bombardavimas“, bandymai įbauginti ir įvesti savo valdžią į užgrobtas teritorijas.

Kalbant apie kitas Europos šalis, jų požiūris į Rusiją labai priklauso nuo to, koks santykis buvo su Sovietų Sąjunga. Ir čia turime didelį Rytų Europos flangą, tiesiogiai nukentėjusį nuo rusų organizuoto „išvadavimo“ ir dėl to galinti Rusiją vertinti realistiškiau ir kur kas griežčiau.

Buvusių SSRS šalių pamokos

Sovietų Sąjungos sudėtyje buvusios šalys yra labiau linkusios neigiamai vertinti Rusiją ir to priežasčių aiškinti nereikia. Tik Rusijai pradėjus karą Ukrainoje dauguma Vakarų pasaulio atstovų suprato, kad ilgą laiką Baltijos šalių kartotas naratyvas „rusai puola“ vis dėlto nebuvo keliantis juoką.

Jei ir Lietuvoje turėjome manančių, kad „prie ruso“ buvo geriau, Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, šie turėjo greitai „pagyti“. Karas suaktyvino Rusijos opozicionierius ir dabar vietiniai veikėjai atvirai analizuoja, kokia sudėtinga, sunki ir kaip vis dėlto  jų šalis skiriasi nuo Vakarų pasaulio civilizacijos modelio. Rusai iki šiol nežino nei kas jie tokie, nei ką jie daro.

Užtat žinome mes, nes sovietmečiu mums tyliai, pašnibždomis buvo pasakojama ir tamsioji Rusijos istorijos pusė – apie vykdytus trėmimus, „išbuožinimus“, sulaužytus ištisų kartų gyvenimus ir likimus. Šiandien tų istorijų, kur kas garsiau pasakojamų ir plačiau skleidžiamų, reikia ne tik mums patiems, bet ir likusiam pasauliui, iki šiol netikinčiam Rusijos žiaurumu. Juk sveika logika nepaaiškinama vien keliant klausimą „kodėl“, atsakymo tiesiog nėra arba jis įžūliai melagingas. Turima karti patirtis gali būti naudinga Vakarams, jei tik šie bus nusiteikę pagaliau išklausyti.

Kol kas pagrindiniu argumentu, deja, liekas kraujas – kuo jo daugiau, tuo stipriau keičiasi požiūris į Rusiją. Prisiminkime, kaip Bučos vaizdai sukrėtė visą pasaulį, vėliau kitos naujienos iš karo fronto tokio efekto nebesukėlė. Bet ar tikrai pasauliui praregėti reikalingas kraujo kompresas? Jei taip – kiek jo dar reikės?

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.