Sovietmečio komandiruotės ir jų ypatumai. Knygos „Inžinierius sovietmečiu: Kęstučio Almonaičio prisiminimai“ ištrauka

Sovietmečio komandiruotės ir jų ypatumai. Knygos „Inžinierius sovietmečiu: Kęstučio Almonaičio prisiminimai“ ištrauka

Inžinierius Kęstutis Almonaitis duoda interviu Lietuvos radijui. Apie 1961 m.

Vytenis Almonaitis, www.voruta.lt

DARBO KELIONIŲ KRYPTYS IR TIKSLAI

         Įvairios komandiruotės sovietmečio inžinieriams buvo įprastas dalykas. Mūsų įmonėje, „Drobėje“, norinčių į jas važiuoti paprastai trūkdavo, nes dalis bendradarbių buvo kiek inertiški, kartais nesuprasdavo, kiek naudos iš tų komandiruočių galima išpešti. O man visur būdavo įdomu. Nuvažiuoji, su kolegomis pasikalbi, naujų idėjų pasisemi. Tad man į komandiruotes tekdavo vykti dažnai, maždaug kartą per mėnesį. Kas į jas važiuos, spręsdavo įmonės vadovybė – susivienijimo direktorius ir vyriausiasis inžinierius, filialo direktorius. Buvau jų vertinamas, tad gaudavau įvairių užduočių, vis dėlto dažniausiai tekdavo vykti mūsų gaminių kokybės klausimais ar „stumti“ reikalų pas valdininkus. Taip pat važiuodavau į parodas, keistis patirtimi ar kelti kvalifikacijos.

         Valdžios įstaigos, aišku, buvo susitelkusius Maskvoje. Tačiau „Drobė“ buvo susaistyta su daugeliu Sovietų Sąjungos įmonių: vienos tiekia žaliavas, kitos įrengimus ar detales jiems, trečios perka produkciją ir taip toliau. Taigi tekdavo keliauti į daugelį, kartais gana tolimų, miestų: Leningradą (dabartinį Sankt Peterburgą), Kijevą, Odesą, Luhanską, Melitopolį, Chersoną, Sevastopolį, Krasnodarą, Sverdlovską (Jekaterinburgą), Tiumenę, Celinogradą (Nur Sultaną), Dušanbė, net į Chabarovską. Į kai kuriuos miestus esu vykęs ne vieną sykį, pavyzdžiui, į Tiumenę teko skristi keturis kartus. Į užsienį komandiruočių nebūdavo. Net į socialistines šalis negalėdavau išvykti. Jeigu važiuodavo, tai koks direktorius, bet ir tai labai retai.

         Dažniausiai komandiruotės būdavo individualios. Nedidelės grupelės susidarydavo, kai važiuodavome į parodas: vienas žmogus iš audyklos, kitas iš verpyklos, kartais ir viršininkas koks. Grupinės komandiruotės vykdavo rečiau, paprastai tuomet, kai tikslas – apsikeitimas patirtimi.

         Komandiruotes turėdavai organizuotis pats. Niekas nepadėdavo, viskas – bilietai, viešbučiai, „prezentai“ – tavo reikalas. Grįžęs gaudavai rašyti komandiruotės ataskaitą, prie jos pridėti visus pateisinamus dokumentus – bilietus, kvitus. Buhalteris patikrindavo, ar viskas sutampa. Man, kaip ir kitiems vykstantiems, mokėdavo dienpinigius – apie 26 rublius už dieną. Valgiui užtekdavo, bet pavaišinimui – tai jau ne. O juk jeigu pakvietei kokį viršininką vakarienės, sumokėjai iš savų, tai ataskaiton neįrašysi.

        Komandiruotes, aišku, reikėdavo pradėti nuo darbų, nuo oficialių reikalų. Atbūni su tuo, su anuo. Ir jeigu vakare nereikia ko nors vesti į restoraną, tai tuomet esi laisvas, gali pavaikščioti po parduotuves, muziejus ar šiaip pasidairyti. Kartais ir laisvadienį „susikombinuodavau“. Pavyzdžiui, Leningrade pasinaudojau proga – visą dieną po Ermitažą pravaikščiojau.

PAGRINDINĖ KOMANDIRUOČIŲ KRYPTIS – MASKVA

         Lietuvoje veikė Lengvosios pramonės ministerija. Atrodytų, kažko pritrūkę, turėjome kreiptis į ją. Tačiau vietos valdininkų galios buvo labai ribotos. Ką jie galėjo? Paimti respublikos fondų ribose kažko, tarkim atsarginių guolių, iš vienos įmonės ir perduoti kitai. Na, dar kokį tarpininkavimo raštą surašydavo arba pasakydavo, į ką tokiu reikalu kreiptis Maskvoje. Eilinis sąjunginės įstaigos valdininkas dažnai galėdavo daugiau, negu Lietuvos ministras. Tad važiuodavome į Maskvą pro Vilnių jame nė nesustodami. O kam stoti? Vilniuje jokios pagalbos greičiausiai negausi.

          Į Maskvą per dieną važiuodavo keli traukiniai iš Kauno ir Vilniaus, dar kokie šeši ar aštuoni lėktuvų reisai būdavo. Daugumą keleivių juose sudarydavo ne kokie turistai, o vadinamieji „talkačiai“, lietuviškai – „stūmikai“, kurie vykdavo „stumti“ reikalų pas Maskvos valdininkus. Dažniausiai jie jau traukinyje pradėdavo „dirbti“ – megzti pažintis su kitais „stūmikais“, rinkti informaciją.

