Įmonės „Kauno vata“ darbuotojai Spalio revoliucijos metinių minėjimo demonstracijoje. Penktas iš dešinės stovi Kęstutis Almonaitis. 1949 m. Almonaičių šeimos archyvo nuotr.

„Vorutos“ 2022 m. Nr. 3 publikuota knygos „Inžinierius sovietmečiu: Kęstučio Almonaičio prisiminimai“ (sudarė Vytenis Almonaitis. Kaunas, 2022) ištrauka sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. Leidėjams sutikus, skelbiame dar vieną ištrauką iš šios įdomios knygos.

Vytenis Almonaitis, www.voruta.lt

SOVIETMEČIO GROBSTYTOJŲ „FILOSOFIJA“

Sovietmečiu grobstyti valstybės turtą buvo laikoma beveik norma. Galima sakyti, ilgainiui susidarė visaapimanti grobstymo sistema. Grobstė ir paties žemiausio sluoksnio žmonės, ir paties aukščiausio, ir darbininkai, ir vadovai. Grobė viską, ką galėjo: verpalus, audinius, drabužius, statybines medžiagas, mašinų detales, mėsos produktus ir taip toliau. „Vogė“ ir apmokėtą laiką. Viena to priežasčių – kone visuotinis deficitas. Tik degtinės tuomet galėjai nusipirkti kiek nori. Daug normaliam gyvenimui būtinų dalykų buvo tapę deficitais. Bet svarbu ir kita. Daugelis žmonių mąstė taip: jeigu sovietinė valstybė mus šitaip apiplėšė, nacionalizavo turtą, o dar nesumoka už darbą tiek, kiek turėtų, tai reikia bent iš dalies pasiimti tai, kas tau priklauso. Taigi žmonės iš anksto visiškai pateisindavo tuos grobstymus, o kai kurie net laikė juos savotiška rezistencijos forma. Niekas nevartojo žodžio vogti, sakydavo sukombinuoti ar panašiai. Net ir oficialiai tas reiškinys buvo vadinamas ne vogimu, o „socialistinės nuosavybės grobstymu“.

PIRMOJI PAŽINTIS SU GROBSTYMAIS

Vos gavęs pasą, pradėjau dairytis darbo. Tuomet jį rasti buvo sunku, bet aš turėjau gerokai vyresnį klasioką, kuris dirbo „Kauno vatoje“ – Vilijampolėje buvusioje nedidelėje įmonėje. Padėdavau tam klasiokui spręsti matematikos uždavinius, o jis atsidėkodamas padėjo man įsidarbinti „Kauno vatoje.“ Čia dirbau eiliniu darbininku ir labai sunkiai. Medvilnę į įmonę atgabendavo supakuotą į vadinamąsias „kipas“ – maždaug 150–200 kg svorio ritinius. „Kipos“ būdavo kietos kaip medis, o aš turėdavau jas išardyti ir sukišti medvilnę į specialią mašiną.

Kai pradėjau dirbti, Kaune labai trūko elektros energijos. Todėl „Kauno vata“, kaip ir daugelis kitų pramonės įmonių, popiet neveikdavo. Vėlai vakare pradėdavo darbą naktinė pamaina, o ją keisdavo rytinė. Savaitę dirbdavau vienoje, savaitę – kitoje pamainoje. Naktimis dirbti buvo sunkiausia, nes apie ketvirtą valandą ryto taip apimdavo miegas, kad, rodos, imsi čia pat ir nugriūsi.

Teta Salomėja, palydėdama mane į darbą, prisakė: „Vaikeli, tik tu nevok! Užteks, kiek uždirbsi.“ Atsakiau jai: „Teta, ką jūs šnekate, aš net tokios minties neturiu!“ Tuomet dar nežinojau, kad „Kauno vatoje“ kaip, matyt, daugelyje kitų įmonių nusistovėjusi tokia tvarka: jeigu nori dirbti, turi ir grobti.

Pirmoji mano darbo diena pasitaikė naktinėje pamainoje. Pavargau, bet iškedenau tos medvilnės kiek reikėjo. Paryčiais, besibaigiant darbo valandoms, priėjo prie manęs pakuotoja, padėjo maždaug pusantro kilogramo svorio paketuką vatos ir sako: „Šitą išeidamas pasiimk.“ Netrukus visa pamaina, septyni ar aštuoni žmonės, nešini tais paketais, patraukėme prie išėjimo. Sargas taip pat gavo tokį patį ryšulį vatos, todėl „nieko nematė“. Viskas pasikartojo kitą dieną ir tęsėsi, kol dirbau naktinėje pamainoje. Taip kasdien gaudavau savotišką priedą prie atlyginimo. Rytinėje pamainoje niekas paketų nedalindavo ir nenešdavo, nes dieną, matyt, per daug rizikinga buvo. Bet, jeigu prasidėdavo „naktinė“ savaitė, tai net darbo dienas skaičiuodavau taip: aha, namie jau guli keturi vatos paketukai, vadinasi liko dirbti dvi dienas (nes dirbdavome ir šeštadieniais).

