Pagrindinis puslapis Istorija Sovietinis rojus Adutiškio veterinarinės apylinkės kolūkiuose. Į ateitį vedė mus šviesūs keliai

Sovietinis rojus Adutiškio veterinarinės apylinkės kolūkiuose. Į ateitį vedė mus šviesūs keliai

Sovietinis rojus Adutiškio veterinarinės apylinkės kolūkiuose. Į ateitį vedė mus šviesūs keliai

Cirkliškio žemės ūkio technikumo moksleiviai – būsimieji zootechnikai atlieka praktiką „Bolševiko“ kolūkyje, 1965 m. Vytauto Stunžėno archyvo nuotr.

Simona Rinkevičiūtė, Švenčionių profesinio rengimo centro Technologinės gimnazijos skyrius 10 kl. (2G19) gr. mokinė, www.voruta.lt

LGGRTC Konkursui „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ 

Darbo vadovė – mokytoja Laimutė Stūglienė

Į ateitį vedė mus šviesūs keliai…

Švenčionių profesinio rengimo centro bibliotekoje radau knygą „Lietuvos vardu“, išleistą 2018 m. Susipažinau su Nacionalinio mokinių konkurso „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ rašiniais. Perskaičiau ir mūsų mokyklos mokinės Rasos Tarasevičiūtės rašinį „Sovietinio rojaus vaizdeliai“, kuriame ji užrašė Vytauto Stunžėno, Švenčionyse gyvenančio senjoro, buvusio veterinarijos gydytojo, prisiminimus apie kolektyvizaciją Cirkliškio tarybiniame ūkyje.

Vytautas Stunžėnas, 2020 m. Vytauto Stunžėno archyvo nuotr.

Man kilo mintis pratęsti Rasos pradėtą darbą, susipažinti su šiuo žmogumi ir paprašyti jo papasakoti apie kolektyvinių ūkių kūrimą kitose mūsų krašto vietovėse. Vytautas Stunžėnas mielai sutiko tai padaryti ir savo pasakojimą pavadino „Į ateitį vedė mus šviesūs keliai“.

Naujo gyvenimo keliai Zarasų „Komjaunuolio“ kolūkyje

 

Daina „Prie Nemuno kitas išaušo jau rytas“ (žodžiai Eduardo Mieželaičio) daug metų skambėjo per sovietinį radiją. Tą auštantį rytą Lietuvos žmonės ypač skaudžiai pajuto, kai kūrėsi pirmieji kolūkiai. Vytautas Stunžėnas pasakoja: „Aš tada buvau aštuntos, o mano du broliai septintos klasės mokiniai.       Kai mūsų apylinkės žmonės 1948 m. kovo mėnesį sužinojo, kad kolektyvizacija neišvengiama, pasižadėjo: „Dirbsim sąžiningai, kaip dirbome savuose ūkiuose. Ateis ruduo, mūsų išaugintas derlius niekur nedings“. Ir jie dirbo. Dirbom ir mes, trys Stunžėnų sūnūs.

Vasaros rytais mus pažadindavo tėvo ir mūsų kaimynų plakamų dalgių garsai. Ilgą vasaros dieną su kitais kolūkio vyrais mes šienaudavom gerai išplaktais dalgiais. Tėvo pamokyti kartais įvykdydavom net ir suaugusiųjų darbo normas. Tokios buvo mūsų vasaros atostogos, mes jas vėliau praminėm „parduotomis“.

Iš kairės į dešinę: broliai Vytautas, Petras, Stepas Stunžėnai šienauja kolūkio pievas, 1952 m. Vytauto Stunžėno archyvo nuotr.

Šiandien, nors man jau 86-eri, vis dar nuostabą kelia to laikmečio žmonių kantrybė ir sąžiningumas. Prisimenu 1949 metų vasarą. Zarasų rajono laikraštyje buvo paskelbta, kad įkurtas „Komjaunuolio“ kolūkis. Mokykloje buvo pradėta jį liaupsinti. Jau po mėnesio, saulėtą sekmadienį, gamtos mokytoja Dorata Klibaitė ir fizinio lavinimo bei karinio parengimo mokytojas Fiodor Musatov mums, mokiniams, organizavo ekskursiją į kolūkį. Ėjome pėsti 5 kilometrus į Bartašiškių kaimą. Ištremto ūkininko sodyboje mus pasitiko ten atsikėlęs gyventi naujakurys. Dideliuose tvartuose buvo likę daug gyvulių. Pirmiausia mums parodė gražų juodbėrį žirgą, po to gerai prižiūrėtas, švarias, pieningas žalas ir juodmarges karves. Šios fermos vedėjas komentavo: „Žiūrėkit, kokie gyvuliai! Jie jau yra kolūkio turtas, taigi jie dabar mūsų visų“.

