Lenkijoje mėgstama sakyti, kad mūsų mokyklos yra viskuo aprūpintos ir jose dėstoma tik lietuviškai. Tai yra visiška netiesa. Jei ir kažkas dėstoma lietuviškai, tai iš lenkiškų vadovėlių, nes lietuviškų labai trūksta“, – tvirtina Seinų „Žiburio“ mokyklos istorijos mokytojas, Lenkijos lietuvių bendruomenės tarybos pirmininkas, šio krašto istorikas Tadas Bagdonavičius, pasakojantis apie vis agresyvėjantį Lenkijos požiūrį į tautines mažumas.
Lietuvoje nemažai rašoma apie dvipusius Lietuvos ir Lenkijos santykius, lenkų mažumos padėtį Vilniaus krašte, tačiau gerokai mažiau žinoma apie lietuvių, gyvenančių Suvalkų, Punsko kraštuose. Išgirstame apie jus dažniausiai tada, kai, tarkime, būna nuniokojami paminklai ar vietovardžių lentelės. Tad ir norėtųsi sužinoti, kaip laikotės?
Mūsų padėtis yra specifinė. Gyvename savo etninėse žemėse, esame ten šeimininkai, bet tuo pačiu mūsų ryškiai mažėja. Neseniai ruošiau savo mokinius konkursui apie Broniaus Kviklio monografiją „Lietuvos bažnyčios“ ir ten radau informaciją, kad oficialiai 1982 metais Lenkijoje gyveno 33 tūkst. lietuvių. Neoficialiai jų galėjo būti iki 60 tūkst. Šiandien oficialiai lietuvių yra iki 6 tūkst., tačiau mes, kaip bendruomenė, teigiame, kad mūsų gali būti 10–12 tūkst. Nors iš tiesų lietuvių yra daug – savo apylinkėse pažįstame žmonių, kurie žino, kad jų seneliai yra lietuviai, tačiau lietuviais vadinami pyksta.
Taigi, kaip Lenkijos valstybė rūpinasi tautinėmis mažumomis? Per daugmaž 30 metų iš 30 tūkst. liko tik 6 tūkstančiai. Sakau valstybė, kadangi vienas garsus Lenkijos senatorius, kino režisierius Kazimiežas Kutzas yra pasakęs, kad mes turime rūpintis tautinėmis mažumomis, o ne tik jos pačios turėtų tai daryti.
Taip pat skaitykite
Tad mūsų padėtis nėra dar tokia bloga. Pavyzdžiui, vokiečiai teigia, kad jų esama iki milijono. Ir tokie teiginiai turi logikos, nes apie trečdalis dabartinės Lenkijos teritorijos kelis šimtus metų buvo vokiškos. Žinoma, būta repatriacijų, bet vokiškos kilmės pavardžių yra išlikę. Oficialiai jų išlikę labai nedaug. Jų sumažėjo daug ženkliau nei lietuvių. Panaši padėtis yra su ukrainiečiais. Vėlgi tame mūsų Suvalkų trikampyje yra garsus regionas, kuriame gyveno sentikiai, o dabar jų nebėra.
Tai parodo, kaip yra rūpinamasi tautinėmis mažumomis. Dabar konstatuoju faktą apie lenkų padėtį Lietuvoje. Gal jų ir mažėja, gal jie pritampa prie lietuvių daugumos, tačiau tas tirpimas yra daug lėtesnis, jeigu teisingai suprantu.
Ir, aišku, kitas reikalas yra šios dienos problemos – gyvename tokioje padėtyje, kai nieko patys nežinome ir apie mus nelabai ką žino. Pavyzdžiui, neseniai Suvalkų prokuratūra paskelbė, kad nutraukia tyrimą dėl vietovardžių lentelių uždažymo. Ir tyrimo, kuris truko apie 10 mėnesių, rezultatų nėra. Paprastas pavyzdys – organizacijos, kuri vadinasi „Falanga“, ženklas buvo nupieštas ant suniokotų paminklų. Jie savo interneto puslapyje skelbė, kad neprisipažįsta prisidėję prie šio išpuolio, bet jie – čia citata – parašė, kad „remia tokius veiksmus“. Idėjiškai. Jie taip pat organizuoja įvairias protesto akcijas su futbolo sirgaliais. Manau, kad Lietuvos žmonės Lenkijos futbolo sirgalius pažįsta.