         Maskvoje veikė ministerijos, kiekviena iš jų dar turėjo tiekimo ir realizavimo skyrius – faktiškai atskiras organizacijas. Svarbiausia būdavo žinoti, į kurį valdininką kreiptis. Nes jeigu tu pataikysi pas tą, kuris tikrai gali, tai tavo reikalas išspręstas. Tereikia jį „apdailinti“, ir viskas. Kitas gali pažadėti, bet faktiškai negali sutvarkyti. Aišku, ir jis prašo „prezento“, pažada, bet vėliau pažado neįvykdo. Tad svarbiausia užduotis: sužinoti, į kokį Borisą ar į kokią Marusią reikia kreiptis, kuris tas gėrybes skirsto. Bet vienas iš kito, iš „Šilko“, iš „Kauno audinių“, iš „Litekso“ kolegų susižinodavai, kur jie ėjo, kur ir tave galėtų priimti.

         Tie Maskvos biurokratai vadinamuosius „stūmikus“, ypač atvykusius iš Pabaltijo, priimdavo visai mielai, nes turėdavo iš jų tam tikros naudos. O jos gaudavo labai paprastai. Mat tuomet planuojant galiodavo įprasta taisyklė: visur turi būti 5 procentų rezervas. Taigi tie valdininkai dažnai disponuodavo 5 procentais visos Sąjungos rezervo: žaliavų, įrengimų, detalių ir kitko. Ką tai reiškia Lietuvai, ypač konkrečiai įmonei, kurios poreikiai – tų 5 procentų mažutė dalis, antras skaičius už kablelio? Taigi tie Borisai ir Marusios galėdavo niekam nenusižengdami tave aprūpinti.

Kęstutis Almonaitis (centre) ir jo dėdė Kazimieras Katkevičius (dešinėje) išvykoje į Maskvą. Tolumoje matosi įėjimas į Lietuvos paviljoną Visasąjunginėje žemės ūkio parodoje. 1954 m.

         Aišku, einant pas tuos maskviškius, visada reikėdavo „prezento“. Turėjome reklamai ir reprezentacijai skirtų audinių, bet jie ne visada tikdavo. Maskvoje vyrams dažniausiai duodavau butelį gero alkoholio. Labiausiai jie vertindavo trauktinę „Dainava“. Apie ją sakydavo: „O, geras vynas!“ Moterims veždavau šokolado ar kokią saldainių dėžę – kuo didesnę ir įspūdingai atrodančią. Ne Maskvoje, kituose miestuose, labai tikdavo ir mėsos produktai, pavyzdžiui, gera dešra, taip pat ir mūsų fabriko audiniai. Ne paskutinėje vietoje būdavo vakarienė restorane. Joms mano bendradarbis V. geriausiai tikdavo. Visi juokais sakydavo, kad jis gali gerti ir nepasigerti, tokiu būdu visus reikalus sutvarkyti. Nes, būdavo, kitas pakviečia kokį viršininką, pasigeria kartu su juo ir pamiršta dėl ko vaišino. Tos vakarienės kainuodavo, reikėdavo turėti „juodų pinigų“. Juos „kombinuodavome“ visokiais būdais. Aišku, čia būdavo lengva „paslysti“, mažiau patyrę ir „paslysdavo“. Bet jeigu nieko „nesusikombinuosi“, tai turėsi už tą vaišinimą mokėti iš savo atlyginimo.

NUOLATINIS KOMANDIRUOČIŲ PALYDOVAS – ALKOHOLIS

Kaip sakiau, būdavo įprasta į komandiruotes „dovanėlėms“ vežti alkoholio, bet šis pradėdavo lietis dar traukinyje. Nes sovietmečiu, deja, buvo įprasta reikalus tvarkyti „prie butelio“. Negeriančiam žmogui nuolat kildavo problemų. Buvau susirgęs gelta, po to metus visiškai negalėjau vartoti alkoholio. Visą tą laiką buvau iš dalies „nedarbingas“, vis susidurdavau su baisiais nepatogumais!

         Taigi būdavo – įsėdi Kaune į traukinį, vos šis pajuda, tuoj keleiviai pradeda „ūžti“, gerti, ką pasiėmė iš namų. Ir driekiasi alkoholio tvaiko šleifas išilgai Kauno–Vilniaus geležinkelio, kaip garvežio dūmai. Vilniuje dažnam jau reikia „atsargas“ papildyti, bet galima ir neskubėti, nes visuose traukiniuose viename vagone veikdavo restoranas. Traukinyje būdavo didžiausias triukšmas, negalėdavai užmigti. Nes jeigu kupe duris uždarai, tai kuris nors kaimynas vėl jas atidaro, tad nepamiegosi. Tik gerokai po vidurnakčio traukinys aprimdavo.