Vytautas Stunžėnas su savo tėvu studentiškų atostogų metu, 1956 m. Vytauto Stunžėno archyvo nuotr.

Netikėtai buvo gautas iš rajono valdžios nurodymas mūsų kolūkyje pradėti siloso gamybą. Mat tik ką susikūręs kolūkis „Komjaunuolis“ buvo laikomas pavyzdiniu.

Netoli mano tėviškės, Palazdynės kaime, ištremto ūkininko Šileikio molingoje žemėje, kolūkiečiai kastuvais iškasė didelę tranšėją. Į ją vertė dalgiais nušienautą žolę. Aštuoni vyrai su medinėmis trinkomis ją daužė ir slėgė. Kiti vyrai kastuvais (o varge!) ją smulkino. Vietinė moteriškė, laistytuvu visą šią masę laistė išrūgomis (jas tiekė Zarasų pieninė). Kai vyrai neteko jėgų darbuotis su trinktomis, o duobė jau buvo pripildyta žalios masės, ten įstūmė keturis arklius. Aš ir trys suaugę vyrai raiti jodinėjom po tą makalynę ir mindėm žolę. Toks darbas mums patiko, bet arkliai pradėjo tuštintis, barstyti „grūšias“. Tada kolūkio pirmininkas Jonas Marcinkevičius liepė šalia stovinčiam IV kl. mokiniui Vilkauskui imti iš balanų nupintą krepšį, lipti į duobę ir rinkti arklių mėšlą. Mokinukas muistėsi, nenorėjo paklusti. Pirmininkas griežtai pasakė, kad tai ne prašymas, bet įsakymas. Vaikelis pakluso ir verkšlendamas visą dieną dirbo, anot pirmininko, kilnų darbą.

Kai duobė buvo pilna, reikėjo ją sandariai uždengti, o agroplėvelės nebuvo. Tada kolūkio vyrai atvežė krūvą molio, išbarstė jį ant žemės nestoru sluoksniu, sulaistė vandeniu ir po šią klampynę varinėjo arklius tol, kol molis buvo tinkamai išminkytas. Šį „sviestą“ moterys kolūkietės nešė kibirais ir kastuvais „tepė“ ant kolektyvinio gaminio.

Ne tik sąžiningai dirbo, bet ir dainavo kolūkiečiai juodus arimus ardami. Tik jų dainos buvo jau kitokios. Išradingi kaimo žmonės kūrė naujas dainas, naujus eilėraščių posmus. Mano brolis Petras, žymus apylinkės muzikantas, šioms naujovėms buvo labai imlus. Taigi šis tėviškės artojas, paėmęs armoniką, linksmai uždainavo:

Laba diena, sveiki gyvi,

Kaip gyvenat kolektyve?

Kolektyve aukso dienos –

Tarboj duona, vagoj pienas.

                      Gavau žemės pusę šmyžo

                      Ir peršoku, ir permyžu.

                      Vai kaip lengva, vai kaip gera

                      Kolūky gyventi!

Aniekaip, aniekaip negali pasenti.

Kaimynai rusai „auštantį rytą“ ir šviesius naujo gyvenimo kelius apdainavo sava gimtąja kalba:

Brigadir idiot dorogoj,

A brigada po poliam.

Brigadir poimal varonu,

Razdelil po trudadniam.

Pirmųjų kolektyvizacijos metų rudenį buvo liepta visose „Komjaunuolio“ kolūkio brigadose švęsti Spalio revoliucijos šventę. Brigadoje tada buvo trys grandys. Mūsų grandies kolūkiečiai (12 žmonių), susirinkę į didelę Juozo Jazgevičiaus gryčią, ant stalo pamatė padėtą kepalą duonos, bidoną balzganos degtinės ir kelias dėžutes smulkių, sūrių silkučių. Tai buvo kolūkio valdybos dovana šiai šventei.  Laimei,  darbščios kaimo moteriškės atsinešė iš namų užkandžių.  Mano brolis Petras grojo armonika, aš – smuiku. Vyrai mane, 8 kl. moksleivį, gyrė ir ragino: „Išgerk, būsi vyras!“. Pavasarį vyko Gegužės 1-osios šventė Bartašiškės kaime, brigados centre. Čia susirinko visos brigados kolūkiečiai. Ant stalo stovėjo daug butelių kažkokio „šamarlioko“, nuo kurio vyrai pasigėrė ir susimušė. Teko kviesti miliciją. Ji mušeikas suėmė ir išvežė į Zarasus, bet greitai paleido. Taigi kolūkiečiai jau pirmaisiais kolektyvizacijos metais pradėjo linksmintis svaigindamiesi alkoholiu.