Vatos realizavimu pasirūpindavo teta Salomėja. Tą daryti nebuvo sunku, nes tuomet visko trūko, taip pat ir patalynės. Tad parduodavome vatą žmonėms, kurie siūdavo vatines antklodes ir vatinukus. Dažniausiai jie net į namus ateidavo tų paketų pasiimti. Po to Vilijampolės turguje ar kitur nusipirkdavo audinių bei siūlų ir darbuodavosi. Tiesa, už vatą jie mokėdavo mažai. Tuos pinigus dažniausiai išleisdavau sąsiuviniams. Jų trūko, bet turguje nusipirkti galėjai. Matyt, Petrašiūnuose veikusiame popieriaus fabrike galiojo panaši tvarka, kaip „Kauno vatoje“.

1950 m. įsidarbinau siuvimo įmonėje „Dobilas“. Čia siuvo kostiumus ir panašius gaminius. „Dobile“, palyginus su „Kauno vata“, ką nors nugvelbti buvo sunkiau. Bet ir čia žmonės grobstydavo! Pavyzdžiui, sukirpėjai susikombinuodavo audinio. Gavę iškarpų brėžinius, jie juos savaip perdarydavo, detales išdėstydavo ekonomiškiau, sustumdavo. Taip centimetras po centimetro ir metrą kitą sau sutaupydavo.

GROBSTOMIAUSIAS TURTAS – VERPALAI

Tekstilės įmonėse daugiausiai vogdavo verpalus. „Drobėje“ tą buvo lengviau daryti, nes susivienijimas turėjo keturis padalinius: du fabrikus Kaune, filialus Šilutėje ir Viečiūnuose prie Druskininkų. Taigi verpalus vežiodavo iš vienos įmonės į kitą, tuomet nemažai jų ir „į šoną“ nuvažiuodavo. Grobstytojai ieškodavo „patikimo“ vairuotojo. Suprantama, turėdavo jam atsilyginti, kad šis būtų „suinteresuotas“. Todėl vairuotojai tais laikais buvo ypač svarbūs asmenys ir gerai gyveno.

Aišku, eilinės audėjos ar darbininkai nieko neveždavo, išnešdavo po drabužiais šeivą kitą. Bet ir tokiu būdu nemažai tos „socialistinės nuosavybės“ išgabendavo. „Limoje“ darbuotojai vis prisimindavo anekdotinį atvejį. Kai grobstydavo verpalus vyrai, jie dažniausiai apačioje užsirišdavo kelnes, po to jau grūsdavo už jų grobį. Tai vienas prisigrūdo tiek, kad nebegalėjo sulenkti kojų. Sumokėjo „muitą“, sėkmingai prasmuko pro kontrolės postą, bet gatvėje, vos penki metrai nuo įmonės vartų, paslydo… ir pats nebesugebėjo atsikelti, turėjo prašyti bendradarbių pagalbos.

Dėl verpalų vagysčių kildavo įvairiausių problemų. Ir ne tik todėl, kad pritrūkdavome gamybinių medžiagų. Pavyzdžiui, nuolat trūkdavo aliumininių dėžių, į kurias kraudavo verpalus. Kartą visai atsitiktinai užsukau į Vilijampolėje, prie „Dailės“ kombinato, buvusį antrinių žaliavų supirkimo punktą. Nagi žiūriu – didžiausia rietuvė tų dėžių sukrauta! Nors imk ir atpirk atgal.

Kartu su verpalais dingdavo ir šeivos, kurių būdavo įvairių. Padarytų iš kartono nelabai ir gailėdavom, tačiau naujoms mašinoms tiko tik apkaustytos medinės, kurios turėjo būti naudojamos daug kartų. Kartą, svarstant kaip organizuoti gamybą dėl jų trūkumo, vienas iš įmonės vadovų išsakė „auksinę mintį“: reikia paduoti skelbimą į laikraštį ir viešai paprašyti, kad „nereikalingos“ šeivos būtų grąžintos į fabriką!