         Iš Maskvos į komandiruotes Lietuvon atvažiavę viršininkai taip pat gerdavo. Kai kurie tik dėl to ir atvažiuodavo! Jiems čia būdavo kone atostogos „Pribaltikoje!“ Tų viršininkų atvykdavo įvairių – ir didesnių, ir mažesnių. Pagal tą rangą ir vaišes rengdavome. Gerai, kad dauguma jų buvo neišrankūs žmonės – kur vedi, ten geria. Atsimenu, atvažiavo kartą į „Drobę“ sąjunginės valdybos viršininkas, ministro pavaduotojo lygio asmuo. Lietuvos lengvosios pramonės ministras, palyginus su juo – tik pėstininkas. Tai mano – cecho viršininko, kabinete įsitaisėm, išgėrėm butelį konjako, ir jam viskas tiko. Vėliau, kai turėjau reikalą Maskvoje, jis mane prisiminė, padėjo. Suprantama, ne ką kitą, gero viskio butelį turėjau jam nunešti.

         Aišku, gėrė ne tik valdininkai, alkoholizmas tuomet buvo labai išplitęs. Vienoje iš pirmųjų komandiruočių Maskvon patekau į keblią situaciją. Kažko laukiau ir netyčia prie vienos gėrimų parduotuvės atsistojau ant šulinio dangčio. Žiūriu – ateina žmogus, atsistoja šalia manęs ir sako: „Aš antras. Lauksim trečio.“ Iškart nesupratau, ko jisai nori. Galvoju – kad jau patinka, stovėk. Bet neužilgo prie mūsų priėjo dar vienas žmogus. Jis jau nebestojo šalia, iškart tarė: „Einam, vyrukai!“ Tuomet jau supratau koks čia reikalas… Netrukus išsiaiškinau, kad Maskvoje plačiai paplitęs paprotys susiburti po tris „pusei litro“ – tokia tuomet buvo standartinė degtinės norma. Taigi, jei neturi kompanijos, bet nori išgerti, eini prie parduotuvės, stoji ant kanalizacijos ar kitokio šulinio dangčio. Tai matydamas, prisistato antrasis kompanionas. Kai atsiranda trečias, jau galima eiti pirkti puslitrį ir kur nors už kampo jį pasidalinti. Jeigu neturi stiklinės – ne bėda. Prie parduotuvės gyvenanti visiems žinoma „bobutė“ už rublį ją išnuomos, dar ir svogūną pridės.

         Vėliau daugelį kartų Maskvoje mačiau ant šulinio dangčio trypčiojančius ir antrojo ar trečiojo sugėrovo laukiančius žmones.

ĮSIMINTINAS ĮVYKIS „PROMIMPORTE“

Apie 1987–1988 m. valdžia paskyrė „Drobei“ 12 milijonų dolerių apdailos įrengimams įsigyti. Mat mes buvome pasistatę naują cechą, norėjome modernizuoti gamybą. Dar didesnę sumą gavo „Liteksas“, jie taip pat norėjo sukomplektuoti įrengimus naujam cechui.

Užsienietiškų įrengimų užpirkimai vykdavo Sąjungos mastu. Tuo pirmiausia užsiėmė Maskvoje buvusi didžiulė organizacija „Promimport“. Mane įtraukė į bendrą dviejų įmonių delegaciją. Nuvažiavome į Maskvą, apsistojome Lietuvos atstovybės viešbutyje. Tuomet visos respublikos pavydėjo, kad Lietuva Maskvoje turi ne tik senąsias patalpas, vadinamąjį Baltrušaičio namą, bet netoliese pasistatė dar vieną naują pastatą. Jo pusrūsyje buvo valgykla. Puikiausi lietuviški patiekalai, padavėjos – lietuvės, visi lietuviškai šneka! Jautiesi kaip Lietuvoje.

Įsikūrėme, o mūsų delegacijos vadovas nusprendė, kad yra proga pamaloninti sąjunginės Lengvosios pramonės ministerijos valdininkus. Tuoj paskambino Jelisejevui – įrengimų valdybos viršininkui. Sako: „Taip ir taip, gal papietautume?“ Ir girdžiu net per telefoną: „Bėgu!“ Ministerija buvo įsikūrusi netoliese, tai jis atbėgo net be palto ir… pradėjo tiesiog viešbučio numeryje „baliavoti.“ Aš kažkaip „nusiploviau“, o tiedu gėrė kone visą naktį!

Ryte visa delegacija nuėjome į „Promimportą“. Jis buvo įsikūręs dideliame pastate, jame tilpo ir užsienio firmų atstovybės. Taigi atėjome, o ten – visur ginkluota sargyba, ji ir mus patikrino. Susėdom, pradėjo pristatinėti mums reikalingais įrengimais prekiavusias firmas. Viena, antra, trečia… Reikėjo įvairių įrengimų, tai prisistatė gal 10 firmų. O mums reikia pasirinkti, iš kurios pirksime. Būtų buvę tą lengviau padaryti, bet delegacijos vadovas po vakarykščių vaišių ir taip nekaip atrodė, o pavaišintas karštu šokoladu padėjo galvą ant stalo… Kiti du delegacijos nariai irgi aktyvumo nerodė, vis mane ragino: „Tai tu šnekėk, tu!“ Teko imtis iniciatyvos man. O čia kaip tik atėjo italų delegacija, rodos, iškart keturios firmos. Pradėjo pristatinėti savo produkciją, siūlyti ir kas tinka, ir ko mums visai nereikia. Sakau jiems: „Mums šie įrengimai nereikalingi, prašau išbraukite.“ O tie: „Tai kaip tai? Gal ateityje reikės.“ Ir tiek su tais italais susiginčijome, kad derybos nutrūko, mes nieko nenusprendėme, milijonai liko neįsisavinti. Aišku, kaltas liko ne tas, kuris per derybas miegojo, bet aš!