Po kelerių metų žmonės suprato, kad jų sąžiningas darbas nieko gero neduoda. Už darbadienius jie kasmet gauna vis mažiau, sunkiu darbu sukurtos vertybės kažkur dingsta be pėdsako. Ką daryti?  Liko tik viena išeitis: prie šios santvarkos prisitaikyti.

Tuo metu sklandė tokie anekdotai. Armėnijos radijo kolūkietis klausia: „Ar galima ištiesti ranką į kolūkinę nuosavybę?“ Radijas atsako: „Ne tik galima, bet ir reikia, nes jeigu tu neištiesi rankos, tai ištiesi kojas“.

Mano tėvas, matydamas liūdną ateitį, mus, tris sūnus, ragino mokytis. Žiemą kibome į mokslus, o vasarą dirbome kolūkyje. Brolis Juozas kirsdavo rugius, Stepukas rinko pradalges, o aš, jau 9 kl. moksleivis, tapau traktorininko pagalbininku: valdžiau traktoriaus traukiamus plūgus. Už šį darbą man buvo garantuotas užmokestis: už darbadienį – 1 kg grūdų. Broliai dirbo nežinodami, ar jiems bus už darbą sumokėta.

Aš sėdžiu ant plūgų po pat traktoriaus išmetamuoju vamzdžiu. Dulkės ir dūmai graužia akis, saulė kepina. Plūgo vairo guoliai ištrupėję, vairą sunku pasukti. Vagos gale tam, kad galėčiau plūgus pakelti ir nuleisti, privalėjau važiuojant  traktoriui nušokti nuo jų ant žemės ir, atlikęs veiksmą, grįžti atgal. Ačiū Dievui, kad nei karto nesusižeidžiau.

Po kelerių metų traktoriais buvo suarti visi Lietuvos laukai ir ne bet kaip, o pagal A.Lysenkos mokslą: 22 cm  ar net 24 cm gilumu. Taip į dirvos paviršių buvo iškelta nederlinga žemė, kurioje labai blogai augo ne tik šakniavaisiai, bet ir grūdinės kultūros.

Sovietinis rojus Adutiškio veterinarinės apylinkės kolūkiuose

Baigęs Zarasų vidurinę mokyklą, įstojau į Lietuvos veterinarijos akademiją. Veterinarijos mokslus  baigiau ir diplomą gavau 1959 metais. Pirmoji mano darbovietė buvo Adutiškio veterinarijos apylinkė. Reikėjo aptarnaut net 4 kolūkius: „Nemuno“, „Stalino“, „Raudonojo Spalio“ ir „Marytės Melnikaitės“.

Name, kuriame buvo mano butas ir įstaiga, pokario metais buvo stribų būstinė. Jų viršininkas Georgijas Bočerovas pasižymėjo ypatingu žiaurumu. Suimtuosius tardydavo jis pats. Adutiškio gyventoja Paukštienė Irena man pasakojo: „Sekmadienį aš, broliukas ir senelis ėjome į bažnyčią. Praeidami pro „stribynę“, pamatėme lange už rankų pakabintą mūsų motiną, ištaršytais plaukais, sumuštą, sukruvintą. Mama vėliau pasakojo, kad ją mušė geležiniu strypu per kojų padus, per delnus, degino papades pats Bočerovas, šaukdamas: „Pasakyk, kur banditai!“.

Man tebedirbant Adutiškyje, atleido iš pareigų sužlugdyto „Nemuno“ kolūkio pirmininką Juozą Smagurauską, o į jo vietą paskyrė Georgijų Bočerovą. Tai buvo šio kolūkio žmonių siaubas. Valdžia tikėjosi, kad naujas pirmininkas didžiausią rajone kolūkį iš atsilikimo per trumpą laiką išves į pirmaujančius. Bet mažaraščiui Bočerovui sekėsi dar blogiau negu Smagurauskui.