Daugeliu atvejų negrobti buvo tiesiog neįmanoma. „Drobėje“ apsauginiu ilgą laiką dirbo toks itin „tvarką“ mėgęs žmogus. Jeigu verpėja po pamainos nešasi kokią vieną kitą „špūlę“ verpalų, tai viskas gerai, praleidžia. Jei nesineša, tai varo atgal į cechą, sako: „Eik pasiimti verpalų.“ Mat visi čia turi būti „lygūs“ ir vienodai atsakingi. Be to, jeigu nieko iš fabriko neneši, tai aišku, kad ir sargui nieko neatneši. O jis irgi nori, ir jam prie atlyginimo prisidurti reikia.

Mūsų įmonėje, kaip ir kitose, grobstydavo ne tik gamyboje naudojamas medžiagas ar galutinę produkciją. Viską, prie ko prieidavo, tą nušvilpdavo ir nešdavo. Pavyzdžiui, šaltkalviai grobstydavo tepalą. Juk sunku sukontroliuoti, ar jis tikrai pakeitė tepalą, ar nepakeitė, ar supylė tiek, ar mažiau. Įrengimuose naudoti trapeciniai diržai tikdavo ir kai kuriems automobiliams. Tad žiūrėk – jau „nušvilpė“ kažkas diržiuką. Ir kaip tu sugaudysi, kur jis dingo? Įmonės statybininkai turėjo savo metodus. Štai nudažo sieną vieną kartą, bet parašo, kad dažė dukart. Pusė medžiagų lieka. Taip „likdavo“ ir cementas, ir santechnikos detalės, ir kitkas.

Įdomu, kad įmonėje buvo susidariusi savotiška vidaus rinka. Mat būdavo tokių, kurie gėrybes tik paimdavo, kitų, kurie supirkdavo, taip pat tokių, kurie išnešdavo. Tarkim, vienas turi verpalų, bet negali jų išnešti ar išvežti. Tuomet parduoda tam, kuris turi gerą kontaktą su kontrolieriais, gali tą padaryti. Arba vienas turi „nudžiovęs“ vienokių dalykų, kitas kitokių, jie apsikeičia. Taigi dar fabrike, neišnešus „socialistinio turto“ iš jo teritorijos, vykdavo tam tikri sandėriai.

PASITEISINĘS „ATMETIMO“ METODAS

Kai tapau Taurinimo cecho vadovu, jame buvo didelių produkcijos trūkumų. Bet jeigu tu – vadovas, tai galiausiai už tuos trūkumus ir esi atsakingas. Nesukontroliavai! Tad bendrom pastangom su bendradarbiais šiaip taip viską „išlyginom“ ir staiga – vėl trūksta didžiausio audinio gabalo! Baisus dalykas, skandalas, aišku, kad bus blogai ir man, ir visam cechui.

Buvau neseniai skaitęs detektyvą, todėl sumaniau pritaikyti praktikoje knygoje aprašytą „atmetimo“ metodą. Susikviečiau visus suinteresuotus bendradarbius ir sakau: „Gerai, kompanija, aiškinsimės. Ar žinom kurioje gamybos stadijoje audinys dingo?“ Paaiškėjo, kad žinom. Iš 100 žmonių, lietusių tą audinį, pusė atpuola, lieka 50. Tada klausimus tęsiau: „Ar gali tas ir tas pagrobti?“ Išsiaiškiname, kad vienas negali, nes džiovykloje priešais jį už stalo sėdi meistras, viską mato. Kitas, akivaizdu, yra per gudrus, kad taip darytų, todėl ir jį atmetam. Ir taip toliau. Galiausiai liko šeši įtariami žmonės. Tuomet uždaviau galutinį klausimą: „Tai kas iš jų galėjo taip padaryti?“ O visi kone choru: „Taigi aišku! P. šeima tą padarė!“ Taip ir buvo! Dirbo ceche motina ir sūnus, kurį jos prašymu priėmiau. Pasirodo, ne be reikalo ir vienoje vietoje abu dirbti prašėsi. Po šio susirinkimo paspendėme jiems spąstus. Jie tuojau pat susiviliojo „sūriu“ ir spąstai prispaudė uodegas. Teko su ta šeimynėle atsisveikinti.