Galiausiai, kiek netikėtai, cechui buvo nupirkti japoniški įrengimai. Vis dėlto daug ko trūko, tad, ieškodamas reikalingų dalykų, basčiausi po visą Sąjungą. Luhanske nupirkau džiovyklą, Chersone – kirpimo mašiną ir taip toliau.

GAMINIŲ IR ĮRENGIMŲ PARODOSE

Kone kasmet turėdavau komandiruočių į gaminių parodas. Jos dažniausiai vykdavo Maskvoje, Sokolnikų parke. Čia stovėdavo specialūs paviljonai, tokios didžiulės salės, turėdavome daug vietos. Įrengdavome įmonės stendą, pastatydavome prie jo staliuką, užkulisiuose – didesnį stalą. Parodos, atrodytų, buvo skirtos pasiūlyti ir parduoti produkciją, tačiau dar prieš jas iš sąjunginės ministerijos gaudavome paskyras kam ir kiek audinių reikia pristatyti. Tad pardavinėti faktiškai nebegalėdavome, tačiau turėdavome su perkančiomis įmonėmis suderinti labai tiksliai: kiek vieno ar kito pavyzdžio ir kada, kurį mėnesį, patiekti. Be kita ko, stengdavomės prisitaikyti prie sezono. Jeigu šviesus audinys – tai pavasariui, žiemos sezonui jis netinka.

Parodos trukdavo maždaug dvi savaites. Nes kol su vienu pirkėju viską suderini, praeina pusdienis. O tų pirkėjų – dešimtys ar net šimtai. Gaminių parodomis pirmiausia užsiimdavo „Drobės“ realizacijos skyrius, bet daug kas ir iš kitų padalinių norėdavo į jas važiuoti, pasidairyti. Aš kaip specialistas vykdavau. Nes žiūrėk koks pirkėjas ima ir užsigeidžia, ko mes negalime padaryti. Tai paaiškini, kad taip ir taip, pasiūlai kokią alternatyvą.

Kasmet vykdavo ir įrengimų parodos. Rodos, kas ketveri metai jos būdavo tarptautinės, suderintos su kitomis Europos parodomis, vadindavosi „Inlegmaš“. Kaip ir gaminių, įrengimų parodos vykdavo Maskvoje, Sokolnikuose, arba Leningrade. Į jas vykdavome kaip žiūrovai pasidairyti, nes niekas nieko ten neparduodavo, tik demonstruodavo. Esmė – sužinoti, ko galima pasaulyje rasti.

         Vienoje iš tarptautinių parodų, kuri vyko Leningrade kitais metais po tų nerezultatyvių derybų Maskvoje, susipažinau su italų įmonės „Texita“ vadovu Francu Treppo. Užėjau į stendą, padaviau vizitinę. Treppo paėmė, žiūri žiūri ir sako: „Tai tu čia tas, kuris Maskvoje skandalą sukėlei, viską sugriovei!“ Aš sakau: „Aš nesugrioviau, aš tik gyniau savo įmonės interesus! Jeigu man kažką siūlo, tai aš nebūtinai turiu pirkti.“ Na, vienu žodžiu, pradėjome su Treppo „rokuotis“. Galiausia jis sako: „Aš noriu į Lietuvą atvažiuoti.“ Netrukus tam atsirado sąlygos, nes Lietuva paskelbė Nepriklausomybę. Tad jis mano kvietimu atvažiavo, prasidėjo bendradarbiavimas, po kelerių metų aš tapau „Texitos“ atstovu Baltijos šalyse.

UŽDAVINYS – ĮRODYTI KOKYBĘ

         Dažniausiai į komandiruotes tekdavo važiuoti kokybės klausimais pas audinių pirkėjus. Ten reikėdavo apginti savo poziciją, parodyti vadovaujantis standartu, kad viskas tvarkoje. Gal čia šiek tiek neatitinka, bet apskritai – viskas tvarkoj! Tokiose derybose reikėdavo ir diplomatijos. Štai nugrūdo mane kartą į Sevastopolį, kur veikė nedidelė siuvimo įmonė. Nuvykau, klausiu: „Kokios problemos su tais audiniais? Kodėl čia mus taip puolate?“ Jie, aišku, dėsto pretenzijas visokias. O aš sakau: „Ar jūs norite su mumis toliau prekiauti? Aš atstovauju ir realizacijos skyrių. Jeigu jūs pretenzijų neatsiimsite, tai mes šiuos audinius parduosim kitiems. Kiekis nedidelis, tad mums problemų nebus.“ Ir ką jiems daryti? Nenori prarasti gero tiekėjo, tad belieka nusileisti.