Iš kairės į dešinę: Julius Trečiokas, Vytautas Stunžėnas, Marytė Semėnaitė Adutiškyje, 1959 m. Vytauto Stunžėno archyvo nuotr.

Mano pagalbininkai buvo veterinaro-felčerio pareigoms įformintas 4 klases baigęs kolūkio sanitaras Julius Trečiokas ir beveik beraštė Marytė Semėnaitė – įstaigos sanitarė, valytoja.  Transportas – arklys, balnas, vežėčios, važelis. Darbo krūvis didelis. Dirbome daug, bet norėjosi ir pasilinksminti. Čia subūriau 12 muzikantų kaimo kapelą, kuri Švenčionių rajono Dainų šventėje pelnė pirmąją vietą.

Vytauto Stunžėno suburta kaimo kapela Adutiškyje, 1960 m. Vytauto Stunžėno archyvo nuotr.

Po šventės teko groti gūdžiame Beržuvio miške Švenčionių rajono valdžios atstovams. Buvo atvykęs ir Antanas Sniečkus. Grojom linksmą polkutę. Saviveiklininkę  B. Survilaitę Antanas Sniečkus pakvietė šokti. Neatlaikęs greito tempo, jis griuvo ant muzikantės Reginos, o Regina – ant nuosavos mandolinos ir ją sulaužė. Sniečkus žadėjo mandoliną atpirkti, bet neatpirko.

Groja broliai Stunžėnai:  Vytautas, Petras, Stepas 1962 m. Zarasų rajono Dainų ir šokių šventėje. Vytauto Stunžėno archyvo nuotr.

Vytautas Stunžėnas (antras iš dešinės) groja smuiku „Bočių“ kapeloje Rudens kermošiuje, 2008-10-04. Vytauto Stunžėno archyvo nuotr.

Broliška pagalba baltarusiams

Baltarusijos gyventojai sužinoję, kad į Adutiškį atvažiavęs jaunas diplomuotas veterinarijos specialistas  labai gerai gydo, mane dažnai kviesdavo, kai susirgdavo jų vienintelė šeimos maitintoja – karvutė.

Kartą paryčiui iš Baltarusijos atvažiavo kolūkio pirmininkas. Mat vietiniai daktarai jam pasakė, kad fermoje besiveršiuojančios karvės išgelbėti neįmanoma. Tada jis supykęs nutarė prašyti mano pagalbos. Pirmininkui išvažiavus į Adutiškį, fermos darbuotojai rankų nenuleido, jie atsinešė nuo pavalkų įnarus (viržius), kurių galuose buvo geležiniai kabliai, juos kaišiojo karvei į gimdą, po to traukė ir džiūgavo, kai tie kabliai už kažko užkliūdavo. Jiems atrodė, kad tokiu būdu galės išgelbėti karvę ir apginti vietinių daktarų garbę. Atvykęs nustačiau, kad karvės gimda suplėšyta ir liepiau ją skersti. Ji buvo išliesėjusi, o, be to, ir leisgyvė. Pirmininkas manęs prašė kaip nors veršelį „iš karvės išprašyti“ ir parodyti vietiniams, kaip dirba veterinarijos specialistai broliškoje Lietuvos respublikoje. Svarbiausia, kad jis, ūkio vadovas, turės gerą progą saviškius pamokyti. Aš nesunkiai ištaisiau vaisiaus padėtį, bet, matydamas, kad karvė leisgyvė, prie jos galvos su dalgiu rankoje pastačiau fermos brigadininkę. Mat jos šimtasiūlės kairėje pusėje įsegtas komjaunimo ženklelis rodė, kad ji esanti kieto charakterio. Po pusvalandžio veršelį ištraukiau. Aplink stovėję pagalbininkai ir žiūrovai vienu balsu sušuko: „Urra! “… O tuo metu karvės judesiai rodė, kad ji jau benusigaluojanti… Olesia su dalgiu savo komjaunuolišką pareigą atliko nepriekaištingai…

Nežiūrint to, kas įvyko, visi džiūgavo ir man žėrė komplimentus. Bet iš visų labiausiai išsiskyrė spiegiantis pirmininko falcetas ir necenzūriniai jo žodelyčiai, skirti vietiniams veterinarams. Man ūkio vadovas  rodė didelį dėmesį, spaudė ranką, dėkojo.

Rakečių fermos vaizdai

Nors dirbau kasdien po 10-12 valandų, rajono didžiausiame „Nemuno“ kolūkyje padėtis 1960 m. pavasarį buvo tragiška. Dėl pašarų stokos gyvuliai, ypač prieauglis, krito kaip lapai. Aš nespėjau jų nei gydyti, nei skrosti. Mažinti jų skaičiaus to meto valdžia neleido, reikėjo vykdyti planą.