GROBIMŲ TAURINIMO CECHE YPATYBĖS

Taurinimo ceche audinių gamybos procesas baigdavosi. Jo metu nusikirpti ir nugvelbti audinio beveik nebuvo sąlygų, nebent atliekant paskutines operacijas – rūšiavimą ir matavimą. Aišku, išliko galimybė pagrobti visą gatavo audinio gabalą, 30 ar 35 metrus. Tačiau tai labai retai įvykdavo, nes, vos pradėjęs dirbti cecho viršininku, gerai sutvarkiau apskaitą. Skaičiuodavome ir audinių partijas, ir kiek gabalų jas sudaro. Po kiekvienos operacijos ją atlikę darbuotojai privalėdavo patikrinti, ar visi gabalai „savo vietoje“. Vis dėlto retkarčiais vagysčių pasitaikydavo, tekdavo tuos trūkumus kažkaip padengti. Realiausias būdas – kuo geriau organizuoti gamybą, siekti kuo didesnės išeigos ir taip sudaryti tam tikrą rezervą. Jei dirbsi prasčiau, padarysi klaidų, išeiga bus maža, nieko nelaimėsi.

Gamybos metu, iškirpus brokuotas vietas ir kitais atvejais, susidarydavo įvairių atraižų. Pagal nustatytą tvarką jos patekdavo į dvi Kaune buvusias atraižų parduotuves, kur jas pardavinėdavo žymiai pigiau. Tų atraižų būdavo įvairių – ir visai smulkių, sveriamų, ir po metrą ar dar ilgesnių. Tokiu būdu, beveik oficialiai, padėdavome apsirūpinti pigesniais audiniais įmonei reikalingiems žmonėms, galėdavome kažką pamaloninti.

APMOKĖTO LAIKO GROBSTYMAI

Vienas populiariausių grobstymo būdų sovietmečiu – „pasiimti“ darbo laiką, už kurį jau buvo sumokėta. Tiesa, daugelis žmonių to nelaikė grobstymu, nemanė, kad čia nusikaltimas. Šis reiškinys buvo ypač būdingas remonto ir statybos sektoriuje. Juk sovietmečiu, jeigu sumanysi daryti buto remontą, oficialiai nieko nenusamdysi. Problemų bus ir tuomet, jei sumanysi statyti sodo ar poilsio namelį. Butų remontas, mažųjų privačių pastatų statyba buvo iš esmės privatus verslas. Didelis verslas! Kaip jis organizuotas?

Remonto bei statybos darbuose dalyvavo ir specializuotų statybos įmonių darbuotojai, ir kitur dirbę statybininkai. Juk daugumoje gamyklų būdavo statybos skyriai, kurie remontuodavo pastatus. Tarkim, tokiame „Limos“ padalinyje dirbo, rodos, aštuoni žmonės. Taurinimo ceche taip pat buvo bent keletas remontininkų etatų. Iš tų žmonių susidarydavo neformalios brigados – tinkuotojas, dažytojas, santechnikas, elektrikas. Žiūrėk, ketvirtadienį kuris nors iš jų jau vaidina baisų ligonį ir prašo leisti penktadienį nedirbti. Arba sako tiesiai: „Viršininke, prašau, išleisk mane penktadienį ant chaltūros.“ Bet oficialiai jam laisvadienio suteikti negalima. Vadinasi, jeigu bus penktadienį išleistas, jis gaus du atlyginimus – ir iš įmonės, už neva atliktą darbą, ir iš užsakovo, kuriam dirbs realiai.

Viename mūsų įmonės padalinyje kroviku dirbo toks B. Puikus dailidė buvo, tad, kai apie 1970 m. prasidėjo sodo namelių statybos bumas, jį darbe matydavome retai. Vienas po kito įmonės darbuotojai prašydavo tiesioginio B. viršininko, kad išleistų jį „ant chaltūros.“ Viršininkas perdaug ir nesispyriodavo, juk ir prašytojai, ir B. turėdavo jam kažkaip atsilyginti. Taip visi likdavo patenkinti.

Pradėję penktadienį, tie remontininkai dažniausiai dirbdavo ir šeštadienį bei sekmadienį. Taip per tris dienas vieno standartinio buto remontą atlikdavo. Pajėgesnės brigados ir nedidelį sodo namelį „sumesdavo“.