         Kelionė į Krymą įsiminė dar ir todėl, kad tik nuskridęs į Simferopolį, sužinojau, jog Sevastopolis – uždaras miestas, karinis uostas. Taigi nuskridau, noriu nusipirkti traukinio bilietą į Sevastopolį – neparduoda! Rodau telegramą-iškvietimą, nepripažįsta – čia ne dokumentas! Tai ką gi, skambinu į „Drobę“, sakau: „Toks reikalas, jūs susitarkite su saugumu.“ Tie užkūrė Kauno saugumiečius, šie respublikinį saugumą. Kaip vėliau paaiškėjo, reikalas vos nenuėjo iki Maskvos. Ir tai tik todėl, kad vienas inžinierius darbo reikalais galėtų nuvažiuoti į siuvimo įmonę. Štai kaip Sovietų Sąjungoje buvo saugomos „karinės paslaptys“.

KOMANDIRUOTĖS – KVALIFIKACIJOS KĖLIMO BŪDAS

         Sovietmečiu būdavo propaguojamos ir visais lygiais vykdavo komandiruotės, skirtos apsikeisti patirtimi (rus. – obmen opytom). Pavyzdžiui, nuvažiuoju aš į Kijevą, einu į tekstilės fabriką pažiūrėti kaip ten jiems sekasi, kaip jie dirba. Prisistatau, kad aš iš ten ir ten atvažiavau apsikeitimo patirtimi reikalu, mane domina tai ir tai. O tau: „O, jūs iš Lietuvos! Kaip jums ten sekasi?“ Prasideda dialogas, ir vyriausiasis inžinierius tave palydi, parodo. Būdavo organizuojamos ne tik individualios, bet ir įmonių delegacijos. Susidaro grupelė, ir važiuojam į Maskvą ar kur nors už Maskvos. Pirmiausia į įmones, kurios turėdavo tarptautinėse parodose nusipirktų įrengimų, nes būdavo įdomu pamatyti naujoves. Tokias komandiruotes organizuodavo ir įmonė, ir ministerija.

         Maskvoje veikė vadinamasis Techninio progreso universitetas. Jis organizuodavo neakivaizdinius pasitobulinimo kursus, kurie trukdavo dvejus metus. Į juos buvau komandiruotas du kartus. 1969 m. ir 1981 m. gavau pažymėjimus, kad esu jau „pasitobulinęs“.

         Maskvoje buvo įsikūręs ir Centrinis vilnos mokslinių tyrimų institutas (rus. Centralny naučnoissledovatelskij institut šersti). Jis turėjo „stumti“ į priekį mokslą, bet dažnai tik vaidindavo, kad tą daro. Institutas organizuodavo konferencijas, į kurias kviesdavo atstovus iš visos Sąjungos. Jos iš pradžių vykdavo Maskvoje, bet vėliau – Krasnodare, Kubanės srities „sostinėje“. Apie 1980–1985 m. tris kartus į tas konferencijas važiavau. Tai geras valstybinių lėšų švaistymo pavyzdys! Juk viskas kainuodavo brangiau nei Maskvoje, bet kažkas turėdavo už tai sumokėti.

         Taigi nuskrendi sekmadienį lėktuvu į Krasnodarą, sėdi į autobusą, tas nuveža tave į viešbutį. Mus, pabaltijiečius (rus. pribaltijcy) – lietuvius, latvius ir estus – apgyvendindavo tik viešbučiuose, o kitus dažniausiai po bendrabučius išskirstydavo. Pirmadienį prasidėdavo paskaitos, disertacijų gynimai. Vis gerina ir gerina vilnos kokybę, vis išveda ir išveda naujas avių veisles, o iš tiesų tos kokios buvo, tokios ir liko. Bet, būdavo, apgindavo iš šių temų disertacijų, ir kandidatinių, ir daktarinių. Antradienį pranešimai tęsiasi, bet po pietų jau praneša: „Na, mes čia puikiai pasidarbavome. Rytoj bus išeiginė. Kas nori, gali vykti prie Juodosios jūros, autobusas nemokamai nuveš į Anapos paplūdimį. Jeigu norite apžiūrėti Kubanės apylinkes, prašom – bus ekskursinis autobusas.“ Na, tai pasirenki, sėdi į autobusą, tas veža tave į pliažą iki kurio – apie 170 km. Ten guli, maudaisi, taip konferencija „vyksta“ toliau, pinigai „įsisavinami“.

ĮSIMINTINA KOMANDIRUOTĖ Į CELINOGRADĄ IR VASIOS METODAS

         „Drobės“ Taurinimo ceche, kuriam vadovavau, buvo sumontuoti nauji modernūs įrengimai. Jų apžiūrėti daug kas atvažiuodavo. Kone kasdien vesdavau ekskursijas, ypač studentams. Kartą atvyko net pats Sovietų Sąjungos lengvosios pramonės ministro pavaduotojas. Jį lydėjo susivienijimo „Drobė“ direktorius Pranas Vitkauskas, LTSR lengvosios pramonės ministras Jonas Ramanauskas. Aprodžiau viską kaip mokėjau, padariau įspūdį. Tas maskviškis ir klausia: „Kas čia viskam vadovauja?“ Jam atsako: „Taigi tas, kuris ekskursiją jums vedė.“ Tuomet ministro pavaduotojas sako: „Pone Vitkauskai! Išsiųskite jį mėnesiui į Celinogradą. Ten jie su apdaila nesusitvarko, jis padės.“ Ramanauskas man tyliai: „Na prisišnekėjai!“ Aš galvojau – humoras, kalbomis ir baigsis. Bet ką tu! Po savaitės ateina į fabriką vardinis raštas iš Maskvos: draugą Almonaitį mėnesiui išsiųsti į Celinogradą! Teko vykti.