Pirmadienis – antra Velykų diena, darbo diena. Visus kelius į Rakečių fermą užtvėrė pavasarinis polaidis. Nebuvęs šioje fermoje visą savaitę, nutariau ją pasiekti raitas. Ne joju, bet plaukiu per apsemtus laukus, vadinamus pievomis, o kojos beveik siekia vandenį. Mano Širmukas – protingas arklys, nebijo nei vandens, nei gilaus sniego. Dar toli ferma, bet aš girdžiu… dainuoja melžėjos, Lazdinių kaimo moterys (vėliau šio kaimo moterų ansamblis Švedijoje pelnė tarptautinį prizą ir buvo jų dainos įtrauktos į nacionalinio paveldo sąrašą).

Prijojęs matau tokį vaizdą: pro atlapas duris pavasario vėjelis vėdina karvidę, o ėdžios tuščios. Dvi karvės guli negyvos, penkios nesikelia…, o už fermos – Borodino laukas… Visas kalnelis nuklotas nugaišusių gyvulių lavonais. Daugiausia veršelių, viena kita karvė, bet nemažai ir beveik metinių telyčių. Žemės pašalas jų kol kas užkasti neleidžia.

– Argi jau taip linksma, kad dainuojat? – klausiu.

– O ką gi mums daryti? Mes nieko pakeisti negalim, tai nors daina raminamės. O karves ir prieauglį tik šiaudais pamaloninam, bet ir tie jau baigiasi…

Po metų pirmininką Juozą Smagurauską teisė Aukščiausiasis teismas. Pirmininkas buvo to laikmečio auka ir darė tai, ką jam įsakė partija ir vyriausybė.

Panašiai įvykiai klostėsi ir „Stalino“ kolūkyje. Pirmininkui Sokolovui taip pat rajono valdžia neleido mažinti gyvulių skaičiaus, liepė sėti kukurūzus, kai dar nebuvo nei tinkamų veislių, nei technikos.

Kai 1962 m. šalino pirmininką iš pareigų, mane, milicijos viršininką ir Švenčionių rajono II-ąjį partijos sekretorių Andriušečkiną pasiuntė į „Stalino“ kolūkio ataskaitinį-metinį susirinkimą. Pilna salė žmonių, visi tyli. Pranešėjas, ilgai kalbėjęs apie šalies laimėjimus, apie tai, kad jau įgyvendiname pirmąjį komunizmo etapą, pagaliau pasako, kad kolūkiečiams teks pakentėti: „Už visų metų darbą jūs negausit nei gramo grūdų, nei kapeikos, absoliučiai nieko“. Salėje žmonės giliai atsidūsta: „Ir vėl…“ Tada kolūkio valdyba pasiūlo, kad būtina apsvarstyti tuos, kurie neišdirbo darbadienių minimumo, t.y. 140 dienų. Žodis suteikiamas geriausiam kolūkiečiui. Tribūnoje atsistoja stiprus 45 metų vyras. Kiek patylėjęs, rusiškai nusikeikia. Po to nubraukia ašarą:

– Tai jūs mane bauskit, o ne anuos.

– Bet gi tu geriausias kolūkietis, pavyzdį rodei.

– Bauskit mane už tai, kad aš buvau toks kvailas. Aš išdirbau 500 darbadienių! Dirbau be laisvadienių. Mane siuntė: į malūną, į statybas, į fermą… Brigadoje buvau vienintelis toks vikrus ir nepakeičiamas.  Kuo aš dabar vaikus maitinsiu?

– Na, bet kai tu dirbai, tai jie uogavo ir iš tavęs juokėsi.

– Ir gerai darė, kad uogavo! Jie buvo protingi, o aš – kvailys!

Į susirinkimą mane siuntė todėl, kad tame „Stalino“ kolūkyje buvo labai daug kritusių gyvulių (aš tada buvau Veterinarijos tarnybos viršininkas), o milicijos viršininką Nekrasovą tam, kad išgirdus tokį „verdiktą“ nekiltų neramumų. Tačiau buvo ramu. Netgi kritikuojamas kolūkio pirmininkas Sokolovas, sėdėdamas prezidiume, beveik snaudė. Jam viskas buvo jau gryni niekai.