Tikrai atsimename
Taigi, kai 6 tūkst. Lenkijos lietuvių mato, kad fašistuojanti organizacija „Falanga“ bendradarbiauja su futbolo fanais, kurie, tarkime, organizavo antirusiškas riaušes prieš Europos futbolo čempionatą, ką reikia galvoti? Apie tas dvi grupes, kurios atvirai kovoja prieš tautines mažumas. Ir kaip jaustis? Nenoriu skųstis apie pavojus, tačiau jokio geranoriškumo ir paramos iš Lenkijos valstybės pusės taip pat nejaučiame. Jau nekalbant apie tai, kad 38 mln. gyventojų valstybė oficialiai teigia, kad ji nėra pajėgi išlaikyti 5 lietuviškų mokyklų. Aiškinama, kad reikia išlaikyti ir kitas tautines mokyklas. Bet yra dar tik baltarusiškos, vokiškos, bet jų labai mažai.
Palyginkime su Lietuva, kurioje esama apie 60 lenkiškų mokyklų… Ir trijų milijonų šaliai tai – pakeliama našta, nes, kiek pamenu, Lenkija finansavimo problemos nekelia.
Ar Lietuvos parama lietuviškoms mokykloms Suvalkų trikampyje yra pakankama?
Švietimo padėtis yra vertinama gana keistai, ypač Lenkijos spaudoje. Situacija yra tokia, kad nesi kaltas, o reikia aiškintis. Lenkams sakau, vyrai, pasižiūrėkite į interneto puslapį, dabar juk kiekviena mokykla – ir Punsko vidurinė, ir Punsko gimnazija – tokius turi. Pažiūrėkite į vadovėlius – lietuviškos mokyklos labai dažnai naudojasi lenkiškais vadovėliais. Nors tokias pamokas kaip chemija, fizika ar biologija būtų galima dėstyti lietuviškai. Vadovėlių problema vėlgi yra labai komplikuota. Lenkijos finansavimas yra nepakankamas. Ir jei dar Punsko savivaldybė, į kurią yra išrinktų lietuvių, remia, tai už savivaldybės ribų nėra nei vienos lietuviškos mokyklos, kuri būtų išlaikoma už savivaldybės lėšas. „Žiburio“ mokykla gauna konstituciškai nustatytą mokinio krepšelį, tačiau jokių kitų priedų negaunama.
Kitas dalykas, kurį kartoju jau šimtąjį kartą. Aš istoriją lietuvių mokiniams dėstau lenkiškai, kolegos – geografiją, visuomenės istoriją – taip pat. Nebent nutinka tokia teisinė subtilybė, kad dėstomoje temoje nėra nieko lenkiško, tada jau gali dėstyti ir lietuviškai, bet vis vien iš lenkiško vadovėlio. Pavyzdžiui, yra tema apie gotiką, o antra tema – apie gotiką Lenkijoje. Pirmąją temą galiu dėstyti lietuviškai, išaiškinti sudėtingus architektūrinius elementus, tačiau tada jau gerokai komplikuota antrąją temą dėstyti lenkiškai
Lietuviškai galime dėstyti Lietuvos istoriją ir geografiją. Lenkijoje mėgstama sakyti, kad mūsų mokyklos yra viskuo aprūpintos ir jose dėstoma tik lietuviškai. Tai yra visiška netiesa. Jei ir kažkas dėstoma lietuviškai, tai iš lenkiškų vadovėlių, nes lietuviškų vadovėlių labai trūksta, nes tie patys lietuviški vadovėliai turi būti kitaip paruošti, nes Lenkijoje kitokios programos.