„Limos“ (nuo 1971 m. – „Drobės“ padalinio) taurinimo cecho viršininkas Kęstutis Almonaitis darbo kabinete. Apie 1970 m.

         Celinograde, dabar vadinamame Nur Sultanu, veikė didelis tekstilės kombinatas. 25 milijonus metrų audinių per metus pagamindavo. Tik keturi tokie milžinai Sovietų Sąjungoje buvo. Palyginimui, „Drobė“ vos apie 7 milijonus pagamindavo. Taigi nuvykau, prisistačiau direktoriui. Tas sako: „Aš tikras metalistas. Tekstilė man – kinų kalba.“ Na ir pradėjo mane klausinėti… Taip per keturias savaites visą tekstilės kursą išklausė. Įdomu, kad niekada manęs nevaišino alkoholiu, tik arbata. Retas atvejis tiems laikams! Pamato mane ir sako: „Užeik, arbatos išgersim.“ Pasiima bloknotą ir viską užsirašinėja. Ką aš šneku, viską užsirašo. Kiti darbuotojai nelabai mano patarimais domėjosi.

         Nusibodo man tas Celinogradas. Net valgyti nelabai yra ko. Sakau direktoriui: „Reikia man bilietą nupirkti, noriu važiuoti namo.“ O tas: „Suspėsim.“ Antrą kartą vėl: „Suspėsim.“ Tuomet aš jau jį kietai suėmiau, sakau: „Važiuojam, negaliu čia būti ilgiau.“ Nuvažiavom prie „Aerofloto“ kasų, o ten – net į tą patalpą negali įeiti. Gauti lėktuvo bilietą į Maskvą, ar panašiai, tiesiog neįmanoma: visas vietas užima turintieji „raudonus bilietus“, tai yra čia komandiruoti vadinamųjų „plėšinių“ įsisavintojai. Direktorius sako: „Važiuojam į patį oro uostą, ten gausim bilietą.“ Nuvažiavome, o ten tas pats! Tada sakau direktoriui: „Nupirk man bilietą į Sverdlovską.“ Ten turėjau gerą pažintį, galvojau, kad ten mane įtaisys kaip nors.

Taigi nuskridau į Sverdlovską, į dabartinį Jekaterinburgą. Oficialiai nusipirkti bilietų ir čia nebuvo jokių galimybių, bet šiame mieste turėjau pažįstamą – vietinės įmonės direktorę Zoją Fiodorovną. Nuvykęs prisistačiau, paprašiau pagalbos. Direktorė tuoj ėmėsi veiklos, pasikvietė sekretorę ir sako: „Surask man Vasią.“ Ateina Vasia su elektrodais rankose, su šalmu ant galvos. Sako: „Klausau, Zoja Fiodorovna.“ O direktorė: „Šitą poną reikia išsiųsti į Maskvą.“ Vasia: „Klausau, Zoja Fiodorovna, bus padaryta.“ Galvoju – koks čia velnias, kas iš to bus?

         Ryte pats susistabdžiau sunkvežimį, nuvažiavau į oro uostą. Galvojau, gal į kokį ankstyvą reisą įsėsiu. Bet kur tau! Žmonės vienas prie kito stovi, minia net siūbuoja! Po kurio laiko atvažiavo ir Vasia, susirado mane.

         Lėktuvuose keli bilietai visuomet būdavo rezervuoti: gal reikės kokiam viršininkui skristi. Tai galvojau, kad jis eis į kasą, bandys mane į tas vietas įtaisyti. Bet jis nuėjo prie registracijos, kur šalia registratorės dirbo krovikas. Pasišnekėjo su juo, pasikvietė. Priėjęs krovikas tyliai sako man: „Ar turi bilietą?“ Atsakau: „Tai, kad nėra bilietų!“ Tada šis jau garsiai man nesusipratėliui paaiškino: „Bet kokį, bet kokį pirk, svarbu turėti!“ Tai aš ir nusipirkau bilietą į reisą, būsiantį po mėnesio. Vasia paaiškino, kad 10–15 procentų jo kainos reikia sumokėti tam krovikui. Parodžiau jam tą bilietą, sumokėjau, o šis sako: „Stok į registracijos eilę.“ Atsistojau, o čia ir tas krovikas krepšius ant vežimėlio renka. Kai priartėjau, jis pradėjo kelti triukšmą: „Kas dar į Maskvą?“ Sakau: „Aš, aš!“ O tas: „Nežiopsok! Reikia paskubėti! Greičiau, greičiau!“ Taip atseit „iškoliojo“ mane, paėmė bilietą, numetė registratorei. Nežinau ar su ja buvo sutarta, bet ji mano bilieto datos „nematė“, tad gavau įsėdimo taloną ir sėkmingai išskridau.