Kiaulininkystės ir avininkystės specializacija Švenčionių rajono kolūkiuose

Valdant šalį Leonidui Brežnevui, ūkiai, gavę daugiau savarankiškumo, pradėjo atsigauti, bet buvo paskelbta ūkių koncentracija ir specializacija.

Kiaulininkystės pažangą stabdė dideli kiaulių (ypač mažų paršelių) kritimai. Visose rajono fermose priežastys tos pačios: prasti pašarai, blogas mikroklimatas. Buvo nutarta paršelius auginti viename ūkyje ir juos pardavinėti kitiems. Tą ėmėsi daryti Švenčionių rajone „Pavasario“ kolūkio pirmininkas Pranas Atkočiūnas. Tai ir buvo specializacijos pradžia.

Kad paršavedės ir paršeliai būtų sveiki, gyvybingi, fermoje buvo pakabintos šildymo lempos. Kiaulėms vasaros stovykla – ant Aidukų ežero kranto. Kiaulidė ant kalno, srutos bėga į ežerą, krantas smėlėtas ir seklus, kiaulių priėjimas prie ežero laisvas, bet tai niekis! Juk kiaulės nusipelnė gyventi geriau. Kitaip sakant, kiaulėms buvo įrengtas pliažas, visai panašiai kaip Palangoje (prie Stelmužės ežero irgi mačiau tokį patį vaizdą). Paršavedėms buvo pradėti statyti šiaudiniai nameliai, kad žiemą juose paršeliai ir paršavedės grūdintųsi. Į šį kolūkį atvažiuodavo kitų ūkių vadovai pasisemti patyrimo. Visi džiaugėsi ir vieni kitus gyrė.

Įgyvendinus kiaulininkystės specializaciją „Pavasario“ kolūkyje, partijos nutarimai buvo vykdomi toliau. Buvo nurodyta, kad dabar privalome vykdyti avininkystės specializaciją ir koncentraciją. Nikitai Chruščiovui reikėjo vilnų.

Kilo didelis dulkių debesis, kai į „Kalinino“ kolūkį (prie Pavoverės) varė viso Švenčionių rajono avis. Vyriausiuoju rajono zootechniku tada dirbo kažkoks atvykėlis Šunevič. Aš buvau rajono Veterinarinės tarnybos viršininkas.

Jau po mėnesio ganyklos buvo plikos kaip būgnas. Vėliau paaiškėjo, kad trūksta ne tik pašarų, bet ir kraiko. Avys braidė po skystą mėšlą (jų tvarte – apie 1000) ir netrukus pradėjo masiškai sirgti nagų puviniu. Kolūkyje – tik vienas specialistas, pirmininko žmona, veterinarė-felčerė. Sumažinti avių kritimą, jas pagydyti važiavo visas veterinarijos stoties personalas su manimi priešaky: gydytojai, felčeriai, sanitarai – (brigada uch!), iš viso 8 žmonės. Vaizdas toks: ūkio veterinarijos darbuotoja ramiai atlieka pargriautai aviai „manikiūrą“ ir visai nesijaudina. O ko jaudintis? Šitiek avių viena vis tiek nepagydys. Alkanos avys bliauna, o pirmininko žmona aiškina: „Sunkvežimio vairuotojas išvažiavo ieškoti ruginių šiaudų. Bus ir pašarų, ir kraiko. Tik bėda, kelius užpustė, tai antra diena negrįžta“.

Aš ir visas veterinarijos personalas dirbome tris dienas. Juk avis turi 4 kojas ir 8 nagas. Kartais tekdavo  vienai aviai tvarkyti visas 8 nagas: apipjaustyti, nulupinėti iki gyvuonies. Po tokio „manikiūro“ avis vėl patekdavo į skystą mėšlą. Kai skauda aviai visas keturias kojas, paleista ji šuoliuoja kaip kiškis… Juokas pro ašaras. Kas daugiau belieka?