GROBSTYTOJŲ GAUDYTOJAI IR TEISMAI

Su grobstymu turėjo kovoti vadinamasis „Obuchaesas“ (rusiškai – Otdel borby s chiščenijem socialističeskoj sobstvennosti). Bet jie turėjo mažai žmonių, vienas darbuotojas kontroliuodavo vieną, dvi ar net tris mažesnes įmones. Tad „obuchaesininkai“ turėdavo bendradarbiauti su fabrikų administracijomis, be jų pagalbos mažai ką galėdavo nuveikti. Veiksmai dažnai būdavo iš anksto suderinti – ką „pagauti“, o ką palikti ramybėje. Juk už tai irgi galima gauti „priedą“ prie atlyginimo. Aišku, būdavo, kad grobstytojai nepasidalindavo, susipykdavo, paskųsdavo vienas kitą. Tokiais atvejais „Obuchaesas“ turėdavo reaguoti. Įmonėje prasidėdavo visokios revizijos, komisijos, to visi labiausiai bijodavo.

Mūsų fabrike buvo apsaugos skyrius, tai jis turėjo grobstytojus gaudyti pirmiausia. Be to, nei vienas inžinerinis ar techninis darbuotojas nebuvo atleistas nuo kontrolės. Visi turėjo kovoti su šiuo reiškiniu. Visi! O kai visi, tai grobstymo atveju kaltų nėra…

Bandydama kovoti su grobstymais, valdžia įmonėse liepė įsteigti vadinamųjų kratėjų pareigybes. Išeinančius iš fabriko vyriškius kratydavo vyras, o moteriškes turėdavo apčiupinėti moteris. Tačiau šios papildomos kontrolės įvedimo rezultatas buvo atvirkščias. Juk jeigu stovi kratėjas, o tu nori kažką išsinešti, tai turi duoti ir jam. Išvadoje, kad nesumažėtų tavoji dalis, turi pagrobti daugiau!

Vis dėlto vadinamieji grobstytojai kartais prarasdavo atsargumą ar saiką, nesumokėdavo „muito“ ir įkliūdavo. „Limoje“ ir iš jos vėliau sudarytame „Drobės“ filiale tokių atvejų nebūdavo daug, vienas kitas per metus. Tačiau „pavyzdžio aukų“ valdžiai reikėjo, tad pagautuosius teisdavo. Jeigu grobstymas stambesnis, posėdžiai vykdavo apylinkės ar apygardos teismo rūmuose. Čia bausmes skirdavo dideles, grėsdavo ir įkalinimas. Bet kartais teismai būdavo, galima sakyti, parodomieji ir vykdavo pačioje įmonėje. Tokius teismus organizuodavo ne dėl to, kad būtų išaiškinti nuostoliai ar grobstymo schemos, bet kad būtų parodyta, kas tavęs laukia, jeigu grobstysi. Taigi atvažiuoja teisėjai, prokuroras, advokatas, susėda ir posėdžiauja. Stebėti posėdžio neraginti ateidavo daugelis įmonės darbuotojų, jiems būdavo įdomu, kas čia vyksta. Tad tam tikrą „auklėjamąją“ reikšmę tokie teismai turėjo.

Teisiamaisiais dažniausiai tapdavo ne vadovai, o eiliniai įmonės darbuotojai. Kol vadovavau Taurinimo cechui, jo žmonės, rodos, nebuvo teisiami, bet iš pagalbinių tarnybų pakliuvo ne vienas.

Teismui, be kita ko, tekdavo įvertinti nusikaltimo apimtį: kiek ta pagrobta „socialistinė nuosavybė“, tarkim, verpalai, verti. Pagal tai „seikėdavo“ bausmes. Bet kas gali tą padaryti? Reikia žinovo, eksperto! Apie 1960 m., rodos, du kartus, įmonės administracijos deleguotas, tuo ekspertu buvau aš. Tuomet įrodinėjau, kad pagrobtas turtas – menkavertis, nes brokuotas arba sugadintas, o kas sugadino – nežinia. Taigi nuostolis – minimalus. Žodžiu, stengiausi, kad tuos žmones, bendradarbius, nubaustų kuo mažiau. Tuo buvo suinteresuota ir įmonė, nes kas gi nori pagarsėti, jog šiame fabrike klesti didelio masto grobstymai.

Atsižvelgdamas į tokių ekspertų nuomonę, teismas paprastai skirdavo tik lygtinę bausmę. Pusantrų ar du metai, bet tik lygtinai. Jeigu nuosprendis toks, byla, galima sakyti, „laimėta!“

Dažnai vaidindavom mes tais laikais. Ne tik ekspertus. Nuolat vaidindavom visokias roles. Toks buvo gyvenimas.

Prisiminimus užrašė ir parengė Vytenis ALMONAITIS

Sovietmečio komandiruotės ir jų ypatumai. Knygos „Inžinierius sovietmečiu: Kęstučio Almonaičio prisiminimai“ ištrauka