Kelios valandos, ir aš – Maskvoje. Galėjau grįžti į Kauną traukiniu. Geležinkelio bilietų tais laikais nestigo. Bet norėjosi kuo greičiau namo. Tad iš Domodedovo oro uosto, kur rytų reisus aptarnaudavo, pervažiavau į Šeremetjevo, iš kur skrisdavo lėktuvai į Vilnių. Bet čia tas pats – nėra jokių bilietų! Tuomet nusprendžiau pabandyti pritaikyti Vasios metodą. Žiūriu – sėdi salėje ant vežimėlio krovikas, rūko. Sugalvojau versiją ir sakau jam: „Šiandien septintą valandą Maskvos „Spartakas“ žaidžia Vilniuje su „Žalgiriu“. Kaip man patekti?“ O tas klausia: „Bilietą turi? Nėra? Eik pirkti!“ Pasirodo – sistema veikia! Nuėjau, nusipirkau bet kokį bilietą, sumokėjau dešimtadalį jo kainos tam krovikui. Su jo pagalba jau po kelių valandų buvau sėkmingai įsodintas į lėktuvą.

          Vėliau, keliaudamas po Sovietų Sąjungą, Vasios metodą taikiau daugelį kartų. Jis visuomet suveikdavo. Dažnai nė neidavau į kasą. Iškart pas tą kroviką, sutari, tik po to perki bilietą. Ir – kiaurai! Nes čia veikė sistema. Juk jeigu aš nusipirkau bilietą po mėnesio, išskridau dabar, tai vėliau jau nebeskrisiu. Bus vieta, ją vėl bus galima parduoti. Pasidalinau šia patirtimi su bendradarbiais, tai ir jie sėkmingai Vasios metodu naudojosi.

NUOTYKIS MELITOPOLYJE

                 Pritrūkę kokio įrenginio, dažnai važiuodavome ne į Maskvą, kur galėjai tik gauti paskyrą jam, o tiesiai pas gamintoją. Kartą, apie 1965–1970 m., įmonei skubiai prireikė vakuuminių siurblių, kuriuos naudodavome audinių džiovinimui. Žinojome, kad juos gamina Ukrainoje, Melitopolyje, vadinamojoje „pašto dėžutėje“ – įslaptintoje karinėje gamykloje. Nuvažiavau į tą miestą, bet kur eiti toliau? Juk tikro adreso nežinau. Vaikštau po miestą, žiūriu, iškaba – „KGB skyrius“. Na, galvoju, šitie tai žinos. Užėjau, tuoj ginkluotas sargybinis pasitiko. Sakau: „Turiu raštą, privalau asmeniškai perduoti įmonės direktoriui. Jos pašto adresas toks ir toks, kaip man ją rasti?“ Tuo pačiu rodau Kaune pasiruoštą raštą su antspaudais. Šie sovietmečiu kone magišką galią turėdavo, visokiems pareigūnams ir valdininkams darydavo įspūdį. Suveikė ir šiuo atveju. Sargybinis sako: „Troleibusas numeris 2, juo važiuoti iki galo. Stotelė štai ten.“ Man tik to ir reikėjo.

                 Nuvažiavau, tikrai radau tą įmonę, bet čia vėl problemos – sargas neįleidžia. Padavė vidaus telefonų knygą ir sako: „Skambink tam, pas kurį atėjai.“ Bet kam skambinti, kai nieko nepažįsti? Aš atseit surinkau numerį ir vaizduoju, kad kalbuosi: „Aš čia toks ir toks, jau atvažiavau. Aha, aha, taip, taip!“ Padėjęs ragelį, sakau sargui: „Liepė įleisti.“ Tas ir įleido. Įėjau į fabriko teritoriją, susiradau administracijos pastatą, bet kur eiti toliau? Pradėjau studijuoti kabinetų sąrašą. Akis užkibo už kažkur girdėtos direktoriaus pavaduotojo pavardės – Grosman. Na, ir nuėjau pas jį. Padaviau sekretorei šokolado, sakau: „Aš pas poną Grosmaną, jisai sakė, kad galiu užeiti.“ Taip įsilaužiau į to viršininko kabinetą, o šis – lyg salė, mažiausiai 100 kvadratinių metų ploto. Atsisėdau kukliai prie durų, paaiškinau kas ir kaip. Direktoriaus pavaduotojas pradėjo aiškinti, kad reikalinga paskyra. Teko pripažinti, kad jos neturiu, bet baigdamas pasakiau: „Palieku jums raštą. Jeigu atsiras galimybė, turėkite omenyje mūsų prašymą.“ Kol šnekėjomės, išsitraukiau ir padėjau šalia savęs, po tuo raštu, dovanėlę – audinį kostiumui. Jau pakilau eiti, o viršininkas sako: „Jūsų paketas!“ Aš tuomet: „Čia ne mano, čia jūsų paketas“, ir išdrožiau.

Atsisveikinau su sargu, nuėjau į šalia įmonės buvusią galutinę troleibusų stotelę. Įsėdau, žiūriu pro langą – ateina vyras ir nešasi po pažastim pasikišęs tą patį paketą! Na galvoju, viskas man. Jau visos mano blusos apmirė, bet… įlipo tas žmogus į troleibusą ir pamačiau, kad paketas tik panašus, bet ne tas, kurį palikau!

Atsiuntė į Kauną po dviejų savaičių du vakuuminius siurblius. Tiko paketas, o kaip gi!

SĖKMINGA KELIONĖ Į DUŠANBĖ

Tai buvo gal apie 1975–1980 m. Fabrikui kilo problemų su dispersiniais dažais, skirtais sintetiniam pluoštui. Tai specialūs dažai, jie tirpsta tik acte. Dar pridėdavom kažkokių priedų, bet jie vis tiek sunkiai ištirpdavo, likdavo mikro kruopelių, tokių kaip aguonos grūdas. Ir košdavom, ir vis tiek jų likdavo. O tuomet – dėmė ant audinio! Po visos apdailos, garinimo ir panašiai, ji dar išsiskleidžia. Skandalas, baisus dalykas, tiek broko! Visus kaltinam, aiškinam, kad neiškošia, tačiau kas iš to.