Apgautoji karta

Atėjo vasara ir vėl – ganyklos kaip būgnas. Paaiškėjo, kad čia siūlomos naujovės neprigijo, rajono valdžia – Z. Žeimantas, vyriausiasis zootechnikas Šunevič ir aš už sužlugdytą partijos programą buvome svarstomi Žemės ūkio ministerijos kolegijoje. Šalis juk negavo nei vilnų, nei avienos šašlykams. Kritusios avys – taip pat mūsų gėda, o jų užkasėme daug. Kiekvienas turėjome atsiskaityti už savo darbo barą. Bepigu buvo Z. Žeimantui. Jis, rajono žemės ūkio valdybos viršininkas, vykdė visus komunistų partijos nutarimus bei nurodymus. Aš, veterinarijos gydytojas, įrodinėjau, kad tokiomis sąlygomis kitaip ir negalėjo būti, dideli nuostoliai buvo neišvengiami, kad veterinarijos tarnyba ėmėsi radikalių priemonių ir išnaudojo visas galimybes. Prezidiume sėdintys kolegijos nariai tylėjo. Vyriausiasis  zootechnikas kaltino kolūkio pirmininką Kirilovą ir dievagojosi: „Prisiekiu, jei aš būčiau vadovavęs šiam kolūkiui, šiandien būtų ir vilnų, ir avienos“. Kolegijos sprendimas buvo toks: Šunevičiui – griežtas papeikimas ir atleidimas iš pareigų,  man – taip pat griežtas papeikimas. Z. Žeimantą tik pakritikavo už menką specialistų kontrolę.

Veterinarijos gydytojas Vytautas Stužėnas „Bolševiko“ kolūkyje įveda zondą į arklio skrandį per nosį, 1968 m. Vytauto Stunžėno archyvo nuotr.

Kai po kolegijos posėdžio pasakiau Z. Žeimantui, kad eisiu pas Žemės ūkio ministrą ieškoti teisybės, jis patarė: „Geriau tu nejudink šio širšių lizdo. Juk jie gins savuosius ir gali būti tik blogiau. Atsiųs komisiją faktų patikrinti ir ims ieškoti smegenų ten, kur jų nebūna ir būtinai ką nors ras. Neimk tu į galvą to papeikimo, specialistas be papeikimo – irgi ne specialistas“.

Kai veterinarijos valdybos viršininkas A. Burakauskas sužinojo, koks buvo kolegijos nutarimas, nusikvatojo ir pasakė: „Vyriausiasis zootechnikas tokios bausmės nusipelnė,  o Stunžėnui papeikimą davė, matyt, dėl bendro išsilavinimo“.

Kai aš, baigęs Veterinarijos akademiją, 1959 metais rugsėjo 1-ąją pradėjau dirbti Adutiškio krašte, tą pačią dieną Cirkliškio žemės ūkio technikumo slenkstį peržengė pirmieji moksleiviai – būsimieji zootechnikai. Aš sutikau šios mokyklos vėlyvesnių laidų absolventus. Tai buvo  jauni, darbštūs, sąžiningi žmonės. Pradėję dirbti jie pateko į negailestingą to meto tikrovę ir pasijuto lyg įmesti į ledinį vandenį. Kolūkiuose kentėjo gyvuliai, nes jie nemokėjo kalbėti. Po jų labiausiai kentėjo jauni zootechnikai. Jie buvo skiriami fermų vedėjais ar ūkių zootechnikais. Fermų patalpos drėgnos, šaltos, apipelijusios, pašarų trūksta, karvės ėda supelijusį šieną, o iš jų gerklių pelėsiai lyg dūmai rūksta. Gamybos rezultatų nėra, kritika iš visų pusių.

Mes, baigę akademiją, stengiamės jiems padėti ir buvome lyg vyresni jų broliai, o jie – mūsų pagalbininkai. Šviesus tai buvo jaunimas: Birutė Karmonaitė-Lazaraitienė, Zolė Kareivienė iki pensijos dirbo atsakingą gyvulių veislininkystės darbą rajone. Danutė Spiridonova, Birutė Trinkūnaitė, Vlada Rudinskaitė – ūkių zootechnikėmis. Viena iš stropiausių – Lena Šekštelienė –  buvo paskirta į Strūnaičio tarybinio ūkio Kasčiukų fermą. Čia atvažiavo, berods, jau 1983 metais rajono prokurorė, kuri neskyrė kiaulės nuo arklio ir Lenai skyrė piniginę baudą,  už nepakankamą reiklumą darbe. Ar galėjo tada fermų vedėjai būti reiklūs, kai fermose nieks nenorėjo dirbti? Griežtesnį žodį pasakius, melžėja trenkdavo kibirus žemėn ir išeidavo. Be melžėjos likusią karvių grupę melždavo čia atvaryti padieniai darbininkai, kasdien vis kiti. Apie pieno švarumą, prieauglio išsaugojimą nebuvo kalbos. Vlada Rudinskaitė – Laurukėnienė, griežta, valdinga, kompetentinga Strūnaičio tarybinio ūkio vyriausioji zootechnikė, kartais trenkdavo kumščiu į stalą ir man sakydavo: „Vytai,  kad čia būtų  bedarbystė, mes iš jų pareikalautume“.