Kita problema – mokyklų tinklo mažėjimas, nes už Punsko savivaldybės ribų jų iš esmės neliko. Tik Seinuose prieš 7 metus buvo atkurta, o 85 metų seiniškiams lietuviško švietimo trūko. Toks svarbus centras su vyskupo Antano Baranausko kapu, su kunigų seminarija, kuri išugdė Vincą Kudirką, Vincą Mykolaitį-Putiną, Seinuose vyko ir lituanistų suvažiavimas su Jonu Jablonskiu priešakyje. Ir tame mieste buvo vis sunkiau su lietuvybe, kadangi nebuvo švietimo, jis buvo sėkmingai naikinamas.
Dabar lenkiškų mokyklų vadovai šaiposi iš lietuvių, agituoja tėvus savo vaikus leisti į lenkiškas mokyklas, kaltindami, kad lietuviškose mokyklose vaikai bus netinkamai paruošti. Nors, pagal bendrus rezultatus, mūsų mokiniai dažnai būna net virš bendro vidurkio. Jau nekalbu apie tai, kad nėra visiškai jokių problemų su lenkų kalbos vartojimu, mūsų vaikai laimi dailiosios kalbos konkursus, nors dalyvauja kartu su lenkų vaikais.
Kalbant bendriau, švietimo padėtis negerėja ir nėra aiškių perspektyvų, kadangi neseniai Lietuvos valstybė vėlgi perdavė tam tikrą sumą pinigų lietuviškoms mokykloms remti, bet mes prašome ko kito. Kad pinigai būtų išreikalauti iš Lenkijos, nes suprantame, kad esame Lenkijos piliečiai ir mokesčius mokame Lenkijoje. Tad mes teisėtai reikalaujame tų pinigų, nors niekas nesako, kad tautinės mažumos atsieina pigiai. O Lenkija visur skelbia, kad yra daugiakultūrinė valstybė, o tautinių mažumų kaskart mažėja. Ir atkreiptinas dėmesys, kad nei viena tautinė mažuma negiria savo padėties: nei baltarusiai, nei vokiečiai, nei ukrainiečiai.
Apie pernykščius išpuolius prieš lietuviškas vietovardžių lenteles ir paminklus žinome visi, bet nutylimas kitas faktas – Palenkės vaivadijoje įvyko apie 20 tokių išpuolių. Dažais buvo suniokotos žydų sinagogos, obeliskas žydams Jedwabne vietovėje, kuriuos Antrojo pasaulinio karo pradžioje nužudė lenkai. Suniokoti ir totorių maldos namai bei kultūros centras, nors patys lenkai teigia, kad totoriai labai nusipelnę Abiejų Tautų Respublikai. Buvo užteplioti ir baltarusiški pavadinimai viename valsčiuje, kur gyvena šios mažumos atstovai. Daužyti vokiečių mažumos būstinių langai.
Dėstote istoriją. Kaip Lenkijoje pateikiami skausmingi Lietuvai epizodai – Suvalkų ir Vilniaus užėmimas (okupacija)?
Lenkiškuose vadovėliuose informacija yra lakoniška. Tiesiog kartais kalbama, kad tai buvo maršalo Juzefo Pilsudskio užsakytas veiksmas. Tačiau tai nėra naujiena Lenkijos visuomenei, nes ji ir šiaip žino, kad „Wilno jest nasze“.