Kartą, komandiruotės į Maskvą metu, papasakojau apie šią problemą vienam Centrinio vilnos mokslinių tyrimo instituto darbuotojui. Neprisimenu jo pavardės, tik tiek, kad buvo žydų tautybės (beje, tame institute daug jo tautiečių dirbo). Pavaišinau jį lietuviškomis cigaretėmis, įsišnekėjome. Tas žmogus ir sako man: „Dušanbė turi tokį prietaisą turbulentinį, kuris taip išplauna, taip sutrina tuos dažus, kad jokių kruopelių nelieka.“ Sakau: „Gerai! Parašysiu jiems raštą.“ O tas specialistas: „Ne, geriau nuvažiuok.“ Tačiau aš galvoju – kur ten, į Dušanbė, į Tadžikiją trenktis? Parašiau raštą, bet – jokio atsakymo. Parašiau antrą – jokio atsakymo! Supratau, kad iškart reikėjo klausyti patarimo.

Problema buvo aktuali visai įmonei, tai ir vadovai pradėjo raginti: „Važiuok tu į tą Dušanbė!“ Na ką gi, aš į lėktuvą, ir skrendu į Tadžikiją. Buvau iš reklamai skirtų resursų pasiėmęs tris metrus gražaus audinio. Tai pasiėmiau jį, nuėjau pagal adresą, kokį turėjau. Paduodu sekretorei saldainių ir sakau: „Noriu su direktoriumi pašnekėti.“ Ši tuoj: „Užeikite!“ Užeinu – kabinetas erdvus, stalas didžiulis! Taip jau Maskvoje ir kitur tais laikais buvo priimta – kuo didesnis viršininkas, tuo didesnis kabinetas ir tuo didesnis stalas. Sėdi už jo direktorius gražiai apsirengęs: marškinėliai balti, viskas braška. Prisistačiau, paaiškinau kokia problema. Padaviau tą audinį, sakau: „Čia jums bandomajam nešiojimui.“ Tas: „Taip, taip! Mes tokį dalyką darome, čia mūsų išradimas. Bet problema – mes neturime tinkamų variklių.“ Sakau: „Gerai, duokite be variklio, mes jį susirasim.“

Kęstutis Almonaitis „Drobės“ produkcijos sandėlyje. Apie 1985 m.

Parskridau į Kauną, o už savaitės ateina tas agregatas! Netruko paaiškėti, kad tą patį adresą turėjo kelios įstaigos. Aš pakliuvau ne į tą gamyklėlę, kuri tuos įrengimus darė, o pas didžiulės sąjunginės įmonės viršininką. Jie gamino visai Sąjungai apsaugos sistemas muziejams. O tie agregatai dažams tebuvo jų šalutinė gamyba, toks papildomas biznelis. Tai pasirodo, aš „nupirkau“ visos tos jungtinės įmonės viršininką! O jis, matyt, turėjo balsą!

Prietaisas pasiteisino. Jo veikimo principas buvo gana paprastas: dažų tirpalas, jį spaudžiant, paduodamas į turbinėlę, o ši sukasi. Turbinos cilindras perforuotas, skylutės mažytės. Išcentrinė jėga spaudžia, dažai trenkiasi, viskas suyra, nelieka jokių kruopų!

Lietuvoje greitai sužinojo apie mano „išradimą“. Per visus fabrikus pasklido žinia, kad toks iš „Drobės“ išsprendė problemą, kuri vargino daugelį. Tada fabriko vadovybė mane į Dušanbė išgrūdo antrą kartą, kad dar vieną įrenginį parvežčiau. Nuskridau, bet paaiškėjo, kad jų gamyba kažkodėl nutraukta. Tuomet aš išsikaulinau brėžinius, galvojau, gal Lietuvoje patys pagaminsime. Bet niekas neapsiėmė, nes neturėjo tinkamų nerūdijančio plieno gaminių, be to, reikėjo cilindre padaryti tokias mikro skylutes, niekam neišėjo.

Dušanbėje turėjau „nuotykį“ viešbutyje. Kai pirmą kartą nuskridau, nežinojau nė nuo ko pradėti, juk miestas visai nepažįstamas. Nuėjau į viešbutį, o ten – minia prie registratūros. Atsistojau į eilę, atėjau iki administratorės. Turėjau gerą lietuvišką dešrą, nutariau jai paduoti. O ši sėdi už langelio. Tas toks mažas ir dar su skydeliu už skylės. Dešros riestė netelpa, bekišant užstrigo… Pamatė kiti, stovėjusieji eilėje, pradėjo rėkti: „Va, dešrą kiša!“ Bet administratorė, matyt, labai jos norėjo. Tad nekreipė dėmesio į šaukiančius, traukė tą riestę, o aš stūmiau. Viskas baigėsi gerai, dešrą padaviau, kambarį viešbutyje gavau.

Prisiminimus užrašė ir parengė Vytenis Almonaitis

Visos nuotraukos – iš Almonaičių šeimos archyvo

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.