Moralinis kaimo žmogaus nuosmukis prasidėjo tada, kai iš ūkininko atėmė žemę ir arklį, kuris jam buvo daug daugiau negu traukiamoji jėga. Numelioravus sodybas, žmogus neteko ir tėviškės. Sąjūdžio metais mes pamatėm, kad šį brangiausią kaimo turtą esame praradę. O juk Lietuvos kaimas visais laikais buvo aukštos moralės ir dorovės citadelė.

Švenčionių rajono sąjūdininkai: (iš kairės į dešinę) Bronius Lazaraitis, Stasys Tumėnas, Vytautas Stunžėnas, 1998 m. Vytauto Stunžėno archyvo nuotr.

1974 m. man būnant akademijoje kvalifikacijos kėlimo kursuose doc. Mockus konstatavo: „Auginome, puoselėjome naują tarybinį žmogų – komunizmo statytoją, o užauginome tinginį, girtuoklį ir vagį, dar ir bailį, kuris bijo į akis pasakyti teisybę“. Tačiau akademijos filosofas Pikutis mums, susirinkusiems iš visos Lietuvos, visą valandą įrodinėjo, kad komunizmas Lietuvoje 1980-tais metais visiškai įmanomas. Mūsų  auditorija šį filosofą tada „nušvilpė“.

Grįžęs iš kursų žurnale „Veterinarija“ pateikiau tokį komunizmo statytojo veidą: Strūnaičio tarybinio ūkio Kalvėnų fermoje buvęs stribas Lukijanovas šakėmis subadė arklį, kuris nepajėgė ištraukti iš siloso duobės sunkiai prikrauto vežimo. Tada posakis: „Ne tėvo arklys, ne sūnus važiuoja“ buvo labai populiarus. Švenčionėlių miesto pakrašty vagys išmėsinėjo gyvą karvę, išrėžė šlaunų raumenis ir paliko ganykloje leisgyvį baubiantį gyvulį. Miesto vaikai, pagavę mažą kačiuką, tris dienas rūsyje kankino, kol šis pagaliau iš nevidonų ištrūko. Apgailėtinai atrodė vargšelis: uodega sulaužyta, kirptas, degintas, svilintas, be nagų, be ūsų.

Tai iš kur toks žiaurumas, juk žmonės tokie negimsta? Atsakymas vienas: kiekviena santvarka išaugina savąjį žmogų. Turės pasikeisti ne viena karta, kad galėtume atstatyti tai, ką esame praradę. Nepakils Lietuva ekonomiškai, jei nepakils morališkai.

Aš ir mano amžiaus žmonės esame apgautoji, prarastoji karta. Ateitis – jaunosios kartos rankose“.

Išvados

  1. Man, gimusiai ir augusiai nepriklausomoje Lietuvoje, Vytauto Stunžėno, buvusio veterinarijos gydytojo, pasakojimas suteikė žinių apie sovietmetį: kolūkių kūrimą, kolūkiečių darbus ir buitį.
  2. Kolektyvizacija buvo pati didžiausia kaimo žmogaus tragedija. Ir Zarasų, ir Švenčionių rajonuose kolūkiai buvo kuriami taip pat.
  3. Kolūkių vadovais dažniausiai tapdavo atvykėliai iš Rusijos, buvę stribai ir t.t.
  4. Kolūkiečiams už darbadienius buvo mokama natūra (grūdais).
  5. Prastų ūkių rodiklių priežastis buvo ta, kad Maskvoje sėdintys partiniai nemokšos vadovavo centralizuotai, o rajonų LKP veikėjai buvo tokie patys neišmanėliai, viską aklai vykdė.
  6. Kalti likdavo ūkių vadovai ir specialistai.
  7. Žmones, patekusius į kolūkių kūrimo ir jų gyvavimo erą, Vytautas Stunžėnas vadina apgautaisiais. Jiems buvo žadėtas sovietinis rojus, o iš tikrųjų jie patyrė prievartą, skurdą, nužmoginimą. „Šviesūs“ kolektyvizacijos keliai atvedė juos į aklavietę.

Šaltinis

Vytauto Stunžėno rankraštis „Į ateitį vedė mus šviesūs keliai“, 2020 (saugomas ŠPRC literatų būrelio archyve).

Naujienos iš interneto