Kartais lenkų klausiu, kodėl jie taip teigia? Nes, pavyzdžiui, yra versijų, kad Aušros vartus sukūrė Konstantinas Ostrogiškis (K. Ostrogiškis, gimė apie 1460 m. Volynėje, Ostrogo pilyje, mirė 1530 m., Lietuvos didysis etmonas, Trakų vaivada (nuo 1522 m.), Vilniaus kaštelionas (nuo 1511 m.) – Alfa.lt past.), bet lenkai prie tos statybos tikrai neprisidėjo. Suprantama, Vilniuje yra J. Pilsudskio kapas, bet kiek metų Vilnius lenkams priklausė? Tik 1924 m. žiemą Lenkijos Seimas ratifikavo sutartį, kuria Vilniaus kraštas buvo prijungtas prie Lenkijos. Tad tik 15 metų jis oficialiai priklausė Lenkijai – iki 1939 m. Tad ir klausiu, kaip per 15 metų Vilnius tapo lenkišku, o Ščecinas, kuris vokiečiams priklausė nuo Boleslovo Narsiojo laikų (XI a.), o atgautas tik XX a. viduryje, – irgi lenkiškas. Kai prašau pačių lenkų man tai paaiškinti, tai patys lenkai pradeda galvoti, kad kažkas čia ne taip.
Įdomi ir Lenkijos žiniasklaidos pozicija, kai metamos kažkokios frazės, kurios 99 proc. paremtos jausmais, bet nesiremiama faktais. Jeigu visi „žino“, kad Vilniaus krašte uždarinėjamos lenkiškos mokyklos, tai prašau lenkų, kad jie man internete surastų nuotraukų, kuriose būtų nufotografuotos uždarytos, lentomis užkaltos lenkiškos mokyklos. Ir tada jie pasimeta.
Tie kuriami mitai apie Lietuvą yra labai klaidinantys, nuteikiantys prieš lietuvius, kurie gyvena Lenkijoje. O tie, kurie žino tikrąją padėtį Lietuvoje, yra linkę nutylėti, neprieštarauti nusistovėjusiai tendencijai. Norint suvokti tai, kas vyksta šiandienos Lenkijoje, reikėtų pažiūrėti žinias, kuriose vyrauja ir stiprėja net ne tautinės, o kraštutinės, nacionalistinės tendencijos, dažnai paremtos ir agresyvia Bažnyčios pozicija. Tokioje aplinkoje gyvenančios tautinės mažumos jaučiasi, sakyčiau, savotiškai.
Ar galėtumėte tą jauseną kiek sukonkretinti?
Jeigu jūs paklaustumėte manęs 2011 m. rugpjūčio 15 d., ar aš maniau, kad kažkas mums užteplios 28 lenteles Punsko valsčiuje, tai pasakyčiau, kad tai neįmanoma. Tačiau mums užtepliojo ir du paminklus. Ir dar būta visokio pobūdžio grasinimų, į kuriuos prokuratūra oficialiai sureagavo, bet nesiėmė jokių konkrečių veiksmų
Punsko valsčiaus viršaitis net patyrė spaudimą, kad tos lentelės būtų kuo greičiau sugrąžintos (vietos lietuviai svarstė, ar prasminga kabinti dvikalbes lenteles, kad būtų galima išvengti panašių barbariškų aktų ateityje – Alfa.lt past.). Mes manėme, kad tai gali būti koziris prieš Lietuvą, kad ir ji pradėtų kabinti dvikalbes lenteles, nes Lenkija esą su šia problema jau susitvarkiusi.
Tad sunku pasakyti, kokia bus ateitis, nes jaučiamės nežinomybėje. Tarkime, tėvai į mokyklas leidžia vis mažiau vaikų, o juk būtent švietimas yra tas pagrindinis garantas, stuburas, kuris ugdo tautiškumą. O jo kaskart pas mus mažėja – ir ne be lenkų indėlio. Labai didelio indėlio.
Pavyzdžiui, vietos interneto portaluose rašomi siaubingi dalykai – skatinama iškelti visus lietuvius iš šio krašto, uždarinėti lietuviškas mokyklas ar per prievartą įvesti tik lenkiškas programas. O argumentas aiškus – jie mums taip pat daro Lietuvoje.
Nuotraukose:
1. Mokytojas T. Bagdonavičius (Karolio Kavolėlio nuotr.)
2, 3. Lenkiški pavadinimai Vilniaus rajone (Luko Pilecko nuotr.)
